A-143-2190-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2190/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00955-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 13–14), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimą Nr. 28-1-213 „Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 2S-903 „Dėl skundo išnagrinėjimo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. kovo 4 d. Vilniaus pataisos namų direktorius paskyrė drausminę nuobaudą atimant teisę vieną mėnesį pataisos namų parduotuvėje pirkti maisto produktus. Nurodė, jog, 2011 m. kovo 3 d. pataisos namų pareigūnams užėjus į 309 gyvenamąją patalpą, vienas iš pareigūnų K. T. (K. T.), kreipdamasis bei tai darydamas nepagarbiai, įžūliai ir žeminančiai pasakė - „pašok staigiai“. Taip pat pažymėjo, jog tuo metu pats pareigūnams paaiškino kai kurias teises ir paprašė, kad tokie pareigūnų veiksmai būtų pagrįsti įstatymais. Dėl šio įvykio buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Nurodė, kad pataisos namų drausminėje komisijoje nedalyvavo, taip pat nedalyvavo ir advokatas bei liudytojai. Tuo buvo suvaržyta jo teisė ir teisinė padėtis, pažeidžiant Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalis, 109 straipsnio 1 dalį. Atkreipė dėmesį, jog Kalėjimų departamento 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2S-903 nevertina kaip akto, sukeliančio teisines pasekmes, nes po šio sprendimo priėmimo teisinė padėtis nepasikeitė. Nuobaudos skyrimo priežastis buvo tai, jog reiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnis nustato, kad jeigu Bausmių vykdymo kodeksas prieštarauja tarptautinei sutarčiai, būtina vadovautis tarptautinėmis sutartimis. Kadangi Vilniaus pataisos namai nevykdė Lietuvos įstatymų ir jį nubaudė pagal prieštaraujantį tarptautinei sutarčiai įstatymą, todėl buvo neteisėtai suvaržytos teisės ir laisvės, dėl to atsirado dvasiniai išgyvenimai ir kiti išgyvenimai.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 21–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, jog 2011 m. kovo 3 d. Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas A. Č. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-1-288 įstaigos direktoriui pranešė, kad, apie 10.20 val. pareigūnams įėjus į 1-ojo gyvenamojo korpuso 309 gyvenamąją patalpą atlikti neplaninės kratos, nuteistasis pareiškėjas buvo pastebėtas sėdintis prie stalo. Įėjus pareigūnams, pareiškėjas neatsistojo ir neprisistatė. Paprašytas atsistoti, kad būtų galima jį patikrinti, nuteistasis pareiškė, jog to daryti neprivalo, grasino susidoroti su pareigūnais teismų pagalba.

Pažymėjo, kad pareiškėjas elgėsi įžūliai, reiškė nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais. Nurodė, jog tokiu elgesiu jis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (laikytis nustatytos pataisos įstaigos vidaus tvarkos) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 73.2 punkto (įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą, atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakant savo pavardę) reikalavimus.

Nurodė, jog 2011 m. kovo 4 d. rašytiniame pasiaiškinime pareiškėjas savo kaltės nepripažino, tik pažymėjo, kad yra supažindintas su Taisyklių reikalavimais, tačiau, jo nuomone, šio teisės akto 73.2 punktas diskriminuoja nuteistuosius, todėl jis nenori laikytis šio punkto reikalavimų. Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 28-1-213 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, t. y. draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

Taip pat nurodė, jog nuobauda pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai, ji yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog pagal šį reikalavimą turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 43–45) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 7 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 28-1-213 panaikinimo, teigdamas, kad nebuvo atliktos visos būtinos procedūros nuobaudai paskirti, be to, uždraudus jam vieną mėnesį pirkti maisto produktus, atsižvelgus į tai, jog jis tuo metu sirgo, buvo atimta galimybė pasveikti. Taip pat prašė panaikinti Taisyklių 73.2 punktą, kaip prieštaraujantį įstatymams. Susipažinus su pareiškėjo skundu susijusia dokumentine medžiaga, buvo nustatyta, kad, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes bei vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, Vilniaus pataisos namų direktorius nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus – pareiškėjui paskyrė pagrįstai.

Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog Kalėjimų departamentas nėra kompetentingas panaikinti Taisyklių 73.2 punktą, taip pat nurodė, kad nuteistieji yra asmenys, kurių teisinė padėtis yra speciali – jų asmeninių laisvių suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, naujos specialiosios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami, todėl atsižvelgus į tai, buvo išreikšta nuomonė, kad Taisyklių 73.2 punktas nediskriminuoja nuteistųjų bei neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

Taip pat pareiškėjui buvo atsakyta ir į kitus klausimus, susijusius su nuteistųjų maitinimu ir sveikatos priežiūra. Nurodė, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, jam buvo paskirta viena švelniausių Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytų nuobaudų. Dėl pareiškėjo teiginio, kad uždraudus vieną mėnesį pirkti maisto produktus, atsižvelgiant į tai, jog jis tuo metu sirgo, jam buvo atimta galimybė pasveikti, nurodė, jog nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė, numatyta Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje, kuri įgyvendinama nustatyta tvarka.

Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą gali būti uždraudžiama iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji maistą gauna pagal fiziologines mitybos normas, numatytas poįstatyminiais teisės aktais, susijusiais su Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalies įgyvendinimu. Todėl, uždraudus nuteistajam atitinkamą laiką naudotis specialiąja teise įsigyti maisto produktų už savo lėšas, įstatymu yra garantuota, jog jis gauna maistą nemokamai, kaip ir visi kiti nuteistieji.

Dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, jog pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jis jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus pataisos namai pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasmę neteisėtai veikė arba neveikė. Taip pat tai, kad pareiškėjo netenkino atsakovo sprendimas, nesudaro jam pagrindo teigti, kad sprendimas yra neteisėtas ir jį priėmus pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir konstatuotas atsakovo neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą.

Taip pat pažymėjo, jog iš skundo teismui matyti, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais ir neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu (b. l. 79–84) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) IX skirsnio nuostatomis, tarp jų 57, 58 straipsniais, konstatavo, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir bylos įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo bei patirtos neturtinės žalos priteistinumo. Pareiškėjo skundų argumentacija nėra laikoma patvirtinančia prašomiems sprendimams panaikinti. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimo ir Kalėjimų departamento sprendimo įrodymų, faktinių aplinkybių įvertinimas adekvatus juose paminėtiems teisės aktams.

Teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 28-1-213 ir Kalėjimų departamento 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2S-903 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, jog, pareiškėjo teigimu, buvo pažeisti jo teisėti interesai, nes jokie įstatymai nenumato, jog piliečiai turi atsistoti prieš valstybės tarnautojus, o tokiu atveju Taisyklių 73.2 punktas diskriminuoja nuteistą asmenį, be to, dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų patyrus dvasinę skriaudą ir nepatogumus, atsirado pagrindas į neturtinės žalos (1 000 000 Lt) atlyginimą.

Teismo nuomone, ginčui išspręsti (institucijos, priėmusios sprendimus) teisingai ir pagrįstai taikytos Bausmių vykdymo kodekso, Taisyklių nuostatos. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundų motyvus dėl, jo nuomone, Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių prieštaravimo Konstitucijai, nustatė, kad tam pagrįsti pareiškėjas nėra pateikęs jokių motyvų, taip pat nėra nurodęs, kokioms konkrečioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsniai. Pažymėjo, kad teisės aktu sureglamentuotas nuobaudų pobūdis ir jų skyrimo nuteistiesiems tvarka teismui nekelia abejonių dėl paminėtų straipsnių atitikimo Konstitucijai, todėl šį pareiškėjo reikalavimą laikė nepagrįstu.

Nurodė, kad pareiškėjas, patikslintame skunde pareikšdamas reikalavimą kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 73.2 punkto, taip pat nėra nurodęs jokių motyvų ir argumentų. Tačiau iš patikslinto skundo teksto galima suprasti, jog pareiškėjas šiuo reikalavimu prašo kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl šios nuostatos atitikimo Bausmių vykdymo kodeksui ir Konstitucijai.

Pažymėjo, jog 2003 m. liepos 2 d. įsakymas yra norminis teisės aktas, priimtas centrinio valstybinio administravimo subjekto. Analizuodamas ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas padarė išvadą, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagal teisės aktų nuostatas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar centrinių valdymo institucijų (šiuo atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) priimtas įsakymas atitinka įstatymus, todėl šią pareiškėjo reikalavimo dalį taip pat laikė nepagrįsta. Teismas nustatė, jog ginčijamame nutarime konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, jo pobūdis bei paskirta nuobauda.

Tas pačias aplinkybes apie pareiškėjo padarytą pažeidimą patvirtino ir Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas A. Č., tai nurodydamas 2011 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-1-288. Savo veiksmų (pareigūnams įėjus į gyvenamąją patalpą, pareiškėjas sėdėjo, pareigūnams paaiškino kai kurias teises, prašė veiksmus pagrįsti įstatymu) skunduose neneigė ir pats pareiškėjas. Teismas, be kita ko, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalimi, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 110 straipsnio 3 dalimi, Taisyklių 73.2 punktu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą į gyvenamąją patalpą įėjus administracijos atstovui atsistoti ir prisistatyti. Tuo pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 73.2 punkto reikalavimus. Pataisos namų darbuotojai, dalyvavę pažeidimo nustatymo ir įvertinimo procese, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl abejoti priimto skundžiamo Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 28-1-213 pagrįstumu nėra pagrindo.

Teismas taip pat nustatė, jog skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas priimtas išnagrinėjus visą surinktą pažeidimo medžiagą, taip pat atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes. Pažeidimų priimant sprendimą nenustatyta. Sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, išaiškinta apskundimo tvarka. Šis sprendimas tik dar kartą patvirtino, jog nuteistieji privalo laikytis įstaigoje nustatytos vidaus tvarkos bei vykdyti pareigūnų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pirminiame skunde Kalėjimų departamento sprendimo nevertino kaip teisės akto, sukeliančio jam nepalankias teisines sąlygas, nes Kalėjimų departamentas nei sugriežtino, nei sušvelnino teisinę padėtį.

Atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog skundžiamas Kalėjimų departamento 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2S-903 nenaikinamas. Vertindamas institucijų (Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento) priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Taigi pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Įvertinęs skundų argumentus ir ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 28-1-213 ir Kalėjimų departamento 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2S-903 neteisėtumo, ydingumo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 90–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo. Vilniaus pataisos namai laikosi nustatytos tvarkos, žeminančios orumą, kad jis privalo staigiai pašokti pasirodžius pareigūnams. Pareigūnams jis paaiškino Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatytą apskundimo tvarką. Pripažinta, kad jam negali būti taikomos tokios pat teisės, kaip kitiems piliečiams. Teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jog maisto atėmimas laikomas kankinimu, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti du tarpusavyje susiję reikalavimai: 1) reikalavimas dėl jam paskirtos nuobaudos – teisės pirkti pataisos namų parduotuvėje maisto produktus atėmimo vienam mėnesiui – pripažinimo neteisėta (ši nuobauda pareiškėjui paskirta jo skundžiamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-03-04 nutarimu); 2) reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo jo yra siejamas su paminėtos nuobaudos paskyrimo tariamu neteisėtumu. Todėl šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš kolegijos išskirto pirmojo reikalavimo.

Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2011 m. kovo 4 d. nutarimo, paminėta nuobauda pareiškėjui paskirta už Taisyklių 73.2 punkto pažeidimą (šiame punkte nurodyta, kad, įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą, nuteistieji, be kita ko, privalo atsistoti ir pasisveikinti). Iš pareiškėjo paaiškinimų, byloje esančio pareigūno A. Č. 2011 m. kovo 3 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareigūnams (tarp jų ir A. Č.) 2011 m. kovo 3 d. apie 10.20 val.

įėjus į gyvenamąją patalpą, kurioje buvo sėdintis pareiškėjas, pastarasis sąmoningai neatsistojo ir nepasisveikino. Pažymėtina, kad nurodyto fakto pareiškėjas iš esmės neginčija, o, priešingai, jį pateisino tuo, kad, jo manymu, Taisyklių 73.2 punkto reikalavimas atsistoti ir pasisveikinti yra neteisėtas, nes diskriminuoja nuteistuosius. Kolegija, nesutikdama su tokiu pareiškėjo Taisyklių 73.2 punkto vertinimu, pažymi, kad aptariamas reikalavimas yra nuteistiesiems nustatyto elgesio taisyklių elementas, kuris savo išraiška ir paskirtimi atitinka Bausmių vykdymo kodekso 112 ir 137 straipsnių nustatytus pataisos įstaigų režimo ir nuteistųjų socialinės reabilitacijos siekiamus tikslus ir savaime neturi jokių nuteistųjų orumo pažeminimo požymių.

Pareiškėjo teigimas, kad reikalavimas atsistoti jam buvo pareikštas įžeidžiančia forma, nepatvirtintas jokiais įrodymais. Be to, pažymėtina, kad savo 2011 m. kovo 4 d. paaiškinime pataisos namų administracijai (b. l.

27) ir pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškėjas nurodė skirtingas tariamai jį įžeidusio pareigūno pavardes ir vardus. Taip pat pažymėtina, kad Taisyklių 73.2 punkto taikymo požiūriu į patalpą įėjusio pareigūno reikalavimas atsistoti ir pasisveikinti nėra reikšmingas ta prasme, kad ši nuteistųjų pareiga yra suponuojama pačios šioje teisės normoje aprašytos situacijos, kuri niekaip nėra siejama su atitinkamo reikalavimo buvimu arba jo nebuvimu. Iš paminėto pareiškėjo paaiškinimo taip pat matyti, kad pareiškėjas pasielgė paminėtu būdu sąmoningai. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad fakto nustatymo bei specialios teisės normos (Taisyklių 73.2 p.) taikymo aspektais skundžiamas atsakovo nutarimas yra pagrįstas. Todėl atitinkama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegijos pripažintina teisinga.

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl paminėtos nuobaudos pripažinimo neteisėta pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra išvestinis iš pirmojo, kolegijos aptarto ir pripažinto nepagrįstu reikalavimo dėl nuobaudos pripažinimo neteisėta. Todėl kolegija konstatuoja, kad ir šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis