2016-06-30 Nr. AB-13648-3-62-3-00396-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1152-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00396-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurių kalinimo plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameros buvo perpildytos, buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, o kamerų plotas, tenkantys vienam asmeniui neatitiko reikalavimo, kad vienam laikomam tardymo izoliatoriuje asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv. m ploto, atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo plotą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo tamsu, trūko oro. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, juose nebuvo galimybės judėti ir sportuoti. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat junta baimę aplinkai, tapo irzlus, piktas.

Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kamerose Nr. 140 ir 344. Kamerose buvo laikomas 4 pilnas paras, iš jų – 1,5 paros pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis. Pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos ir nesuteikiančios pagrindo Kauno TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Kauno TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Kauno TI paaiškino, kad sanitariniai kamerų mazgai tardymo izoliatoriuje yra atskirti nuo kamerų apie 2,1 m aukščio pertvaromis. Pareiškėjas buvimo tardymo izoliatoriuje metu dėl apšvietimo nesiskundė. Kauno TI pareiškėjas buvo rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, t. y., kai šviesi paros dalis yra ilga ir kamerose apšvieta yra pakankama, o vakarais įjungiama elektros šviesa. Neatitinka tiesos ir pareiškėjo teiginys, kad rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, t. y. šiltuoju metų periodu, kamerose buvo drėgna ir šalta. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tardymo izoliatoriuje. Kauno TI laikėsi pozicijos, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, jog Kauno TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamai veikiama išimtinai prieš pareiškėją, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Teismas nustatė, kad Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 140 ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. kameroje Nr. 344, kur išbuvo 4 pilnas paras ir po pusę paros atvykimo ir išvykimo dienomis. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skunde nurodytu laiku, praleistu Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas 2 pilnas paras ir po pusę paros atvykimo ir išvykimo dienomis (kameroje Nr. 140 laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d.). Todėl buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog tardymo izoliatoriaus kamerose tamsu, trūksta oro, maži pasivaikščiojimo kiemeliai ir nėra galimybės juose sportuoti yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau sveikatos istorijos įrašai nepatvirtina, jog kalinimo sąlygos Kauno TI lėmė pareiškėjo sveikatos problemas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nebuvo intensyvūs ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. EŽTT praktikoje konstatuota, kad vienam asmeniui tenkantis kalinimo plotas negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad EŽTT savo praktikoje teigia, jog mažas kalinimo plotas savaime sukelia kalinamam asmeniui kančias ir sunkumus, kurie viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas mini teismų sprendimus, kuriuose ir už neilgą kalinimo laikotarpį buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamoje byloje neturėtų nukrypti nuo kitų teismų sprendimuose suformuotų precedentų.

Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas netaikyti Lietuvos teisės aktų yra neteisėtas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 18.3 punkte numatyta nuostata, kad konkretūs minimalūs reikalavimai, išvardinti 18.1 ir 18.2 punktuose (tarp jų ir plotas), nustatomi nacionaliniais įstatymais. Nacionalinėje Lietuvos teisėje nenumatyta, kad nustatant kalinimo plotą neįskaičiuojamas kameros baldų ir įrangos užimamas plotas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi EŽTT praktika ir analogiškomis Lietuvos teismų bylomis. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje buvo padaryta neturtinė žala.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 44) pateikia argumentus, kuriais remdamasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl pareiškėjui tekusio netinkamo kalinimo ploto Kauno TI. Tačiau kitų argumentų, kuriais ginčytų Kauno apygardos administracinio teismo sprendime (b. l. 36–41) nustatytas aplinkybes dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI, pareiškėjas nepateikia. Kadangi pareiškėjas nepateikia daugiau argumentu, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, teisėjų kolegija šioje stadijoje nagrinėja tik aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio kalinimo ploto Kauno TI.

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Kauno TI buvo kalinamas 6 paras. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Kauno TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių (b. l. 9), pažymi, kad iš minėtų 6 parų 2 paras pareiškėjas buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko pareiškėjo laikymo Kauno TI metu galiojusios (ir galiojančios iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) numatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Nustatyta, kad Kauno TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Kauno TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis Kauno TI buvo kalinamas tik 2 paras. Iš minėtų 2 parų pusę paros pareiškėjui ploto trūko tik 0,6 kv. m mažiau nei būtina pagal nustatytą minimalią normą. Likusias 1,5 paros pareiškėjui teko 2,83 kv. m ploto. Nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai (b. l. 11–20). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybe, minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys