2019-12-30 Nr. AB-24363-3-62-3-00372-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2323-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00372-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN-AK, ir Pataisos įstaiga), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2015 m. spalio 20 d. Nurodė, jog buvo laikomas 5 lokaliniame sektoriuje 64 brigadoje, 1 lokaliniame sektoriuje 13 brigadoje ir 3 lokaliniame sektoriuje 31 brigadoje nežmoniškomis sąlygomis. Gyvenamos patalpos buvo per mažos, plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, jį dar labiau mažino patalpose esantys įrenginiai. Patalpos buvo avarinės būklės, nebuvo daromi remontai, nuo sienų byrėjo tinkas, dažai, buvo matyti pelėsio židiniai. Patalpose buvo netvarkinga elektros instaliacija, netinkamas apšvietimas, langai buvo avarinės būklės, langų rėmai seni, sulūžę, nesandarūs, dėl to patalpoje buvo šalta. Teigė, jog sanitariniai mazgai buvo netinkamai įrengti: buvo tupimi tualetai, sanitarinių mazgų buvo įrengta per mažai, todėl tekdavo laukti eilėse. Nurodė, jog sanitarinių mazgų patalpoje ir dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, be to, dušuose nebuvo pertvarų. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, emocinę depresiją, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Pravieniškių PN-AK su atsakovo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė. Pažymėjo, kad ne visos miegamos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Nurodė, kad teisės aktuose nustatyta, kad kalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten gyvenantys nuteistieji. Jei patalpose buvo pelėsis ir blogas kvapas, vadinasi, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad nuteistasis, atliekantis budėtojo pareigas, blogai jas vykdė. Atsakovas nurodė, kad gyvenamos patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, langai patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, yra tvarkingi, sandarūs. Nuteistųjų sugadinti, sulaužyti langai nedelsiant tvarkomi arba keičiami naujais. Patalpos remontuojamos pagal poreikį. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, šiuo metu yra tvarkingos. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. 1, 3, 6 ir 7 būrių tualetuose įrengtos atskiros kabinos, 2 būrio gyvenamosiose patalpose sanitariniai mazgai yra atskirose patalpose, sanitariniuose mazguose virš kriauklių pritvirtinti veidrodžiai. Bendroje dušinėje yra 12 dušo sietelių, dušinėje sienelių nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl laukimo eilėse nusiprausti ar pasinaudoti tualetu į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pataisos įstaigos 1–o sektoriaus 1, 2, 3, 6 , 7 būrių gyvenamųjų patalpų elektros instaliacija tvarkinga. Pažymėjo, jog atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog būtų atlikti patikrinimai dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo gyvenamosiose patalpose.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra kreipęsis į Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl emocinės būklės pablogėjimo, todėl pareiškėjo nurodytus psichologinius išgyvenimus vertino kaip deklaratyvius. Teigė, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jam dėl blogų gyvenimo sąlygų sutriko sveikata.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (neveikimu) padarė žalą nuteistajam. Nurodė, jog atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamuose teisės aktuose.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, laisvės atėmimo bausmę atliekant nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2018 m. vasario 22 d.

9. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. liepos 25 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrį, 13 brigadą, 8 gyvenamąją patalpą kurios plotas 14,20 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,55 kv. m. Nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. spalio 3 d. paskirtas gyventi į 1 būrį, 13 brigadą, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 21,73 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,10 kv. m. Nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. paskirtas gyventi į 1 būrį, 13 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 13,62 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,405 kv. m. Nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. vasario 22 d. paskirtas gyventi į 3 būrį, 31 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,62 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,97 kv. m. Nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. kovo 1 d. paskirtas gyventi į 4 būrį, 42 brigadą, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,03 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m. Nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. paskirtas gyventi į 2 būrį, 22 brigadą, 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 31,88 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,54 kv. m. Nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. birželio 26 d. paskirtas gyventi į 2 būrį, 21 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 30,11 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,02 kv. m. Nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 3 d. paskirtas gyventi į 7 būrį, 71 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 49,62 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,10 kv. m. Nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2018 m. vasario 22 d. paskirtas gyventi į 2 būrį, 21 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 30,11 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,02 kv. m.

11. Atsižvelgdamas į tai, jog nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. vasario 22 d. pareiškėjui teko 2,97 kv. m (106 paras pareiškėjui trūko 0,13 kv. m ploto), teismas vertino, kad šiuo ginčo laikotarpiu, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas, sutikdamas su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotas ir nuteistųjų skaičius, neatspindi realios faktinės padėties, kadangi dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos (išvykimo į kitą Pataisos įstaigą, ligoninę, sveikatos įstaigą ir pan.), miegamosios patalpos ne visuomet būna užpildytos.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, prausykla, nurodė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą laikė nustatytu. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė teismui duomenų, kiek nuteistųjų naudojasi konkretaus būrio sanitariniais mazgais.

13. Pareiškėjas teigė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, temperatūra, sudužę, suskilinėję langai. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog patalpos atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) sąlygas, tačiau nepateikė duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą pareiškėjo buvimo laikotarpiu, taip pat nurodė, jog ginčo laikotarpiu patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas nebuvo tikrintos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos įstaigos administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, temperatūros ir kt. pažeidimų) nesikreipė, vertino, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų langų gyvenamojoje patalpoje, tuo tarpu atsakovas teigė, kad patalpų langai yra tvarkingi. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kamerų ventiliacijos, apšvietos, temperatūros bei netvarkingų langų, atmestini kaip nepagrįsti.

15. Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniame mazge buvo tupimi tualetai, ne visur buvo pertvaros tarp tualetų, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas, teismas vadovavosi Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, kuriose nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Įvertindamas tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl privalomo unitazų įrengimo sanitariniuose mazguose.

16. Teismas, pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo privatumo užtikrinimo, pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad 1, 3, 4, 6 ir 7 būrių tualetuose įrengtos atskiros kabinos, o 2 būrio gyvenamosiose patalpose sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, tačiau nepateikė įrodymų (nuotraukų), kokio aukščio pertvaros yra įrengtos sanitariniuose mazguose. Teismas konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog ne visuose tualetuose buvo užtikrintas privatumas. Taip pat pažymėjo, jog pertvarų nebuvimas dušo patalpoje, neužtikrina visiško asmens privatumo.

17. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaigoje avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, elektros instaliacija tvarkinga, todėl teismas atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus kaip nepagrįstus.

18. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, jog nėra būtina atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 146-135/2014), likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

19. Teismas nustatė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamą bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 47) nurodyta, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

20. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 106 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (trūko 0,13 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje) ir nustatyti privatumo pažeidimai, konstatavo, jog šie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, todėl pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes įvertino 750 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo (CK 6.250 str. 1 d.).

III. 21. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamais šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

21.2. Teismas, nustatydamas, kad pareiškėjui 106 paras teko 0,13 kv. m mažesnis plotas nei teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl galėjo laisvai judėti tiek būrio gyvenamosiose patalpose, tiek viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atsakovo nuomone, pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamojo ploto pažeidimą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

21.3. Teismas nepagrįstai pripažino, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai ir todėl buvo ribojamas pareiškėjo privatumas. Atsakovas nurodo, jog teismui buvo pateikęs Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 22 d. pažymą Nr. 88-134, kurioje nurodyta, kad Pataisos namų 2-ojo sektoriaus sanitariniai mazgai buvo įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. 245) normų reikalavimais, t. y. tualetų pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Teigia, jog už ankstesnį laikotarpį neturi realios galimybės pateikti įrodymų (fotonuotraukų).

21.4. Pagal LVAT praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti pertvaras.

21.5. Pareiškėjas savo argumentus grindžia tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, subjektyvia nuomone, tačiau nepateikia jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad patyrė žalą. Be to, pareiškėjas dėl tariamų nusiskundimų nėra kreipęsis į Pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus ar medicinos darbuotojus. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

22. Pareiškėjas V. M. atsiliepime prašo atsakovo Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą atmesti.

23. Nurodo, jog Pravieniškių PN-AK kalinimo sąlygos pažeidžia žmogaus orumą, palaužia dvasiškai. Pareiškėjo teigimu, Pataisos namuose buvo per mažas sanitarinių įrenginių bei praustuvių kiekis, todėl buvo pažeidžiamos nuteistųjų teisės, taip pat buvo nesandarūs gyvenamųjų patalpų langai, dėl ko žiemos metu pūsdavo vėjas, buvo šalta. Pareiškėjas prašo nekeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. M. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2018 m. vasario 22 d.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjas 106 paras (nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. vasario 22 d.) Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat nustatyti pažeidimai, jog sanitariniame mazge per mažai įrenginių, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 750 Eur žalos atlyginimą.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, tvirtina, jog teismas nepagrįstai nustatė gyvenamojo ploto pažeidimą, taip pat nesutiko, kad buvo konstatuoti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo V. M. skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjui bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus, 3 būrio, 31 brigadoje, 106 paras teko 2,97 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi Pravieniškių PN-AK nurodytu laikotarpiu pažeidė Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, dėl to Pravieniškių PN-AK, neužtikrindami pareiškėjui minėto ploto, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti.

30. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog šiuo atveju atsakovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018). Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą nuo pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios (t. y. nuo 2015 m. spalio 20 d.) Pravieniškių PN-AK, o Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 88-134 nėra detalizuojamas sanitarinių mazgų įrengimas, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus ir užtikrino privatumą.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Atsižvelgdama į tai, jog atsakovas Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 88-134 pripažino, kad įrengta 12 dušo sietelių, tačiau dušai nėra atskirtis pertvaromis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu.

32. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (106 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu nebuvo užtikrintas visiškas privatumas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su atsakovo nuomone, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti net keli pažeidimai, egzistavę dalį arba visą ginčo laikotarpį. Teismų praktikoje tokio pobūdžio pažeidimai (ploto trūkumas, privatumo neužtikrinimas) paprastai yra vertinami kaip neteisėti veiksmai, sukeliantys asmeniui neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais.

35. Atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, į aplinkybę, jog pareiškėjui buvo suteikiama judėjimo laisvė, nes bausmę jis atliko pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose, įvertinusi Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, aplinkybes, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės būtų pakenkusios pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė