2016-06-15 Nr. AB-12681-3-61-3-02986-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1519-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02986-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –ir Konstitucinis teismas) sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-6677(11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį po 226,02 Lt/mėn. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, ir VRM nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki pensijos sumažinimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VRM 2005 m. sausio 5 d. sprendimu jam paskirta 1 293,74 Lt dydžio pensija už tarnybą. Tačiau, nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pensija buvo perskaičiuojama ir iki šiol mokama sumažinta. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d., tačiau VRM 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. 1D-6677(11) nurodė, kad pensijų perskaičiavimas yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pasak pareiškėjo, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 redakcijos) ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęsti 2012–2013 metams, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjas abejoja, kad pensijos mažinimas 2012–2013 metais buvo būtina priemonė, t. y. atitiko teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus.

Atsakovas VRM, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 15–17) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad VRM 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 1D-6677(11) priėmimo metu pagal galiojusius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą reikalavimui pateikti. Be to, sprendimas perskaičiuoti pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, nes šios tiesės normos atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) iki šiol nėra paneigta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 51–54) nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo V. Z. reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d.; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

Pareiškėjas skunde prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas ištirs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumą. 2014 m. vasario 11 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta (b. l. 40–41). Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išsprendė minėtos Laikinojo įstatymo nuostatos konstitucingumo klausimą. 2015 m. birželio 2 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 45).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Administracinėje byloje Nr. A520-1005/2013 apeliacinio proceso tvarka buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas atsakovams VRM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM, inter alia dėl neišmokėtos pensijos dalies (pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.) priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (po 226,02 Lt/mėn.). Sprendimas (nutartis) minėtoje byloje buvo priimtas ir įsiteisėjo 2013 m. birželio 18 d. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., toje dalyje, kurioje prašoma priteisti pensijos dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d. yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl byla šioje dalyje nutrauktina. Taigi, ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje prasideda nuo 2013 m. birželio 19 d.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. pažymos duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensija, t. y. 2012 m. birželio mėnesį pensija buvo sumažinta nuo 1 041,74 Lt iki 872,87 Lt (t. y. 16,21 proc.), o vėlesniais mėnesiais – nuo 933,74 Lt iki 787,42 Lt (t. y. 15,67 proc.) (b. l. 29). Dėl nepriemokos išmokėjimo ir pensijos dydžio atstatymo pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą (b. l. 21). Į minėtą prašymą pareiškėjui atsakė VRM 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. 1D-6677(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 8–9), kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pensijos bus perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, minėtame VRM rašte buvo konstatuota, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo VRM rašto teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegaliojo ir nebebuvo taikoma, pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki pensijos sumažinimo yra nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti būtent tą neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl minėto teisinio reguliavimo, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagrįstumą, aktualus Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra tas, kad nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjo diskriminavimą kitų pensininkų atžvilgiu. Šį skundo argumentą pareiškėjas, be kita ko, grindė ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma (b. l. 6), nurodydamas, kad pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį, elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, nei panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui priteisti dėl minėtų nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamoje byloje pripažįstamas ginčijamas VRM raštas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 57–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas nesutinka tik su šia teismo sprendimo dalimi ir prašo ją pakeisti, t. y. minėtą skundo reikalavimą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su teismo argumentu, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimas, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas pratęstas 2012 ir 2013 metams (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų. Pareiškėjo manymu, teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 59 straipsnių nuostatomis, neatsižvelgė į Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį ir kt.

Atsakovas VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. Z. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Iš teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas taip pat teismo prašė panaikinti 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-6677(11), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui jo prašomą valstybinės pensijos nepriemoką.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo V. Z. reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d., kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Iš apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas minėtą bylos dalį nutraukė, konstatavęs, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d. jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu LVAT administracinėje byloje Nr. A520-1005/2013. Nors šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas neginčija, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT minėtoje byloje Nr. A520-1005/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01789-2010-1) pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, t. y. jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo V. Z. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti V. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 709,99 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.“. Iš minėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo byloje Nr. A520-1005/2013 turinio matyti, jog teismas nagrinėjo pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį.

Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime iš esmės nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo V. Z. reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 18 d. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį keičia ir nutraukia bylos dalį dėl V. Z. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo nagrinėti pareiškėjo V. Z. reikalavimą priteisti jam iš atsakovo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš apeliaciniu skundu skundžiamo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo turinio matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pagrįstai ir teisėtai mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šią išvadą teismas grindė Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiai teismo išvadai pritaria. Kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė ir tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija galėjo būti mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ne tik laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bet ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 19 d.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „bylą dalyje dėl pareiškėjo V. Z. reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutraukti. Kitą pareiškėjo V. Z. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė