2019-04-30 Nr. AB-10344-3-61-3-00417-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3955-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Paaiškino, kad periodiškai buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius Nr. 24, Nr. 27, Nr. 29, kuriuose buvo asbesto stogeliai. Pareiškėjo teigimu, stogeliai buvo sulaužyti, apdaužyti, skylėti, todėl kilo pavojus jo sveikatai. Teigė, kad kiemeliuose nebuvo nuolydžio vandeniui nutekėti, danga nelygi, grindys aptrupėjusios, išdaužytos. Akcentavo, kad nors jo statusas buvo nuteistasis, tačiau jis būdavo vedamas pasivaikščioti į kiemelius tik 1 valandai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai), atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų rengimą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau informacijos, kada pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo, suteikti negali. Teigė, kad Visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. nebuvo atlikęs patikrinimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Paaiškino, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, lakštai nėra laužomi, o asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką jie neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius įmanoma pasiekti tik pastačius pakylą ar kopėčias.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įskaitant pasivaikščiojimų kiemelių įrengimą bei pasivaikščiojimo gryname ore trukmę laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 (procesinis Nr. 3-61-3-03443-2016-6). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir priteisė 27 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla Nr. I-8892-473/2016 ir ši byla yra kilusi tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, atsakovas prašė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. palikti nenagrinėtą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo į Kalėjimų departamentą nesikreipė, taip pat nepateikė konkrečių įrodymų ar kitų reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo argumentai yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, o į teismą jis kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnymo) iš valstybės.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2435-484/2017 pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad 2017 m. gegužės 18 d., t. y. dieną, kai buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 dar nebuvo priėmęs galutinio teismo sprendimo, todėl dalis pareiškėjo skundo pagrįstai buvo palikta nenagrinėta, tik teismas suklydo nurodydamas nenagrinėtino laikotarpio pradžios datą. Kadangi pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildino iš laikotarpio nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., o administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 žalą kildino iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., todėl pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusi dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimanti laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., turėjo būti palikta nenagrinėta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, dėl ko sprendimas negalėjo būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

10. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas neturtinę žalą kildino už laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Be kita ko, pareiškėjas skundėsi ir netvarkingais pasivaikščiojimo kiemeliais, nurodydamas, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferiai yra apdaužyti, per juos kiaurai lyja, o jo teisė pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val. per dieną buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą, kuriame vertino visą pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. teismas atmetė, pritaikydamas trejų metų ieškinio senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tik nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Pažeidimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais ar su pasivaikščiojimų trukme, pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu nenustatė. Ši teismo išvada buvo patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017, t. y. jau po šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., o administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 žala buvo kildinama iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., sprendė, jog pareiškėjo reikalavimai ta apimtimi, kuria prašoma atlyginti padarytą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad pasivaikščiojimų kiemeliai netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., yra išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančią laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., paliko nenagrinėtą ir vertino pareiškėjo skundo reikalavimus bei argumentus, apimančius laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. vasario 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

12. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. rugsėjo 6 d. ir skirtingais laikotarpiai buvo kalinamas šioje įkalinimo įstaigoje iki 2017 m. vasario 6 d. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su pasivaikščiojimų kiemelių Nr. 29, 27, 29 ir kitų stogeliuose buvusiu asbestu, sulaužytais, apdaužytais, skylėtais stogeliai, vandens nuolydžio nutekėjimo nebuvimu, nelygia kiemelių danga, aptrupėjusiomis grindimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įvykdė pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, kad pareiškėjas buvo laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką šiuo atveju teko Lukiškių TI-K.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog I-ojo korpuso (kuriame yra pareiškėjo nurodytų numerių pasivaikščiojimo kiemeliai) ir II-ojo pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, tačiau iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimų kiemelių stogelių konstrukcijose asbesto nėra. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai nėra sulaužyti, apdaužyti, skylėti, jie yra tvarkingi. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 22 punkto reikalavimų. Lukiškių TI-K paneigus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo teismas atmetė minėtus pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščioti jis turėjo galimybę tik 1 valandą per dieną, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo statusas buvo nuteistasis, laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų. Įvertinęs pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas priskirtinas nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuris iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių iš pataisos įstaigų.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 83, 85, 86, 89 straipsnių nuostatomis ir atsižvelgė į Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau informacijos apie tai, kada nuteistasis pasinaudojo savo teise į pasivaikščiojimą, pateikti neturi galimybės. Teismas akcentavo, kad iš Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 27 d. tarnybinio pranešimo „Dėl E. V. skundo“ matyti, jog pareiškėjas būdamas nuo 2016 m. balandžio mėn. paprastojoje grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 3 valandas gryname ore, o nuo 2016 m. lapkričio mėn., būdamas drausmės grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 2 valandas gryname ore, tačiau minėtas dokumentas nėra pasirašytas, todėl teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą juo nesirėmė.

16. Įvertinęs tai, kad iš Lukiškių TI-K pateikto atsiliepimo nėra aišku, kokiam laikui pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti, byloje nepateikus nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalų kopijų ir nesant duomenų apie tai, kokiai grupei (grupėms) (paprastajai, lengvajai ar drausmės) ginčo laikotarpiu buvo priskirtas pareiškėjas bei Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimo, teismas sprendė, jog ši pareiškėjo teisė galėjo būti pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., iš viso 154 paras.

17. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, į pažeidimo trukmę ir pobūdį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjui priteisė 160 Eur neturtinės žalos atlyginimą už teisės į pasivaikščiojimą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. neužtikrinimą.

III. 18. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl asbesto nebuvimo pasivaikščiojimų kiemelių stogelių konstrukcijose. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi iš pateiktų fotonuotraukų nėra aišku, kada nuotraukos darytos ir kokia vieta nufotografuota. Pažymi, kad pati Lukiškių TI-K administracija viešai pripažino, jog asbesto pastato konstrukcijose yra, todėl teismas nepagrįstai minėtų aplinkybių nepripažino jo teisių pažeidimu.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo argumentus dėl teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimo, vadovavosi netinkamomis teisės aktų normomis. Mano, kad nagrinėjamo atveju turėjo būti taikomos BVK 73 straipsnio 5 dalies ir 75 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos.

21. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad padaryto pažeidimo intensyvumas neatitinka priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikia Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 27 d. tarnybinį pranešimą „Dėl E. V. skundo“ bei minėto tarnybinio pranešimo metaduomenis, kurie patvirtina, kad kartu su atsiliepimu pateiktas tarnybinis pranešimas „Dėl E. V. skundo“ buvo pasirašytas DVS (Dokumentų valdymo sistemos) priemonėmis. Atsakovo atstovas prašo remtis šiuo tarnybiniu pranešimu.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą dėl neužtikrinimo teisės pasivaikščioti gryname ore. Nurodo, kad Lukiškių TI-K nėra vedama apskaita apie konkretaus asmens pasivaikščiojimą gryname ore (kokiu laiku ir į kokį pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas konkretus asmuo), todėl Lukiškių TI-K neturėjo galimybės pateikti prašomų duomenų apie pareiškėjo išvedimą į pasivaikščiojimą gryname ore. Paaiškina, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio mėn., būdamas paprastojoje grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 3 val. gryname ore, o nuo 2016 m. lapkričio mėn., būdamas drausmės grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 2 val. gryname ore.

25. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl atsakovas mano, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai), atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atkartoja savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjime prie atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinio skundo prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, apimančią laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., paliko nenagrinėtą, o už laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. pažeistą pareiškėjo teisę pasivaikščiojimą gryname ore priteisė jam 160 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atmestu kaip nepagrįstu reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl pasivaikščiojimo kiemelių stogelių konstrukcijose esančio asbestu bei priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, ir kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus (2018 m. balandžio 27 d. tarnybinį pranešimą), kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti.

32. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimais visiškai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Visi pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu (I t., b. l. 15), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl statinio konstrukcijose esančio asbesto, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Jei, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, atsakovo atstovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių galbūt netinkamo įrengimo (apdaužytų asbestinių stogelių, neįrengto vandens nuolydžio ir kt.) ir jo neigiamų padarinių sveikatai, sprendimas turėtų būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai buvo sulaužyti, apdaužyti, skylėti, kiemeliuose nebuvo nuolydžio vandeniui nutekėti, danga nelygi, grindys aptrupėjusios, išdaužytos, paneigia byloje pateiktos fotonuotraukos, Lukiškių TI-K papildomi paaiškinimai (I t., b. l. 178–200, II t., b. l. 1–91). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukų autentiškumu, todėl pripažintina, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkto reikalavimus.

34. Pareiškėjas žalą, kilusią dėl pasivaikščiojimų kiemelių stogų konstrukcijose esančio asbesto, iš esmės grindžia pačiu asbesto buvimo faktu, tačiau nedetalizuoja, kokią konkrečią neturtinę žalą dėl pasivaikščiojimo kiemelių stogelių konstrukcijose esančio asbesto jis patyrė. Todėl vien ta aplinkybė, jog nustatytas neatitikimas Nutarimo 3.1 punkto reikalavimams, nesuponuoja išvados, jog yra pagrindas atsakovo atstovo civilinei atsakomybei kilti.

35. Dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore, pažymėtina, kad pareiškėjo statusas yra nuteistasis, laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų (I t., b. l. 72). Įvertinęs pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad pareiškėjas priskirtinas nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuris iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių iš pataisos įstaigų (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 str. 3 d. 1 p.). Pagal SVĮ 12 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims (nuteistiesiems) taikomos BVK nuostatos.

36. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimą, vadovavosi BVK 83, 85 ir 86 straipsnių nuostatomis, kurios reglamentuoja bausmių atlikimo rėžimą kalėjimuose. Šiuo atveju sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavo minėtomis BVK nuostatomis, kadangi nagrinėjamu atveju taikytinos BVK 71–76 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios bausmių atlikimo rėžimą pataisos namuose.

37. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 15 d. buvo priskirtas paprastajai grupei, o nuo 2016 m. lapkričio 8 d. – drausmės grupei (I t., b. l. 180). Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 str. 5 d.). Lukiškių TI-K atsiliepimuose ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad įstaigoje nėra vedama apskaita apie konkretaus asmens pasivaikščiojimą gryname ore (kokiu laiku ir į kokį pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas konkretus asmuo), todėl nėra galimybės pateikti įrodymus apie pareiškėjui suteiktą teisę pasivaikščioti. Atsakovo atstovas pareiškėjui suteiktą teisę pasivaikščioti gryname ore įrodinėja tarnybiniais pranešimais, atsakymuose į pareiškėjo skundus pateikta informacija.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus duomenims, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl neužtikrintos teisės pasivaikščioti gryname ore. Nors iš pateiktų atsakymų į pareiškėjo skundus, tarnybinių pranešimų matyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai patvirtino, jog pareiškėjas neišreiškė noro pasivaikščioti gryname ore (I t. b. l. 24–25,143–146), tačiau Lukiškių TI-K administracija procesiniuose dokumentuose iš esmės pateikia klaidingą informaciją, teigdama, kad išvedimas pasivaikščioti fiksuojamas Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti gryname ore registravimo žurnale. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo pateikta informacija nėra patikima ir paneigianti pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore užtikrinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą.

39. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

40. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

41. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (154 paras neužtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore), neteisėtus veiksmus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 160 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

42. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

43. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, apimančią laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., paliko nenagrinėtą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė išvados dėl skundo dalies palikimo nenagrinėta.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad dalis pareiškėjo skundo reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., yra išspręsti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016, todėl vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 2 punktu yra pagrindas nutraukti administracinės bylos dalį.

45. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, siejamą su netinkamai įrengtais Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliais ir pažeista teise pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val., apimančią laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nutrauktina, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

46. Atsakovo atstovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuo prašo pridėti prie bylos, t. y. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 27 d. tarnybinį pranešimą „Dėl E. V. skundo“ bei minėto tarnybinio pranešimo metaduomenis.

47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovo atstovas turėjo objektyvias galimybes pateikti pirmosios instancijos teismui visus, jo manymu, nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus, atsisako tirti šiuos dokumentus kaip įrodymus nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti.

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo E. V. skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, siejamo su netinkamai įrengtais Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo pasivaikščiojimų kiemeliais ir pažeista teise pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius