2022-05-04 Nr. AB-11457-3-62-3-00366-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2273-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00366-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S19319 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su atsakovo argumentais, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat su argumentais, kad pareiškėjui negalėjo būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, nes nekyla reali grėsmė pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjas teigė, kad jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl manė, jog atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turėjo būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Akcentavo, jog nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Vertinant apklausos metu išryškėjusių faktinių aplinkybių trūkumų visumą, nepagrįstai pripažinta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodė tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Atsižvelgus į kilmės šalies vyriausybės tiesioginę grėsmę pareiškėjui, baimė grįžti turėjo būti vertinama kaip visiškai pagrįsta.

3. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas teigė, kad nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pažymėjo, kad Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Nurodė, kad pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Akcentavo, kad jis nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami, o priimtas Sprendimas yra nepagrįstas. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos buvo galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama. Taigi pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta, jis atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjas, pajutęs realią grėsmę savo gyvybei ir bėgdamas nuo persekiojimų, nusprendė išvykti iš šalies ir išvyko į Lietuvą. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ar susidorojimas.

4. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę. Anot pareiškėjo, jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Sprendimas dėl išsiuntimo nepagrįstas objektyviais įrodymais, Sprendime nurodoma, kad yra pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti, tačiau liko neaišku, koks pagrindas lėmė tokią išvadą. Sprendimo dalis nepagrįsta, grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali slėptis. Asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybės nebuvo detaliai įvertintos. Pareiškėjo nuomone, vien tai, kad jo prieglobsčio prašymas atmestas, negalėjo būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Migracijos departamentas, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją prieš priimdamas Sprendimą, tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, pažeidė Tvarkos aprašą, dėl šios priežasties Sprendime buvo padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies kriterijų.

7. Atsakovas pažymėjo, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą lėmė ekonominės priežastys, prasta šeimos finansinė padėtis, noras užsidirbti pinigų. Atsakovo vertinimu, šis tikslas yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygojo tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė. Taigi pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) ir visuotinai žinomais faktais, šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei, todėl pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo vertinimu, nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai (su asmenų grupe), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nesuteikė pareiškėjui termino savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

10. Migracijos departamentas pažymėjo kad Sprendime detaliai aptarti prieglobsčio nesuteikimo, išsiuntimo ir draudimo atvykti sprendimo motyvai, kurių pagrindu Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos ir nusprendė pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti. Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas pateikė tik tokią informaciją, kuri nebuvo svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nebuvo pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

11. Migracijos departamentas pabrėžė, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo, nerodė, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtino pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

12. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitiko Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 5 ir 6 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui B. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui B. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės A. B. pasienio užkardos jaunesniosios specialistės 2021 m. liepos 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2021 m. liepos 3 d. apie 10:02 val. (duomenys neskelbtini) ribose buvo sulaikyti 4 asmenys, kurie neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Nustatyta, kad asmenys kirto valstybinę sieną, ją nelegaliai pereidami per (duomenys neskelbtini) upę. Pirminės apklausos metu vienas iš asmenų prisistatė B. M. vardu.

14.2. Varėnos pasienio rinktinės specialistas 2021 m. liepos 9 d. tarnybiniu pranešimu nurodė, kad B. M. apklausos metu sunkiai paaiškino savo vykimo maršrutą, tiksliai nesugebėjo paaiškinti prieglobsčio prašymo tikslo, išvykimo iš kilmės šalies tikslo. Teigė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo studentas, mokėsi rusų kalbos, tačiau šios kalbos nesupranta visiškai.

14.3. Pareiškėjas 2021 m. liepos 3 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodo, jog iš kilmės šalies išvyko dėl ekonominių – socialinių priežasčių.

14.4. 2021 m. liepos 8 d. prieglobsčio prašytojo antrinės apklausos metu B. M. nurodė, kad prieglobsčio prašo dėl to, kad kilmės šalyje nėra darbo, nėra, kur gyventi, jo šeima skursta. Teigė, kad į (duomenys neskelbtini) vyko studijuoti, 2 mėnesius studijavo rusų kalbą. Kadangi šeima neturėjo galimybių siųsti pinigų, tris mėnesius gyveno sunkiai, todėl nusprendė išvykti į Lietuvą. Buvo atvežtas iki sienos automobiliu, likus 10 kilometrų iki sienos ir sustabdžius policijos pareigūnams jis buvo išlaipintas iš automobilio, todėl paspruko. Automobilyje liko jo pasas ir daiktai. Iki sienos ėjo pėsčiomis ir kirto valstybinę sieną. Apklausos metu nurodė, jog su savimi turi 600 dolerių.

14.5. 2021 m. rugpjūčio 31 d. atlikta antrinė pareiškėjo apklausa, padarytas apklausos garso įrašas. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Teigė, kad priežastis, dėl kurios atvyko į Lietuvos Respubliką, yra tai, kad jo tėvas nieko neturi, todėl nori padėti savo šeimai. Teigė, kad jį augino tėvas, mama yra mirusi. Tėvas nusiuntė jį į (duomenys neskelbtini) ir ten praleido savaitę. Buvo vyriškis, kuris atėjo ir pasakė, kad už tam tikrą sumą pinigų jis nugabens pareiškėją į (duomenys neskelbtini), o iš ten – į (duomenys neskelbtini). Taip buvo nutarta prieš jam čia atvykstant. Žmogus, kuris žadėjo padėti, pasakė, kad (duomenys neskelbtini) bus tik vieną savaitę, bet praėjo ne savaitė, o 3 mėnesiai, tas žmogus vis žadėdavo organizuoti išvykimą, tačiau taip ir nepasirodė, todėl pareiškėjas nusprendė vykti į Lietuvą.

14.6. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendimu taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jam buvo uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), Įstatymu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (toliau – ir SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas).

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas, remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarko aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas buvo aplinkybė, kad kilmės valstybėje yra bloga socialinė – ekonominė padėtis.

17. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Remdamasis tarptautinių institucijų pateiktais duomenimis ir kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini), nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik socialiniais – ekonominiais aspektais, o tai nesuponavo teisinės apsaugos. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrįsta tikimybė, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

19. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo abejoti Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo subjektyvios prielaidos nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, jos negalėjo paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės buvo sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

20. Teismo vertinimu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas išvyko iš kilmės šalies ir atvyko į Europos Sąjungos erdvę išimtinai dėl ekonominių priežasčių, kurias lėmė prasta šeimos finansinė padėtis, noras užsidirbti pinigų. Kaip atsiliepime į skundą pagrįstai nurodė Migracijos departamentas, šis tikslas pats savaime yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

21. Teismas sprendė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką, nelegaliai kirsdamas valstybės sieną ir buvo sulaikytas pareigūnų. Prieglobsčio paprašė tik sulaikytas. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

23. Teismo vertinimu, pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Byloje nebuvo Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikyta Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė, teismas nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

24. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, sutrumpindamas aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės punktus bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Teismas nurodė, kad, nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, negalėjo būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

27. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad nurodė ekonomines išvykimo priežastis, tačiau pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardijamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai atmetė jo prašymą, nes nesurinko jokios aktualios informacijos, kuri paneigtų arba patvirtintų jo pasakojimą. Atsakovas sprendė, kad pasakojimas nėra tikras, tačiau šio savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais. Sprendime nėra pateikta informacijos ir argumentų, apie politinę situaciją (duomenys neskelbtini), šalį valdančias partijas, genčių padėtį, žmogaus teisių apsaugą, egzistuojančias tradicijas, papročius ir apeigas, todėl atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nekyla individuali grėsmė. Atsakovas taip pat nesurinko informacijos apie policijos ir kitų valdžios institucijų veiklą, korupcijos lygį, pasirengimą ir gebėjimą objektyviai ištirti tokio pobūdžio situacijas, kokioje šiuo atveju yra atsidūręs pareiškėjas. Kilmės šalies bendro pobūdžio informacija apie didelę migraciją patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja vykti į (duomenys neskelbtini) dėl galimų teroristinių atakų, baudžiamojo kodekso specifikos, musulmoniškų tradicijų, vagysčių, koronaviruso. Taigi šalyje egzistuojanti teroristinių atakų grėsmė patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.

29. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Be to, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Migracijos departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. gegužės 2 d. atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga atnaujinti praleistą terminą ir priimti atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 66 str. 3 d.).

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 21S19319, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

36. Nustatyta, kad pareiškėjas apskundė Sprendimą Migracijos departamento 1-ajai skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu. Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėjo skundas yra pateiktas po Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 5, 26, 32, 40, 50, 67, 71, 76, 77, 79, 113, 125, 126, 1301, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo, 69 straipsnio ir IX1 skyriaus pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo X2 skyriumi įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) įsigaliojimo dienos, t. y. po 2022 m. sausio 1 d., ir nepatenka į Pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, todėl pareiškėjo skundas negali būti nagrinėjamas Komisijoje, o turėtų būti teikiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 14024 straipsnio nuostatas.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

38. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingus uždraudimo pareiškėjui atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį terminus, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sutrumpino aptartus laikotarpius iki 2 metų.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018 ir kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

44. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas yra aplinkybė, kad kilmės valstybėje yra bloga socialinė – ekonominė padėtis, pareiškėjas neturi darbo, pajamų, jo šeima patiria nepriteklių, todėl pareiškėjas, siekdamas padėti šeimai finansiškai, nutarė išvykti ieškoti darbo Europoje. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas išreiškė nuoširdų norą gyventi, mokytis bei dirbti Lietuvos Respublikoje, teigė, kad Lietuvoje jam būtų gerai, jis nenorėtų išvykti į jokią kitą Europos šalį. Pareiškėjo teigimu, jis negalėtų grįžti į (duomenys neskelbtini) tiek dėl ekonominių priežasčių, kadangi jam reikia užsidirbti pinigų, reikalingų šeimos išlaikymui, tiek dėl gėdos, kurią jis patirtų, jei grįžtų į (duomenys neskelbtini) be uždarbio. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė socialines – ekonomines išvykimo iš kilmės šalies ir prieglobsčio prašymo priežastis.

47. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog atvyko į (duomenys neskelbtini) studijuoti, studijavo 2 mėnesius. Tačiau 2021 m. rugpjūčio 31 d. antrinės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jo atvykimo į (duomenys neskelbtini) tikslas buvo tolimesnis vykimas į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) jis turėjo praleisti savaitę ir vykti į (duomenys neskelbtini), tačiau buvo apgautas, (duomenys neskelbtini) prabuvo tris mėnesius, todėl nusprendė vykti į Lietuvą. Taigi, teismo vertinimu, pačio pareiškėjo versija dėl išvykimo iš kilmės šalies, vykimo tikslo į (duomenys neskelbtini) buvo nenuosekli, todėl patikimumo aspektu negalėjo būti vertinama kaip pagrindžianti aplinkybes, susijusias su „konvencinių“ pagrindų prieglobsčio suteikimui buvimu.

48. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49. Pareiškėjas apklausos metu nenurodė, kad kilmės valstybėje susiduria su diskriminacija, patyrė smurtą ir grįžus dėl to jam grėstų mirtis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nedetalizavo šių aplinkybių. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 3 punktą, prieglobsčio prašytojas privalo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su jo galimai patiriamu smurtu, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, atmetami kaip nepagrįsti.

50. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra mažiausia šalis žemyninėje (duomenys neskelbtini), tačiau ji yra viena iš tankiausiai apgyvendintų šio žemyno valstybių. Pagal 2020 m. duomenis, (duomenys neskelbtini) poopuliacija siekė 2,4 mln. gyventojų, kurios didžiąją dalį sudaro jaunimas – 76 proc. šalies gyventojų yra 24 metų ar jaunesni. Remiantis surinkta kilmės šalies informacija, 2020 m. nedarbo lygis (duomenys neskelbtini) siekė 9,64 proc., 2019 m. – 8,94 proc. Pagal 2019 m. duomenis, jaunimo (nuo 15 iki 24 m. amžiaus) nedarbo lygis siekė 12,44 proc. Migracijos departamentas akcentavo, jog 2017 m. Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB) parengtoje (duomenys neskelbtini) ataskaitoje nurodyta, jog, 2012 m. duomenimis, darbo neturėjo virš 44 proc. jaunimo (15–24 m. amžiaus). Pastebėjo, jog kelis pastaruosius metus augo ir (duomenys neskelbtini) BVP (per praėjusius metus BVP išaugo 4,15 proc.), taip pat augo tokie rodikliai kaip BVP vienam gyventojui, bendrosios nacionalinės pajamos, bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui, sumažėjo infliacijos lygis. Migracijos departamento nuomone, atsižvelgiant į minėtus rodiklius, galima teigti, jog gerėja ekonominė šalies situacija. Migracijos departamentas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) jau kelis dešimtmečius yra populiarus migrantų iš (duomenys neskelbtini) kelionės tikslas (atsižvelgiant į 2019 m. duomenis, maždaug virš 10 proc. (duomenys neskelbtini) populiacijos sudaro iš kitų šalių atvykę migrantai), per pastaruosius 20 metų ji tapo reikšminga migrantų ir pabėgėlių, keliaujančių į Europą ir (duomenys neskelbtini), kilmės šalimi.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra ekonominės. Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad išvykimą iš kilmės šalies lėmė siekis padėti šeimai finansiškai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui (žr., pvz., 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad nėra nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad pareiškėjo tikslas yra gyventi valstybėje, kurioje ekonominė padėtis yra geresnė nei jo kilmės šalyje. Teisėjų kolegija sutinka su Sprendime išdėstytais argumentais, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

54. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

55. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

58. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė