2015-12-08 Nr. AB-23857-3-65-3-00213-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1159-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00213-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, B. M., K. M. dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 2–4), kuriame prašo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. M. (M.) iki nacionalizacijos valdytą 17,98 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir J. M. (M.) žemė).

Nurodė, kad jo senelis J. M. (M.) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 17,98 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo(toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę bei buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo dėl objektyvios, nuo jo valios nepriklausančios priežasties – nes apie senelio valdytą žemę jis sužinojo visiškai atsitiktinai tik 2014 m. vasario mėnesį iš (duomenys neskelbtini) gyventojos. Tikslūs duomenys apie J. M. (M.) valdytą žemę pareiškėjui paaiškėjo 2014 m. vasario 13 d., kai buvo gauti dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. V. M. į nurodytą archyvą nedelsdamas kreipėsi po to, kai tik sužinojo apie senelio galimai turėtą žemę. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki 2014 m. vasario mėnesio jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti, kad jo senelis J. M. (M.) turėjo žemės, kadangi jis mirė 1967 m., pareiškėjo tėvas V. M. – 1988 m., todėl sužinoti apie turėtą senelio žemę nebuvo jokių galimybių. Nurodė, kad pareiškėjo tėvas buvo uždaro būdo, su giminėmis nesusitikdavo ir nebendraudavo, sovietinės santvarkos sąlygomis apie J. M. (M.) priklausiusią žemę nebuvo kalbama.

Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 16 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) Panevėžio skyriaus rašto sužinojo, kad 1991 m. spalio 8 d. E. M. kreipėsi į Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama grąžinti J. M. (M.) žemę – 18,19 ha, nuosavybės teisėmis valdytą iki nacionalizacijos, įpėdiniais nurodydama O. V., J. L., K. M., o 2000 m. vasario 10 d. į Panevėžio agrarinės reformos tarnybą dėl J. M. (M.) valdytos žemės – 3,6 ha sugrąžinimo kreipėsi B. M.. Tačiau nei vienas iš besikreipiančių asmenų nenurodė pareiškėjo kaip pretendento nuosavybės teisėms į J. M. (M.) žemę atkurti. Pažymėjo, jog nei vienas iš jų nepateikė nuosavybės dokumentų ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų, nereagavo į Krekenavos agrarinės reformos tarnybos Panevėžio rajono Žemėtvarkos skyriaus pranešimus pristatyti papildomus dokumentus. Dauguma minėtų pretendentų šiuo metu yra mirę.

Pareiškėjas teigė, kad turi surinkęs visus reikiamus dokumentus, žemės planus, giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, todėl prašo praleistą terminą atnaujinti, pažymėdamas, kad anksčiau savo teisėmis pasinaudoti negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 58–59) nurodė, kad nagrinėjamą sprendimą palieka teismui spręsti pagal bylos aplinkybes.

Nurodė, kad Atkūrimo įstatymas nustatė galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nurodė, jog 2014 m. balandžio 16 d. atsakymu informavo pareiškėją apie E. M. 1991 m. spalio 8 d. ir B. M. 2000 m. vasario 10 d. pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. (M.) žemę. Pažymėjo, jog nei prašymus pateikę asmenys, nei prašymuose nurodyti pretendentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais terminais nepateikė nuosavybės dokumentų ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų, todėl žemės sklypas buvo pervestas į Laisvos valstybinės žemės fondą ir vykdant Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą šis žemės plotas suteiktas kitam asmeniui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 64) prašė pareiškėjo prašymą dėl terminų atnaujinimo tenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo prašymu sutinka ir paaiškino, jog jų giminė yra plati, pats nei su pareiškėju, nei su jo tėvais nebendravo ir nebendrauja. Teigė, jog 1991 m. dėl nuosavybės teisių į senelio J. M. (M.) turėtą žemę atkūrimo nesikreipė, o kas jį įrašė kaip įpėdinį nežino. Pažymėjo, jog 1991 m. spalio 8 d. prašyme Panevėžio rajono Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai įrašyti pretendentai yra mirę. Taip pat pažymėjo, kad archyvinių duomenų neturėjo, taip pat neturėjo laiko ir lėšų jiems sutrinkti, todėl nereagavo į jam siųstus priminimus ir nieko nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 67) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Nurodė, kad prašymą nuosavybei atkurti buvo parašęs dar 2000 m. vasario 10 d., o į Krekenavos seniūnijos agrarinės reformos tarnybos rašytus priminimus nereagavo, nes neturėjo laiko ir lėšų archyviniams dokumentams surinkti. Pažymėjo, kad su pareiškėjo prašymu sutinka ir nori, kad jis būtų tenkintas. Taip pat pažymėjo, kad jo senelio J. M. įpėdiniai yra išmirę, pats B. M. nei su pareiškėju V. M., nei su K. M. nebendrauja.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pažymėjo, jog Atkūrimo įstatyme nenurodytos priežastys, kurioms esant, turėtų būti atnaujinami nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo suformuota praktika, kurioje išaiškinta, kad praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo asmenų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, ir vertino pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, t. y. tai, kad jis iki 2014 m. vasario mėn. neturėjo žinių apie jo seneliui J.

M. (M.) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjęs byloje nustatytus duomenis, teismas darė išvadą, kad V. M. nurodyta aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo nuo 1991 m. liepos 9 d., šio proceso eiga, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reguliuojančių nuostatų, įskaitant ir terminus paduoti prašymus bei pateikti atitinkamus dokumentus, pakeitimai, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo problemos buvo sprendžiamos Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, šiais klausimais vyko plačios diskusijos ir svarstymai visuomenėje ir įvairiose visuomenės informavimo priemonėse.

Tai, teismo vertinimu, leidžia teigti, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma apie valstybėje vykstantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, todėl V. M. privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir aktyviai rūpintis savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, o priėmus 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 – ir galimybėmis atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus. Vertindamas aplinkybę, neva pareiškėjas nežinojo apie buvusio savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, teismas, atsižvelgė į suformuotą teisminę praktiką, jog nežinojimas apie buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas aktyviais veiksmais siekė atkurti nuosavybės teises, ėmėsi reikiamų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus, teismas nustatė, jog jam buvo žinoma jo senelio J. M. (M.) giminė, kaimas, kuriame jis gyveno, kt., t. y. pareiškėjas žinojo minimalius duomenis, kurie leido pareiškėjui, elgiantis atidžiai ir rūpestingai bei siekiant įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, kreiptis tiek į tuometinę apylinkių agrarinės reformos tarnybą, o vėliau – į seniūnijoje dirbančius Panevėžio žemėtvarkos skyriaus specialistus, kurie disponavo centralizuotai gautais duomenimis apie buvusius žemės savininkus, tiek ir į valstybės archyvus ir pasidomėti, ar J. M. (duomenys neskelbtini) valdė žemės sklypą. Pažymėjo, kad duomenų apie senelio valdytą žemę pareiškėjas nerinko ir kitais būdais. Įvertinęs liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir elgdamasis aktyviai, turėjo galimybių nuo pat 1991 m. prasidėjusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios surinkti pradinę informaciją apie savo senelio J. M. (M.) valdytą žemę, o vėliau ją tikslinti. Konstatavęs, kad V. M. iki 2014 m. vasario mėn., kai, jo teigimu, atsitiktinai sužinojo apie J. M. (M.) žemę, jokių konkrečių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekęs gauti informacijos apie tai, ar jo senelis valdė žemes, neatliko, o informaciją apie J. M. (M.) žemę ėmė rinkti tik 2014 m. vasario mėn., pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nuosavybės teisių į atkūrimu nesidomėjo ir nesirūpino. Todėl sprendė, kad pareiškėjo nurodyta nežinojimu grindžiama terminų praleidimo priežastis nėra objektyvaus pobūdžio, ji yra susijusi tik su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir savo pasyvaus elgesio modelio pasirinkimu: nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija, nesiaiškinti žemės valdymo faktų ir pan. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras reglamentuojančius teisės aktus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga rūpintis subjektyvinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams.

Taip pat teismas pažymėjo, jog nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punktą, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 ir 9 punktus nebuvo nustatyta pareiga prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo visiems pretendentams paduoti kartu. Atsižvelgęs į šį teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo delsti ir tikėtis, kad jį, kaip pretendentą atkurti nuosavybės teises į J. M. (M.) žemę, privalės nurodyti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduodantys kiti pretendentai.

Įvertinęs visa tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jo prašymas šiuos terminus atnaujinti yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–92), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apie senelio J. M. (M.) žemę nežinojo iki tol, kol atsitiktinai jam apie ją užsiminė B. B. (2014 m. vasario mėn.), o vos tik sužinojęs apie senelio galimai valdytą žemės sklypą pareiškėjas ėmėsi aktyviai ieškoti duomenų, kreipėsi į archyvą ir kitas institucijas.

2. Mano, jog pareiškėjo jaunas amžius senelio ir tėvo mirties metu, taip pat nutrūkę giminystės bei šeiminiai santykiai lėmė pareiškėjo nežinojimą apie J. M. (M.) žemę, o tuo pačiu ir tai, kad pareiškėjas praleido dokumentų pateikimo terminą. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios priežastys yra subjektyvios ir nepateisina Atkūrimo įstatymo numatytų terminų praleidimo. Teigia, jog pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės žinoti apie 1967 m. mirusio senelio valdytas žemes, kadangi, kaip minėta, su giminėmis nebendravo, senelis mirė, kai pareiškėjui buvo vos 7 m., o sovietmečiu apie žemės turėjimą (iki tėvo mirties) niekas nekalbėdavo. Paaiškino, jog ryšiai su giminėmis nutrūko dėl pareiškėjo tėvo politinių pažiūrų, todėl niekas ir neinformavo pareiškėjo apie senelio turėtą žemę. Savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A15-1256/2006 ir Nr. A261-85/2010. Taip pat pažymėjo, jog duomenų apie J. M. (M.) žemę nerinko, todėl, kad apie ją nežinojo, kadangi pareiškėjo tėvas mirė 1988 m., kuomet apie nuosavybės teisių atkūrimą dar nebuvo kalbama, o su kitais giminėmis, kaip jau minėta, ryšių pareiškėjo šeima nepalaikė.

3. Tretieji suinteresuoti asmenys B. M. ir K. M. prieštaravimų dėl pareiškėjo prašymo nepareiškė ir prašė jį tenkinti. Be to, žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjas, iki šiol yra laisva ir nėra niekam grąžinta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 96–98), kuriuo iš dalies sutinka su pareiškėjo nurodytais argumentais ir prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimo į apeliacinį skundą turinys iš esmės analogiškas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą turiniui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103-104) nurodo, jog su juo sutinka bei prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pažymi, kad nebendrauja su pareiškėju, gyvena atskiruose rajonuose. Pareiškėjas apie senelio valdytas žemes nežinojo, nes kol J. M. (M.) buvo gyvas pareiškėjas buvo mažas vaikas, o vėliau (tarybiniais laikais) apie žemę niekas nekalbėdavo. Paaiškina, kad 1991 m. prašymo grąžinti senelio turėtą žemę neteikė, o kas jį buvo įrašęs kaip įpėdinį – nežino. Mano, jog svarbu jau vien tai, kad prašymas grąžinti J. M. (M.) žemę buvo parašytas laiku – 1991 m. spalio 8 d., tik nebuvo pristatyti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pavardžių skirtumas (M. ir M.), dokumentų rinkimui reikėjo skirti daug laiko ir lėšų, greičiausiai todėl niekas tuo neužsiėmė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106-107) nurodo, jog su juo sutinka bei prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pažymi, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į J. M. (M.) iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo paduotas laiku – 1991 m. spalio 8 d., tačiau jame nebuvo surašyti visi įpėdiniai. B. M. taip pat nebuvo įrašytas į minėtą prašymą, todėl pats prašymą Panevėžio rajono agrarinės reformos tarnybai pateikė 2000 m. vasario 10 d., prašydamas atkurti teises tik į 3,6 ha senelio valdytos žemės, kurią norėjo išsikelti į Kauno rajoną, tačiau nepristatė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Nurodo, kad į priminimus pateikti informaciją nereagavo, nes tam reikėjo laiko ir pinigų. Pažymi, kad savo prašyme nenurodė visų gyvenančių įpėdinių, kadangi jų nežinojo. Paaiškina, kad jų giminė yra labai plati, tačiau tarpusavyje nebendraudavo ir dabar nebendrauja. Dauguma J. M. (M.) įpėdinių yra išmirę. Teigia, kad giminė su pareiškėjo tėvu (kartu ir pareiškėju) nebendravo dėl politinių priežasčių, o tarybiniais laikais apie žemės nuosavybę nebuvo kalbama, todėl pareiškėjas apie senelio valdytą žemę nieko nežinojo. Mano, kad vos sužinojęs apie tokią galimybę pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į archyvus ir į teismą. Taip pat nurodo, jog pareiškėjas dirba žemę ir ji jam yra reikalinga, todėl nemano, kad jis būtų praleidęs terminą dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, jei tik būtų žinojęs apie senelio žemę, jei giminė būtų bendravusi.

2015 m. spalio 16 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame pareiškėjas dar kartą nurodo faktines situacijos aplinkybes ir prašo jo apeliacinį skundą tenkinti. Taip pat pažymi, kad galėtų atvažiuoti į teismo posėdį ir plačiau paaiškinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtu pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir teisės taikymo bei aiškinimo taisyklių nepažeidė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su tuo ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.

Teismų praktikoje galioja nuostatos, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-85/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti ir kitų dokumentų pateikimui grindžia tuo, kad jis apie J. M. (M.) žemės sklypą, į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, sužinojo jau pasibaigus terminui prašymams pateikti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – nežinojimas apie senelio J. M. (M.) iki nacionalizacijos valdytą žemę – iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju duomenys, patvirtinantis žemės valdymo faktą, galėjo būti gauti iš archyvo ir iki termino prašymams teikti pabaigos, nes jie Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo (b. l. 11). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas turėjo realią galimybę reikiamus duomenis gauti laiku.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti turėta nuosavybe. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

Atsižvelgdama į tai, kad savo poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A15-1256/2006 ir Nr. A261-85/2010, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog dėl teismų praktikos taikymo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad remtis precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju, teismų praktika, kuria grindžiami apeliacinio skundo argumentai, pagal skunde nurodytų bylų esminius faktus skiriasi nuo šios bylos, taigi pareiškėjo nurodomi teismų procesiniai sprendimai nėra šiam ginčui ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) privalomojo pobūdžio. Šio ginčo atveju bylos įrodymai patvirtina, kad 1991 m. spalio 8 d. E. M. kreipėsi į Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama grąžinti J. M. (M.) nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos žemę valdytą, o 2000 m. vasario 10 d. į Panevėžio agrarinės reformos tarnybą dėl J. M. (M.) valdytos žemės grąžinimo kreipėsi B. M.. Tai įrodo, kad giminės ryšys „seneliai-tėvai-vaikai“ nebuvo prarastas ir pareiškėjas, būdamas pakankamai aktyvus, turėjo galimybę sužinoti apie J. M. (M.) iki nacionalizacijos valdytą žemę bei laiku pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Remdamasi šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei panašiose bylose suformuotą teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė