2015-11-03 Nr. AB-21419-3-63-3-00991-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1697-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00991-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–6), kurį patikslino (b. l. 53–59), į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius) 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (7.3) DK-2357 „Dėl savarankiškai dirbančio asmens duomenų netikslinimo pagal A. Š., vykdančio individualią veiklą, prašymą“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (10.10) I-6511 „Dėl skundo“, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. vykdo individualią veiklą. 2014 m. balandžio 17 d. pateikė SAV pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis už 2013 m. ir patikslintą SAV pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis už 2012 m. Atsakovas šių pranešimų per „SoDros“ draudėjų portalą nepriėmė. 2014 m. balandžio 29 d. pakartotinai teikė paminėtus pranešimus, tačiau atsakovas pakartotinai prašymų nepriėmė ir duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazėje netikslino, motyvuodamas, jog tokiems veiksmams atlikti nėra teisinio pagrindo.

Teigė, jog atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, nes SAV pranešimą už 2012 m. užpildė teisingai pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2012 m. ir 2013 m., kuriose nurodė gautas pajamas pagal mėnesius. Vykdydamas individualią veiklą 2012 m. jis gavo 49 800,00 Lt pajamų (lapkričio mėn.), iš jų – 34 860,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, iš kurių socialinio draudimo įmokų bazę sudarytų 17 430,00 Lt.

Vykdydamas individualią veiklą 2013 m. pajamas gavo tris kartus: 2013 m. rugpjūčio mėn. – 49 150,00 Lt, 2013 m. lapkričio mėn. – 50 000,00 Lt, 2013 m. gruodžio mėn. – 20 000,00 Lt. Akcentavo, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. 2012 m. ir 2013 m. patvirtintos draudžiamosios pajamos buvo 1 488 Lt, o jo socialinio draudimo įmokų bazė atskirai už 2012 m. lapkričio mėn., 2013 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėn. yra lygi 5 952,00 Lt.

Teigė, jog atsakovas nepagrįstai taiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje numatytą socialinio draudimo įmokų kalendorinių metų įmokų bazės ribojimą bei nepagrįstai netaiko mėnesio įmokų bazės ribojimo. Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pateikti SAV pranešimai užpildyti neteisingai, kadangi paminėtame įstatyme yra nustatyti maksimalūs socialinio draudimo įmokų bazės dydžiai, todėl asmens deklaruojamų pajamų suma Valstybinei mokesčių inspekcijai ir asmens deklaruojamų pajamų suma valstybiniam socialiniam draudimui negali sutapti.

Skundžiami sprendimai prieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 25.11 punktui. Duomenys apie draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas gali būti tikslinami už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi dienos, todėl atsakovas turėjo priimti SAV pranešimą už 2013 m. ir patikslintą SAV pranešimą už 2012 m. bei juose esančius duomenis įrašyti į Registrą.

Pabrėžė, jog teritorinio administravimo subjekto priimtus sprendimus skundė privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 82–88) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad duomenys apie pareiškėjo, vykdančio individualią veiklą, draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2012 m. lapkričio mėn. yra įrašyti į Registro duomenų bazę pagal pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriui 2013 m. gegužės 16 d. pateiktą 2013 m. gegužės 15 d. SAV pranešimą Nr. 1 už 2012 m., kuriame nurodyta deklaruojamų pajamų suma sutampa su pareiškėjui už 2012 m. apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės suma, o valstybinio socialinio draudimo įmokų suma sutampa su apskaičiuota mokėtina valstybinio socialinio draudimo įmokų suma. Dėl pareiškėjo neteisingai užpildytų 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. SAV pranešimų už 2012 m. ir 2013 m. į Registro duomenų bazę neįrašyti duomenys apie draudžiamąsias pajamas ir įmokas už nustatytus draudimo laikotarpius. Pabrėžė, jog pareiškėjas, kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė duomenis apie 2012 m. pajamas, 2013 m. pajamų metinės sumos išdėstymą mėnesiais, į Registrą duomenys apie pareiškėjo 2013 m. draudžiamąsias pajamas ir nuo jų apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas įrašyti pagal pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktus duomenis remiantis Registro nuostatų 25.11 punktu. Akcentavo, jog pareiškėjo atžvilgiu taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 78–81, 96–99) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą ir šių įmokų privalomas mokėjimo terminas už praėjusius metus yra nustatytas kitais metais. Pagal teisinį reglamentavimą, savarankiškai dirbantis asmuo VSDFV teritoriniam skyriui duomenis teikia remdamasis Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais duomenimis, todėl teisėtas pagrindas įrašyti į Registrą draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir šių įmokų sumas yra tik tuomet, jeigu pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai ir VSDFV teritoriniam skyriui deklaruojamus duomenis valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė yra tokia pati ir duomenys apie apskaičiuotas kalendorinių metų draudžiamąsias pajamas pateikti pagal faktiškai gautas pajamas. Pabrėžė, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 123–129) pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. (7.3) DK-2357 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė administracinės bylos dalį dėl VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.10) I-6511 panaikinimo; nepatenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. (7.3) DK-2357, kuriuo nuspręsta netikslinti Registro duomenų bazėje duomenų apie pareiškėjo, kaip asmens, vykdančio individualią veiklą, draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), draudžiamąsias pajamas iš 17 430,00 Lt į 5 952,00 Lt, valstybinio socialinio draudimo įmokas iš 4 967,55 Lt į 1 696,32 Lt už draudimo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pagal pareiškėjo pateiktą prašymą. Taip pat prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (10.10) I-6511, kuriuo teritorinio skyriaus sprendimas netikslinti pirmiau nurodytų duomenų paliktas nepakeistas ir nuspręsta, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – patikslinti Registro duomenų bazėje draudžiamąsias pajamas pagal 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. pareiškėjo pateiktus SAV pranešimus.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2012–2013 m. vykdė savarankišką veiklą, gavo pajamų ir privalėjo atsakovui sumokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis SAV (2013 m. gegužės 16 d. Nr. SAV-2516 registracija), kuriame nurodyta: draudžiamosios pajamos 17 430,00 Lt ir valstybinio socialinio draudimo įmokos 4 967,55 Lt už 2012 m. 2014 m. balandžio 17 d. pareiškėjas per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pateikė elektroniniu parašu pasirašytą SAV pranešimą už 2012 m., kuriame nurodyta: 5 952,00 Lt deklaruojamų pajamų suma, 1 696,32 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų suma už 2012 m. lapkričio mėn. Taip pat 2014 m. balandžio 17 d. pateikė elektroniniu parašu pasirašytą 2014 m. balandžio 17 d.

SAV pranešimą už 2013 m., kuriame nurodyta: po 5 952,00 Lt deklaruojamų pajamų ir po 1 696,32 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už kiekvieną 2013 m. rugpjūčio, lapkričio, gruodžio mėn. Bylos duomenimis, SAV pranešimas už 2013 m. per elektroninę sistemą buvo atmestas, nurodant atmetimo priežastį – neteisingai užpildytas pranešimas. 2014 m. balandžio 29 d. VSDFV Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas su pridėtais patikslintais 2014 m. balandžio 29 d. SAV pranešimu Nr. 2012/PAT už 2012 m. bei 2014 m. balandžio 29 d.

SAV pranešimu Nr. 2013/1 už 2013 m. Šiuose pranešimuose už 2012 m. nurodytos draudžiamosios pajamos – 5 952,00 Lt, valstybinio socialinio draudimo įmokos – 1 696,32 Lt, o už 2013 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėn. nurodytos analogiškos sumos. Pastarieji prašymai nepatenkinti ir skundžiamu sprendimu Registro duomenų bazėje nepatikslinti duomenys apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už draudimo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., motyvuojant tuo, jog pateikti pranešimai neatitinka Registro nuostatų 25.11 punkto reikalavimų, o juose pateikti duomenys nesutampa su Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas argumentavo, jog atsakovo į Registrą įrašyti duomenys kiekvieną mėnesį viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytus mėnesinius socialinio draudimo įmokų bazės ribojimus, todėl atsakovo sprendimas neteisėtas.

Teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 39 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas nustatyta tvarka pateikė mokesčių administratoriui 2012 m. ir 2013 m. metines pajamų deklaracijas. Nurodė, jog preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalimi, teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktų 2012–2013 m. metinių pajamų deklaracijų duomenimis. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2012 m. GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ laukelyje V10 „Apmokestinamųjų pajamų suma“ nurodyta 34 860,00 Lt. Mokesčių deklaracijos už 2013 m. GPM308M priedo „Individualios veiklos pajamos pagal mėnesius“ laukelyje M5 „Pajamų suma per mėnesį“ nurodyta 49 150,00 Lt už rugpjūčio mėn., 50 000,00 Lt – už lapkričio mėn., 20 000 Lt – už gruodžio mėn. (iš viso: 119 150,00 Lt), o priedo GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ laukelyje V9 „Leidžiamų atsiskaitymų suma“ nurodyta 35 745,00 Lt, laukelyje V10 „Apmokestinamųjų pajamų suma“ nurodyta 83 405,00 Lt. Nurodė, jog pareiškėjui apskaičiuotos apmokestinamos pajamos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje yra: už 2012 m. – 34 860 Lt („SoDroje“ – 17 430,00 Lt), už 2013 m. – 83 405 Lt („SoDroje“ – 41 702,50 Lt), t. y. 2012 m. tokia pati suma, nurodyta pareiškėjo SAV pranešime, kurią vėliau pareiškėjas tikslino, sumažindamas iki 5 952,00 Lt, o už 2013 m. pareiškėjas deklaruojamas pajamas mažino iki 5 952,00 Lt kas mėnesį (pajamos gautos 3 mėn.).

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 5 dalimi, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi (pareiškėjas verčiasi individualia veikla). Pažymėjo, jog būtent dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio nuostatų taikymo byloje kilęs ginčas. Šalys nesutaria, kaip turi būti nustatoma valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė – nuo visų asmens per kalendorinius metus gautų apmokestinamųjų pajamų 50 procentų, ar ji gali būti kas mėnesį ribojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio suma.

Teismas, be to, vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2013 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, Registro nuostatų 25.11 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2013 m. spalio 30 d.) (pastebėjo, jog nuo 2013 m. spalio 31 d. teisinis reglamentavimas pasikeitė), 36 punktu. Teismas padarė išvadą, kad, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos duomenys yra teisėtas pagrindas įrašyti į Registrą draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir šių įmokų sumas.

Teismas nustatė, kad 2012 m. metinėje pajamų deklaracijoje apmokestinamųjų pajamų suma nurodyta 34 860,00 Lt, o 2013 m. – 83 405,00 Lt. Atsakovas, taikydamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą (valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė – 50 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų sumos), valstybinio socialinio draudimo įmokas apskaičiavo: 2012 m. – 17 430,00 Lt (34 860 Lt / 2), o 2013 m. – 41 702,50 Lt (83 405 Lt / 2), būtent tokios sumos, atsakovo teigimu, turi būti įrašytos į Registrą. Pareiškėjo teikiamuose SAV pranešimuose sumos mažinamos (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 4 d.) ir jos nesutampa su Valstybinei mokesčių inspekcijai metinėse pajamų deklaracijose nurodytomis sumomis.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda į 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik apibrėžiant subjektų ratą, t. y. taikoma asmenims, verčiantiems individualia veikla, tačiau nustatytas savarankiškas valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimas – įmokų bazė negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (nustatoma maksimali valstybinio socialinio draudimo įmokų riba). Kokią valstybinio socialinio draudimo įmokos bazę taikyti, lemia faktinis pajamų gavimas, t. y. momentas, kada buvo gautos pajamos – pareiga pranešti apie faktiškai gautas pajamas pamėnesiui nustatyta Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punkte (savarankiškai dirbantys asmenys <...> privalo teritorinei registro tvarkymo įstaigai pateikti duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas individualią veiklą vykdė ir pajamas gavo 2012 m. lapkričio mėn., 2013 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėn., teismas padarė išvadą, kad jam turi būti taikytinas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas valstybinio socialinio draudimo įmokos bazės ribojimas. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog, pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2657/2011), skiriant išmokas, asmens pajamas reikia vertinti ne pagal įstatymo nustatytą pajamų išdėstymą proporcingai, o pagal faktinį gavimą / negavimą, nagrinėjamoje situacijoje analogiškai reikia vertinti ir duomenų apie valstybinio socialinio draudimo įmokas bei draudžiamąsias pajamas pateikimą.

Teismas laikė pagrįstu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, jog mėnesio įmokų bazės ribojimo taikymas (netaikymas) kiekvieną einamą mėnesį neturi įtakos ir neeliminuoja prievolės, suėjus privalomam už praėjusius metus valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo terminui, taikyti kito savarankiško kalendorinių metų įmokų bazės ribojimo dydžio, kuomet šių įmokų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įmokų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, t. y. nuo faktiškai gautų pajamų (Registro nuostatų 25.11 p.), todėl Registre 2012 m. apmokestinama pajamų suma turi būti nurodyta – 17 430 Lt suma, o 2013 m. – 41 702,50 Lt suma.

Teismas atsižvelgė į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Duomenų tikslinimo taisyklės) 3.2 punktą ir pažymėjo, jog tikslinami tik neišsamūs, neteisingi ar netikslūs duomenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė metines pajamų deklaracijas už 2012–2013 m. Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas įpareigoja mokesčių administratorių kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo 2012–2013 m. pateiktos metinės pajamų deklaracijos būtų nepriimtos ar kad dėl jose nurodytų duomenų būtų pradėtas mokestinis patikrinimas. Pagrindas įrašyti duomenis į Registrą yra Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos metinės pajamų deklaracijos duomenys, todėl preziumavus, jog pateikti deklaracijos duomenys yra teisingi, konstatuojamas ir Registro duomenų teisingumas. Byloje nenustatytas juridinis ar faktinis pagrindas tikslinti Registre duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už draudimo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, todėl atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatomis, įvertinęs VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (7.3) DK-2357 pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, pripažino, jog jis priimtas pagal atsakovo kompetenciją, šio akto forma atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, akto turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti centrinio subjekto – VSDFV 2014 m. liepos 25 d. priimtą sprendimą Nr. (10.10) I-6511. Sistemiškai vertindamas ABTĮ 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009, 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-504/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-714/2014, 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008, 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-775/2013), teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos kontekste VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (10.10) I-6511 nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas nusprendė, kad administracinės bylos dalis dėl VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.10) I-6511 panaikinimo nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog, nepatenkinus pareiškėjo skundo, teisė į bylinėjimosi išlaidas neįgyjama, todėl prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 132–136) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai laikė teisingu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, jog mėnesinio įmokos bazės ribojimo taikymas (netaikymas) kiekvieną einamąjį mėnesį neturi įtakos ir neeliminuoja prievolės suėjus privalomam už praėjusius metus valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo terminui taikyti kito savarankiško kalendorinių metų įmokų bazės ribojimo dydžio, kuomet šių įmokų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais. Remiantis tokia pačia argumentacija, galima būtų teigti, kad metinio įmokų bazės ribojimo taikymas (netaikymas) neturi įtakos ir neeliminuoja prievolės taikyti mėnesio įmokos bazės ribojimą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje pabrėžtinai nurodyta, kad socialinio draudimo įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. 2012 m. ir 2013 m. patvirtintos draudžiamosios pajamos buvo 1 488,00 Lt. Jo socialinio draudimo įmokų bazė atskirai už 2012 m. lapkričio mėn., 2013 m. rugpjūčio mėn., 2013 m. lapkričio mėn. ir 2013 m. gruodžio mėn. turi sudaryti po 1 488,00 Lt, iš viso: 5 952,00 Lt. Tačiau pagal šiuo metu į Registrą įrašytus duomenis jo draudžiamosios pajamos viršija 5 952,00 Lt. Atsakovas nepagrįstai nusprendė netikslinti Registro duomenų bazėje duomenų apie jo draudžiamąsias pajamas iš 17 430,00 Lt į 5 952,00 Lt, valstybinio socialinio draudimo įmokas iš 4 967,55 Lt į 1 696,32 Lt už draudimo laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pagal pateiktą prašymą.

2. Pasinaudojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (10.10) I-6511 turi įtakos jo teisėms ir pareigoms, nes jis tiesiogiai lemia, kokie duomenys bus įrašyti į Registrą bei kokias valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas jis turės mokėti. Teismas nepagrįstai nutraukė šią administracinės bylos dalį. VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (10.10) I-6511 naikintinas dėl tokių pačių motyvų ir argumentų, kaip ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. (7.3) DK-2357.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–154) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjo, vykdančio individualią veiklą, pateiktuose 2014 m. balandžio 17 d. SAV pranešime, 2014 m. balandžio 29 d. SAV pranešime už 2012 m. lapkričio mėn. ir pateiktuose 2014 m. balandžio 17 d. SAV pranešime, 2014 m. balandžio 29 d. SAV pranešime už kiekvieną 2013 m. rugpjūčio mėn., lapkričio mėn., gruodžio mėn. nurodytos draudžiamosios pajamos po 5 952,00 Lt yra nepagrįstai sumažintos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, pritaikius mėnesio įmokų bazės ribojimą (4 draudžiamųjų pajamų dydžių sumą). Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje 2012 m. metinėje pajamų deklaracijoje nurodyta 34 860,00 Lt apmokestinamųjų pajamų suma, o 2013 m. – 83 405,00 Lt, ir į tai, kad pareiškėjo įmokų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais (Registro nuostatų 25.11 p.), teismas pagrįstai nustatė, jog Registre už 2012 m. turi būti nurodyta 17 430,00 Lt draudžiamųjų pajamų suma, o už 2013 m. – 41 702,50 Lt (50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų)), bei konstatavo, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos metinės pajamų deklaracijos duomenys yra teisėtas pagrindas įrašyti į Registrą draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir šių įmokų sumas. Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo Registre tikslinti duomenis.

2. VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (10.10) I-6511 (privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtas sprendimas nelaikytinas sprendimu, ginčijamu ABTĮ nustatyta tvarka) yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo sprendžiamas ikiteisminėje ginčo stadijoje kilęs procedūrinis klausimas, toks sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria, t. y. nenustato nei teisių, nei pareigų, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu pagrįstai nutraukė šią administracinės bylos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 155–159) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo pateikti SAV pranešimai apie savarankiškai dirbančius asmenis 2014 m. balandžio 16 d. Nr. 2013/1 ir 2014 m. balandžio 29 d. Nr. 2013/1 už 2013 m. ir patikslinti SAV pranešimai 2014 m. balandžio 17 d. Nr. 2012/2 ir 2014 m. balandžio 29 d. Nr. 2012/PAT už 2012 m. užpildyti neteisingai, kadangi juose nurodyta valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų suma nesutampa su už 2012 m. ir 2013 m. apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės suma (remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis), o valstybinio socialinio draudimo įmokų suma nesutampa su apskaičiuota mokėtina valstybinio socialinio draudimo įmokų suma. Pagal pareiškėjo pateiktus SAV pranešimus patikslinti / įrašyti draudžiamąsias pajamas Registro duomenų bazėje nėra teisinio pagrindo. Pažymi, jog Registro nuostatų 25.11 punkto pakeitimu atsisakyta proporcingo pajamų išdėstymo Registre savarankiškai dirbantiems asmenims ir nustatyta prievolė paminėtiems asmenims (vieną kartą per metus) pateikti duomenis VSDFV teritoriniams skyriams arba Valstybinei mokesčių inspekcijai, nurodant faktinius pajamų gavimo laikotarpius, taip užtikrinant teisingą socialinio draudimo išmokų gavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas yra individualią (savarankišką) veiklą vykdantis asmuo, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, deklaruoja savo pajamas kasmet, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovo administruojamoje Registro duomenų bazėje pareiškėjui apskaičiuota (nurodyta) valstybinio socialinio draudimo įmoka už 2012 m. mokestinį laikotarpį (4 967,55 Lt), ir jam apskaičiuotina valstybinio socialinio draudimo įmoka už 2013 m. mokestinį laikotarpį yra teisingos ta prasme, ar šių įmokų dydžiai atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytus tokių įmokų apskaičiavimo reikalavimus. Pareiškėjas, siekdamas, kad Registro duomenų bazėje paminėta įmoka būtų atsakovo patikslinta iš 4 967,55 Lt į 1 696,32 Lt už 2012 m. (šių metų lapkričio mėn. jo gautas 49 800,00 Lt dydžio pajamas), o už 2013 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėn. (mėnesius, kai jis gavo atitinkamai 49 150,00 Lt, 50 000,00 Lt ir 20 000,00 Lt dydžių pajamas) būtų nurodyta po 1 696,32 Lt už kiekvieną iš nurodytų mėnesį, prašo pripažinti atsakovo atsisakymą tai padaryti (jo skundžiamą atsakovo 2014-06-11 sprendimą) nepagrįstu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nustatydamas paminėtų įmokų dydžius, turėjo vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu socialinio draudimo įmokų bazės per mėnesį apribojimu, pagal kurį šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Atsižvelgiant į paminėtus pareiškėjo argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo nurodytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas, t. y. teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad individualia (savarankiška) veikla besiverčiančių asmenų (šiai asmenų kategorijai priklauso pareiškėjas) socialinio draudimo įmokos skaičiavimas yra nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte (bylai aktuali 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2169 redakcija), pagal kurį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma.

Tokių įmokų bazės viršutinės ribos yra nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią (bylai aktuali 2010-06-30 įstatymo Nr. XI-959 redakcija) nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Iš pastarosios teisės normos matyti, kad joje yra nustatyti du skirtingi įmokų bazės viršutinio dydžio ribojimai, kurių taikymo kriterijais nurodyti šių įmokų apskaičiavimo periodai – kalendoriniai metai ir kalendorinis mėnuo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio ir, atskirai paėmus, šio straipsnio 4 dalies nuostatos yra laikytinos vientisomis, abiejų paminėtų kriterijų įtvirtinimas vienoje teisės normoje negali būti supriešintas vienas kitam nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, nei šios dalies ir aptariamo straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme.

Tai reiškia, kad abiejų paminėtų kriterijų (su jais siejamų viršutinio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimų) taikymas siejamas su skirtingomis situacijomis, kurios pasireiškia asmens gautų pajamų deklaravimu Valstybinei mokesčių inspekcijai metiniu ar mėnesiniu periodais. Tokį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies paminėtų nuostatų taikymo aiškinimą patvirtina ir Registro nuostatų 25.11 punkte (bylai aktuali 2012-10-10 nutarimo Nr. 1232 redakcija) pateikta nuoroda į tai, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos duomenys yra teisėtas pagrindas įrašyti į Registrą draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir šių įmokų sumas. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo prašomų Registro duomenų pataisymų. Ši bylos dalis pirmosios instancijos teismo išspręsta teisingai, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytu būdu ir motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjo taip pat skundžiamo VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis sprendimas yra tokio pobūdžio ginčams privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuris (šiuo atveju) patvirtina, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą šia tvarka pasinaudojo ir kad šioje stadijoje (privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka stadijoje) tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas nebuvo išspręstas iš esmės pareiškėjui priimtinu būdu. Pažymėtina ir tai, kad šiuo sprendimu pareiškėjo šiai institucijai apskųstas atsakovo (VSDFV teritorinio skyriaus) sprendimas nebuvo pakeistas, todėl šiuo atveju galima sutikti su pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad šis (VSDFV) sprendimas nesukėlė pareiškėjui tam tikrų teisinių pasekmių materialiąja šio ginčo nagrinėjimo prasme. Tačiau kartu pažymėtina, kad šiame VSDFV sprendime buvo nurodyti papildomi (atsakovo 2014-06-11 sprendime nenurodyti) atsakovo pozicijos pagrįstumą patvirtinantys argumentai, kurie teismo buvo (galėjo būti) aptariami nagrinėjant šį ginčą iš esmės. Be to, šis VSDFV sprendimas pareiškėjo buvo apskųstas kartu su paminėtu atsakovo 2014 m. birželio 11 d. sprendimu. Būtent tokio (ginčams privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) sprendimo apskundimo administraciniam teismui tvarka tiesiogiai aptarta ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti ir dėl šio (VSDFV) sprendimo, t. y. neturėjo pagrindo taikyti šioje situacijoje ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto ir nutraukti šią bylos dalį kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija panaikina teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.10) I-6511 panaikinimo, ir pareiškėjo skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.10) I-6511 „Dėl skundo“ panaikinimo, ir pareiškėjo A. Š. skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė