2020-08-19 Nr. AB-15190-3-61-3-00215-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4516-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00215-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) E., atstovaujamo pagal įstatymą M. H., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. (A.) E., atstovaujamo pagal įstatymą M. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. E., atstovaujamas pagal įstatymą motinos M. H., (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-170 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašydamas prieglobsčio, nurodė, jog grįžus į kilmės valstybę būtų išskirtas su motina ir priverstas gyventi su tėvu, kadangi tėvas inicijavo teisines procedūras ir dabar prieglobsčio prašytojo motina yra nuteista mirties bausme. Pareiškėjas savo baimę grindžia tuo, kad bus išskirtas su motina, nes ji dalyvavo grupėje, veikusioje prieš Irano režimą. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą, nustatė, jog pasakojimas apie sprendimą dėl motinos tėra motinos žodžių perpasakojimas, nelaikomas liudijimu, be to, pareiškėjo pasakojimas dėl tariamai gresiančio persekiojimo jo motinai dėl jos veiklos „prieš režimą“ iš naujo nevertintinas bei nepagrindžia pareiškėjo baimės būti išskirtam su motina. Migracijos departamentas vadovavosi Tarptautinės žmogaus teisių federacijos 2009 metais parengta apžvalga apie mirties bausmės taikymą Irane, t. y. daugiau nei 10 metų senumo duomenimis, o tai reiškia, kad buvo vadovautasi pasenusia informacija. Atsakovas pažeidė pareigą surinkti ir vadovautis naujausia kilmės valstybės informacija. Atsakovas nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodyto prieglobsčio prašymo motyvo dėl motinos veiklos „prieš režimą“.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad susiklostė situacija, kai atsakovas, nesurinkęs specifinės kilmės valstybės informacijos, su tikslu atmesti (ar patvirtinti) pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, neužtikrino tinkamo įrodymų tyrimo ir jo vertinimo, nustatant visiškai pagrįstos baimės pareiškėjui būti išskirtam su motina, o pareiškėjo motinai – persekiojimo dėl jos veiklos, egzistavimo faktą, nors pareiškėjo motinos pasakojimas ir buvo pripažintas nuosekliu bei patikimu. Atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti išskirtam su motina iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių atskiru vertinimu, nevertindamas jų visumos.

4. Pareiškėjas teigė, kad jo nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad atsakovo sprendimas yra pagrįstas, turėtų būti vertinama sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į Irano Islamo Respubliką jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Todėl, atsižvelgus į visas aplinkybes, Sprendimas turėtų būti panaikintas visa apimtimi ir pareiškėjo prašymas išnagrinėtas iš naujo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas iš Graikijos Respublikos buvo perduotas Lietuvos Respublikai ir tą pačią dieną pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei apgyvendinti kartu su motina ir seserimi. Motina ir sesuo atvyko į Lietuvos Respubliką 2018 m. rugsėjo 15 d. su suklastotais dokumentais, išduotais Rumunijoje, ir tą pačią dieną po sulaikymo Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje žodžiu bei raštu paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2019 m. kovo 22 d. sprendimu buvo nuspręsta joms prieglobsčio nesuteikti; šį sprendimą užsienietės apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o šiam skundą atmetus, – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo motinos skundą atmetė.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, jog Lietuvoje gyvena jo motina ir sesuo, o jis nori gyventi kartu su jomis. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo apklausoje pateiktus paaiškinimus bei kitus nagrinėjamam atvejui aktualius duomenis, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo šeimos nariams tariamai gresiantis pavojus yra aktualus jo bylai tik tiek, kiek šis pavojus kelia riziką jam pačiam patirti persekiojimą, arba tiek, kiek tokių šeimos narių individuali situacija yra analogiška pareiškėjo situacijai. Tariamai gresiantis pavojus pareiškėjo seseriai (priverstinis ištekinimas) ir motinai (mirties bausmė, persekiojimas) yra susiję su jų pačių asmeninėmis savybėmis (ar veikla), kurie nepriklauso nuo paties pareiškėjo veikimo ar neveikimo, tad atitinkamai analogiškos grėsmės jam nekyla. Pareiškėjo motinos veikla „prieš režimą“ ir su tuo susijusios grėsmės buvo išsamiai įvertintos Migracijos departamento, nagrinėjant jos prašymą suteikti prieglobstį, ir dviejų instancijų administracinių teismų. Pareiškėjo motinos pasakojimas buvo atmestas dėl patikimumo stokos, kaip pramanytas, o jos baimė patirti persekiojimą pripažinta nepagrįsta, todėl jos tariamai gresiantis persekiojimas dėl veiklos „prieš režimą“ iš naujo nevertintinas bei nepagrindžia pareiškėjo baimės būti išskirtam su motina.

10. Departamentas pažymėjo, kad visa informacija, kurią pareiškėjas turi apie sprendimą motinai skirti mirties bausmę ir su juo susijusias aplinkybes, jis sužinojo iš savo motinos tik po to, kai atvyko į Lietuvą. Jo pasakojimas nėra liudijimas, tai yra tik jo motinos žodžių perpasakojimas. Pareiškėjo apklausos metu jo motina pažadėjo gauti ir pateikti teismo sprendimą dėl jai paskirtos mirties bausmės, tačiau iki Sprendimo priėmimo to nepadarė; minėtą teismo sprendimą pateikė atsakovui kartu su kitu prašymu dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo motina kitą prašymą suteikti prieglobstį ir teismo sprendimą Migracijos departamentui pateikė jau po Sprendimo priėmimo). Pareiškėjo motina minėtą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, kad jai kilmės valstybėje gresia mirties bausmė dėl neištikimybės ir išvykimo iš šalies. Dėl naujai pateiktų aplinkybių ir dokumentų bus atliktas išsamus tyrimas, o išvados bus pateiktos išnagrinėjus pareiškėjo motinos prašymą suteikti jai prieglobstį ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad priimdamas Sprendimą vadovavosi ne tik 2009 metų Tarptautinės žmogaus teisių federacijos apžvalga apie mirties bausmės taikymą Irane, bet ir 2019 metais parengta Irano žmogaus teisių organizacijos ataskaita apie mirties bausmės taikymą Irane 2018 metais. Migracijos departamentas apklausė pareiškėją ir jo motiną, tinkamai įvertino jų paaiškinimus ir surinko visą naujausią reikalingą informaciją apie kilmės valstybę, o atlikdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimą nepažeidė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) nuostatų.

12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatė grėsmių, kylančių pareiškėjui grįžimo į kilmės šalį atveju. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos buvo vertintos tos pačios aplinkybės kaip ir sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui priimtas dėl to, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Pareiškėjui negali būti suteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, kadangi, remiantis Migracijos departamento informacija, Irano Islamo Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), taip pat Sprendimu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo motina yra pateikusi dar vieną prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o kadangi pareiškėjas yra nepilnametis asmuo, jis negalės būti grąžinamas į kilmės valstybę tol, kol nebus išnagrinėtas pareiškėjo motinos prašymas suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir priimtas galutinis sprendimas. Išnagrinėjus pareiškėjo motinos naujai pateiktą prašymą ir priėmus galutinį sprendimą, bus sprendžiama ir pareiškėjo tolesnė teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. E., atstovaujamo pagal įstatymą M. H., skundą atmetė.

15. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas įvertinęs Konvencijos, Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) bei Įstatymo teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl būtinųjų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą kontekste, akcentavo, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę sieja išimtinai su jo motinai gresiančiu persekiojimu ir mirties bausme kilmės šalyje, t. y. Irano Islamo Respublikoje, bei jo nepilnametei seseriai gresiančiu pavojumi būti prievarta ištekintai už (duomenys neskelbtini) partijos nario. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jį grąžinus į kilmės šalį, jis būtų išskirtas su motina ir priverstas gyventi su savo tėvu, su kuriuo gyventi jis nenori.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra nepilnametis, t. y. 15 metų amžiaus, savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje argumentavęs noru gyventi kartu su motina ir seserimi. Tačiau Migracijos departamentas priėmė sprendimą jo motinai nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokį atsakovo sprendimą paliko nepakeistą, atmesdami pareiškėjo motinos skundus. Šiuo metu Migracijos departamentas yra gavęs naują pareiškėjo motinos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, šis prašymas dar nėra išnagrinėtas.

17. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjo šeimos nariams tariamai gresiantis pavojus yra aktualus jo bylai tik tiek, kiek šis pavojus kelia riziką jam pačiam patirti persekiojimą, arba tiek, kiek tokių šeimos narių individuali situacija yra analogiška pareiškėjo situacijai. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. tariamai gresiantis pavojus pareiškėjo seseriai (priverstinis ištekinimas) ir motinai (mirties bausmė, persekiojimas), yra susijusios su jų pačių asmeninėmis savybėmis (ar veikla), kurie nepriklauso nuo paties pareiškėjo veikimo ar neveikimo, tad atitinkamai analogiškos grėsmės jam nekyla; tai yra akivaizdu, to neginčija ir pats pareiškėjas.

18. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pačiam pareiškėjui jo kilmės šalyje, t. y. Irano Islamo Respublikoje, grėstų persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar pan.; jo nurodomos aplinkybės grindžiamos išimtinai tik su grėsmėmis jo šeimos nariams, t. y. motinai ir seseriai, tačiau ne jam pačiam asmeniškai. Teismas akcentavo, kad siekiant, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, persekiojimas jo kilmės šalyje turi būti individualaus pobūdžio. Tačiau pačiam pareiškėjui jokia grėsmė negresia, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja teisės aktuose numatyti pagrindai, kurie leistų spręsti dėl pareiškėjui palankaus sprendimo priėmimo.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad galiojant įsiteisėjusiam atsakovo sprendimui dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo pareiškėjo motinai ir seseriai, nėra ir pagrindo išvadai, jog pareiškėjo nurodomos grėsmės jo motinai ir seseriai yra realios ir pagrįstos. Nors pareiškėjas teigia, jog grįžus į Iraną jis būtų išskirtas su motina, tačiau šiuo metu esama padėtis (kai pareiškėjo motinai ir seseriai yra atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą Lietuvoje), tenkinus pareiškėjo prašymą dėl jam pabėgėlio statuso suteikimo, galėtų lemti priešingą situaciją, nei tos, kurios siekia pareiškėjas, t. y. jis turėtų likti Lietuvoje, o jo motina ir sesuo būtų grąžintos į kilmės šalį. Todėl jo baimė būti atskirtam nuo motinos esamoje situacijoje jo prašymo apimtyje yra nepagrįsta. Net ir pareiškėjo motinos bei sesers situacijai pasikeitus, t. y. išnagrinėjus jų naują prašymą dėl joms pabėgėlio statuso suteikimo ir priėmus palankų sprendimą, pareiškėjas nebūtų grąžinamas į kilmės šalį, jis galėtų pasilikti Lietuvoje su savo šeima, nes jis yra nepilnametis. Nepilnamečio pareiškėjo teisės likti su savo motina gyventi šioje apimtyje nenukentėtų.

20. Teismas pažymėjo, kad nepilnametis pareiškėjas negali būti grąžinamas į kilmės valstybę ir iki tol, kol nebus išnagrinėtas jo motinos naujas prašymas suteikti jai prieglobstį Lietuvoje; išnagrinėjus minėtą prašymą ir priėmus galutinį sprendimą, priklausomai nuo jo rezultato, bus sprendžiama ir dėl pareiškėjo tolesnės teisinės padėties Lietuvoje.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvoje; teismui jis iš esmės nenurodė jokios jo paties persekiojimo priežasties, įtvirtintos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje. Be to, pareiškėjo nurodomos grėsmės jo motinai ir seseriai, atsižvelgiant į Migracijos departamento priimtą sprendimą, teismo sprendimo priėmimo metu taip pat laikytinos nepagrįstomis. Pareiškėjo deklaruojama baimė būti išskirtam su motina kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta dar ir dėl to, kad pareiškėjas bet kuriuo atveju negalės būti išsiųstas tol, kol nebus išnagrinėtas naujai pateiktas motinos prašymas; palankaus sprendimo atveju – nepilnametis pareiškėjas galės pasilikti Lietuvoje su savo šeima.

22. Teismas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjui kilmės šalyje grėstų kankinimai, taip pat, kaip nurodoma skunde, kad jis patirtų galimas grėsmes, būtų žeminamas jo orumas ar kiltų grėsmė sveikatai arba gyvybei; taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose. Pareiškėjo pasakojimas apie kilmės šalyje galbūt kilusias problemas, jo motinos ir sesers persekiojimą, iš esmės grindžiami tik jo motinos pasakojimais; be to, šiuo metu galioja Migracijos departamento sprendimas, kuriame nebuvo nustatytos grėsmės pareiškėjo motinai ir seseriai. Antra vertus, minėtos pareiškėjo nurodomos aplinkybės (problemos) kilmės šalyje nėra individualaus pobūdžio; tai susiję su jo šeimos nariais, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo nuostatas dėl papildomos apsaugos suteikimo Lietuvoje. Kitų paaiškinimų, susijusių su papildomos apsaugos suteikimu, pareiškėjas nėra nurodęs.

23. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjo apklausą bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste. Be to, atsakovas laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurios yra įtvirtintos Įstatyme, taip pat Apraše. Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 24. Pareiškėjas A. E., atstovaujamas pagal įstatymą M. H., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai nevertino jo (pareiškėjo) nurodyto prieglobsčio prašymo motyvo dėl motinos veiklos „prieš režimą“, nurodydamas, kad grėsmės, susijusios su motinos veikla buvo įvertintos nagrinėjant pareiškėjo motinos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai atsakovas, nesurinkęs specifinės kilmės valstybės informacijos, tikslu atmesti ar patvirtinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, neužtikrino tinkamo įrodymų tyrimo ir jo vertinimo nustatant visiškai pagrįstos baimės, pareiškėjui būti išskirtam su motina, o pareiškėjo motinai – būti persekiojimai dėl jos veiklos, egzistavimo faktą, nors pats pareiškėjo motinos pasakojimas ir buvo pripažintas nuosekliu bei patikimu.

26. Pareiškėjas pažymi, kad nors tiek atsakovas, tiek teismas sprendime nurodo, jog grėsmės buvo įvertintos nagrinėjant pareiškėjo motinos prieglobsčio prašymą, tačiau prieglobsčio prašymo bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl minėtų pareiškėjo motinos motyvų nepasisakė, kas galėjo lemti skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo nepagrįstumą.

27. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti išskirtam su motina iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo, o teismas, matydamas aiškius Migracijos departamento padarytus pažeidimus, nepanaikino skundžiamo Sprendimo.

28. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai atlikta faktinė pareiškėjo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Todėl šių išvadų pagrįstumas ir teisingumas turi būti patikrintas apeliacinės instancijos teisme.

30. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, turi būti įvertintos ir kitos skundžiamų Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo (Įstatymo 87 str. 1 d.). Pareiškėjo vertinimu, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Apeliacinio skundo argumentai yra identiški skundo turiniui.

33. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir akcentuoja, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindžia bendro pobūdžio teiginiais bei kito asmens pasakojimu, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jam gresiančiu persekiojimu. Pareiškėjas nei pirminėje apklausoje, nei vėliau Migracijos departamento atliktoje apklausoje, nenurodė jokių jam galbūt asmeniškai kylančių grėsmių, dėl kurių jam turėtų būti suteiktas prieglobstis ar papildoma apsauga. Pareiškėjas iš esmės tik perpasakoja jo motinos teiginius, kurių pagrįstumas jau buvo įvertintas Migracijos departamento, Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

34. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečiai aplinkybių Migracijos departamentas ar pirmosios instancijos teismas neįvertino arba įvertino netinkamai. Todėl deklaratyvūs skundo teiginiai šiuo aspektu nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą ir pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu. Migracijos departamentas ne tik įvertino pareiškėjo pateiktus motyvus, bet ir savarankiškai rinko informaciją apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes, visą informaciją vertino ne izoliuotai, bet surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu buvo atlikta pareiškėjo apklausa, įvertinta pateikta informacija, surinkta kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad jokios asmeninės grėsmės kilmės valstybėje jam nekyla, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas nepilnamečio pareiškėjo A. E. (Irano Islamo Respublikos piliečio), gimusio 2004 m. liepos 5 d., atstovaujamo pagal įstatymą motinos M. H., reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo, Aprašo ir Konvencijos nuostatomis, pripažino pagrįsta ir teisėta atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, dėl kurių pareiškėjui turi būti suteiktas prieglobstis ir / ar papildoma apsauga.

37. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodyto prieglobsčio prašymo motyvo dėl motinos veiklos „prieš režimą“, o tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti išskirtam su motina iš esmės atliko paviršutiniškai, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo, netinkamai atlikęs faktinę nagrinėjamo atvejo analizę. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, teigia, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų dalys dėl papildomos apsaugos pareiškėjui pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nesuteikimo.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

39. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.).

41. Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

44. Pareiškėjas, kuris yra nepilnametis, prašymą suteikti jam prieglobstį grindė jo motinai M. H. gresiančiu persekiojimu ir mirties bausme bei jo nepilnametei seseriai R. E. gresiančiu pavojumi kilmės šalyje, t. y. Irano Islamo Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jį grąžinus į kilmės šalį, jis būtų išskirtas su motina ir priverstas gyventi su savo tėvu, su kuriuo gyventi jis nenori.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas 2019 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą pareiškėjo motinai ir seseriai nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad Migracijos departamento 2019 m. kovo 22 d. priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl M. H. ir R. E. skundą dėl šio sprendimo panaikinimo ir Migracijos departamento įpareigojimo atlikti tyrimą iš naujo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3238-596/2019 atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5484-968/2019 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą Migracijos departamente buvo nagrinėjamas naujai gautas pareiškėjo motinos M. H. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo, atstovaujamo savo motinos, argumentus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento padarytomis išvadomis ir atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai įvertintų prieglobsčio prašymo motyvų dėl to, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės grindžiamos išimtinai tik su grėsmėmis jo motinai ir seseriai, o ne jam pačiam, o tai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijaus, įtvirtinto Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuomet pabėgėlio statusas suteikiamas tik tam asmeniui, kuris patiria persekiojimą, t. y. persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra nepilnametis, jo motinos naujai pateikto prašymo dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėjimo Migracijos departamente rezultatas yra reikšmingas ir jo teisinei padėčiai Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo atlikta tinkama faktinė jo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad prieglobsčio prašymas bei pareiškėjo paaiškinimai nebuvo tinkamai įvertinti, nepripažintini pagrįstais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje esantys duomenys yra pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti, o Migracijos departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui nagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, jog tyrimas neatitiko visapusiškumo ir išsamumo kriterijų.

48. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjo nurodytų teiginių dėl galimo jam kylančio pavojaus kilmės valstybėje, nebuvo nustatyta individualios kilmės valstybėje jam kylančios grėsmės tikimybės.

49. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė.

50. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad pareiškėjas papildomos apsaugos suteikimą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prieglobsčio prašymą, t. y. aplinkybėmis, kurios nėra individualaus pobūdžio, jos susijusios su jo šeimos nariais. Pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, dėl kurių jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

51. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

52. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

53. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. (A.) E., atstovaujamo pagal įstatymą M. H., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė