2017-02-14 Nr. AB-3698-3-64-3-00282-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2389-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00282-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–11), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Telšių AVPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo laikomas Telšių AVPK Kelmės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Kelmės rajono PK areštinė), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti į lauką. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Gyvenamojoje kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos tualete, pareiškėjas buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojasi ir asmenys sergantys užkrečiamomis ligomis, nebuvo informuotas, jog turi teisę išsiskalbti rūbus ir juos išsidžiovinti areštinės skalbykloje, pareiškėjui nebuvo išduotos asmens higienos priemonės, numatytos išduoti pagal teisės aktų reikalavimus, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko. Taip pat nurodė, jog buvo ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų – pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu joje nei karto nebuvo atlikta dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija (kameroje bėgiojo pelės), kamerose nebuvo patalpų valymui reikalingo inventoriaus, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas (neatsidarė kameros langai, neveikė mechaninė vėdinimo sistema), trūko tiek natūralios, tiek dirbtinės šviesos (tai galbūt pakenkė pareiškėjo regėjimui), be to, dauguma su pareiškėju Kelmės rajono PK areštinėje buvusių asmenų rūkė. Pareiškėjas buvo nuteistas arešto bausme ir ją atlikinėjo areštinėje, kuri neatitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 50–61 straipsnių reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimų sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, padidėjo įtampa, patyrė susierzinimą ir stresą, sistemingai buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas, pernelyg ilgai užsitęsę nepatogumai žalingai pasireiškė psichinei ir fizinei būklei.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 65–68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarimu R. M. buvo paskirta administracinio arešto bausmė, kurią jis nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. atliko Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos minimalios kamerų gyvenamojo ploto normos, numatytos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), t. y. bent 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui.

Pažymėjo, jog pagal Kelmės rajono PK asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo, žurnalų duomenis pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios plotas yra 16,32 kv. m. 2014 m. balandžio 8, 23 d. ir nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar dviem asmenimis, 2014 m. balandžio 9–22 d. kameroje iš viso buvo 4 asmenys, o 2014 m. balandžio 24–29 d. be pareiškėjo kameroje buvo dar vienas asmuo ir teigė, kad visą minėtą laikotarpį pareiškėjui tekusi minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m asmeniui.

Taip pat pabrėžė, kad, atsižvelgiant į asmenų laikymo areštinėse specifiką, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius (per tą pačią parą) kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Nesutiko, kad pareiškėjas jo nurodytą buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose. Atsakovas akcentavo, kad kameros sanitarinis mazgas įrengtas, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009, ir HN 37:2009) 20 punkte bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 29 punkte, tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir ŠVSC) Kelmės skyriaus (toliau – ir ŠVSC KS) atlikti Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinės patikrinimo aktai.

Pažymėjo, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose nėra pavojaus mygtukų, nes jų įrengimas nebuvo numatytas Reikalavimuose. Paaiškino, jog iki 2014 m. birželio mėnesio Kelmės rajono PK areštinėje pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo, todėl areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore nebuvo organizuojami. ŠVSC KS 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 nurodoma, kad HN 37:2009 11 ir 17.3 punktai nebuvo pažeidžiami, nes Kelmės rajono policijos komisariatas pastatytas 1950 metais, rekonstrukcija atlikta 1985 metais, o, vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu jam objektyviai negalėjo būti suteikta galimybė pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, tačiau šiuo metu toks kiemelis yra įrengtas, jis atitinka HN 37:2009 17.3 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VIII skyrių. Taip pat atsakovo atstovas pabrėžė, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta.

Langai yra neatidaromi, nes prie jų laisvai gali prieiti pašaliniai asmenys, kadangi langai įrengti išorinėje policijos komisariato pusėje. Kameroms nesant vėdinamoms per langus (orlaides), jose yra įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo / kondicionavimo sistema. Tai patvirtina ŠVSC KS atlikti Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinės patikrinimo aktai. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jo laikymo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu kameroje buvo galima pastebėti graužikų, jos nebuvo tinkamai prižiūrimos, Telšių AVPK pažymėjo, kad Kelmės rajono PK areštinėje esant reikalui profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, jos atlikti darbai yra registruojami.

Vadovaujantis 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašais, Kelmės rajono PK areštinėje nebuvo rasta graužikų. Kelmės rajono PK areštinės patalpas kiekvieną dieną drėgnuoju būdu valo D. P. firma „Akvija“, todėl pareiškėjo teiginiai, kad areštinė buvo nevaloma ir nedezinfekuojama, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog jis nebuvo aprūpintas higienos reikmenimis, atstovas pažymėjo, kad pagal HN 37:2009 56 punktą ir Kelmės rajono PK areštinės vidaus tvarkos taisykles, areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 paklodės, pagalvės užvalkalas, 2 rankšluosčiai).

ŠVSC KS patikrinimo aktuose nustatyta, kad patalynės sandėlyje minkšto inventoriaus yra, sudėti švarūs skalbiniai. Kelmės rajono PK areštinės minkštasis inventorius dezinfekcijai išvežamas į Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariatą, skalbinius skalbia UAB „Raivila“. Dėl to, kad pareiškėjas neva nebuvo informuotas apie savo teisę išsiskalbti rūbus skalbykloje, nurodė, jog skalbinius Kelmės rajono PK areštinėje skalbia UAB „Raivila“ ir areštinėje esantys asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę.

Atsakovas pabrėžė, kad 2014 metais ŠVSC KS atlikus Kelmės rajono PK patikrinimus, buvo nustatyta trūkumų, tačiau pripažinta, jog areštinės įrengimas ir priežiūra atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir Kelmės rajono PK areštinės eksploatacija nebuvo uždrausta. Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, kad nustatyti trūkumai būtų pašalinti. Atsakovas akcentavo, jog Kelmės rajono PK nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų ir nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie pažeistų jo teises. Nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra paprastai neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau negalima teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Vien pareiškėjo teiginio, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai lėmė jo sveikatos pablogėjimą, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie areštinės trūkumai tiesiogiai paveikė besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Pabrėžė, jog nėra pareiškėjo skundų areštinės administracijai dėl laikymo sąlygų ir įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 160–168) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino dėl netinkamų laikymo sąlygų Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir vadovavosi teismų praktika, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje, turi būti atsižvelgiama į Taisykles, taip pat į HN 37:2009 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.). HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta, šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Ginčui aktualiu laikotarpiu Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 14 parų.

Teismas nurodė, jog HN 37:2009 11 punktas numatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles), o pagal 17.3 punktą policijos areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių VIII skyriuje „Policijos areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimas“ (54–58 punktai) nurodyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, jog asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – du kartus per dieną po 1 valandą; pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu; pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus; vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys; saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengiama tiek specialių pasivaikščiojimo kiemų, kad ketvirtadaliui policijos areštinėje esančių kamerų tektų vienas pasivaikščiojimo kiemas. ŠVSC KS 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 užfiksuota, kad areštinėje nėra pasivaikščiojimo kiemelių (higienos norma nepažeista, nes veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais). Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad iki 2014 metų birželio mėnesio Kelmės rajono PK areštinėje pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo, todėl areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore nebuvo organizuojami, vėliau (atsiliepimas rašytas 2015 m. vasario 10 d.) areštinėje įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis, atitinkantis higienos normos ir Taisyklių reikalavimus. Teismas konstatavo, jog atsakovas pripažino ir byloje esantys dokumentai patvirtino pareiškėjo teiginius, kad Kelmės rajono PK areštinėje jis neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore.

Teismas nurodė, kad HN 37:2009 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengtas 100 x 142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120 – 130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir „Genujos“ tipo klozetas, sienos bei grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis. ŠVSC KS 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-150 nurodė, kad Kelmės rajono policijos areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų spintelė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 m aukščio pertvara. Teismas konstatavo, jog atsakovo pateikti duomenys paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo.

Teismas akcentavo, kad HN 37:2009 28 punkte buvo nurodyta, kad dušinės sienos ir grindys turi būti lygios, nelaidžios vandeniui, neslidžios, lengvai valomos, atsparios naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms, 50 punkte nustatyta, jog dušinių grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų, 60 punktas numatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Iš byloje esančio ŠVSC KS 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto Nr. EP-K-150 matyti, kad areštinėje esančios dušinės įrengimas atitiko HN 37:2009 28 punkto reikalavimus, tiekiamas šaltas ir kraštas vanduo. Atsakovas pateikė Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo kopiją, iš kurios matosi, kad pareiškėjas per visą jo buvimo areštinėje laikotarpį į areštinės dušinę buvo nuvestas penkis kartus – 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 7 d. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nebuvo pažeista ir nurodo, kad pareiškėjas ir neginčija fakto, jog jam buvo sudaryta galimybė naudotis dušu, tik nurodo, kad tuo pačiu dušu naudojasi užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys, tačiau toks pareiškėjo teiginys yra deklaratyvus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, jog jam teko naudotis dušu kartu su kokia nors užkrečiama liga sergančiu asmeniu ar iš karto po jo, nedezinfekavus dušo, kada tai buvo, kad dėl to jis kreipėsi į areštinės administraciją. Atsižvelgus į šias aplinkybes teismas nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl dušo laikomos nepagrįstos.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog skalbinius Kelmės rajono PK areštinėje skalbia UAB „Raivila“ ir areštinėje esantys asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę, o 2016 m. liepos 12 d. rašte teismui – kad Kelmės rajono PK areštinėje nėra skalbyklos. HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktas numatė, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešoje skalbykloje. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę. ŠVSC KS 2012 m. gegužės 16 d. patikrinimo metu (2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-K-55) nustatė, kad Kelmės rajono PK areštinės lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje, 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo metu (2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. EP-K-150) taip pat konstatavo, kad policijos areštinėje yra atskira patalpa švariems lovos skalbiniams, rankšluosčiams, kitam minkštajam inventoriui laikyti, skalbinius skalbia UAB „Raivila“. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis dėl asmeninių rūbų skalbimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymais, jog jam buvo atsisakyta skalbti ir kodėl. Nurodyti teisės aktai nenumatė areštinės administracijai pareigos skalbti ir areštinėje laikomų asmenų asmeninius rūbus, taip pat aprūpinti kameras skalbinių džiovyklomis ar virvėmis skalbiniams džiauti, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus ir laikyti, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Teismas nurodė, kad HN 37:2009 asmens higienos priemonių išdavimo areštinėje laikomiems asmenims nereglamentavo, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 83 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Atsakovas atsiliepime dėl pareiškėjo aprūpinimo asmens higienos priemonėmis nepasisakė visiškai, nurodė tik tai, kad areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi, o 2016 m. liepos 12 d. rašte teismui paaiškino, jog Taisyklėse nurodytomis asmens higienos priemonėmis areštinėje uždaryti asmenys aprūpinami pagal individualų poreikį, apie išdavimą asmeninė apskaita nevedama, pareiškėjo skundų dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis nebuvo gauta. Iš byloje esančio 2014 m. balandžio 9 d. prašymo leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda R. M. matosi, kad pareiškėjui iš laisvėje esančio asmens buvo perduota ir dantų pasta, muilas, veido servetėlės, skutimosi peiliukai, taigi pareiškėjas būtiniausių higienos priemonių turėjo ir jam nebuvo poreikio tokių priemonių prašyti areštinės administracijos. Pareiškėjas nedetalizavo, kokios asmens higienos priemonės jam nebuvo išduotos, nenurodė, kad jis prašė išduoti konkrečias asmens higienos priemones ir tas nebuvo padaryta, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginio dėl higienos priemonių neišdavimo nepakanka neteisėtiems areštinės pareigūnų veiksmams nustatyti ir neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti.

Teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nei HN 37:2009 nenumato pavojaus mygtukų įrengimo būtinumo policijos komisariatų areštinių kamerose, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys dėl pavojaus mygtuko nebuvimo nepagrįstas.

Teismas nurodė, jog HN 37:2009 21 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., kamerų dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx, 23 punkte – kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 49 punkte – kad visos areštinės patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta, langai areštinės kamerose neatidaromi, nes prie jų laisvai gali prieiti pašaliniai asmenys, jie įrengti išorinėje policijos komisariato pusėje; kadangi kameros nėra vėdinamos per langus (orlaides), jose įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo / kondicionavimo sistema, areštinės patalpas valo D.

P. firma „Akvija“, visos areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu. Iš byloje esančio ŠVSC KS 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto Nr. EP-K-55 matosi, kad patikrinimo metu neveikė vėdinimo sistema (nustatytas HN 37:2009 23 punkto pažeidimas), tačiau areštinės kamerose sienos sausos, langai neaprasoję, santykinė oro drėgmė neviršija HN 37:2009 24 punkte reglamentuojamos pakankamos oro santykinės drėgmės, areštinės kamerose ant sienų ir lubų paviršių pelėsių nėra. 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-150 nurodyta, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose yra įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo / kondicionavimo sistema, tikrinimo metu areštinės patalpos, įrenginiai ir baldai vizualiai švarūs, kamerose ant sienų ir lubų pelėsių nėra, policijos areštinės patalpas valo D.

P. firma „Akvija“. Pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas 2014 m. balandžio – gegužės mėnesiais, todėl laikytina, kad byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo skunde nurodytus teiginius dėl vėdinimo, šviesos trūkumo, valymo darbų neatlikimo, išskyrus teiginį, kad kameroje nebuvo valymo inventoriaus, nes atsakovas nei atsiliepime, nei papildomai pateiktuose dokumentuose nenurodė, kaip areštinėje laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjas buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu nebuvo aprūpintas tinkamu valymo inventoriumi kameroje.

Teismas akcentavo, jog HN 37:2009 53 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kelmės rajono PK areštinėje esant reikalui profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Dezinfa“, atlikti darbai yra registruojami. Į bylą pateiktos kopijos iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo, iš kurių matosi, kad 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. Kelmės rajono PK areštinėje graužikų nebuvo rasta, o nariuotakojų naikinimui panaudotos cheminės priemonės. 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-150 nurodyta, kad areštinėje profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Dezinfa“, atlikti darbai registruojami. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys paneigė pareiškėjo teiginius, kad areštinės administracija nesiima priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kameroje atlikimo ir buvo atsisakyta tai padaryti, todėl nėra pagrindo konstatuoti areštinės pareigūnų neveikimą.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką (14 dienų) nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m), nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo valymo inventoriumi, padarė išvadą, jog tai pareiškėjui lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo areštinėje sąlygas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir pergyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent minėtos aplinkybės pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir nurodė, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turi spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas akcentavo, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo laikymo areštinės kameroje sąlygas, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms nesiskundė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į LVAT praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, apeliaciniu skundu (b. l. 173–175) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Atsakovas pakartojo atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodė:

1. Teismas nevertino visų atsakovo byloje esančių įrodymų ir argumentų bei faktinių bylos aplinkybių, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas.

2. Pareiškėjas Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios dydis 16,32 kv. m, o kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičius buvo nuo 1 iki 3 asmenų. Pareiškėjui 14 parų teko mažiau kameros ploto (4,08 kv. m), nei numatyta teisės aktuose, tačiau didžiąją laiko dalį pareiškėjui teko nuo 5.44 kv. m iki 8,16 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, o Telšių AVPK Kelmės rajono PK administracija neveikė, taip kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju teismas remiasi tik prielaidomis, kad pareiškėjui toks pažeidimas sudarė sąlygas patirti neigiamus išgyvenimus. Teismas nekreipė dėmesio į atsakovo teiginius, kad, atsižvelgiant į asmenų laikomų areštinėje specifiką, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius (per tą pačią parą) kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai.

3. Teismas konstatavo ir atsakovas pripažįsta, kad byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjo teiginį, jog Kelmės rajono PK areštinėje pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad atsakovas negalėjo įgyvendinti pareiškėjo pasivaikščiojimų gryname ore dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios. ŠVSC KS 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 nurodė, kad HN 37:2009 11 punktas ir 17.3 punktas nebuvo pažeisti, nes Kelmės rajono PK pastatytas 1950 metais, rekonstrukcija atlikta 1985 metais, o, vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kelmės rajono PK areštinėje aktualiu laikotarpiu pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikta galimybė pasivaikščioti. Atsakovas reagavo į poreikį suimtiesiems pasivaikščioti ir Kelmės rajono PK areštinės teritorijoje buvo įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie funkcionuoti pradėjo nuo 2014 m. birželio 26 d.

4. Atsakovas nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

5. Atsižvelgiant į laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas Kelmės rajono PK areštinėje, nėra intensyvumo. Pagal dabartinį Lietuvių kalbos žodyną (http://dz.lki.lt) intensyvus – energingai atliekamas, įtampus, našus, smarkus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2010 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą).

6. Tam tikra asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau negalima teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. LVAT yra išaiškinęs, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-376/2007). Kaip konstatuota teismų praktikoje, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien pareiškėjo teiginio, kad areštinėje jį laikant kartu su kitais nuteistaisiais, atliekant administracinį areštą, prieš jį buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, kas turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie kartu buvusių asmenų bei pareigūnų veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/07).

7. Nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo ilgalaikis, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir didžiąją dalį, ginčui aktualiu laikotarpiu, atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nebuvo nustatyta, jog Telšių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Telšių AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjas apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Pagal teismo nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teismo nevertinti pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai, kurie nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

8. Atsižvelgiant į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, tikslinga įvertinti byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, ir spręsti, ar šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teisės pažeistos tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui, jo teigimu, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d., laikant jį Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – t. y. pripažino, kad pareiškėjui 14 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m), nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo valymo inventoriumi, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Nors atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui 14 parų teko mažiau kaip 5 kv. m ploto, tačiau tvirtina, jog šis pažeidimas nelaikytinas intensyviu, todėl teisės pažeidimo pripažinimas savaime šiuo konkrečiu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat neneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu Kelmės rajono PK areštinėje pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas negalėjo įgyvendinti pareiškėjo pasivaikščiojimų gryname ore dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia, turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui 14 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m). Šiame kontekste pabrėžtina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą, pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, todėl pagrįstai buvo sprendžiamas klausimas dėl tokiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Nors atsakovas teigia, kad negalėjo įgyvendinti pareiškėjo pasivaikščiojimų gryname ore dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios (HN 37:2009 2 p.), tačiau pažymėtina, kad suimtiesiems ir/ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2016 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-593-858/2016 taip pat konstatavo, kad pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu pasivaikščiojimo kiemelis dar nebuvo įrengtas, taigi pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, žymiai pablogino pareiškėjo laikymo sąlygas, kas taip pat turi reikšmės žalos dydžiui.

Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su tuo, kad nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo valymo inventoriumi, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nekartoja.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas, pasivaikščiojimo gryname ore neužtikrinimas, neaprūpinimas valymo inventoriumi) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atsakovo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, jam nepagrindus, jog buvo padaryta reali žala. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A-2100-624/2015 ir kt.). Taip pat, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo laikymo Kelmės rajono PK areštinėje netinkamomis sąlygomis trukmę ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės akte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 14 parų, tai buvo ištisinis, beveik pusę pareiškėjo suėmimo laiko trukęs laikotarpis. Dėl atsakovo atstovo argumentų, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius (per tą pačią parą) kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, teisėjų kolegija pažymi, jog šie argumentai pagrįsti tik areštinės veiklos praktika, tačiau atsakovo atstovui nepateikus konkrečių duomenų apie šių aplinkybių įtaką pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygoms, teismas neturi galimybių tai įvertinti šioje byloje individualiai. Be to, nors pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas sąlyginai trumpai neužtikrinant minimalios ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, tačiau visą šį laiką pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Įvertinusi pareiškėjo patirtus nepatogumus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytų pažeidimų intensyvumas neabejotinai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus.

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma yra pernelyg didelė pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 120 Eur suma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius