N-575-695-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-695/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00041-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutarties E. A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. E. A. Ž. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 29 d., apie 11.22 val., Kaune, Savanorių prospekte, policijos pareigūnui sustabdžius transporto priemonę, būdamas keleiviu, be tikrinančio pareigūno leidimo išlipo iš transporto priemonės, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 58 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2011 m. sausio 25 d. nutarimu E. A. Ž. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 30 Lt bauda.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą pakeitė ir E. A. Ž. už ATPK 131 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskyrė 20 Lt baudą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė KET 58 punkto, draudžiančio išlipti iš transporto priemonės keleiviams be leidimo, jeigu tikrinantis pareigūnas sustabdo transporto priemonę, reikalavimus, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 131 straipsnio 5 dalį. Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo egzistavimo, teismas nurodė, kad E. A. Ž. sūnui Ž. Ž. grįžus į automobilį įjungti avarinę šviesos signalizaciją, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pastarajam pasakė, jog policijos pareigūnai administracinio teisės pažeidimo protokole E. A. Ž. nurodytų kaip liudytoją, t. y. Ž. Ž. buvo žinoma, jog jo vairuotos transporto priemonės keleivis gali žinoti kokias nors toje byloje nustatytinas aplinkybes, todėl jis šią informaciją galėjo perduoti administracinio teisės pažeidimo protokolą rašiusiam pareigūnui. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nebuvo būtina, pažeidžiant KET 58 punkto reikalavimus, išlipti iš tikrinamos transporto priemonės ir įsitikinti, jog jis įrašytas administracinio teisės pažeidimo protokole kaip liudytojas. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju E. A. Ž. veika neatitinka būtinojo reikalingumo sąlygų, kadangi pavojus galėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Taip pat pabrėžė, jog skiriant administracinę nuobaudą nepagrįstai nebuvo nustatyta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė – teisės pažeidimą padarė asmuo, sulaukęs 65 metų (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.).

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas E. A. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato 2011 m. sausio 25 d. nutarimą bei administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neįvertino susidariusios būtinojo reikalingumo būklės. Pažymi, jog nagrinėjamo įvykio metu policijos pareigūnai sustabdė jo sūnaus Ž. Ž. vairuojamą automobilį, melagingai motyvuodami tuo, kad jis įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui. Atsižvelgiant į tai, nurodo, jog policijos pareigūnai negalėjo matyti, koks tuo metu degė šviesoforo signalas, o administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kaip keleivis važiuodamas minėtu automobiliu, stebėjo šviesoforo signalus, todėl galėjo paliudyti įvykio aplinkybes, dėl ko pasakė savo sūnui Ž. Ž., kad pareigūnai administracinio teisės pažeidimo protokole jį nurodytų kaip liudytoją. Pabrėžia, jog policijos pareigūnai elgėsi įtartinai, todėl E. A. Ž. po kelių minučių pats priėjo prie pareigūnų automobilio ir paprašė administracinio teisės pažeidimo protokole jį įrašyti liudytoju, kas pareigūnams yra privaloma pagal ATPK 260 straipsnio 1 dalį ir 276 straipsnį, tačiau pareigūnai to nepadarė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ATPK 260 straipsnio 1 dalies ir 276 straipsnio nuostatas, dėl ko galėjo priimti neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamo įvykio metu siekė pašalinti pavojų, jog Ž. Ž. surašomame administracinio teisės pažeidimo protokole nebus nurodytas liudytoju, taip nuslepiant įvykio aplinkybes žinantį asmenį ir sukeliant pavojų valdymo tvarkai bei Ž. Ž. teisėms. Be to, nurodo, kad policijos pareigūnai negalėjo duoti leidimo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui išlipti iš automobilio, kadangi jie tuo metu buvo kitame automobilyje. Taip pat tvirtina, jog policijos pareigūnui pareikalavus grįžo į automobilį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymi, jog policijos pareigūnai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui keletą kartų nurodė grįžti į automobilį ir netrukdyti, be to, minėto automobilio vairuotojas pats galėjo nurodyti bei įrašyti liudytoją, todėl būtinojo reikalingumo situacijos nagrinėjamu atveju nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju E. A. Ž. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 131 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 131 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų (pėsčiųjų, taip pat asmenų, vairuojančių mopedus ir dviračius, važnyčiotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais) padaryti KET pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, užtraukia baudą nuo 20 Lt iki 40 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. A. Ž. padarė jam inkriminuotą pažeidimą ir jo veika neatitinka būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo iš esmės neneigia nagrinėjamo įvykio metu, policijos pareigūnui sustabdžius transporto priemonę, būdamas keleiviu, be tikrinančio pareigūno leidimo išlipęs iš transporto priemonės. Kita vertus, pareiškėjas teigia, jog tai jis padarė dėl būtinojo reikalingumo, kadangi siekė įsitikinti, kad bus įrašytas liudytoju į minėtos transporto priemonės vairuotojui surašomą administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Remiantis ATPK 17 straipsniu, administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Teismų praktikoje bei teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo. Taigi veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tačiau tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikoje nenustatė visų būtinojo reikalingumo sąlygų.

Pažymėtina, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė nagrinėjamo įvykio metu policijos pareigūnų sustabdyto automobilio vairuotojui Ž. Ž. pasakęs, jog pareigūnai administracinio teisės pažeidimo protokole E. A. Ž. nurodytų kaip liudytoją, kadangi jis gali paliudyti įvykio aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. Ž. žinojo, jog jo vairuotos transporto priemonės keleivis gali žinoti kokias nors toje byloje nustatytinas aplinkybes, todėl jis šią informaciją galėjo perduoti administracinio teisės pažeidimo protokolą rašiusiam policijos pareigūnui.

Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad nagrinėjamu atveju be tikrinančio pareigūno leidimo neišlipus iš policijos pareigūno sustabdytos transporto priemonės įsitikinti, ar asmuo administracinio teisės pažeidimo protokole bus įrašytas liudytoju, būtų sukeltas pavojus valdymo tvarkai bei Ž. Ž. teisėms ir šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad policijos pareigūnai R. Z. ir N. V. tiek savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 12, 13), tiek apklausiami liudytojais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 33-34), būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 31), aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, be tikrinančio pareigūno leidimo išlipęs iš sustabdytos transporto priemonės, pareigūnams darė psichologinį spaudimą, ne kartą kartojo, kad yra advokatas, į keletą kartų išreikštą policijos pareigūnų reikalavimą grįžti į automobilį ir įspėjimą, jog už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, jam gresia atsakomybė, nereagavo bei neprašė administracinio teisės pažeidimo protokole įrašyti jį liudytoju, o automobilio vairuotojas jokio liudytojo taip pat neminėjo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Institucijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra.

Be to, aplinkybę, kad policijos pareigūnai ne kartą nurodė E. A. Ž. grįžti į automobilį, taip pat būdamas supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimą (b. l. 31), duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme (b. l. 34-35), iš esmės patvirtino ir minėto automobilio vairuotojas Ž. Ž.. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginys, kad policijos pareigūnui pareikalavus jis iškart grįžo į automobilį, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir vertintinas kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, remiantis minėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. A.

Ž. veika neatitinka visų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, todėl jo atsakomybės dėl ATPK 131 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nepašalina. Aplinkybė, jog nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo automobilyje buvo likęs vienas, o policijos pareigūnai su vairuotoju tuo metu buvo kitame automobilyje ir negalėjo duoti asmeniui leidimo išlipti iš automobilio, E. A. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepaneigia ir jo atsakomybės nepašalina, kadangi, kaip minėta, pareigūnai net keletą kartų nurodė asmeniui grįžti į automobilį, tačiau jis į tokius policijos pareigūnų reikalavimus nereagavo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

E. A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius