2020-04-29 Nr. AB-8628-3-61-3-02374-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-648-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02374-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinus skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. liepos 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d.–2018 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: trūko ploto kamerose, kurį papildomai mažino jose esantys baldai ir sanitariniai įrenginiai, dėl didelio asmenų kiekio kamerose tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes ne visi galėjo susėsti už stalo, sutriko miegas; kamerose nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės); nebuvo užtikrintas asmenų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai.; negalėjo tinkamai sportuoti lauke, patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti; nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais; nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signaliniu iškvietimo mygtuku ir tekdavo pareigūnus kviestis daužant duris, ne kartą pareigūnai iš jo ir kitų suimtųjų tyčiojosi, todėl nesant galimybės iškviesti budintį pareigūną, nebuvo užtikrintas jo saugumas; 1 valandos pasivaikščioti kiemelyje nepakako, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose buvo pilna šiukšlių, kai kuriuose nebuvo suoliukų, ant sienų buvo pelėsio ir grybelio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jeigu dulka – nelaistomi, juose buvo šiferiniai stogeliai, kuriuose yra asbesto; asbesto buvo taip pat sienose bei kanalizacijoje; kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą; kamerose buvo drėgna ir tamsu; languose buvo keturių eilių grotos, todėl kamerose buvo ribojami tiek vėjo, tiek šviežio oro srautai, dėl to kamerose puvo čiužiniai, užsiveisė parazitai, metalinės lovos nuo drėgmės rūdijo; trūko natūralios šviesos, nuo itin intensyvaus elektrinio apšvietimo pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą, negalėjo pats išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių; dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo jis patyrė didelių nepatogumų, tai neigiamai įtakojo jo sveikatą – kvėpavimo takus, regą, atsirado galvos ir nugaros skausmai; lauko apšvietimas nebuvo pakankamas; kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą buvo šalta, vasarą karšta, tačiau administracija į jo prašymus nereagavo, atėjus šaltajam metų laikui, neleido pasikeisti kameroje turimų vasarinių drabužių į sandėlyje laikomus rudeninius/žieminius drabužius, nes nebūdavo pasibaigęs vidaus teisės aktais nustatytas 3 mėnesių terminas nuo paskutinio prašymo, kai buvo patenkintas prašymas pasikeisti kameroje turimus daiktus į laikomus sandėlyje; kameros buvo neremontuotos, ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, grybelis, jos buvo nuolat drėgnos, dažai ant sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valyti; pareiškėjas neturėdavo savo patalynės, nebuvo išduodamas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai, vėliau išduodavo tik mažą rankšluostį, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, jie rūdijo; drabužius skalbdavo tik už mokestį, todėl juos tekdavo skalbtis pačiam, apatinį trikotažą plaudavo tik tuo atveju, jeigu asmuo turėjo tam tikslui skirtą maišą; drabužių džiovinti kameroje sąlygų nebuvo; išduodamo tualetinio popieriaus kiekio nepakako; nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas; dėl lauke laikomų šiukšlių konteinerių prie gyvenamųjų kamerų langų nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą; pareiškėjas negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, nes Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens; administracija nesiėmė jokių veiksmų, siekiant sutrumpinti pareiškėjo teisių suvaržymą, pvz. nebuvo nuvestas nusiprausti be eilės, atsiradus šiltam vandeniui, pažaidus tenisą, niekuomet nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti; dušu paprastai galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę iki 15 minučių, nors dušas turi būti užtikrinamas 2 kartus per savaitę, dušo patalpos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti; kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos; nebuvo užtikrinamas skanus ir kaloringas maistas, dažnai maisto neužtekdavo, pareigūnai prašydavo vieną maisto davinį pasidalinti dviem, todėl tekdavo valgyti savo nusipirktą maistą. Dėl netinkamo maitinimo numetė 10 kg svorio; nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją patalpą ir jis atšaldavo; maisto dalintojas dalino maistą be higieninių pirštinių, kompotui ar arbatai skirtą indą panardindavo į kompotui (arba) arbatai skirtą didelį termosą; pareiškėjui buvo suteiktas papildomas pasimatymas su sutuoktine, tačiau po karantino jį panaikino ir dėl neaiškių priežasčių nebesuteikė papildomo pasimatymo, dėl to nekentėjo tarpusavio ryšys su sutuoktine; būnant Lukiškių TI-K, pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama sveikatos priežiūra, nes, esant sveikatos sutrikimams (galvos, nugaros skausmams, dideliam kraujo spaudimui, regos pablogėjimui ir pan.) medicininės pagalbos paprašyti buvo sunku, tik ilgai prašant buvo nuvedamas pas gydytoją, tačiau suteikta medicininė pagalba būdavo nekokybiška; kamerose nuolat buvo atliekamos kratos, pareiškėjas būdavo perkeliamas į kitas kameras, nors nepaaiškindavo dėl kokių priežasčių, kratų metu iš pareiškėjo būdavo atimti daiktai, kurie buvo teisėtai įsigyti Lukiškių TI-K parduotuvėje, taip padarant materialinę žalą; daugelis Lukiškių TI-K pareigūnų, su kuriais teko bendrauti, su pareiškėju nekalbėdavo lietuvių kalba, bendravo rusų kalba, dėl to dažnai kildavo nesusipratimų, suimtieji už nesusikalbėjimą dažnai gaudavo nuobaudų.

3. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs ne tik fizinių skausmų, bet ir psichologinių išgyvenimų, pažeminimą, diskomfortą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo regėjimas, padidėjo kraujospūdis, sutriko miegas. Jei atsakovas būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nebūtų patyręs fizinių, emocinių nepatogumų ir teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimo, nebūtų pažeista jo teisė į sveiką aplinką.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime pateikė duomenis apie pareiškėjo atvykimą ir išvykimą iš Lukiškių TI-K, bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, duomenis (kamerų plotą, laikomų asmenų skaičių). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Atvykusius asmenis paskirsto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Jame yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras teisės aktai nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 reikalavimus.

7. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdini pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

8. Lukiškių TI-K laikomų asmenų drabužiai skalbiami centralizuotai, asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti teikiama skalbimo paslauga jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą.

9. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų apšvietimas atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas, nustatytas Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.7 punkte. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo lemputes, daužo stiklus, klozetus, o taip pat griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl Lukiškių TI-K kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

10. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo metu gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė o ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m. II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m. III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios. Asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Organizuojami koncertai, įstaigoje veikia biblioteka. Taip pat Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, gali naudotis ribota interneto prieiga, dalyvauja narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžių ar raštu, kreiptis į būrio viršininką.

11. Lukiškių TI-K laikomų nuteistųjų (suimtųjų) kratos atliekamos, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V- 362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Apsaugos ir priežiūros instrukcija) VIII skyriaus nuostatomis. Kratų protokolai yra saugomi nuteistojo (suimtojo) asmens byloje. Pagal BVK 68 straipsnį, 125 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti gali būti palikti tik tie nuteistieji, kurie patys išreiškę tokį norą. Nuteistasis, pageidaujantis būti paliktas Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, rašo prašymą įstaigos direktoriui, kurį įteikia būrio viršininkui, kuriam paskirtas nuteistasis. Direktorius, atsižvelgdamas į skyrių vadovų pateiktas išvadas ir direktoriaus pavaduotojo siūlymą, leidžia arba atsisako nuteistąjį palikti Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus.

12. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama, dalinamas maistas išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinti, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriuose laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai maistas yra dalinamas, todėl jis visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams yra išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų maisto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Visi maisto dalintojai yra sveiki, jie visada privalo rūpintis asmens higiena, rankos turi būti visada švarios, išplautos. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis.

13. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra nurodomi reikalavimai pasimatymų patalpų įrengimui, yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės). Ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d. Jose yra įrengti 3 ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai. Pareiškėjas yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Šiai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Galimybės minėtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikį pasimatymą Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis ėmėsi realių veiksmų, siekdamas gauti ilgalaikių pasimatymų. Lukiškių TI-K neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas).

14. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.127 straipsnio pagrindu.

15. Pareiškėjo atstovė elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo atsiliepimo argumentais. Paaiškinimus iš esmės grindė argumentais, išdėstytais skunde. Pareiškėjo manymu, atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai neatitinka tikrovės ir yra tik jo gynybinė pozicija, juolab, kad šiems argumentams atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų ir nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų. Dėl pasimatymų pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K jis buvo ne nuteistasis, o suimtasis, todėl jam turėjo būti suteikiama daugiau pasimatymų, tačiau atsakovas jį diskriminavo, laikė nuteistuoju ir nesuteikė daugiau pasimatymų, dėl ko nukentėjo socialiniai ryšiai su šeima. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti suteikiami 2 pasimatymai per stiklą ir 1 ilgalaikis pasimatymas, tačiau pareiškėjas gaudavo tik 1 pasimatymą per stiklą.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant kameroje vienam asmeniui tenkančią minimalią 3,6 kv. m ploto normą, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, neveikė aliarmo mygtukas, kamerose buvo drėgna, trūko apšvietimo, tinkamai neatliktas remontas ir grybelio šalinimo darbai, buvo parazitų ir kenkėjų, pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimo laikas nepakankamas, nesudarytos galimybės nusiprausti duše, trūko užimtumo programų už kameros ribų, sudaryta nesaugi, sveikatai kenksminga, higienos reikalavimų neatitinkanti gyvenamoji aplinka, Lukiškių TI-K konstrukcijose naudojamos nuodingos medžiagos (asbestas), nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su drauge.

18. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

19. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose jam buvo neužtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, rėmėsi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto nuostatomis, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2015 m. rugpjūčio 14 d., į Kybartų pataisos namus buvo išvežtas 2018 m. gegužės 16 d., kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 5 iki 9 asmenų. Teismas, remdamasis EŽTT praktika, nurodė, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, EŽTT reikalavimų neatitinkantis plotas nebuvo užtikrintas 1 parą, t. y. nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 6 d. (kamera Nr. 169, plotas 7,94 kv. m), nes, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinių įrenginių plotą, pareiškėjui teko 2,46 kv. m., kitais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 8,02 kv. m.

20. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kuri nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Teismas, remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele laikytinas netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. (iš viso 819 parų). Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pateiktus duomenis, kad nuo 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 privatumui užtikrinti buvo įrengtos kabinos, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 253 buvo perkeltas 2017 m. lapkričio 10 d. ir joje buvo iki išvykimo į Kybartų pataisos namus (2018 m. gegužės 16 d.), konstatavo, kad šiuo laikotarpiu teisė į privatumą pareiškėjui nebuvo pažeista.

21. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kai kuriose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema, nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą, tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Teismas vertino, kad pareiškėjas vidinio ryšio sistemos neveikimą, gedimus pareiškėjas skunde siejo su galima grėsme, t. y. prielaidomis, kad kilus pavojui suimtiesiems nėra galimybės išsikviesti pareigūno, todėl pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimąsi, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, to nenurodė ir pareiškėjas. Teismo vertinimu, pareiškėjo cituojamos Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) standartų (CPT/Inf (92) 3) 47 punkte nurodytos rekomendacijos susijusios ne su 8 valandų trukmės suimtų (kalinamų) asmenų buvimu gryname ore, o su tokių asmenų buvimu už kameros ribų apskritai, kai šis laikas skiriamas pozityviam užimtumui. Atsižvelgdamas į tai teismas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimų kiemelių ploto, nes Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktuose, kuriuose nustatyti esminiai kiemelių įrengimo reikalavimai, nėra nustatyta reikalavimų, susijusių su minimaliu šių kiemelių plotu.

23. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo papildomo užimtumo, teismas nurodė, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 95 punktą, suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė papildomo užimtumo veiklas ir priemones, kurios taikomos, atsižvelgiant į nustatytą dienotvarkę, šiais teiginiais teismas neturėjo pagrindo netikėti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, atsakingus pareigūnus dėl pageidavimų dalyvauti naudingoje, pozityvioje veikloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui skunde abstrakčiai konstatavus, kad nebuvo organizuojamas jo užimtumas, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos jo teisės savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomoje tikslingoje laisvalaikio veikloje, renginiuose, naudotis esančiais informacijos šaltiniais (biblioteka, interneto prieiga), sporto sale.

24. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K gyvenamojoje ir bendro naudojimo aplinkoje yra asbesto, kuris nuodingas ir kelia pavojų sveikatai, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių, 1-ojo, 2-ojo bei 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Teismas vertino, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, todėl pareiškėjo nusiskundimus, kad buvo nuodijamas ir daroma nuolatinė žala, vertino kaip abstrakčius. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus.

25. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, kameros buvo prastos būklės, nuo sienų luposi dažai, žiemą buvo šalta, vasarą per karšta, kamerose nebuvo ventiliacijos, įrengtos vidinės grotos trukdė vėdinti patalpą, čiužiniai nešvarūs, nedezinfekuoti, teismas nurodė, kad byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra, yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Teismas sprendė, kad patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl temperatūros, apšvietimo, drėgmės, parazitų ar graužikų buvimo kamerose laikė nepagrįstais. Teismas, remdamasis 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2277 duomenimis, nustatė, kad kameroje Nr. 184 buvo nelygios sienos, vietomis atsilupę sienų dažai. Byloje nėra pateikta duomenų, kad šie pažeidimai būtų pašalinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas minėtoje kameroje buvo nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu objektyviai galėjo būti pažeidžiama pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas.

26. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl maisto tiekimo ir kokybės, teismas apžvelgė maitinimo organizavimo pataisos įstaigoje normas: Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintas Fiziologinės mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 110 punkto nuostatas, Departamento direktoriaus 2006 gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus, Departamento direktoriaus įsakymais patvirtintus tvarkaraščius ginčo laikotarpiu. Teismas vertino, kad visi paminėti valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas skunde neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, susijusių su skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl neskanaus, nekaloringo ir nehigieniškai dalinamo maisto, nors šias aplinkybes privalėjo detalizuoti pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą suėmimo laikotarpiu.

27. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K jam nedavė švarios patalynės, rankšluosčio, pareiškėjui nepakako rulonėlio tualetinio popieriaus, teismas rėmėsi tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19, 107 punktais, nustatančiais, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, taip pat Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo normos), pagal kurias vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, nuteistuosius yra pareiga aprūpinti čiužiniu, patalyne, rankšluosčiu, asmens higienos priemonėmis ir kitais higienos reikmenimis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl minėtų pažeidimų. Teismas atsižvelgė Lukiškių TI-K paaiškinimus, kad visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo minėtais paaiškinimais nesivadovauti, o pareiškėjo argumentus vertino kaip bendro pobūdžio, abstrakčius, neindividualizuotus ir nesusietus su konkrečiu laikotarpiu, todėl atmetė.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pačiam teko skalbti drabužius ir dėl to dažnai kildavo konfliktai, atsižvelgė į Lukiškių TI-K paaiškinimus, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus nustatytą tvarką suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčija, kad buvo galima pasinaudoti mokama skalbimo paslauga, todėl pareiškėjo argumentus dėl drabužių skalbimo neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nuolat buvo atliekamos kratos, teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, siekiant užtikrinti suėmimo vykdymo režimo laikymąsi, turi būti vykdoma nuolatinė asmenų priežiūra, kurios viena iš priemonių yra krata, todėl pareiškėjo teiginius dėl kratų metu padarytų jo teisių pažeidimų vertino kaip abstrakčius ir atmetė.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge, rėmėsi BVK 80, 85, 91, 94 ir 152 straipsnių nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, kuriose reglamentuota trumpalaikių, ilgalaikių pasimatymų tvarka ir sąlygos. Teismas nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis) ribojimo klausimas. Teismas taip pat apžvelgė EŽTT praktiką, pagal kurią tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ar jo gyvenimo draugė kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą. Teismas sprendė, kad vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo vertinti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK ir taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus.

30. Teismas, pagal byloje esančia medžiagą įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, kad padaryti pažeidimai, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, truko 819 paras, pareiškėjas 1 parą buvo kameroje, neatitinkančioje minimalaus ploto reikalavimų, kameroje Nr. 184, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 44 paras, buvo nelygios sienos, vietomis atsilupę sienų dažai, atsižvelgdamas į nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 600 Eur. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų plačiau nenagrinėjo.

31. Pareiškėjui nepateikus bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, teismas pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjo.

III. 32. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

33. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, tik žodinis bylos nagrinėjimas gali užtikrinti pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Taip pat prašo prijungti prie bylos rašytinius įrodymus – akinių receptą ir medicininius pažymėjimus/leidimus turėti vaistus, kurių anksčiau negalėjo pateikti, nes, atliekant bausmę, neturi galimybės bet kada susisiekti su savo atstove ir perduoti dokumentus.

34. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nors jo galimybės rinkti įrodymus būnant Lukiškių TI-K buvo apsunkintos. Atsakovas objektyviais įrodymais, t. y. ne savo paaiškinimais, nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, į bylą nepateikė įrodymų, susijusių su pareiškėjo gyventomis kameromis ir laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, atsakovo pateikti įrodymai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) yra nesusiję su pareiškėjo gyventomis kameromis, o tie kurie susiję, duomenys juose yra ne pareiškėjo gyvenimo kamerose laikotarpiu. Todėl, byloje nesant objektyvių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes turėjo laikyti nustatytomis, tačiau nepagrįstai bei neteisėtai rėmėsi vien tik atsakovo paaiškinimais, kurie, akivaizdu, yra atsakovo gynybinė pozicija, stengiantis išvengti atsakomybės bei prieštarauja tarpusavyje. Teismas nebuvo aktyvus, nes, nepateikus į bylą medžiagos, turėjo ne formaliai atmesti pareiškėjo teiginius, o išsireikalauti trūkstamus duomenis iš atsakovo ar pareiškėjo bei skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėdamas bylą pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą, į teisingą bylos išnagrinėjimą bei lygiateisiškumo principą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ir dėl to pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ploto, nurodo, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiais rašytiniais įrodymais teismas rėmėsi, o atsakovo ar jo darbuotojų nurodyti faktai negali būti laikomi rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo nurodyti duomenys prieštarauja jo paties pateiktiems rašytiniams įrodymams, nes atsakovas atsiliepime nurodė ir teismas nustatė, kad kameroje Nr. 253 daugiausiai buvo 9 asmenys, tačiau iš atsakovo pateikto 2018 metų Suimtųjų ir nuteistųjų ir išvedimo nusiprausti į dušą apskaitos žurnalo žurnalo matyti, kad 2018 m. sausio 5 d. iš kameros Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo tą dieną, į dušą buvo išvesta 10 asmenų; atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 13 d. kameroje buvo 8 asmenys, tačiau tą pačią dieną iš kameros išvedė į dušą 9 asmenis, teismas į šias aplinkybes nesigilino ir nekreipė dėmesio. Pareiškėjo manymu, kamerų plotai galėjo būti nustatyti iš kamerų kadastrinių matavimų bylos ar oficialių įstaigų matavimų, o asmenų kiekis iš atitinkamų žurnalų, tačiau tokių dokumentų atsakovas nepateikė. Taip pat, pareiškėjo manymu, teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kamerose, nes atėmė tik sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m), o kamerose buvusių lovų ir baldų ploto neatėmė. Be to, atsakovo pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl V. V. skundo“ nurodyta, kad „gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,7 kv. m.“, todėl teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti ne 0,56 kv. m sanitarinio ploto mazgą, o 0,7 kv. m. Be to, visi įrenginiai sanitariniame mazge sudaro 1,2 kv. m plotą, kuris turėjo būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl negalėjimo judėti kamerose, dėl kurių pareiškėjas blogai miegojo, valgė atšalusį maistą, tekdavo valgyti stovint ar susirietus ant lovos krašto.

36. Pareiškėjas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. teisė į pareiškėjo privatumą nebuvo pažeista. Teismas, padarydamas šią išvadą, nepagrįstai rėmėsi atsakovo darbuotojo formaliais paaiškinimais apie tai, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 253 sanitarinių mazgų patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, neįsitikindamas atsakovo darbuotojo paaiškinimų teisingumu, kai tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad kameroje Nr. 253 sanitarinis mazgas nebuvo atskira, izoliuota patalpos dalis su durimis, sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos, kurioje dažniausiai būdavo 9 asmenys, buvo atskirtas durimis, kurios nebuvo iki kameros lubų viršaus, todėl pareiškėjas neturėjo jokio privatumo, nemalonūs kvapai laisvai sklido po kamerą ir dėl to dažnai kildavo konfliktų.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą, tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), įstatymas nenumato jokių išlygų, dėl kurių atsakovas galėtų nesilaikyti šios imperatyvios teisės normos, todėl teismas nepagrįstai netyrė aplinkybių, ar pareiškėjo gyvenamosiose kamerose buvo vidinio ryšio sistema, o tik formaliai nurodė, kad „pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimąsi, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.“ Pareiškėjas pažymi, kad, gyvenant kartu su kitais asmenimis, konfliktinės situacijos kildavo po kelis kartus per savaitę, pareiškėjas neužsirašinėjo tikslių datų, kada ir kokiu laiku kilo konfliktinės situacijos, ir kada tiksliai jam buvo reikalinga pareigūnų pagalba, kadangi, nesant signalizacijos mygtuko, daug kartų neprisikviečiant pareigūnų, nebesitikėjo, kad kada nors išgirs jo beldimą į duris ir savo jėgomis sprendė kilusius konfliktus. Nesant signalizacijos mygtuko, jis jautė nuolatinę baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, nesijautė saugiai.

38. Teismas nepagrįstai nurodė, kad „byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, to nenurodė ir pareiškėjas“. Pareiškėjas pažymi, kad jis nuolat prašė Lukiškių TI-K administracijos, jog jam būtų suteikta bent kokia nors veikla, kad nebūtų laikomas ankštose kamerose, tačiau į jo prašymus retai kada reagavo. Rašytinių prašymų pareigūnai vengdavo priimti, o tie, kuriuos paimdavo, dingdavo nežinia kur, nes rašytinio atsakymo į juos pareiškėjas nėra gavęs. Todėl pareiškėjas ir prašė iš atsakovo išreikalauti visus jo rašytus prašymus ir skundus, nes kitokių įrodymų pareiškėjas neturi galimybės pateikti, tačiau atsakovas jų nepateikė. Pareiškėjas neturėjo galimybės užfiksuoti prašymų padavimo fakto, o ant prašymų antro egzemplioriaus pareigūnai atsisakydavo pasirašyti motyvuodami, kad tai neįeina į jų pareigas. Atsakovui nepateikus pareiškėjo raštų, teismas nepagrįstai laikė, kad jis nesikreipė dėl papildomos veiklos. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, juose buvusio asbesto bei nepagrįstai nevertino argumentų dėl kiemelių fizinės būklės. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad kiemelių stoguose nebuvo asbesto, todėl atsakovo paaiškinimus šiuo aspektu teismas turėjo vertinti kritiškai. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl asbesto daromos žalos sveikatai yra abstraktūs. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ne kartą yra nurodžiusi, kad asbestas yra pavojingas žmonių sveikatai, tai yra visuotinai žinomi faktai.

39. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo teisių pažeidimą nesuteikiant įstatyme numatytų 2 trumpalaikių ir vieno ilgalaikio pasimatymo per mėnesį. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo ne nuteistasis, o suimtasis, todėl turėjo būti suteikiama daugiau pasimatymų, tačiau jam suteikdavo tik 1 pasimatymą per stiklą. Pasimatymų pareiškėjas prašydavo tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau pareiškėjui jų nesuteikdavo, teiktų prašymų datų jis neprisimena. Tuo tarpu teismo kaltinimai pareiškėjo atžvilgiu, kad jis nepagrindė ir neįrodė aplinkybės, jog apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, kai techninių priemonių užfiksuoti prašymų davimą neturėjo galimybės, o atsakovas į bylą iš viso nepateikė nei vieno pareiškėjo prašymo ar skundo, yra nepagrįsti, pažeidžia įrodinėjimo taisykles. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad „nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos jo teisės savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomoje tikslingoje laisvalaikio veikloje, renginiuose, naudotis esančiais informacijos šaltiniais (biblioteka, interneto prieiga), sporto sale.“ Pareiškėjas pažymi, kad teismas šią išvadą padarė, remdamasis tik formaliais ir abstrakčiais atsakovo paaiškinimais, o pareiškėjas įrodymų pateikti negali, nes techninių priemonių užfiksuoti jo teisių pažeidimus neturėjo galimybės.

40. Taip pat teismas neįsigilino į kamerų būklę, o pareiškėjo argumentus atmetė formaliai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl per šalto oro, drėgmės ir pelėsio pareiškėjas nuolat sirgdavo (duomenys neskelbtini), įgijo nagų grybelį, turėjo ir iki šiol turi naudoti vaistus ir tai patvirtina pridedami rašytiniai įrodymai – medicininiai pažymėjimai/leidimai laikyti vaistus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, juo labiau, kad ir byloje pateiktose fotonuotraukose matyti, kad sienos atsilupę ir apipeliję. Teismas nepagrįstai rėmėsi įrodymais, kurie yra susiję ne su pareiškėjo kameromis ar laikotarpiu, kai jis buvo laikomas, kadangi jie neatspindi realios situacijos pareiškėjo teisių pažeidimo metu.

41. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo čiužiniu, patalyne, pakankamo drabužių skalbimo neužtikrinimo bei kitų higienos normų pažeidimo, remdamasis tik tuo, kad neva pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl minėtų teisių pažeidimų, nors atsakovas įrodymų apie tinkamą drabužių skalbimo užtikrinimą nepateikė. Pareiškėjas pažymi, kad skundus teikė ir daug kartų yra prašęs pakeisti sudrėkusius, supelijusius čiužinius, tačiau kodėl atsakovas nepateikė teismui pareiškėjo teiktų skundų, pareiškėjas nežino. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybės, jog atsakovas tinkamai neužtikrina drabužių skalbimo yra nustatytos ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1287, kuria atsakovui rekomenduota „nustatyti tokį viršutinių drabužių skalbimų dažnį, kuris užtikrintų visų LTI-K laikomų asmenų teisę į saugią gyvenamąją aplinką bei tinkamas buities sąlygas“ tiek turintiems pinigų, tiek ir neturintiems.

42. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo teisių pažeidimo neužtikrinant galimybės praustis po karštu vandeniu, laikydamas tai neesminiu ir neįrodytu, nes neva pareiškėjas dėl to neteikė skundų administracijai, tuo labiau, kad tokius pažeidimus nustatė Seimo kontrolierius, tirdamas kito asmens skundą (Seimo kontrolieriaus 2017 m. sausio 12 d. pažyma Nr. 4D-2016/1-691). Pareiškėjas akcentuoja, paprastai dušu galėjo pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę ir tik 15 min., nors dušas turėjo būti užtikrintas 2 kartus per savaitę, pažaidus tenisą, niekuomet nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti. Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių ir nesirėmė Seimo kontrolieriaus pažyma.

43. Teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei tai, kad patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų, padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjo teiginiai dėl parazitų ar graužikų buvimo kamerose yra nepagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad ši įmonė pareiškėjo kamerose tikrai nevykdė jokios deratizacijos ir dezinfekcijos. Jeigu atsakovas būtų iš tiesų vykdęs minėtas procedūras, turėjo pateikti registracijos žurnalus apie atliktas procedūras, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad teismui reikia pateikti tai patvirtinančius įrodymus, jis būtų galėjęs pririnkti įvairių gyvių ir juos teismui pateikti. Šiuo atveju teismas neturėdamas objektyvių įrodymų apie konkrečias kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, be pagrindo tikėjo atsakovo argumentais.

44. Teismas uždėdamas pareiškėjui naštą įrodyti savo argumentus dėl netinkamo maitinimo, nepagrįstai konstatavo, kad „nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą suėmimo laikotarpiu“ remiantis vien tuo, kad nenurodžiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių. Pareiškėjas pažymi, kad netinkamas maitinimas jam buvo teikiamas visą jo gyvenimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d.

45. Teismas nepagrįstai ir formaliai atmetė pareiškėjo argumentus dėl kratų kamerose darymo, o argumentų dėl daiktų, kuriuos pareiškėjas įsigydavo Lukiškių TI-K, atėmimo ir nuolatinio perkėlimo į kitas kameras iš viso nenagrinėjo. Pareiškėjas pažymi, kad jis prašė išreikalauti duomenis-dokumentus, filmuotą medžiagą, apie atliktas visas kratas pareiškėjo kamerose ir iš pareiškėjo paimtus daiktus laikotarpiu nuo 2015 metų rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., tačiau teismas to nepadarė, nors pareiškėjas tokių duomenų gauti ir pateikti teismui negali. Todėl pareiškėjo manymu, šis ginčo klausimas nebuvo išnagrinėtas iš esmės ir neatskleista jo esmė. Atsakovas šiuos įrodymus nuslėpė nuo teismo, nes jie jam yra nenaudingi, todėl teismas tokių įrodymų nepateikimą turėjo vertinti atsakovo nenaudai, o ne be jokio pagrindo atmesti pareiškėjo argumentus. Be to, pareiškėjas su skundu pateikė Seimo kontrolieriaus 2018 m. vasario 12 d. pažymą Nr. 4D-2017/1-376, kurioje buvo nagrinėtas ginčas dėl kratų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pažymoje Seimo kontrolierius skundo dalį dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų (neveikimo), atliekant kratas, pripažino pagrįstu. Seimo kontrolierius taip pat pažymėjo, kad teisės aktų pažeidimai dėl kratų darymo tęsiasi dar nuo 2015 metų, t. y. visu pareiškėjo Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu. Todėl pareiškėjui į bylą pateikus objektyvius įrodymus dėl jo teisių pažeidimo, teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl pareiškėjo teisių pažeidimo per kratas.

46. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose visų išdėstytų argumentų dėl jo teisių pažeidimo ir dėl jų visiškai nepasisakė, t. y. kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos, pareiškėjas netinkamai buvo aprūpintas sezoniniais drabužiais, buvo pažeista jo teisė gauti informaciją lietuvių kalba, dėl lauke laikomų šiukšlių konteinerių prie gyvenamųjų kamerų langų nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą, nors HN 76:2010 18.5 punktas nustato, kad buitinių atliekų konteinerių aikštelės negali būti įrengtos arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų, konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais.

47. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

48. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakako vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo manymu, šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

49. Pareiškėjas atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias detalizavo 2020 m. balandžio 22 d. pateiktame prašyme ir dokumentuose.

50. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde cituoja teismų formuojamą praktiką ir teisės normas, tačiau iš esmės nepasisako, kaip teismų praktika pagrindžia atsakovo argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl teismo nustatyti faktai neteisingi ar, kad atsakovo pareiškėjui suteiktos gyvenimo sąlygos buvo tinkamos, todėl iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad atsakovas neginčija teismo nustatytų faktų ir aplinkybių, o tik mano, kad jos nėra pakankamai argumentuotos. Pareiškėjas pažymi, kad jis neprašė vien tik pripažinti pažeidimo faktą, to neprašė ir atsakovas, todėl teismas ir neturėjo spręsti tik dėl pažeistų teisių pripažinimo. Juo labiau, kad vien tik pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankamas neturtinės žalos atlyginimas dėl pareiškėjo patirtų netinkamų gyvenimo sąlygų, kurių psichologinės ir fizinės pasekmės išliks visą gyvenimą.

51. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Lukiškių TI-K apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, todėl ši sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 52. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., atlyginimo.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nesuprato ir nesigilino, kokiose sąlygose pareiškėjui teko gyventi ir tik žodinis bylos nagrinėjimas gali užtikrinti pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą ar kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tenkinti jo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, nepateikė. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokias aplinkybes nori paaiškinti, taip pat dėl kokių aplinkybių jis to nepadarė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo išreiškęs pageidavimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išsamiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

54. Taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus – akinių receptą ir medicininius pažymėjimus, nes šie įrodymai egzistavo jau iki pirmosios instancijos teismui priimant ginčijamą 2018 m. spalio 17 d. sprendimą (medicininiai pažymėjimai išrašyti 2015–2017 m., o akinių receptas – 2018 m. rugsėjo 18 d.) ir pareiškėjas nepagrindė, kodėl jų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinė byla yra elektroninės formos, į bylą pateikti duomenys yra skaitmenizuoti, todėl pareiškėjo atstovė iki bylos iš esmės išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę susipažinti su byloje pateiktais duomenimis ir juos papildyti, jei manė, kad jų trūksta pareiškėjo reikalavimui pagrįsti.

55. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrintas 819 parų, kameroje Nr. 184, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 44 paras, buvo nelygios sienos, vietomis atsilupę sienų dažai, pareiškėjui priteisė 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

56. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, atsakovas objektyviais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, į bylą nepateikė įrodymų, susijusių su pareiškėjo gyventomis kameromis ir laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, pateikti duomenys yra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes turėjo laikyti nustatytomis, tačiau rėmėsi vien tik atsakovo paaiškinimais, taip pat teismas nebuvo aktyvus, nes, nepakakus į bylą pateiktos medžiagos, turėjo ne formaliai atmesti pareiškėjo teiginius, o išsireikalauti trūkstamus duomenis iš atsakovo ar pareiškėjo bei skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

57. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

58. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

59. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, o vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas.

60. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

61. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

62. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad apskaičiuojant jam tenkantį plotą kameroje turėjo būti išskaičiuojamas ne tik sanitarinio mazgo, bet ir kito inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje Nr. 169 (plotas 7,94 kv. m), kurioje jis buvo laikomas 2016 m. sausio 5–6 d. kartu su dar 2 asmenimis, nes, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. Kitomis dienomis ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerose teko daugiau nei 3 kv. m ploto, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo ar jo darbuotojų nurodyti faktai negali būti laikomi rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie kamerų plotą ir asmenų, laikomų jose, skaičių, kurie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kamerų plotas galėjo būti nustatyti iš kamerų kadastrinių matavimų bylos ar oficialių įstaigų matavimų, o asmenų kiekis iš atitinkamų žurnalų, tačiau pareiškėjas šių duomenų skunde teismo neprašė išreikalauti. Pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo pateiktus duomenis apie asmenų skaičių kameroje Nr. 253 2018 m. sausio 5 d. ir 2018 m. balandžio 13 d., remiasi Suimtųjų ir nuteistųjų ir išvedimo nusiprausti į dušą apskaitos žurnale įrašytais duomenimis, pagal kuriuos minėtomis dienomis, pareiškėjo teigimu, kameroje buvo daugiau asmenų nei nurodo atsakovas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šio žurnalo duomenys savaime nepatvirtina, kad minėtoje kameroje nurodytomis dienomis buvo laikoma tiek asmenų, kiek žurnale nurodytas išvedamų į dušą asmenų skaičius, nes šis žurnalas skirtas tvarkyti apskaitą apie nuteistųjų/suimtųjų naudojimąsi dušu, bet ne apskaitą apie kamerose laikomų asmenų skaičių. Be to, iš atsakovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų matyti, kad kamerose asmenų skaičius nuolat kito, taigi, nėra pagrindo remtis minėto žurnalo įrašais, sprendžiant apie asmenų skaičių kamerose.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2017 m. lapkričio 10 d.–2018 m. gegužės 16 d. pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą duomenimis, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 10 d.–2018 m. gegužės 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 253 (5–9 asmenys kameroje). Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl V. V. skundo“ nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos 2013 m. įrengtos kaip atskros kabinos su durimis. Toks sanitarinio mazgo įrengimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3254-525/2018, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1832-822/2019) pripažįstamas tinkamu privatumo užtikrinimu, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami.

65. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo teisių pažeidimą, nesuteikiant įstatyme numatytų pasimatymų bei įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pagal ABTĮ 24 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 25 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas yra įpareigotas skunde ne tik nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei papildomuose paaiškinimuose, nei apeliaciniame skunde neįvardijo konkretaus asmens, su kuriuo siekė gauti pasimatymą. Nors pareiškėjas teigia, kad negalėjo susitikti su sutuoktine, tačiau į bylą nepateikė jokių duomenų apie sudarytą santuoką. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būtų teikęs prašymus dėl pasimatymų suteikimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo argumentai dėl pasimatymų nesuteikimo yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

66. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, spręsdamas dėl kamerų būklės ir sąlygų jose nepagrįstai rėmėsi įrodymais, kurie yra susiję ne su pareiškėjo kameromis ar laikotarpiu, kai jis buvo laikomas, kad padarė nepagrįstas išvadas dėl nariuotakojų ir graužikų buvimo pėdsakų, remdamasis tik tuo, kad atsakovas yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir patikrinimo aktuose nėra užfiksuota kenkėjų buvimo pėdsakų, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 57 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtas aplinkybes, rėmėsi byloje pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais bei padarė išvadą, kad byloje pateiktuose patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų, higienos normų reikalavimai dėl temperatūros, apšvietimo, drėgmės nebuvo pažeisti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ją paneigiančių, objektyviais duomenimis pagrįstų, argumentų nepateikė, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K nebuvo organizuojami kenkėjų šalinimo darbai, todėl pareiškėjo argumentai nurodytu aspektu atmetami.

67. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, ar pareiškėjo gyvenamosiose kamerose buvo vidinio ryšio sistema. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas/ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo ar jis neveikė. Pareiškėjo argumentai, kad nesant signalizacijos mygtuko, jis jautė nuolatinę baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, pareigūnai negirdėdavo jo beldimo į duris ir neprieidavo pasiteirauti, dėl kokių priežasčių belsdavo į duris, vertintini kaip pernelyg abstraktūs ir neįrodantys, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo/neveikimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.

68. Pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jam buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeistos jo teisės savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomoje tikslingoje laisvalaikio veikloje, renginiuose, naudotis esančiais informacijos šaltiniais (biblioteka, interneto prieiga), sporto sale, dėl netinkamo aprūpinimo čiužiniu, patalyne, pakankamo drabužių skalbimo neužtikrinimo, galimybės praustis po karštu vandeniu neužtikrinimo, dėl netinkamo maitinimo pirmosios instancijos teismas vertino kaip abstrakčius, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teiktus prašymus/skundus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai reikšmingų argumentų, kurie minėtas aplinkybes leistų vertinti kitaip nei jas vertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriomis dienomis Lukiškių TI-K minėtos teisės pareiškėjui buvo neužtikrintos/pažeistos, kada su skundais/prašymais kreipėsi į įstaigos administraciją, byloje nėra duomenų, kad pažeidimai tęsėsi visą ginčo laikotarpį, taip pat nėra duomenų, kad įstaigos administracija iš pareiškėjo nepriimdavo skundų/prašymų ar jie kur nors dingdavo dėl įstaigos darbuotojų kaltės. Dėl galimybės praustis po karštu dušu neužtikrinimo pareiškėjas remiasi Seimo kontrolieriaus 2017 m. sausio 12 d. pažyma Nr. 4D-2016/1-691, kurioje toks pažeidimas nustatytas, tačiau, kaip ir pats pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, Seimo kontrolierius šį pažeidimą nustatė, nagrinėdamas kito asmens skundą. Aplinkybes, kad atsakovas tinkamai neužtikrino drabužių skalbimo, pareiškėjas grindžia Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 4D-2015/1-1287, tačiau šioje pažymoje skundą padavęs asmuo neįvardintas (nurodyta, kad Seimo kontrolierius 2015 m. rugsėjo 14 d. gavo X skundą dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, suimtiesiems asmenims galimai nesudarant sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius). Pažymėtina, kad kiekvienoje individualioje byloje yra vertinamos tik su ta konkrečia byla susijusios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, todėl sprendžiant kitus, su nagrinėjama administracine byla nesusijusius ginčus, teisme ar juo labiau kitose institucijose nustatytos aplinkybės savaime neturi jokios įrodomosios galios.

69. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir asbesto buvimo stogo dangoje ir jų nebekartoja. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų ir įtikinamų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

70. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino argumentų dėl pasivaikščiojimo kiemelių fizinės būklės, argumentų dėl daiktų, kuriuos pareiškėjas įsigydavo Lukiškių TI-K, atėmimo ir nuolatinio perkėlimo į kitas kameras, taip pat argumentų, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos, pareiškėjas netinkamai buvo aprūpintas sezoniniais drabužiais, buvo pažeista jo teisė gauti informaciją lietuvių kalba, taip pat dėl nemalonaus kvapo iš lauke laikomų šiukšlių konteinerių. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai atsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, įvertino pareiškėjo teisę į sveiką ir higienišką, teisės aktų reikalavimus atitinkančią aplinką, nurodė, kurie pareiškėjo argumentai pripažinti pagrįstai, o kurie atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos pirmosios instancijos teismo išsamiau netirtos aplinkybės neturėtų įtakos išvadoms byloje dėl padarytų pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo (sulaikymo) sąlygas pažeidimų ir patirtos neturtinės žalos dydžio. Byloje nagrinėjamu atveju nustačius esminius pareiškėjo teisių pažeidimus (ploto, privatumo, kt.), kiti pažeidimai galėtų turėti kumuliatyvią reikšmę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nesudarytų pagrindo didinti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundo pobūdis, kai kvestionuojamos visos įkalinimo sąlygos, tačiau jos nėra konkretizuojamos, nenurodomi pareiškėjo teisių pažeidimus individualizuojantys duomenys ir faktai, bet apsiribojama abstrakčiais teiginiais, pagrindžia, kad pareiškėjo netenkino jo sulaikymo situacija apskritai. Tokiais atvejais patiriami suvaržymai yra neišvengiami, tačiau savaime nėra pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

71. Taip pat pažymėtina, kad ginčai dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2018 ir kt.).

72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kuriomis grindžiamos išvados dėl pareiškėjui neužtikrintos minimalios ploto normos, privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, teisės į saugią ir švarią aplinką pažeidimą kameroje Nr. 184, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d., t. y. dėl to konkrečių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo, todėl šių aplinkybių teisėjų kolegija iš naujo netiria ir nevertina.

73. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

74. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 6 d. nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrintas viso 819 parų, kameroje Nr. 184, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 44 paras, buvo nelygios sienos, vietomis atsilupę sienų dažai), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad priteista 1 600 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą už minėtus pažeidimus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

75. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

76. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, jo apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme nepriklauso.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė