2024-12-04 Nr. AB-17667-3-61-3-02696-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2424-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02696-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Topesta“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 24S124462, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, gero administravimo principo ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų; procedūra būtų vykdoma nešališkai ir objektyviai, vengiant formalumo ir biurokratiškumo.

3. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant vien tik darbo sutarties tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Topesta“ (toliau – ir Bendrovė) nebuvimo faktą, neišklausius pareiškėjo, todėl tai neatitinka gero administravimo principo. Migracijos departamentas vadovavosi vien duomenimis iš Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos ir neišsiaiškino pareiškėjo individualios situacijos, darbo santykių su Bendrove nebuvimo priežasčių, todėl pažeidė objektyvumo principą. Sprendime nėra nurodyti jokie faktai, iš kurių būtų akivaizdu, kad pareiškėjui teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai nebus mokamas, ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Nesant tokių duomenų, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

4. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai pritaikė ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes, nepaisant to, kad pareiškėjas nedirba Bendrovėje, jis artimiausiu metu planuoja įsidarbinti kitoje bendrovėje tokiose pareigose, kurios atitinka sąlygas, kurioms esant jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas yra neproporcingas ir nesąžiningas, nes pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas ne dėl savo kaltės. Jis buvo įsitikinęs, kad yra įdarbintas Bendrovėje, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jo įdarbinimo dokumentai nebuvo sutvarkyti, o apie įdarbinimą Sodrai taip ir nebuvo pranešta. Dėl šios priežasties Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. gegužės 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. gegužės 26 d. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, todėl Migracijos departamentas priėmė Sprendimą.

7. Atsakovo vertinimu, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, nes pats faktas yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus iš Bendrovės gaunamas darbo užmokestis (850 Eur). Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas buvo informuotas apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus. Atsakovas turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

9. Tai, jog pareiškėjas planuoja įsidarbinti kitoje įmonėje, atsakovo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti kad Sprendimas nepagrįstas. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs, o ne formalūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

II. 10. Regionų administracinis teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

11.1. pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (pagal prašymą jis ketino dirbti UAB „Topesta“ betonuotoju). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – 850 Eur darbo užmokestis. Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjas dirbs betonuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 850 Eur.

11.2. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje nėra įdarbintas. Įvertinęs šią aplinkybę, atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

12. Teismas pažymėjo, jog nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Topesta“ nedirbo. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo įsitikinęs, kad buvo įdarbintas Bendrovėje, tačiau jis nepateikė jokių tokį įsitikinimą galinčių pagrįsti įrodymų (darbo sutarties, duomenų apie realiai atliekamus darbus, mokėtą darbo užmokestį ir pan.). Nors pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo įdarbintas ne dėl jo kaltės, teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių asmuo nebuvo įdarbintas, nėra teisiškai reikšmingos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymui, nes yra aktualus pats neįdarbinimo faktas, kuris suponuoja imperatyvią pareigą atsakovui panaikinti leidimą. Bendrovės (ne)sąžiningas elgesys gali būti aktualus sprendžiant pareiškėjo ir Bendrovės tarpusavio klausimus, tačiau nesuteikia diskrecijos teisės atsakovui nevykdyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų.

13. Pareiškėjas prašyme vieninteliu pajamų šaltiniu nurodė 850 Eur darbo užmokestį Bendrovėje, bet jokių pajamų iš jos negavo ir negauna. Teikdamas prašymą atsakovui, pareiškėjas nenurodė kitų pajamų šaltinių. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurie leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai klaidingai konstatuojant faktą dėl pakankamo lėšų ir(ar) reguliarių pajamų turėjimo.

14. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo, jog Bendrovėje nėra įdarbintas, laikė deklaratyvia gynybine pozicija, nes pareiškėjui išdavus leidimą 2023 m. gegužės mėn. jis iki 2024 m. gruodžio mėn. turėjo suvokti, kad sutarto darbo neatlieka ir sutarto atlyginimo negauna. Todėl atmetė skundo argumentus, kad pareiškėjas nesiekė suklaidinti valstybės institucijų. Taip pat teismas teisiškai nereikšmingais laikė skundo argumentus, kad pareiškėjas ketina įsidarbinti kitoje bendrovėje ir užtikrinti savo atitiktį Įstatymo reikalavimas, nes šios aplinkybės gali būti aktualios sprendžiant dėl naujo leidimo pareiškėjui išdavimo, tačiau jos nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

15. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti Įstatymo 50 straipsnyje nurodytų pagrindų egzistavimą, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas nepaneigė.

III. 16. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis laikė, kad jis, jau teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyvent, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino dirbti ar gauti nurodyto darbo užmokesčio), todėl nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad jis tyčia ar sąmoningai teikė duomenis, žinodamas, kad jie neatitinka tikrovės. Dėl šios priežasties neteisėtai pritaikytas Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

18. Taip pat, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai buvo pritaikyti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai. Nepaisant to, kad pareiškėjas nedirba, tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėju nebuvo sudaryti. Pareiškėjas darbo funkcijas faktiškai atliko ir darbo užmokestį gavo, tačiau jis nežinojo, kad įdarbinimo procedūros, kurias turėjo atlikti darbdavys, yra neįgyvendintos. Jokios pareiškėjo kaltės dėl neįformintų darbo santykių ar darbo užmokesčio mokėjimo nenustatė nei atsakovas, nei teismas. Teismas neįvertino to, kad Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėju, Migracijos departamentas į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar jis atlieka kokias nors darbo funkcijas, neperspėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Pareiškėjo manymu, teismas tik atkartojo atsakovo poziciją ir nemotyvavo savo sprendimo. Taip pat teismas neįvertino, kad Migracijos departamento atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma. Atsakovo pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka proporcingumo principo, o veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų, teisės aktų reikalavimų, rodantys politinio neutralumo stoką.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

22. Pareiškėjas nei skunde pirmos instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jo teigimu, sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, tačiau šie duomenys (dėl pareiškėjos veiksmų pobūdžio, darbo sutarties nesudarymo; kt.), kaip konstatuota, nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą.

23. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 24S124462, kuriuo nuspręsta pareiškėjui Turkijos Respublikos piliečiui M. B. panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760252937 Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

27. Leidimo laikinai gyventi panaikino pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.).

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar, kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.). Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nesudaroma darbo sutartis su užsieniečiu.

29. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) 1292 punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 441 straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos liko iš esmės nepakeistos.

30. Minėtas teisinis reguliavimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškintinas taip, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi minėtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi įvykdyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021; 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-821/2024).

31. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2023 m. gegužės 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „Topesta“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. gegužės 26 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760252937, galiojantis iki 2025 m. gegužės 26 d., įteiktas 2023 m. birželio 12 d. Ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jos darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, taigi asmuo Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi išduotą darbo Bendrovėje pagrindu ir atvykęs į Lietuvą darbo sutarties su Bendrove nesudarė, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

32. Pareiškėjas iš esmės neginčija Sprendime ir skundžiamame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Skunde ir apeliaciniame skunde, kurių turinys labai panašus, pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, ir tvirtina, jog šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas nedirbo UAB „Topesta“ ne dėl savo kaltės. Taip pat, pareiškėjo teigimu, nesant įrodymų, kad jis pateikė neatitinkančius duomenis (neketino dirbti ar gauti nurodyto darbo užmokesčio), atsakovas nepagrįstai Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo, jog Bendrovėje nėra įdarbintas, kaip deklaratyvią gynybinę poziciją, nes pareiškėjui išdavus leidimą 2023 m. gegužės mėn. jis iki 2024 m. gruodžio mėn. turėjo suvokti, kad sutarto darbo neatlieka ir sutarto atlyginimo negauna. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024), konstatuota, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.).

35. Vertinamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. gegužės 26 d. (įteiktas 2023 m. birželio 12 d.) tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Topesta“. Bylos duomenimis pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2023 m. gegužės 19 d.) nebuvo sudaręs darbo sutarties su UAB „Topesta“, taip pat nebuvo įdarbintas jokioje Lietuvos įmonėje, jis negavo darbo užmokesčio ir (ar) kitokių reguliarių pajamų. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime turėjo būti remiamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir taikomas jame įtvirtintas teisinis reguliavimas. Dėl atsakovo padarytos teisės taikymo klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, ginčijamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais pagrindais (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 35 str. 1 d. 5 p. ir 50 str. 1 d. 6 p.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl ginčijamo Sprendimo motyvo, susijusio su tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, esą sudarančio pagrindą panaikinti šį sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, kad, prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas priėmė Sprendimą, turėdamas pakankamai duomenų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą priimti Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024 ir kt.).

37. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad, atsakovui priimant Sprendimą, buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė