2017-01-12 Nr. AB-1003-3-61-3-03442-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3299-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03442-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokų priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas):

1) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 25 022,60 Lt;

2) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nepriemoką – 4 954,27 Lt;

3) nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 13 d. mokėto vidutinio darbo užmokesčio nepriemoką – 1 597,13 Lt;

4) kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 177,76 Lt, susidariusią dėl to, kad buvo taikomas per mažas bazinis dydis, per mažas pareiginės algos koeficientas ir per mažas priedo už kvalifikacinę klasę dydis, taip pat kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 16,61 Lt, susidariusią todėl, kad apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį nebuvo laikomasi Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, reikalavimų;

5) išeitinių išmokų nepriemoką – 2 386,34 Lt;

6) 8 160,14 Lt delspinigių nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

7) pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį – po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d., už delsimą išmokėti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

8) už visiško delsimo mokėti pirmą išeitinę išmoką laikotarpį (nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d.) – 6 685,62 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 14 d. iki pirmos išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos pirmos išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

9) už visiško delsimo mokėti antrą išeitinę išmoką laikotarpį (nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d.) – 11 430,26 Lt, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki antros išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

10) už visiško delsimo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, jei teismas nuspręstų, kad antra išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d.; nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki visiško antros išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

11) neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ėjo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje (toliau – ir Komisija), kuri nuo 2009 m. sausio 1 d. mokėjo pareiškėjui neteisėtai sumažintą darbo užmokestį, nes buvo sumažintas bazinis dydis, pareiginės algos koeficientas bei pareiginės algos priedai. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų, atleidimo datą perkeliant į 2012 m. vasario 13 d. Pareiškėjo teigimu, motyvuojant valstybėje susidariusia ypatinga situacija (ekonomikos krize), atlyginimų mažinimas valstybėje buvo atliktas nesilaikant iki mažinimo buvusių proporcijų. Taip pat dėl to buvo neteisėtai neišmokėta dalis užmokesčio už kasmetines atostogas, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos. Be to, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemoka dėl neteisėto mažinimo pareiškėjui bus išmokėta pavėluotai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju pirmiausia turi būti tinkamai nustatyta jo atleidimo data, nes atleidimo datos nukėlimas galėjo būti taikomas tik pareiškėjo reikalavimu. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo atleidimo iš darbo diena yra 2011 m. gruodžio 30 d. (paskutinė darbo diena), todėl pirma išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta 2012 m. sausio 31 d., tačiau 2012 m. kovo 14 d. buvo išmokėta tik dalis priklausančios išeitinės išmokos, nes buvo taikomas sumažintas bazinis dydis, pareiginės algos koeficientas bei pareiginės algos priedai. Be to, buvo uždelsta išmokėti ir antrą išeitinę išmoką, kuri taip pat buvo išmokėta per maža.

Pareiškėjas akcentavo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, įtampą, nepatogumų dėl negalėjimo disponuoti uždirbtomis lėšomis, ir prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos buvo skaičiuojamos ir mokamos pagrįstai ir teisėtai pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl neteisėto atleidimo iš Komisijos buvo išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012, kurioje pripažinta, jog pareiškėjas atleistas iš pareigų teisėtai. Klausimas dėl išeitinės išmokos yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-4476-121/2012.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą atmetė.

Teismas, nustatęs, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priede nustatytais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir Įstatymo 25 straipsnyje nustatytais priedų už kvalifikacinę klasę dydžiais. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingo darbo užmokesčio mažinimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant minėtas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjui buvo neišmokėta neteisėtai.

Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime įstatymų leidėjui nustatyta pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą reiškia, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio, t. y. kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą.

Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) yra įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus. Be to, Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos neišmokėtą darbo užmokestį kompensuojant pagal Grąžinimo įstatymą, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Teismas, pažymėjęs, kad šiuo metu nėra suėjęs Grąžinimo įstatyme nustatytas terminas atsakovui nustatyti, ar susidarė grąžintina nepriemoka, apskaičiuoti šios nepriemokos dydį ir ją išmokėti, sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą darbo užmokestį, bei nurodė, kad tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neteisėtai neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjas galės ginti savo teises kreipdamasis į teismą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta pareiškėjo patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų ar kitų patirčių, kurios galėtų būti laikomos neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: bylos dalį, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimų, perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus apygardos administracinio teismo atmestus reikalavimus dėl nepriemokų, susijusių su pagal Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus įstatymus mokėtu darbo užmokesčiu, priteisimo tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas iš esmės pažeidžia proceso ir materialiosios teisės normas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atnaujino bylą, nes aplinkybės, dėl kurių byla buvo sustabdyta, dar nebuvo išnykusios ar pašalintos, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra išnagrinėjęs administracinės bylos Nr. A602-1403/2014. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi byloje Nr. A261-3291/2011 suformuota praktika ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atmetė reikalavimus, susijusius su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais, dėl kurių buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A261-3291/2011 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju Grąžinimo įstatymas taip pat nėra kliūtis priteisti pareiškėjo prašytas nepriemokas, nes šiuo įstatymu nesiekiama apriboti asmenų teisę ginti savo pažeistas teises teismuose, o tik nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas. Priešingas teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų nepateisinamą Konstitucijos garantuojamos teisės į teisminę teisių gynybą ribojimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad valstybė, turėdama įstatymų leidybos monopolį, priėmusi Grąžinimo įstatymą vilkina darbo užmokesčio grąžinimą asmenims, nes nepriemokos turėtų būti baigtos išmokėti tik 2020 metais, tačiau Grąžinimo įstatyme net nėra nustatytas delspinigių mokėjimas. Be to, pats darbo užmokesčio grąžinimas Grąžinimo įstatyme išdėstytas akivaizdžiai neteisingomis proporcijomis, 2016 metais numatant išmokėti vos 5 procentus. Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės yra nepagrįstos, neužtikrinančios iš asmenų nusavinto darbo užmokesčio ir kitų susijusių sumų teisingo grąžinimo. Lietuvos valstybė, neįvykdžiusi turimų įsipareigojimų, t. y. negrąžinusi nepriemokų, jau prisiima naujus finansinius įsipareigojimus. Dėl to pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad tam tikros sumos turi būti kompensuojamos tik pagal Grąžinimo įstatymą.

Pareiškėjas pažymi, kad dalis skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo yra be motyvų, nes iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo šabloninės motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas sprendė tik dėl su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais sumažinto darbo užmokesčio ir su tuo susijusios neturtinės žalos nepriteisimo, o kitų, t. y. su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais nesusijusių, skunde nurodytų savarankiškų reikalavimų apskritai neišnagrinėjo, t. y. neišnagrinėjo skundo reikalavimų Nr. 4, 7–11 (jų dalių). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra kalbama apie tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus vertina kaip netenkintinus, o tai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas „pamiršo“ išspręsti klausimą dėl nurodytų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (10 str., 57 str. 4 d., 81 str.) administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Šios bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas jokių siūlymų patikslinti pateiktą skundą ar pan. pareiškėjui nepateikė. Be to, aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja ir tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-88/2012). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas dalies pareiškėjo pareikštų reikalavimų skundžiamame sprendime apskritai neišnagrinėjo. Pareiškėjo teigimu, ši bylos dalis, t. y. kurioje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo tam tikrų pareiškėjo reikalavimų, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į apeliaciją, turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo argumentai dėl reikalavimų, susijusių su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais, dėl kurių buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, laikytini nepagrįstais, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs praktiką analogiškose bylose Nr. A-669-602/2016 ir Nr. A-668-602/2016. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė, reglamentavusi kompensavimo mechanizmą, atsisakys ar jau iš anksto atsisakė pareiškėjui kompensuoti neišmokėtą darbo užmokestį.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių skunde suformuluotų reikalavimų, atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, nurodydamas, kad nebuvo išnagrinėti jo skunde keliami reikalavimai dėl kompensacijos priteisimo už nepanaudotas atostogas, už delsimą mokėti išeitines išmokas bei neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2016 m. kovo 3 d. nutartimi konstatavęs, kad pareiškėjo atleidimo teisėtumo, jam priklausančių išmokų ir kompensacijų, turtinės / neturtinės žalos atlyginimo klausimai buvo išnagrinėti, dėl jų priimti galutiniai ir neskundžiami teismo sprendimai, pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmetė. Atsakovo teigimu, tiek pareiškėjo atleidimo teisėtumo, tiek jam priklausančių išmokų ir kompensacijų, tiek turtinės / neturtinės žalos atlyginimo klausimai yra visapusiškai išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1060-121/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokų priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. J., kuris nuo 2008 m. sausio 21 d. ėjo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, kol Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ buvo atleistas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (Komisijos Juridinio skyriaus vyriausiasis specialistas) nuo 2008 m. sausio 21 d. buvo perkeltas į Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (14 kategorijos) pareigas, jam suteikta trečia kvalifikacinė klasė (I t., b. l. 48). Komisijos pirmininko 2009 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. P-18 pareiškėjui nuo 2009 m. vasario 2 d. suteikta antra kvalifikacinė klasė (I t., b. l. 47). Komisijos pirmininko 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. P-13 pareiškėjui suteikta pirma kvalifikacinė klasė (I t., b. l. 45). Komisijos pirmininko 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. P-8 pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 24 d. buvo perkeltas iš Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (14 kategorijos) pareigų į Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (15 kategorijos) pareigas ir suteikta pirma kvalifikacinė klasė (I t., b. l. 44). Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (I t., b. l. 46, 48, 50). Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d., t. y. kai pasibaigs įspėjimo terminas. Taip pat šiuo įsakymu buvo nustatyta nuo 2012 m. sausio 1 d. įspėjimo laikotarpiu iki 2012 m. vasario 13 d. (imtinai) pareiškėjui mokėti vidutinį darbo užmokestį, atleidimo dieną mokėti kompensaciją už 4,51 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokant ją kas mėnesį lygiomis dalimis, praėjus 1 mėnesiui po atleidimo datos (išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo įsidarbina valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, taip pat iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, ar Lietuvos banke) (I t., b. l. 43).

Pareiškėjas, skunde prašydamas priteisti jam darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teigė, kad Komisija nuo 2009 m. sausio 1 d. mokėjo pareiškėjui neteisėtai sumažintą darbo užmokestį, nes buvo sumažintas bazinis dydis, pareiginės algos koeficientas bei pareiginės algos priedai. Pareiškėjo teigimu, dėl šių sumažinimų taip pat buvo neteisėtai neišmokėta dalis užmokesčio už kasmetines atostogas, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos. Be to, pareiškėjas prašė priteisti jam delspinigius, nes darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemoka dėl neteisėto mažinimo pareiškėjui bus išmokėta pavėluotai. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo uždelsta išmokėti tiek pirmą, tiek ir antrą išeitinę išmoką, kurios taip pat buvo išmokėtos per mažos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos buvo skaičiuojamos ir mokamos pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad klausimai dėl neteisėto atleidimo iš Komisijos buvo išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012, o klausimas dėl išeitinės išmokos yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-4476-121/2012.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjo pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos neišmokėtą darbo užmokestį kompensuojant pagal Grąžinimo įstatymą. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, kuris prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pirmosios instancijos teismo atmestus reikalavimus dėl nepriemokų, susijusių su pagal Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus įstatymus mokėtu darbo užmokesčiu, priteisimo tenkinti, o bylos dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimų, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai savo skundo reikalavimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti (I t., b. l. 25), išskiria į dvi grupes: į reikalavimus, susijusius su, pareiškėjo teigimu, prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais, dėl kurių taikymo buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, ir į reikalavimus, kurie visiškai nesusiję su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų įstatymų taikymu. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje atskirai aptars pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nurodytomis reikalavimų grupėmis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo dalį dėl nepriemokų, susijusių su pagal Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus įstatymus mokėtu darbo užmokesčiu, priteisimo, akcentuoja, jog pareiškėjas neneigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo šiuos reikalavimus, todėl apeliacine tvarka tikrintinas pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjo pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos neišmokėtą darbo užmokestį kompensuojant pagal Grąžinimo įstatymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad karjeros valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms; pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą; koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas); pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis; ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje; nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos; tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė; pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5; jei nacionalinė kolektyvinė sutartis nėra sudaryta arba pakeista iki einamųjų metų birželio 1 d., tai ateinančių finansinių metų bazinį dydį Vyriausybės teikimu, atsižvelgdamas į šio straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 31 d.) buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais yra 475 Lt, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu įtvirtinta, jog valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. yra 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. 450 Lt bazinis dydis buvo nustatytas ir 2010, ir 2011 metams.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį, pareiginės algos koeficientą ir priedo už kvalifikacinę klasę dydį.

Byloje nėra ginčo, kad Komisija, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo ir pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį reglamentavusių įstatymų redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Tačiau Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs, kad nurodytas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio teisinis reguliavimas, kuriuo 2009 metams buvo nustatytas, o vėliau sumažintas bazinis dydis, taip pat 2010–2011 metams nustatytas bazinis dydis, taikytas atlyginimų skaičiavimui, prieštarautų Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl šią skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo atmestus reikalavimus dėl nepriemokų, susijusių su pagal Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus įstatymus mokėtu darbo užmokesčiu, priteisimo tenkinti, laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jam darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama pareiškėjo ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011 suformuota praktika, nes bylos nėra analogiškos. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Kaip jau minėta, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, t. y. kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis.

Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės yra nepagrįstos bei neužtikrinančios iš asmenų nusavinto darbo užmokesčio ir kitų susijusių sumų teisingo grąžinimo, patys savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą.

Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (jos likvidavimo atveju – Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytai institucijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo įtvirtinimo, priteisimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nepriteisti ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo įtvirtinimo, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-552/2016; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016; kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad tam tikros sumos turi būti kompensuojamos tik pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškėjas paaiškina, kad valstybė, turėdama įstatymų leidybos monopolį, priėmusi Grąžinimo įstatymą vilkina darbo užmokesčio grąžinimą asmenims, nes nepriemokos turėtų būti baigtos išmokėti tik 2020 metais, tačiau Grąžinimo įstatyme net nėra nustatytas delspinigių mokėjimas. Be to, pats darbo užmokesčio grąžinimas Grąžinimo įstatyme išdėstytas akivaizdžiai neteisingomis proporcijomis, 2016 metais numatant išmokėti vos 5 procentus. Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės yra nepagrįstos, neužtikrinančios iš asmenų nusavinto darbo užmokesčio ir kitų susijusių sumų teisingo grąžinimo. Lietuvos valstybė, neįvykdžiusi turimų įsipareigojimų, t. y. negrąžinusi nepriemokų, jau prisiima naujus finansinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Iš pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjo nuomone, Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės yra nepagrįstos, neužtikrinančios iš asmenų nusavinto darbo užmokesčio ir kitų susijusių sumų teisingo grąžinimo. Kaip jau minėta, pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame pareiškėjas prašė, jog jam būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, nes Komisija pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia pareiškėjo teises ir proporcingumo principą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog Grąžinimo įstatyme net nėra nustatytas delspinigių mokėjimas, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atnaujino bylą, nes aplinkybės, dėl kurių byla buvo sustabdyta, dar nebuvo išnykusios ar pašalintos, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra išnagrinėjęs administracinės bylos Nr. A602-1403/2014. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Iš tikrųjų administracinė byla, iki kurios išnagrinėjimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla, nagrinėjamos bylos atnaujinimo dieną (2015 m. rugsėjo 10 d.) apeliacine tvarka dar nebuvo išnagrinėta, tačiau šiuo metu nurodyta byla jau yra išnagrinėta ir šioje nutartyje yra remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 (buvęs administracinės bylos Nr. A602-1403/2014) suformuota praktika. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas šiuo atveju nesusieja bylos atnaujinimo prieš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 išnagrinėjimą apeliacine tvarka su šios bylos galbūt neteisingu išsprendimu. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytas bylos atnaujinimas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 išnagrinėjimo apeliacine tvarka šiuo konkrečiu atveju nepripažintinas pakankamu pagrindu vien dėl šios aplinkybės panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes nenustatyta, jog būtent dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo bylos dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo tam tikrų pareiškėjo reikalavimų, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymi, kad pareiškėjas skundą grindė ne tik Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu, bet ir tuo, jog apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį nebuvo laikomasi Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, reikalavimų, jog buvo uždelsta atsiskaityti su pareiškėju. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia ir pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartyje nurodė, kad tiek pareiškėjo atleidimo teisėtumo, tiek jam priklausančių išmokų ir kompensacijų, tiek turtinės / neturtinės žalos atlyginimo klausimai yra visapusiškai išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1060-121/2013, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija primena, jog pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti visus 11 reikalavimų, suformuluotų skunde, todėl dėl visų šių reikalavimų turėjo būti priimtas tam tikras motyvuotas procesinis sprendimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, skundžiamame sprendime nesirėmė jokiomis pagal pareiškėjo skundą (-us) išnagrinėtomis ar nagrinėjamomis bylomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, iš esmės sutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė tik motyvus, dėl kurių nepriteisia dėl prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų įstatymų taikymo sumažinto darbo užmokesčio ir su tuo susijusios neturtinės žalos atlyginimo, tačiau konkrečių motyvų, dėl kurių atmetė kitus, t. y. su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais įstatymais nesusijusius, skunde suformuluotus ir nagrinėti priimtus reikalavimus, nenurodė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundą atmetė, t. y. netenkino visų pareiškėjo reikalavimų, tačiau toks dalies skundo reikalavimų, kurie nesusiję su prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų įstatymų taikymu, atmetimas yra iš esmės nemotyvuotas. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikia išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti skundo reikalavimus Nr. 4, 7–11 (jų dalis), kurie buvo nemotyvuotai atmesti, siekdama užtikrinti proceso dalyvių teisę į apeliaciją, teisėjų kolegija šią bylos dalį grąžina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priima naują sprendimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad nėra galimybės skundo reikalavimų Nr. 4, 7–11 išskaidyti į dalis, todėl visi šie reikalavimai perduotini nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus Nr. 1–3, 5–6, todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Tačiau kita skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai Nr. 4, 7–11, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 177,76 Lt ir 16,61 Lt kompensacijų už nepanaudotas atostogas nepriemoką, pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį – po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d., 6 685,62 Lt už delsimą mokėti pirmą išeitinę išmoką, neišmokėtos pirmos išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, 11 430,26 Lt už delsimą mokėti antrą išeitinę išmoką, neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, jei teismas nuspręstų, kad antra išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d., 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl ši bylos dalis grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 177,76 Lt ir 16,61 Lt kompensacijų už nepanaudotas atostogas nepriemoką, pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį – po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d., 6 685,62 Lt už delsimą mokėti pirmą išeitinę išmoką, neišmokėtos pirmos išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, 11 430,26 Lt už delsimą mokėti antrą išeitinę išmoką, neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, jei teismas nuspręstų, kad antra išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d., 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė