2017-10-31 Nr. BB-6228-1-73-1-00599-2013-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-266-976/2017

Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00599-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu Ž. C. ir V. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis panaikintas, Ž. C. ir V. R. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 140 straipsnio 1 dalį, Ž. C. ir V. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nukentėjusiesiems bei kaltininkams susitaikius, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti,

n u s t a t ė :

1. Ž. C. ir V. R. buvo kaltinami, bet pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, jiems veikiant bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, 2013 m. birželio 19 d. V. R. paskambino nukentėjusiajam S. P., šiam apgaule nurodė, kad parduoda medieną, susitarė su S. P. dėl medienos pirkimo ir pardavimo sąlygų, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2013 m. birželio 20 d. jis (V. R.) telefonu nurodė S. P. medienos vykti į (duomenys neskelbtini), ir važiuoti paskui automobilį, kuriuo vyko jis pats (V. R.); po to Ž. C. ir asmuo, kuriam byla atskirta, bei nenustatytas asmuo 2013 m. birželio 20 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), nešaunamaisiais ginklais – dujų balionėliais – panaudojo prieš nukentėjusiuosius V. G. ir S. P., esančius sustojusiame miškavežyje „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), fizinį smurtą – purškė jiems dujų, kėsinosi įsibrauti į miškavežį ir taip kėsinosi pagrobti svetimą turtą – V. G., S. P. ir UAB „X.“ neapibrėžtos vertės pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – S. P. jiems pasipriešino jėga ir V. G. bei S. P. iš įvykio vietos miškavežiu pasišalino.

1.1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, Ž. C. ir V. R. veikiant bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, dėl asmeninių paskatų, V. R. 2013 m. birželio 19 d. paskambino nukentėjusiajam S. P., šiam apgaule nurodė, kad parduoda medieną, ir susitarė dėl medienos pirkimo ir pardavimo sąlygų, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2013 m. birželio 20 d. V. R. telefonu nurodė S. P. medienos vykti į (duomenys neskelbtini), ir važiuoti paskui automobilį, kuriuo vyko V. R.; po to Ž. C., nenustatytas asmuo ir asmuo, kuriam byla atskirta, 2013 m. birželio 20 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), nešaunamaisiais ginklais – dujų balionėliais – panaudojo prieš nukentėjusiuosius V. G. ir S. P., esančius sustojusiame miškavežyje „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), fizinį smurtą – purškė jiems dujų, taip dėl purškiamų dujų poveikio S. P. ir V. G. sukėlė fizinį skausmą.

1.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nukentėjusiajam S. P. buvo skambinama ir derinamas susitikimas pirkti medieną dėl asmeninių paskatų, o ne turint tikslą panaudojant fizinį smurtą, t. y. purškiant dujas, nukentėjusiuosius apiplėšti, t. y. pagrobti svetimą turtą – S. P., V. G. ir UAB „X.“ neapibrėžtos vertės pinigus, dėl to V. R. ir Ž. C. veiką kvalifikavo pagal kilusias pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kartu teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos privalomos sąlygos ir nėra kitų teisinių kliūčių, todėl Ž. C. ir V. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą V. R. ir Ž. C. nutraukė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė S. Borščienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 416 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 38 straipsnį ir 180 straipsnio 2 dalį – todėl baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.2. Prokurorė, aptardama BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė faktines Ž. C. ir V. R. įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. kad Ž. C. ir V. R., veikdami bendrininkų grupe ir su kitais asmenimis, nešaunamaisiais ginklais pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltininkų veika padaryta dėl asmeninių paskatų. Prokurorė teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai ir objektyvios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kurių teismas nepaneigė, patvirtina, jog abu kaltininkai pasikėsino įvykdyti plėšimą, t. y. jie turėjo tyčią pagrobti svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į prokuratūros apeliacinio skundo argumentą, kad tokia nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį nepriklausomai nuo to, į kokio turto pagrobimą – pinigus ar neapibrėžtą turtą – buvo nukreipta abiejų kaltininkų tyčia. Dėl to prokurorė teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikalstama veika padaryta dėl asmeninių paskatų. Prokurorės nuomone, teismas byloje surinktus įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų visumą, nepašalino juose esančių prieštaravimų, nepagrįstai rėmėsi Ž. C. ir V. R. parodymais, duotais teisme, neatsižvelgė į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jų nepalygino su nukentėjusiųjų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į kitą apeliacinio skundo argumentą, kad V. R. ir Ž. C. pirmosios instancijos teisme parodymus davė tik teismui ištyrus kitus įrodymus, t. y. taip kaltininkai savo parodymus priderino prie kitų bylos įrodymų. Aptardama Ž. C. ir V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nukentėjusiojo S. P. parodymus, prokurorė pažymi, kad teismas nepagrįstai nepašalino šiuose parodymuose esančių prieštaravimų, neatsižvelgė į kaltininkų parodymų davimo eigą ir turinio keitimą, į tai, kad šie kaltininkų parodymai prieštarauja ir kitiems prokuroro apeliaciniame skunde nurodytiems duomenims, teismo pripažintiems įrodymais, ir skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kodėl vienais parodymais ir duomenimis vadovaujasi, o kitus atmeta. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo vadovautis nenuosekliais, prieštaringais V. R. ir Ž. C. parodymais ir jais remtis nustatant reikšmingas bylai faktines aplinkybes. Tokie BPK pažeidimai yra esminiai, nes turėjo įtakos teismui pripažįstant V. R. bei Ž. C. nusikaltimo padarymo motyvus ir sprendžiant dėl plėšimo nusikaltimo sudėties jų veikoje buvimo, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą – pašalinti prieštaravimus, įvertinti tų įrodymų, kuriuos teismas pripažino patikimais, visumą ir priimti teisingą sprendimą – tinkamai kvalifikuoti įvykdytą nusikalstamą veiką ir paskirti už ją kaltininkams teisingas bausmes.

2.4. Be to, teismas nepagrįstai nevertino visų nukentėjusiojo S. P. parodymų ir nurodytų aplinkybių kartu su nustatytomis bylos objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas, remdamasis nukentėjusiojo S. P. parodymais, pagrįstai pripažino, kad V. R. telefonu su šiuo nukentėjusiuoju aptarė tariamai parduodamos medienos kiekį, kainą, iš esmės susitarė dėl medienos pirkimo ir pardavimo ir kad V. R. teiravosi, kokiu būdu bus atsiskaitoma už medieną. Anot prokurorės, ši aplinkybė patvirtina, jog V. R. ėmėsi veiksmų gauti duomenų apie nukentėjusiųjų turtą. Tačiau teismas nepagrįstai nevertino S. P. atsakymo V. R. apie atsiskaitymą už medieną, t. y. „pasikraunam ir atsiskaitom“, kuris leido kaltininkams manyti, jog už medieną bus atsiskaitoma medienos pasikrovimo vietoje, grynaisiais pinigais. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatytos objektyvios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, veikos suplanavimas ir organizuotumas (pagrobiami kitos transporto priemonės valstybiniai numeriai ir jie uždedami ant nusikaltimui padaryti naudojamos transporto priemonės; vykdant nusikalstamą veiką nesinaudojimas savo mobiliojo ryšio telefonais; nukentėjusiųjų nuviliojimas į nuošalią vietą, toli nuo kaltininkų ir nukentėjusiųjų gyvenamųjų, nukentėjusiųjų darbo vietos; specialių priemonių – kaukių, dujų balionėlių, pirštinių (siekiant prisilietus nepalikti identifikuotinų pėdsakų įvykio vietoje) panaudojimas; nukentėjusių asmenų staigus užpuolimas, siekiant atimti galimybę nukentėjusiesiems priešintis purškiant dujas; atlikti aktyvūs fiziniai veiksmai braunantis į transporto priemonę) apeliacinės instancijos teismo turėjo būti įvertinti kartu su nukentėjusiojo S. P. duotais parodymais apie bendravimo su V. R. turinį.

2.5. Prokurorė teigia ir tai, kad teismas pažeidė BPK 416 straipsnio 3 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas bei netinkamai taikė BK 38 straipsnį. Aptardama BPK XXX skyriaus reglamentavimą, 416 straipsnio 3 dalies ir 417 straipsnio 2 dalies nuostatas, prokurorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pranešęs proceso dalyviams apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir pripažinęs nukentėjusiųjų susitaikymą su Ž. C. ir V. R., nepagrįstai nesivadovavo BPK 416 straipsnio 3 dalimi ir nenurodė, kad yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Be to, teismas klaidingai nurodė pirmosios instancijos nuosprendžio panaikinimo pagrindą – BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes priėmė sprendimo rūšį, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

2.6. Kartu prokurorė pažymi ir tai, kad asmens procesinė padėtis neturi sunkėti dėl to, ar į privataus kaltinimo procesą teismas pereina pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Pagal BK 38 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui kyla pasekmės – baudžiamosios bylos atnaujinimas padarius naują nusikalstamą veiką ar jam nevykdant susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Tačiau tokios pasekmės nekyla teismui nutraukus privataus kaltinimo procesą. Be to, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusysis ir kaltininkas susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo ir jos pagrindu turi būti išduotas vykdomasis dokumentas. Dėl to prokurorė teigia, kad nurodyti BPK pažeidimai suvaržė kaltinamųjų teises ir sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

2.7. Kasaciniame skunde aptardama BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti esant šio baudžiamojo įstatymo 1 dalies 4 punkto sąlygą. Prokurorė teigia, kad skundžiamoje nutartyje yra klaidingai nurodyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų dėl Ž. C. ir V. R. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad Ž. C. kitoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, dar kitoje byloje teismo nuosprendžiu jau yra nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, o šiuo metu prokuratūroje atliekamame ikiteisminiame tyrime jam yra pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, kuriame jam buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Šiose nurodytose bylose ir ikiteisminiame tyrime galimos nusikalstamos veikos padarytos po nagrinėjamoje byloje įvykdytos veikos, t. y. po 2013 m. birželio 19–20 d.

2.8. Be to, teismas neatsižvelgė į Ž. C. ir V. R. asmenybes apibūdinančius duomenis, t. y. į tai, kad: Ž. C. nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo metu, yra nevedęs, nedirba (nors yra darbingo amžiaus), gyvena su broliu ir tėvu, kurie kartu su juo (Ž. C.) kitose bylose yra kaltinami kartu vykdę nusikalstamas veikas; V. R. nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus pakankamai trumpam laikui po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, kurioje atliko bausmę už kvalifikuotą nužudymą ir neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis laisvės atėmimo vietoje, baustas administracine tvarka, išsituokęs, po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo įvykdė ir kitas nusikalstamas veikas, už kurias teistas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, ir į jo jau anksčiau įvykdytų nusikalstamų veikų skaičių. Prokurorės nuomone, teismas, spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju yra aptariama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, šių duomenų visumos, neigiamai apibūdinančios V. R. ir Ž. C. asmenybes, tinkamai neįvertino (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2013). Taip pat teismas neįvertino įvykdytos ir nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, t. y. kad ši veika buvo gerai organizuota, suplanuota, nusikalstamai veikai įvykdyti panaudotos priemonės (kaukės, dujų balionėliai), atlikti intensyvūs veiksmai, nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupe, fizinis smurtas naudotas atokioje vietoje, prieš du asmenis, kėsintasi įsibrauti į transporto priemonę, kurioje buvo nukentėjusieji. Dėl to prokurorė apibendrindama teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio pagrindo taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti Ž. C. bei V. R. nuo baudžiamosios atsakomybės.

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20, 320, 332 straipsnių reikalavimų

4. Kasaciniame prokurorės skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad netinkamas BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies taikymas iš esmės siejamas su BPK pažeidimais vertinant įrodymus, atsakant į prokuroro apeliacinį skundą ir motyvuojant apeliacinės instancijos teismo nutartį.

4.1. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

4.2. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, pavyzdžiui, gali būti nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-309-507/2016, 2K-177-942/2017).

4.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikalstama veika padaryta dėl asmeninių paskatų, o ne kėsinantis apiplėšti, nes apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų visumą, nepašalino juose esančių prieštaravimų, būtent – nepagrįstai rėmėsi Ž. C. ir V. R. parodymais, duotais teisme, neatsižvelgė į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jų nepalygino su nukentėjusiųjų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo S. P. parodymų apie sutarto su V. R. atsiskaitymo už perkamą medieną laiką ir būdą (atsiskaitymą pasikrovus medieną), kurie, kasatorės manymu, leido kaltininkams manyti, jog už medieną bus atsiskaitoma medienos pasikrovimo vietoje, grynaisiais pinigais. Skunde taip pat nurodomos aplinkybės, susijusios su veikos organizuotumu, kitomis jos padarymo aplinkybėmis, kurias, pasak kasatorės, teismas turėjo vertinti kartu su kitais bylos duomenimis, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4.4. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, jis, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį prokuroro skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs įrodymus, nuosprendyje iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, jog nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, ir konstatavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teismo, ir, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, susipažinusi su prokuroro apeliaciniu skundu, su prašymu pakeisti kaltinimą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta plėšimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

4.5. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Ž. C. ir V. R., veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, bei su nenustatytu asmeniu, iš asmeninių paskatų, V. R. 2013 m. birželio 19 d. paskambinus nukentėjusiajam S. P., apgaule nurodžius, kad parduoda medieną, susitarus su S. P. dėl medienos pirkimo ir pardavimo sąlygų, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2013 m. birželio 20 d. V. R. telefonu nurodžius S. P. medienos vykti į (duomenys neskelbtini) ir važiuoti paskui automobilį, kuriuo vyko V. R., po ko Ž. C., asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, ir tiksliai nenustatytas asmuo 2013 m. birželio 20 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), nešaunamaisiais ginklais – dujų balionėliais prieš sustojusiame miškavežyje „Volvo“ esančius nukentėjusiuosius V. G. ir S. P. panaudojo fizinį smurtą – purškė jiems dujų, taip dėl purškiamų dujų poveikio sukėlė S. P. ir V. G. fizinį skausmą. Nustatęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo V. R. ir Ž. C. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4.6. Kartu teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, kad buvo kėsinamasi nukentėjusiuosius apiplėšti, t. y. pagrobti svetimą turtą – S. P. bei V. G. valdytus UAB „X.“ neapibrėžtos vertės pinigus, todėl V. R. ir Ž. C. veiką kvalifikavo pagal pasekmes. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad, visų pirma, nukentėjusieji S. P. ir V. G. nurodė, kad juos užpuolę asmenys jokio reikalavimo neišsakė, todėl jie negali paaiškinti, kokiu tikslu juos užpuolė; taip pat tuo, kad nors V. R. telefono pokalbio metu su nukentėjusiuoju S. P. aptarinėjo parduodamos medienos kainą, kiekį, klausė, kokiu būdu bus atsiskaitoma už parduotą medieną, tai neduoda pagrindo išvadai, kad išteisintieji tikrai žinojo, jog nukentėjusieji turės pinigus, skirtus sumokėti už perkamą medieną; taip pat tuo, kad išteisinamieji teisme nurodė, kad nukentėjusiajam S. P. buvo skambinama ir derinamas susitikimas dėl medienos pirkimo, turint asmeninių paskatų, o ne turint tikslą panaudojant fizinį smurtą, t. y. purškiant dujas, apiplėšti nukentėjusiuosius.

4.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

4.8. Kaip jau minėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog išteisintieji, pakviesdami nukentėjusiuosius atvykti į mišką dėl tariamo medienos pirkimo, vykdami į įvykio vietą, braudamiesi į nukentėjusiųjų vairuojamą miškavežį ir purkšdami dujas, turėjo tikslą nukentėjusiuosius apiplėšti, t. y. pagrobti pinigus ar kokias nors kitas vertybes. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, visiškai nevertino kitų bylos įrodymų, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, taip pat nenurodė, kodėl vieni įrodymai (iš esmės – išteisintųjų parodymai, duoti teisme) buvo vertinami, o kiti – ne.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį prokurorės skundą, kuriame buvo keliami panašūs kaip ir kasaciniame skunde klausimai, nutartyje visiškai nenurodė, kaip jis vertina byloje surinktus įrodymus, kurie pagrindžia tokias byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: tai, kad ant nusikaltimui padaryti naudojamos transporto priemonės buvo uždėti pagrobti kitos transporto priemonės valstybiniai numeriai; tai, kad vykdant nusikalstamą veiką buvo nesinaudojama savo mobiliojo ryšio telefonais, tai, kad nukentėjusieji (įmonės, kuri prekiauja mediena, darbuotojas ir vadovas), pateikus jiems įtarimų nesukėlusį komercinį pasiūlymą pirkti penkis miškavežius medienos už priimtiną kainą, buvo pakviesti atvykti į nuošalią vietą (mišką), tai, kad vykdant veiką buvo naudojamos priemonės – kaukės, dujų balionėliai, pirštinės, kurios po veikos buvo išmestos; tai, kad nukentėję asmenys, sėdintys miškavežyje, buvo užpulti trijų vyrų (į miškavežį buvo purškiamos dujos ir braunamasi į jį); tai, kad patys nukentėjusieji aktyviais veiksmais apsigynė nuo juos puolančių asmenų ir išvažiavo iš įvykio vietos patyrę fizinį skausmą nuo panaudotų ašarinių dujų, tačiau nepraradę turėtų grynų pinigų ir elektroninio mokėjimo priemonių, kurias naudoja atsiskaitydami už perkamą medieną; tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų V.

R. ir Ž. C. parodymus apie tai, jog jie tik siekė pagąsdinti vieną iš nukentėjusiųjų, kad šis nebendrautų su nenurodyto teismui kaltininkų draugo žmona. Apeliaciniame skunde iškelti argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų buvo svarbūs, be kita ko, susiję su, prokurorės nuomone, netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, tačiau nebuvo aptarti apeliacinės instancijos teismo sprendime.

4.9. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, taip pat su netinkamai pritaikytu baudžiamosios bylos nutraukimo dėl susitaikymo pagrindu, nepasisako, nes sprendimų dėl jų priėmimas galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą bei išsamų visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, šią bylą pagal paduotą skundą išnagrinėjus apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė