2015-11-24 Nr. AB-23011-3-61-3-02364-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1818-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02364-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo IĮ „Balta-Mėlyna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Balta-Mėlyna“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas IĮ „Balta-Mėlyna“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 71–72, 104–105), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija), 9 201,93 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 16 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1375 (toliau – ir Leidimas plėsti). 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Paminėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Pareiškėjas paaiškino, kad, remiantis ankstesne Įstatymo redakcija, jam turėjo būti taikomas 2012 m. nustatytas fiksuotas tarifas, t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 16 d.

Lietuvos Respublikos Seimui pakeitus ankstesnę Įstatymo redakciją, jam buvo pritaikytas 1,25 Lt/kWh 2013 m. tarifas. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už paminėtą 1,44 Lt/kWh tarifą, todėl dėl Įstatymo pakeitimų buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir jis, nors ir investavo nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją.

Pareiškėjo teigimu, neteisėtais veiksmais laikytinos Lietuvos Respublikos Seimo priimtos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja, nes žalą tiesiogiai sukelia Lietuvos Respublikos Seimo priimtos galbūt neteisėtos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaudamasis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu AB „Lesto“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį.

Toks tiesioginis priežastinis ryšys, pareiškėjo nuomone, pagrindžiamas tuo, jog jei Lietuvos Respublikos Seimas nebūtų priėmęs Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo paminėtų nuostatų, tuomet jam sudarant sutartį su AB „Lesto“ būtų buvęs taikomas Leidimo plėsti išdavimo metu galiojęs 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas, tačiau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus galbūt Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas jam buvo pritaikytas 2013 m. vasario 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-0791 (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną nustatytas 1,25 Lt/kWh tarifas.

Pažymėjo, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 41–48, 93–95, 126) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui išduotame Leidime plėsti buvo nurodyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis. Leidime gaminti nurodyta, kad leidimu reguliuojamos sąlygos – vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi pareiškėjas laisva valia atliko tam tikrus veiksmus ir tik po to, apskaičiavęs tariamai kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Pažymėjo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas, kaip ir Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą. Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Pabrėžė, kad, nenustačius neteisėtų veiksmų, negali kilti ir civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 37–38, 84–85) prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu (b. l. 132–137) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš neteisėto įstatymų nustatyto reguliavimo.

Teismas pažymėjo, jog viešoji atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti kitų atsakomybės sąlygų buvimą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, vadovavosi iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio Įstatymo 20 straipsnio 1, 7, 8 dalimis ir pažymėjo, jog pagal šias nuostatas iki 2013 m. vasario 1 d. ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Pareiškėjui leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1375 buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 16 d. Nurodė, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.). Nustatė, kad pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0791 buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susidarė tokia teisinė ir faktinė situacija, kai Leidimo plėsti išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o Leidimo gaminti išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė. Pareiškėjo teigimu, taip buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas byloje C-129/12 Magdeburger Mühlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg; 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje C-110/97 Nyderlandų Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą; 1991 m. vasario 21 d. sprendimas byloje C-143/88 ir C-92/89 Zuckerfabrik Süderdithmarschen AG prieš Hauptzollamt Itzehoe ir Zuckerfabrik Soest GmbH prieš Hauptzollamt Paderborn), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad, net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad vykdo elektros energijos gamybą ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Teismas, įvertinęs išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgęs į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. tai, kad leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas po 2013 m. vasario 1 d., jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas Leidimą plėsti (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos), pareiškėjas nepateikė, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad buvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, nusprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju jokių neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, iš kurių galėtų būti kildinama pareiškėjo prašoma priteisti žala, nenustatyta. Taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis reikalavimo priteisti pareiškėjo nurodytą žalą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad reikalavimas dėl žalos priteisimo yra nepagrįstas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Teismas, be kita ko, vadovavosi Konstitucijos 110 straipsnio 1, 2 dalimis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekilo ir teismui, nagrinėjančiam pareiškėjo pateiktą skundą, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, kadangi atmetė pareiškėjo skundą, nepatenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 140–151) prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, nurodydamas, kad Įstatymo siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, netinkamai įvertino pagrindinius Įstatymo siekiamus tikslus, teisingai neįvertino viešojo intereso objekto, todėl priėmė neteisėtą ir jokiomis teisės normomis nepagrįstą sprendimą.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo ABTĮ 15 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, nes prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgalinimus.

3. Teismas neteisingai vertino Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtus veiksmus. Nesutinka su teismo pozicija, kad priimant Įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijos veiksmų.

4. Įstatymo nuostatomis neįgyvendinama Europos Sąjungos teisė. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 154–163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Šiuo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymi, jog teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Įstatymu buvo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai. Valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo iki 6 ct/kWh bei turėjo imtis ryžtingų veiksmų siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Teigia, jog apeliantas nepagrįstai argumentuoja, kad galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atkreipia dėmesį į 2013 m. kovo 4 d. apelianto ir AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230298. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166–173) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Be to, teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos. Pažymi, jog Įstatymu buvo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai. Apeliantas nepagrįstai argumentuoja, kad galutinės instancijos teismas privalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Teismas tinkamai įvertino šalių tarpusavio santykius bei ginčo esmę, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 9 201,93 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar iš esmės Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Iš bylos matyti, kad Leidimas plėsti pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 16 d., t. y. iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo (2013-02-01), kai, pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, jis galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jam nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos. Tačiau Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui metu (šis leidimas jam buvo išduotas 2013-02-28) buvo įsigaliojęs Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įtvirtintas kitas – 1,25 Lt/kWh dydžio - fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas, kuris paminėtomis sąlygomis turėjo būti taikomas ir pareiškėjui. Pareiškėjas, nekvestionuodamas paties Leidimo gaminti nuostatų atitikimo Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatoms, savo teisių pažeidimą tiesiogiai sieja su įstatymų leidėjo atliktu Įstatymo pakeitimu, t. y. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio neteisėtumu Konstitucijos nuostatų taikymo prasme. Tokią jo poziciją šioje administracinėje byloje, viena vertus, išreiškia paminėtas jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Antra vertus, būtent su tokiu įstatymų leidėjo veiksmų neteisėtumu pareiškėjas sieja jo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus pareiškėjo argumentus bei jo teismui siūlomą (prašomą panaudoti) ginčo išsprendimo būdą, kolegija pirmiausia pasisako apie ABTĮ 4 straipsnio nuostatų dėl administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą aiškinimą ir jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai).

Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai.

Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai, remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiveržimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus, o galbūt ir tokį patį klausimą.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija dar kartą akcentuoja šias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes: Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą; Leidimas gaminti jam buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d.

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės bei pareiškėjo teismui paduoto skundo argumentai dėl Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio neatitikimo Konstitucijos nuostatoms iš esmės atitinka faktines aplinkybes ir analogiškus skundo argumentus administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė paminėtų konstitucinių teisės taikymo principų aiškinimą ir jų taikymą tokioje pačioje, kaip ir šioje administracinėje byloje, faktinėje situacijoje. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) bei ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi (2011-09-22 įstatymo Nr. XI-1599 redakcija), pripažįsta būtina administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimo taisykles taikyti ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, be kita ko, nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Šių išvadų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. (naujosios Įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos) gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos (tokių gamintojų kategorijai priklauso ir šios administracinės bylos pareiškėjas), galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės riboti asmens teises ir laisves, remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimais, kartu nurodė, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), t. y. atitiko nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas paminėtas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai ir prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą argumentai, nukreipti į Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio kvestionavimą, kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Pasisakydama dėl skundo reikalavimo atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę žalą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir pripažindama juos pakankamais, sutinka su teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu šis pareiškėjo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo IĮ „Balta-Mėlyna“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė