2016-11-22 Nr. AB-22016-3-62-3-01002-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4125-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01002-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. ir atsakovo Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybei, atstovaujamai Druskininkų savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 5–11, 181), prašydama priteisti iš atsakovo Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos, neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. – po 725 Eur už kiekvieną mėnesį, iš viso 25 375 Eur.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad pagal jos skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 įpareigojo atsakovą Druskininkų savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorija Nr. 6. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d. Antstolė 2014 m. liepos 2 d. surašė šio sprendimo nevykdymo aktą, kuriuo nustatė, kad teismo nustatytas įpareigojimas neįvykdytas. Šis aktas patvirtina, kad Druskininkų savivaldybės administracija neįvykdė įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris yra privalomas šiai institucijai, nustatyto įpareigojimo, taigi neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų. Dėl tokio Druskininkų savivaldybės administracijos neveikimo pažeista pareiškėjos prigimtinė teisė į nuosavybę, ji patyrė neturtinę žalą, nes buvo pažeidžiama jos psichinė sveikata, nutrūko socialiniai ryšiai su žmonėmis. Tai neigiamai įtakojo jos, kaip pedagogės, profesinę veiklą, ji tapo irzli, menko autoritetas, pasitikėjimas savimi, atsirado baimė, susijaudinimas, nerimas, įtampa, sutriko miegas, negalėjo aktyviai dalyvauti savo kasdienėje veikloje, gyvenimas prarado prasmę. Ilgai trunkantis neigiamų jausmų išgyvenimas jai tapo psichologiniu stresu, kuris sukėlė pykinimą, galvos svaigimą, skausmą. Druskininkų savivaldybės administracija savo neteisėtais veiksmais, neveikimu sąmoningai sukėlė jai psichologinę krizę, stūmė į atsitraukimą iš normalaus gyvenimo.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2012 m. kovo 21 d. ji teikė teismui skundą dėl žalos atlyginimo, kurią kildino iš Druskininkų savivaldybės administracijos netinkamo veikimo, įgyvendinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir minėto įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo nevykdymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 pareiškėjai buvo priteista iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. LVAT sprendime konstatavo, jog šiuo atveju nepakanka įrodymų Druskininkų savivaldybės veiksmus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo tolesnio vykdymo vertinti kaip neteisėtus, todėl pareiškėjos argumentai dėl patirtos žalos dėl teismo sprendimo nevykdymo praėjus trims mėnesiams po LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr A525-2078/2012 ir prašymas atlyginti neturtinę žalą dėl šių veiksmų atmesti kaip nepagrįsti.

Šiuo atveju prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja grindžia 2014 m. liepos 2 d. antstolės T. G. aktu, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi, kuriuose konstatuotas įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo neįvykdymo faktas. Be to, atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat patvirtina Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. V35-806, kuriuo buvo patvirtinti natūra grąžinamų žemės sklypų planai bei pasiūlyta Nacionalinei žemės tarnybai spręsti žemės grąžinimo klausimą. Priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, pareiškėjos teigimu, patvirtina LVAT 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad teismo sprendimo nevykdymas nuosavybės teisių atkūrimo procese sukelia neturtinę žalą. Neteisėti veiksmai tęsėsi ilgą laiką, dėl to neturtinė žala didėjo.

Druskininkų savivaldybė, atstovaujama Druskininkų savivaldybės administracijos, su skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepimais į skundą bei patikslintą skundą (I t., b. l. 47–53, 183–186) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. įpareigojimą administracinėje byloje Nr. I841-142/2010 atsakovas turėjo atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus tik toje žemės sklypo Nr. 6 dalyje, kuri yra laisva. Atsakovas 2012 m. spalio 5 d. raštu Nacionalinei žemės tarnybai pateikė paaiškinimus dėl žemės sklypo Nr. 6, nurodydamas, kad visas žemės sklypas užimtas inžinerinėmis komunikacijomis ir nėra laisvas (neužstatytas), todėl teismo įpareigojimas buvo įvykdytas. LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo buvo konstatuota, jog nėra įrodymų, kad atsakovas neteisėtais veiksmais neįvykdė ar nevykdo teismo sprendimo ir tai laikytina neįrodinėtinu faktu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies prasme. Tik Vilniaus apygardos teismui 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi patvirtinus antstolės T. G. veiksmų teisėtumą, atsirado pagrindas vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, tačiau šio sprendimo priėmimas užtruko dėl procedūros sudėtingumo ir būtinumo paisyti suinteresuotų asmenų interesų. Teismo sprendimas dėl antstolės veiksmų įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d., taigi atsakovo neteisėti veiksmai, jei tokie būtų konstatuoti, laiko prasme turėtų būti skaičiuojami nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos grindžia hipotetiniais teiginiais, kurie neįrodo, kad pareiškėja realiai patyrė jos nurodomus neigiamus išgyvenimus, emocijas ir pan. Be to, jos reikalaujama priteisti neturtinė žala yra neprotingo dydžio. Patenkinus tokį reikalavimą galimai būtų paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant ją nepagrįstu uždarbiavimu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu (I t., b. l. 194–200) pareiškėjos D. P. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmų, nevykdant įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010. Pasisakydamas minėtu klausimu, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 straipsniais, 6.271 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Apibendrindamas cituotą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 dalies, susijusios su žemės sklypu, pažymėtu Nr. 6, nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu priteisė pareiškėjai 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 d. spalio 5 d., tačiau atsakovo neteisėti veiksmai tęsėsi po 2012 m. spalio 5 d. ir nuosavybės teisių atkūrimas užtruko iki 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. iki Druskininkų savivaldybės administracija patvirtino natūra grąžinamų žemės sklypų planus, dėl ko atsirado pagrindas, suteikiantis pareiškėjai teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Savo skundą pareiškėja grindžia antstolės T. G. 2014 m. liepos 2 d. aktu, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi, kuriose konstatuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymo faktas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I841-142/2010 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, atsakovas buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu Nr. 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas, neatnaujinus termino apeliaciniam skundui paduoti ir nutraukus apeliacinį procesą (LVAT 2010 m. gegužės 28 d. ir 2010 m. liepos 7 d. nutartys), įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d. Taigi atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai nuo 2010 m. liepos 7 d. kilo pareiga vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir jį įvykdyti per tris mėnesius, t. y. iki 2010 m. spalio 7 d. LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 išnagrinėjo ginčą pagal pareiškėjos D.

P. skundą, kuriame ji prašė priteisti iš Druskininkų savivaldybės administracijos turtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2012 m. spalio 8 d. – 84 990,31 Lt, kurią sudaro UAB „Mobili forma“ mokėjimai už patalpų nuomą, ir priteisti iš Druskininkų savivaldybės administracijos neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. (skundo dėl įpareigojimo suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti pateikimo teismui) – 30 500 Lt; už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėn., kai buvo pateiktas skundas dėl įpareigojimo suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, iki 2010 m. liepos 7 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 įsiteisėjimo) – 38 000 Lt; už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 7 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 įsiteisėjimo) iki 2010 m. spalio 7 d., kai baigėsi terminas jį įvykdyti, – 4 500 Lt; už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki visiško 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 įvykdymo – pradedant nuo 2 000 Lt už pirmą mėnesį, už kiekvieną kitą mėnesį sumą didinti po 10 procentų.

Teismas minėtoje byloje konstatavo, jog Druskininkų savivaldybės administracija nepagrįstai vilkino atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus ir šis vilkinimas tęsėsi ilgą laiką, t. y. nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 d. spalio 5 d., beveik dvejus metus, tačiau, kiek tai susiję su tolesniu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo vykdymu, padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kad Druskininkų savivaldybės administracija ir toliau nevykdo šio teismo sprendimo ar vykdo jį netinkamai.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja būtų kreipusis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ar į antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl patirtos žalos, dėl teismo sprendimo nevykdymo praėjus trims mėnesiams po LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 ir prašymas atlyginti neturtinę žalą dėl šių veiksmų buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad antstolė T. G. 2014 m. liepos 2 d. surašė sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 3.11.-V007026, kuriuo nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Druskininkų savivaldybės administracijai nustatytas įpareigojimas – laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai, – yra neįvykdytas. Antstolės veiksmų teisėtumą patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-357-590/2015, kuria buvo palikta galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1112-371/2014 pagal Druskininkų savivaldybės administracijos skundą dėl antstolės T. G. veiksmų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atmetė Druskininkų savivaldybės administracijos atskirojo skundo argumentą, jog teismo sprendimas vykdytinas tik tuo atveju, jei žemės sklype yra laisvos neužstatytos žemės ir nutarė, kad antstolė T. G. pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas neįvykdytas.

Bylos duomenimis, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. V35-806 patvirtino natūra grąžinamų žemės sklypų planus ir pasiūlė Nacionalinės žemės tarnybai spręsti žemės grąžinimo klausimą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad šiuo sprendimu atsakovas įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą dalyje dėl žemės sklypo, pažymėto Nr. 6.

Apibendrinant išdėstytą, daroma išvada, kad nors LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 buvo konstatuoti neteisėti Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmai nevykdant įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo ir pareiškėjai D. P. už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 d. spalio 5 d. iš Druskininkų savivaldybės administracijos buvo priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. delsimas įvykdyti minėtą teismo sprendimą dalyje dėl žemės sklypo, pažymėto Nr. 6, tęsėsi toliau, iki 2015 m. rugsėjo 8 d., kuomet Druskininkų savivaldybės administracija patvirtino natūra grąžinamų žemės sklypų planus. Vadinasi, nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę pareiškėjai iki šio laiko nebuvo užbaigtas. Teismo vertinimu, antstolės T. G. aktas dėl teismo sprendimo nevykdymo, įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuotas antstolio veiksmų teisėtumas, sudaro pagrindą išvadai, kad Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmai delsiant įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą dalyje, dėl žemės sklypo, pažymėto Nr. 6, po 2012 m. spalio 5 d. turi būti vertinami kaip neteisėti.

Pareiškėja paaiškino, kad dėl neteisėtų Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmų patyrė neturtinę žalą – buvo pažeista jos psichinė sveikata, nutrūko socialiniai ryšiai, patyrė sunkumų profesinėje veikloje, nes tapo irzli, menko autoritetas, pasitikėjimas savimi, atsirado baimė, nerimas, įtampa, nemiga, pablogėjo fizinė sveikata, todėl atsirado pagrindas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į grąžinimą nuosavybę asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (2005 m. spalio 28 d. sprendimas adm, byloje Nr. A14-1625/2005).

Teismo vertinimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Būtent dėl neteisėtų Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nevykdant savo pareigų, dėl ko pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalėjo būti užbaigiamas, pareiškėja patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/07, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/08, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-940/2010).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų praktikoje, apskaičiuojant neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgiama į asmens, kuris patyrė žalą, amžių ir sveikatos būklę (LVAT 2005 m. spalio 28 d. sprendimas adm. byloje Nr. A14-1625/2005), neteisėtų veiksmų trukmę, ar neteisėti veiksmai yra vienkartiniai ar pasikartojantys (LVAT 2007 m. spalio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-483/2007), pareiškėjo elgesį ginčo metu (LVAT 2007 m. balandžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-367/2007), pažeidimo įtaką tolesniam nukentėjusio asmens gyvenimui (LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-330/2008) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjos teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjai buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, kurie nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentiniai, įvertinus pažeidimų trukmę, už pareiškėjos patirtą moralinę skriaudą priteistinas neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnio pagrindu, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III. Atsakovas Druskininkų savivaldybė, atstovaujama Druskininkų savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–6) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjai 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., netinkamai taikė CK 6.271 straipsnį ir pažeidė res judicata principą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Šiuo atveju konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, maža to, jų tęstinumą terminu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., nebuvo pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo vykdymo ir atsakovo veiksmų teisėtumo vykdant šį sprendimą vertinimas yra pateiktas LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-877/2014, kuris nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę ir res judicata galią. Teismas šioje byloje neturėjo teisės tuos pačius faktus vertinti kitaip nei nurodyta minėtame LVAT sprendime. Atsakovas sutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad LVAT sprendimu buvo konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai nevykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo iki 2012 m. spalio 5 d., tačiau teismo išvada, kad atsakovo veiksmai delsiant įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą dalyje dėl žemės sklypo, pažymėto Nr. 6, po 2012 m. spalio 5 d., t. y. visu terminu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., turi būti vertinami kaip neteisėti, laikytina nepagrįsta.

Atsakovas pažymi, kad LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime konstatavo šias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias aplinkybes: 1) vertinant pareiškėjos argumentus dėl teismo sprendimo nevykdymo praėjus trims mėnesiams po LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 įsiteisėjimo pažymėtina, jog Druskininkų savivaldybės administracija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, parengė žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus, o žemės sklypo Nr. 6 plano nerengė, nes visa teritorija šiame žemės sklype yra užimta inžinierinėmis komunikacijomis bei jų apsaugos zonomis, todėl nuosavybės teisės pareiškėjai šiame žemės sklype negalėtų būti atkurtos; 2) parengtus žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus ir paaiškinimą dėl žemės sklypo Nr. 6 Druskininkų savivaldybės administracija 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. S12-2589 pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriui, esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad Druskininkų savivaldybės administracija ir toliau nevykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo ar vykdo jį netinkamai; 3) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja būtų kreipusis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ar į antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo; pareiškėjai 2014 m. vasario 19 d. administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nepakanka įrodymų Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo tolesnio vykdymo vertinti kaip neteisėtus.

Taigi, nuo 2012 m. spalio 5 d. iki nurodyto LVAT sprendimo priėmimo dienos, nepaisant vykdomojo rašto pareiškėjai išdavimo, atsakovo veiksmai pagal teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, inter alia jo dalį dėl žemės sklypo suformavimo teritorijoje Nr. 6, nebuvo pripažinti kaip neteisėti. Jokių naujų (kitų) aplinkybių nuo LVAT sprendimo priėmimo (2014 m. kovo 19 d.) iki antstolės T. G. sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo (2014 m. liepos 2 d.) nustatyta nebuvo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovo neteisėti veiksmai laiko prasme tęsėsi visą terminą nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. įskaitant laikotarpius nuo 2012 m. spalio 5 d. iki LVAT sprendimo priėmimo bei antstolės T. G. akto surašymo dienos. Tokia išvada prieštarauja LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime konstatuotoms aplinkybėms, pažeidžia res judicata principą.

2. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime suformuoto sąlyginio įpareigojimo pobūdžio, objektyvių priežasčių, sąlygojusių negalimumą suformuoti žemės sklypus teritorijoje, pažymėtoje Nr. 6, ir aukščiau nurodytų LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime konstatuotų su tuo susijusių aplinkybių atsakovas pagrįstai manė (buvo tikras), kad jis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą įvykdė pilna apimti, kad veikė apdairiai, rūpestingai, sutinkamai su teisės aktų reikalavimais, formuodamas žemės sklypus nepažeidė nei pareiškėjos, nei trečiųjų asmenų interesų. Tokį įsitikinimą patvirtino ir pačios pareiškėjos veiksmai (neveikimas) – pareiškėja net ir gavusi 2014 m. vasario 19 d. išduotą vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I841-142/2010 ilgą laiką nesiėmė jokių realių veiksmų, t. y. nesikreipė į antstolį dėl vykdymo veiksmų ir kt.

3. Antstolei 2014 m. liepos 2 d. surašius teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, teismui patvirtinus šio dokumento teisėtumą ir inicijavus civilinę bylą dėl baudos atsakovui skyrimo (ginčas dėl to yra nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiame Teisme, bylos Nr. CIK-452/2016), atsakovas buvo priverstas imtis priemonių ir ieškoti galimybių kitokiu būdu įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą dalyje dėl žemės sklypo Nr. 6. Atitinkamų sprendimų priėmimas užtruko ne tik dėl procedūros sudėtingumo, pagrįstų abejonių dėl antstolės veiksmų teisėtumo surašant minėtą aktą, dėl ko teismui buvo teikiami atitinkami procesiniai dokumentai, tačiau ir dėl būtinybės paisyti bei nepažeisti ne tik pareiškėjos, tačiau ir kitų suinteresuotų asmenų (šiuo atveju UAB „Druskininkų vandenys“, kurios inžineriniai tinklai yra plačiai išsidėstę žemės sklype, pažymėtame teritorijos Nr. 6) interesų, užtikrinti jų pusiausvyrą, nesukurti eilės papildomų ginčų. Atitinkamai Druskininkų savivaldybės administracija 2015 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymą Nr. V35-806, kuriuo įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą minėtoje jo dalyje.

4. Aukščiau nurodytų aplinkybių ir argumentų kontekste teigtina, kad šioje byloje nebuvo jokio pagrindo neturtinę žalą priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 5 d. iki pat 2015 m. rugsėjo 8 d. Pati pareiškėja savo skunde aiškiai nurodė, kad savo teisių (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra Nr. 6 pažymėtoje teritorijoje) pažeidimą ji suvokė tik tada, kai 2014 m. liepos 7 d. gavo antstolės T. G. surašytą aktą. Tai leidžia teigti, kad mažiausiai iki 2014 m. liepos 7 d. pareiškėja jokių jos nurodytų neigiamų išgyvenimų, kurie būtų priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu), nepatyrė ir negalėjo patirti.

Akivaizdu, kad pareiškėja negalėjo jausti kokių nors neigiamų išgyvenimų dėl veiksmų (neveikimo), kurie jai nebuvo žinomi. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą už visą laikotarpį nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., nepagrįstai šių aplinkybių nevertino. Vien tas faktas, kad pareiškėjos teisės galimai buvo pažeistos ganėtinai jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, savaime nereiškia, kad pareiškėja dėl to patyrė neturtinę žalą, taip kaip ji yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnyje.

Pareiškėja, net ir teismui sudarius papildomą galimybę pateikti įrodymus, jokių įrodymų, kad ji realiai patyrė neturtinę žalą, jos nurodytus neigiamus išgyvenimus, neigiamas emocijas, neteikė, o apsiribojo vien hipotetinių teiginių išdėstymu. Pažeidimo, jeigu toks būtų konstatuotas, trukmė nėra ilga, apelianto veiksmai vykdant teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą negali būti vertinami kaip tyčiniai, sąmoningai siekiant neigiamų pasekmių. Be to, priteisdamas 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjai jau priteistą 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad, kitaip nei teigiama skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, 5 000 Lt dydžio neturtinė žala pareiškėjai buvo priteista ne už dviejų, bet už penkerių metų terminą, kuris apėmė teisminį procesą dėl atsakovo sprendimų panaikinimo, trukusį nuo 2007 m. gegužės 24 d. iki 2010 m. balandžio 19 d., taip pat beveik dvejus metus trukusį atsakovo delsimą įvykdyti teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą visoje jo apimtyje. Priteisdamas 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą LVAT įvertino eilę bylai reikšmingų kriterijų, tarp jų: ilgą bylinėjimosi trukmę (beveik trys metai), faktą, kad atsakovas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą visa apimtimi įvykdė tik 2012 m. spalio 5 d., t. y. praėjus dviems metams nuo teismo sprendime nurodyto trijų mėnesių termino pabaigos, teisių pažeidimo sritį, pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjos nurodytus neigiamus išgyvenimus, LVAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir kt.

Skundžiamu sprendimu teismas priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už trejų metų terminą atsakovui galimai nevykdant dėl aukščiau aptartų objektyvių priežasčių tik dalį 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo. Taigi nevisai teisingas LVAT sprendime nustatytų aplinkybių interpretavimas galėjo įtakoti tokio dydžio neturtinės žalos priteisimą šioje byloje.

Pareiškėja D. P. su atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–29) prašo jį atmesti.

Pareiškėja atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Jos manymu, teismo sprendimas neprieštarauja LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime konstatuotoms aplinkybėms ir nepažeidžia res judicata principo. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo tęstinį Druskininkų savivaldybės administracijos neteisėtą neveikimą nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. ir kad dėl šio neveikimo pareiškėja patyrė neturtinę žalą.

2. Neteisėtas neveikimas teisėje suprantamas kaip teisei prieštaraujantis ar teisinę pareigą pažeidžiantis neveikimas. Tai, kad LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime faktas dėl Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmų/ neveikimo teisėtumo/ neteisėtumo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. nebuvo nustatytas, konstatuota jau keliuose teisminiuose procesuose: Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1112-371/2014, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-357-590/2015; LVAT 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS261-1185/2014; LVAT 2016 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-38-662/2016. Pažymėtina, kad LVAT administracinėje byloje Nr. AS-38-662/2016 aplinkybė, ar LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendime buvo nustatytas faktas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo dalyje dėl numeriu 6 pažymėtos teritorijos Druskininkų savivaldybės administracijai nustatytų įpareigojimų įvykdymo/ neįvykdymo ir remiantis tokiu faktu padaryta išvada dėl Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmų/ neveikimo teisėtumo/ neteisėtumo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., buvo įrodinėjimo dalykas, nusprendžiant dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutarties nutraukti administracinę bylą Nr. I-1551-406/15 panaikinimo.

3. Atsakovo apeliaciniame skunde cituoti LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimo sakiniai apskritai negali būti pripažįstami prejudiciniais faktais. Prejudicinę galią turi tik kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos.

4. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, neva pati pareiškėja neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) pradžia laiko 2014 m. liepos 7 d., yra nepagrįstas, nes dar LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu užbaigtame teisminiame procese D. P. laikėsi pozicijos, kad Druskininkų savivaldybės administracijos neteisėtas neveikimas, nevykdant teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nustatytų įpareigojimų, prasidėjo 2010 m. spalio 8 d. Pareiškėja po LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimo paskelbimo 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo išduotą vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 pateikė antstolei T. G.. Antstolės surašytas sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas yra patikimas įrodymas, suteikiantis pareiškėjai pagrindą reikalauti žalos atlyginimo. Taigi teismo sprendimo vykdymui esant tęstiniu procesu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovo neveikimą pripažino tęstiniu procesu, prasidėjusiu 2010 m. spalio 8 d. ir pasibaigusiu 2015 m. rugsėjo 8 d.

5. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl žalos yra nepagrįsti: 1) argumentas, neva iki 2014 m. liepos 7 d. D. P. negalėjo patirti neturtinės žalos dėl savo teisių pažeidimo nesuvokimo, prieštarauja LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimui ir neatitinka tikrovės; 2) argumentas, neva Druskininkų savivaldybės administracijos neteisėtas neveikimas negali būti vertinamas kaip tyčinis, yra nereikšmingas nagrinėjamam ginčui – viešoji atsakomybė atsiranda dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus darbuotojo kaltės; 3) argumentas, neva teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas yra sąlyginis, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 267 straipsniui; 4) argumentas, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji realiai patyrė neturtinę žalą, prieštarauja LVAT praktikai, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Pareiškėja D. P. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 9–11) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti ir jos skundą tenkinti visa apimtimi. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos kompensacijos dydis neatitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo. Pareiškėjai priteisti 2 000 Eur negali teisingai pakeisti to, ką ji prarado dėl tęstinio atsakovo neteisėto neveikimo kiekvieną dieną laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Druskininkų savivaldybės administracija, neteisėtai neveikusi penkerius metus, ir toliau taip pat neteisėtai neveikė dar 1065 dienas. Taigi atsakovas dar 1065 dienas tarsi toliau vykdė svetimos valstybės primestus įstatymus, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turtą, dar 1065 dienas toliau tęsė neteisėtus okupacinės valdžios veiksmus, ir taip sukėlė pareiškėjai dvigubą neteisybę. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad substitucija, pakeisianti D. P. patirtus praradimus kiekvieną iš tų 1065 dienų, verta 1,88 euro. Viešai skelbiamos prekių ir paslaugų kainos suponuoja, jog tai gali būti kepaliukas juodos duonos be specialių priedų (džiovintų vaisių, riešutų), plastikinis butelis aliejaus (per akciją) arba kubinis metras šalto vandens. Pareiškėja mano, kad galimybė 1065 dienas šiek tiek daugiau pavalgyti ar gausiau palaistyti daržą nėra teisingas atlyginimas už jos moralinius praradimus, patirtus per atsakovo neteisėto neveikimo dienas.

Atsakovas Druskininkų savivaldybė, atstovaujama Druskininkų savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–34), kuriame prašo pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nesutinka, jog šiuo atveju apskritai yra pagrindas priteisti pareiškėjai neturtinę žalą, juolab priteisti ją už visą pareiškėjos nurodytą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendime konstatuotą laikotarpį: nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Išsamius su tuo susijusius motyvus ir argumentus atsakovas yra išdėstęs apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimo. Atsakovas atsiliepime papildomai pažymėjo tai, kad pareiškėja net ir su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jai padarytą neturtinę žalą. Pareiškėja apeliaciniame skunde viso labo apsiribojo pirmosios instancijos teismo priteisto neva itin mažo neturtinės žalos dydžio palyginimu su galimai per dieną įsigytinais daiktais (maisto produktais). Pažymėtina, kad vien tas faktas, kad pareiškėjos teisės galimai buvo pažeistos nuosavybės teisių atkūrimo srityje, savaime nereiškia, kad pareiškėja dėl to patyrė neturtinę žalą, taip kaip ji yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį. Šioje byloje pareiškėja reikalauja priteisti 25 375 Eur dydžio neturtinę žalą, t. y. po 725 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., vadinasi, 8 700 Eur už metus. Ši suma daugiau nei 30 kartų viršija LVAT 2014 m. kovo 19 d. sprendimu priteistą neturtinės žalos (jeigu skaičiuotume už vienerius metus) sumą, nors šioje byloje nagrinėjamas kur kas trumpesnis galimų atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpis. Be to, atsakovui galimai netinkamai iki 2015 m. rugsėjo 8 d. vykdant dėl anksčiau aptartų objektyvių priežasčių vos dalį 2010 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Akivaizdu, jog pareiškėjos reikalaujama priteisti neturtinė žala yra ne tik nepagrįsta, tačiau ir neprotingo dydžio. Patenkinus tokį reikalavimą galimai būtų paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant ją nepagrįstu uždarbiavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. P. į pirmosios instancijos teismą kreipėsi su skundu, prašydama priteisti jai 25 375 Eur neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., kurią kildino iš Druskininkų savivaldybės administracijos neteisėto neveikimo, tinkamai neįvykdant įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 (dalyje dėl neįvykdyto įpareigojimo laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos tomas I, bylos lapas 12) pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir priteisė D. P. iš Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinius skundus, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė tiek atsakovas, prašydamas pareiškėjos skundą atmesti, tiek ir pareiškėja, prašydama jos skundą tenkinti visiškai.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2010 m. liepos 7 d.), be kita ko, nusprendė įpareigoti Druskininkų savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos tomas I, bylos lapas 12) pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai (t. I, b. l. 14-21). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas. ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendime (administracinė byla Nr. A662-877/2014), kuris buvo priimtas apeliacine tvarka išnagrinėjus administracinę bylą pagal D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo (administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybei, atstovaujamai Druskininkų savivaldybės administracijos dėl žalos atlyginimo), konstatavo, kad atsakovas iki 2010 m. spalio 7 d. (per Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nurodytus tris mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo) neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų, t. y. nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, kas duoda pagrindą konstatuoti neteisėtus Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmus, kadangi Administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti (CK 6.246 str., 6.271 str. 4 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime taip pat konstatavo, kad Administracija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, parengė žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus, o žemės sklypo Nr. 6 plano nerengė, nes (Administracijos nuomone) visa teritorija šiame žemės sklype yra užimta inžinerinėmis komunikacijomis bei jų apsaugos zonomis, todėl nuosavybės teisės pareiškėjai šiame žemės sklype negalėtų būti atkurtos. Parengtus žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus bei paaiškinimą dėl žemės sklypo Nr. 6 Druskininkų savivaldybės administracija 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. S12-2589 pateikė NŽT Druskininkų skyriui. Esant tokiai tuometinei situacijai, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kad Druskininkų savivaldybės administracija ir toliau nevykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo ar vykdo jį netinkamai (t. I, b. l. 30-45).

Gi nagrinėjamoje byloje pareiškėja susiaurino skundo dalyką, prašydama neturtinės žalos tik dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo dalies, susijusios su žemės sklypu, pažymėtu Nr. 6, įvykdymo bei nurodydama kitą laikotarpį, ir pakeitė skundo pagrindą, reikalavimą priteisti neturtinę žalą grįsdama nauju įrodymu – antstolės T. G. 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktu Nr. 3.11-V0076026, kuris, pareiškėjos nuomone, patvirtina neteisėtus atsakovo veiksmus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolė T. G., vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 19 d. vykdomąjį raštą Nr. I-841-142/2010, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio 1 dalimi, patikrinusi sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, vykdymo rezultatus, 2014 m. liepos 2 d. surašė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 3.11-V007026, kuriuo nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010, nustatytas įpareigojimas – laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos tomas I, bylos lapas 12) pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai, – yra neįvykdytas (t. I, b. l. 12).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad atsakovas kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą su skundu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti anksčiau aptartą antstolės T. G. 2014 m. liepos 2 d.surašytą aktą Nr. 3.11-V007026. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi Druskininkų savivaldybės administracijos skundą tenkinti atsisakė. Vilniaus apygardos teismas Druskininkų savivaldybės atskirąjį skundą dėl minėtos Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties panaikinimo, 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atmetė. Vilniaus apygardos teismas nutartyje konstatavo, jog apelianto argumentai, kad atskirajame skunde dėstomos aplinkybės (inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvimas žemės sklype Nr. 6) nebuvo įvertintos bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo vykdymo procese pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais. Iš esmės ginčo dėl to, kad veiksmai, numatyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime yra neatlikti, nėra. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia lingvistiniu teismo sprendimo aiškinimu ir teigia, kad teismo sprendimas vykdytinas tik tuo atveju, jei žemės sklype yra laisvos neužstatytos žemės. Teismas nurodė, kad sąlyginio sprendimo, kurio vykdymas priklausytų nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, priėmimą draudžia įstatymas (CPK 267 str.). Apeliantas iš esmės vykdymo procese ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, turinčias res judicata galią, ir paties sprendimo pagrįstumą. Antstolė T. G. pagrįstai konstatavo, kad teismo sprendimas yra neįvykdytas, kadangi sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti veiksmai, susiję su žemės sklypu, pažymėtu teritorija Nr. 6, yra neatlikti, o apeliantas ginčija prejudicinę galią turinčias aplinkybes.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų taip pat matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl antstolės T. G. 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo nevykdymo akto vykdomojoje byloje pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo atsisakė priimti, nustatęs, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Pažymėtina, kad Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą dalyje dėl žemės sklypo, pažymėto teritorijos Nr. 6, vis tik 2015 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymą Nr. V35-806, kuriuo patvirtino natūra grąžinamų žemės sklypų planus ir pasiūlė Nacionalinės žemės tarnybai spręsti žemės grąžinimo klausimą.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmus dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 dalies (susijusios su žemės sklypu, pažymėtu teritorija Nr. 6) nevykdymo nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. pripažino neteisėtais ir pareiškėjai D. P. priteisė neturtinę žalą.

Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad jai priteistas neturtinės žalos kompensavimo dydis neatitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo, teisėjų kolegija pažymi, kad priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o, priteisdamas pareiškėjo prašomą neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo pareiškėjai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pagrįstai atsižvelgė į D. P. patirtus dvasinius išgyvenimus, neigiamą poveikį, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, įvertino atsakovo vilkinimo visiškai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą trukmę. Įvertintina ir tai, kad pareiškėjai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimu buvo priteista 5 000 Lt neturtinės žalos dėl to, kad Administracija nepagrįstai vilkino atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. spalio 5 d. (kuomet buvo parengti žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planai bei paaiškinimas dėl žemės sklypo Nr. 6). Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, atsakovo neteisėti veiksmai pagal pareiškėjos skundą buvo nagrinėjami ir vertinami tik dėl dalies Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo neįvykdymo (t. y. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų veiksmų, susijusių su žemės sklypu, pažymėtu teritorija Nr. 6, neatlikimo) nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjos patirtus išgyvenimus ir jų trukmę, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, kitus pirmosios instancijos teismo sprendime minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai D. P. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu priteista suma yra adekvati jos patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos, ir pareiškėjos D. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. P. ir atsakovo Druskininkų savivaldybės, atstovaujamos Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė