2020-05-13 Nr. AB-9769-3-61-3-01250-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-698-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui D. L. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 3R-115(AG-70/12-2018) (toliau – ir LAGK Sprendimas) ir pareiškėjo D. L. 2018 m. vasario 19 d. skundą LAGK atmesti kaip nepagrįstą, paliekant galioti NMA 2017 m. birželio 21 d. pranešimą Nr. BR6-2028774 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas 2).

2. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas pateikė NMA paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius. Sprendimu 1 pareiškėjas buvo informuotas apie galutinės 230 222,76 Eur paramos sumos išmokėjimą, o 2018 m. sausio 15 d. Sprendimu 2 pareiškėjui pateikti išsamūs motyvai dėl sankcijos taikymo ir išmokos už ekologinį ūkininkavimą sumažinimo 7 271,12 Eur. Pareiškėjas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 apskundė LAGK, kuri ginčijamu 2018 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 3R-115(AG-70/12-2018) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino NMA Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Nesutikdamas su tokiu LAGK sprendimu, atsakovas nurodė, kad pagal Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897, (toliau – ir Taisyklės) 82.1 ir 82.12 papunkčius pareiškėjui pateikiama ne viso NMA priimto administracinio sprendimo dėl paraiškos administravimo kopija, bet tik šio sprendimo santrauka, nurodant informaciją apie administravimo rezultatų visumą, t. y. apie pareiškėjui apskaičiuotas išmokas ir pritaikytas sankcijas, o administravimo metu nustatytos neatitiktys nedetalizuojamos. Taigi tokiu būdu, vadovaujantis Taisyklių 82 punktu, pareiškėjui teikiamas Sprendimas 1 atitinka administracinio individualaus akto išrašo sąvoką, nurodytą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalyje. Minėto individualaus administracinio akto išrašo forma ir turinys nustatyti norminiame teisės akte, kuris priimtas įgyvendinant VAĮ 8 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – ir VIIVĮ) 27 straipsnio 2 punkto nuostatas.

3. NMA nuomone, tai, jog Sprendime 1 nėra nuorodos, jog tai yra administracinio akto išrašas, iš esmės nekeičia jo teisinės reikšmės bei su juo susijusių teisnių pasekmių. Atsakovas pabrėžė, jog Sprendime 1 pateikti administravimo procedūros rezultatai nebuvo pakeisti Sprendimu 2, kadangi administravimo procedūra nebuvo atlikta iš naujo bei nebuvo priimtas naujas administracinis sprendimas, taigi Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 negali būti vertinami kaip du skirtingi administraciniai aktai, kurie užbaigia tą pačią administracinę procedūrą, o turi būti vertinami kaip administracinis aktas ir jo išrašas.

4. Atsakovo nuomone, LAGK nepagrįstai konstatavo, jog surinktos faktinės aplinkybės apie tai, kad sutampa pareiškėjo ir M. A., Ž. Š., Z. K. (toliau – ir grupės nariai) kontaktiniai numeriai, elektroninio pašto adresas, bendri produkcijos supirkėjai bei produkcijos sandėliavimas pareiškėjui priklausančiose patalpose, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas derino savo veiksmus su nurodytais grupės nariais bei darė įtaką šių asmenų komerciniams sprendimams, dėl to jie yra bendrai veikiančių fizinių asmenų grupė, kuri turi būti vertinama kaip vienas ekonominis vienetas. LAGK sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas su grupės nariais veikia toje pačioje ekologinių produktų rinkoje. Minėtos aplinkybės, NMA teigimu, nurodo, kad pareiškėjas, valdydamas grupės narių kontaktines prieigas, išaugintos produkcijos sandėliavimą ir šios produkcijos pasiūlą toje pačioje ekologinio ūkio produktų rinkoje, pasirinkdamas bendrus pirkėjus, turėjo realią galimybę daryti lemiamą įtaką grupės narių komercinių sprendimų priėmimui, tarpusavyje derindamas veiksmus dėl remiamos veiklos vykdymo bei paramos gavimo. Tai, kad pareiškėjo ir grupės narių ekonominiai santykiai nėra pagristi nepriklausomų ekonominių vienetų veiklos vykdymu, parodo ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas grupės narių produkcijos sandėliavimą vykdo panaudos (nemokamos pasaugos) pagrindais, kurios galiojimo terminas yra 10 ar 15 metų. Pareiškėjo nuosavybės panaudojimas grupės narių produkcijos sandėliavimo veiklai nustato tarpusavio ilgalaikius santykius, tačiau nesukuria pareiškėjui tiesioginės ekonominės naudos, taigi pareiškėjo ir grupės narių bendradarbiavimas neturi aiškaus ekonominio pagrindo bei nurodo į tai, kad pareiškėjo išlaidos bei ekonominė nauda kompensuojama grupės narių kitokiu būdu – per grupės narių veiklos susietumą.

5. Atsakovas nesutiko su LAGK išvada, jog nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjo ir Ž. Š. gyvenamoji vieta sutampa, nes nebuvo gauta pažyma apie pastarosios deklaruotą gyvenamąją vietą, o remtis pareiškėjų pateiktoje paraiškoje nurodyta gyvenamąja vieta negalima, nes tai nėra patikima informacija. NMA pažymėjo, kad gyvenamosios vietos susietumas yra tik vienas iš grupės asmenų susietumo požymių, kuris neturi lemiamos įtakos asmenų susietumo nustatymui. Be to, NMA nuomone, asmens savanoriškas savo gyvenamosios vietos nurodymas paraiškoje paramai gauti turi būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas faktinei asmens gyvenamajai vietai nustatyti, kadangi asmens faktinė gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta daugeliu atveju gali nesutapti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog šis faktas parodo pareiškėjo ir Ž. Š. susietumą ir kitu negu ekonominiu pagrindu.

6. Pareiškėjas D. L. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pareiškėjo teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog Taisyklių 82.12 punktu buvo siekiama įgyvendinti VAĮ 8 straipsnio 4 dalies ir VIIVĮ 27 straipsnio 2 punkto nuostatas. Taisyklių 82.12 punkte vartojama tik informacinio pranešimo sąvoka ir nėra jokia forma kalbama apie individualaus administracinio akto priėmimą ar individualaus administracinio akto išrašą, ar apie tai, kad vietoj individualaus administracinio akto patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas. Ir pačiame Sprendime 1 nėra nurodyta, kad tai yra informacinis pranešimas, teikiamas, vadovaujantis Taisyklių 82.12 punktu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju NMA priėmė individualų administracinį aktą – Sprendimą 1 ir aiškiai bei nedviprasmiškai šio dokumento tekste nurodė, kad tai yra individualus administracinis aktas, buvo nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Sprendimo 1 tekste niekur nėra pažymėta, kad tai yra išrašas iš individualaus administracinio akto. Sprendimo 1 turinys jokiam vidutiniam apdairiam ir rūpestingam asmeniui objektyviai neleistų susidaryti įspūdžio, kad tai yra išrašas. Siekiant traktuoti Sprendimą 1 kaip išrašą iš Sprendimo 2, neturėtų skirtis šių dokumentų datos, dokumentų registracijos numeriai ir dokumentų tekstas, be to, dokumento išrašas turi būti daromas nuo jau egzistuojančio dokumento, o ne nuo ateityje dar tik ketinamo surašyti dokumento. Sprendimu 1 NMA nurodė mažesnę paramos sumą pagal EKO priemonę nei pareiškėjui priklausytų, tačiau nenurodė faktinių aplinkybių, teisinio situacijos vertinimo bei paramos sumažinimo taikymo motyvų, todėl LAGK pagrįstai šį sprendimą panaikino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8. Pareiškėjas sutiko su LAGK išvada dėl Sprendimo 2 nepagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, NMA Sprendime 2 nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-560 patvirtinta Galimai neteisėtų sąlygų, sukurtų siekiant gauti tiesiogines išmokas ir paramą už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), nustatančia kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatomi pareiškėjai arba paramos gavėjai, galimai neteisėtai sukūrę sąlygas tiesioginėms išmokoms ir paramai už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones gauti. Pabrėžė, kad pareiškėjo atveju neegzistuoja ne mažiau kaip trys Metodikos 1 priede nurodyti atrankos rizikos kriterijai (iš kurių du kriterijai „Produkcijos realizacija“ ir „Susiję asmenys, susijusios ir partnerinės įmonės (teisinis ir (arba) asmeninis ryšys)“ yra imperatyviai privalomi).

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis su NMA nurodytais asmenimis (grupės nariais) nėra susijęs nei ekonominiais, nei geografiniais, nei funkciniais ar kitais ryšiais. Telefonas ir el. paštas sutapo tik dėl to, kad tiek pareiškėjas, tiek kiti asmenys prašė padėti ruošti dokumentus vieno asmens, kuris buvo baigęs deklaravimo kursus, kas tikrai nesuponuoja pagrindo daryti išvadą apie tariamą asmenų susietumą. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad žinomas Ž. Š. adresas niekada nebuvo (duomenys neskelbtini), ir toks nurodytas adresas galbūt buvo dokumentus ruošusio asmens klaida. Paraiškas paramai pildo seniūnijos arba viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajono konsultavimo biuro darbuotojai, kurie naudoja senus šablonus su senais kontaktiniais duomenimis jų neatnaujindami, kas taip pat gali paaiškinti telefono ir el. pašto sutapimą. Funkcinius ryšius NMA interpretavo kaip produkcijos sandėliavimą tuose pačiuose sandėliuose, nors Metodikos 1 priede nė vienoje dalyje nėra kalbama apie sandėliavimo kriterijų. Be to, sandorio formos pasirinkimas (panaudos sutartis, nuomos sutartis, turto patikėjimo sutartis, turto pirkimo-pardavimo sutartis ir pan.) negali lemti tariamo susietumo. Be to, tarp Sprendime 2 nurodytų asmenų nėra jokių bendrų vykdomų projektų, nėra bendro turto, visi turi savo ūkius, kuriais rūpinasi savarankiškai.

10. Pareiškėjas teigė, kad, net jeigu būtų nustatyti trys Metodikos 1 priede nurodyti atrankos rizikos kriterijai (su kuo pareiškėjas nesutinka), tokiu atveju būtų taikytinas Metodikos 8 punktas, pagal kurį, jei paraiška atitinka KPP priemonių įgyvendinimo ir (arba) TI administravimo ir kontrolės taisyklėse nustatytas tinkamumo gauti paramą sąlygas ir reikalavimus, tačiau taip pat atitinka ne mažiau kaip tris Metodikos 2 priede išvardytus pagrindinius rizikos kriterijus, laikoma, kad pareiškėjas sukūrė galimai neteisėtas sąlygas siekdamas gauti paramą, tačiau prieš konstatuojant nustatytas galimai neteisėtas sąlygas gauti paramą turi būti papildomai įvertinami objektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti reglamentuose, KPP ar TI administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų bei subjektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad buvo sukurtos galimai neteisėtos sąlygos, t. y. turi būti surenkami objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo galimai neteisėtai sukuriant sąlygas, reikalingas paramai gauti. Pabrėžė, jog šiuo atveju neegzistuoja ir ne mažiau kaip trys Metodikos 2 priede išvardinti pagrindiniai rizikos kriterijai iš kurių du kriterijai – „Produkcijos realizacija“ ir „Susiję asmenys, susijusios ir partnerinės įmonės (teisinis ir (arba) asmeninis ryšys)“ – yra imperatyviai privalomi šiame trijų kriterijų visete. Pareiškėjo teigimu, NMA nei Sprendime 2, nei skunde teismui nenurodė, ar ji iš viso tyrė ir ar ištyrusi nustatė, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis kaip nors derino veiksmus, kuriais siekė tariamai neteisėtai gauti maksimalias išmokas, todėl Sprendimas 2, kuriuo pareiškėjui buvo sumažintos išmokos už pirmuosius 200 ha, yra iš esmės neteisėtas bei neatitinkantis Metodikoje apibrėžtų imperatyvių reikalavimų ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu atsakovo NMA skundą atmetė.

12. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

12.1. Pareiškėjas 2016 m. birželio 1 d. atsakovui pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr. 16-1005464833-1.

12.2. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo paraišką, 2017 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. BR6-2028774 „Dėl skirtos išmokos ir taikomų sankcijų“ skyrė pareiškėjui 230 222,76 Eur galutinę paramos sumą, iš kurios 113 107,24 Eur sudaro kompensacinė išmoka pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (javai ekologiniam) už 703,12 ha plotą. Sprendime 1 išvardyti teisės aktai, kuriais remiantis buvo vertinama paraiška, nenurodant konkrečių šių teisės aktų nuostatų, bei paaiškinta, jog pareiškėjas, norėdamas gauti išsamų sprendimą, atitinkantį VAĮ nuostatas, turi kreiptis į NMA ir pateikti parašu patvirtintą prašymą.

12.3. Pareiškėjas 2017 m. spalio 4 d. pateikė atsakovui prašymą pateikti išsamų sprendimą dėl paraiškos įvertinimo, t. y. kodėl jam buvo apskaičiuota 113 104,99 Eur, o ne 117 971,13 Eur ekologinė išmoka.

12.4. NMA 2017 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2315894, kuriame pateikė motyvus, kaip buvo apskaičiuota pareiškėjui skirta galutinė paramos suma. Sprendime 2 paaiškinta, kad pareiškėjas su Z. K., M. A. bei Ž. Š. laikytini tarpusavyje susijusiais: 1) geografiniais ryšiais (visų pareiškėjų sutampa el. paštas ir telefono numeris, o su Ž. Š. sutampa ir adresas); 2) ekonominiais ryšiais (visi veikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje (visų pareiškėjų vyraujanti kultūra – javai, produkciją paduodama „Kėdainių aruodai“, UAB „Scandagra“ bei UAB „Agrolita“); 3) funkciniais ryšiais (produkciją pareiškėjas sandėliuoja kaip ir M. A., Ž. Š. ir Z. K. pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sandėlyje). Dėl nurodytų aplinkybių NMA padarė išvadą, jog pareiškėją, Ž. Š., Z. K. ir M. A. galima laikyti susijusiomis įmonėmis, nes dėl nustatytų ryšių matoma, kad fiziniai asmenys derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams ir dėl to, šios įmonės (verslininkai) negali būti laikomos ekonomiškai nepriklausomomis viena nuo kitos. Dėl nurodytos priežasties Sprendimu 2 atsakovė pritaikė pareiškėjui paramos sumažinimo sankciją išmokoms pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir EKO taisyklės) 53.7 punktą.

12.5. Nesutikdamas su NMA argumentais, pareiškėjas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 apskundė LAGK. LAGK 2018 m kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-115(AG-70/12-2018), kuriuo tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino NMA Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Sprendimas 1 panaikintas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o dėl Sprendimo 2 LAGK konstatavo, kad NMA nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas derina savo veiksmus su kitais asmenimis bei daro įtaką šių asmenų komerciniams sprendimams ir veikia kaip vienas ekonominis vienetas.

13. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad Sprendimas 1 yra Sprendimo 2 išrašas. Visų pirma, Sprendimas 1 neatitinka Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių išrašui keliamų reikalavimų (sprendimų datos bei numeriai nesutampa, Sprendime 1 nėra žymos „išrašas“). Be to, ir pačiame Sprendime 1 nurodoma, jog tai yra individualus administracinis aktas. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Nors Taisyklių 82.12 punkte iš tiesų nustatyta, kad, baigusi administruoti paraišką, NMA informuoja pareiškėją apie jam apskaičiuotas išmokas bei pritaikytas sankcijas informaciniame pranešime nedetalizuodama administravimo metu nustatytų neatitikčių ir pateikdama tik rezultatų visumą, tačiau, teismo vertinimu, šią Taisyklių nuostatą vertinant sistemiškai su VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 82.12 punkte nurodyti pranešimo turinio reikalavimai taikyti tik VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodytam pranešimui apie individualaus administracinio akto priėmimą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokiu atveju, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi, kartu su pranešimu turi būti pridedama individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta kopija (jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip), o kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, vietoj kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei Sprendimo 1 formą bei turinį, teismo vertinimu, jo negalima vertinti nei kaip informacinio pranešimo, nei kaip galutinio sprendimo išrašo.

Sprendimas 1 laikytinas individualiu administraciniu aktu, priimtu užbaigus administracinę procedūrą, todėl jam keliami VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Šiuo atveju Sprendime 1 nenurodyti ne tik sprendimo motyvai, bet jis nepagrįstas ir teisės aktų normomis, nes teisės aktų išvardijimas, nenurodant konkrečių pritaikytų nuostatų, nelaikytinas tinkamu sprendimo teisiniu pagrindimu. Taip pat pažymėtina, kad iš Sprendimo 1 turinio netgi nėra aišku, jog pareiškėjui yra pritaikyta sankcija už 2016 m. programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (javai ekologiniam).

Taigi Sprendimas 1 neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl LAGK ginčijamu sprendimu pagrįstai nusprendė šį atsakovės sprendimą panaikinti.

14. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo 2 turinio matyti, jog pastarajame atsakovas pateikė motyvus dėl pareiškėjui skirtos išmokos sumos ir pritaikytų sankcijų. Sprendimu 2 pareiškėjui parama sumažinta pritaikius EKO taisyklių (2016 m. balandžio 29 d. redakcija) 53.7 punktą, pagal kurį, jei nustatomas šių taisyklių 111 punkte nurodyto reikalavimo pažeidimas, parama teikiama visus šiuos pareiškėjus NMA nustatyta tvarka skaičiuojant kaip vieną ir ji mažinama šių taisyklių 49 punkte nustatyta tvarka. Pagal EKO taisyklių 111 punktą pateikę paraiškas pareiškėjai vertinami, ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė. NMA Sprendime 2 konstatavo, kad pareiškėją bei Ž. Š., Z. K. ir M. A. (verslininkus) susijusiomis įmonėmis galima laikyti pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymu (toliau – ir SVVPĮ) 2 straipsnio 12 dalies 5 punktą dėl nustatytų kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos metu susiformavusių santykių, t. y. pareiškėjas su kitais nurodytais verslininkais yra susijęs geografiniais ryšiais (visų pareiškėjų el. paštas ir telefono numeris sutampa, su Ž. Š. sutampa ir adresas), ekonominiais ryšiais (visi veikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje) ir funkciniais ryšiais (produkcija sandėliuojama pareiškėjui priklausančiame sandėlyje).

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsakovo bei pareiškėjo argumentus, pritarė LAGK išvadai, kad NMA nustatytų aplinkybių nepakanka pagrįsti išvadai, jog pareiškėjas D. L., Ž. Š., Z. K. ir M. A. yra susiję asmenys (susijusi įmonė), kaip jie apibrėžiami SVVPĮ. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime byloje HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben, C-110/13 pateiktą išaiškinimą, esminė aplinkybė, kad įmonės būtų laikomos „susijusiomis“ yra vertinimas, ar asmenys tarpusavyje suderina savo veiksmus, siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams, ir dėl to šios įmonės negali būti laikomos ekonomiškai nepriklausomomis viena nuo kitos. Sprendimo 2 priėmimo metu galiojo Metodika, nustatanti kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatomi pareiškėjai arba paramos gavėjai, galimai neteisėtai sukūrę sąlygas tiesioginėms išmokoms ir paramai už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. C(2015)842, priemones gauti. Metodikoje detalizuoti ir susijusių asmenų nustatymo kriterijai, iš kurių matyti, kad netgi nustačius formalius rizikos kriterijus, prieš konstatuojant nustatytas galimai neteisėtas sąlygas gauti paramą turi būti papildomai įvertinami objektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti reglamentuose, KPP ar TI administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų, bei subjektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad buvo sukurtos galimai neteisėtos sąlygos, t. y. turi būti surenkami objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo galimai neteisėtai sukuriant sąlygas, reikalingas paramai gauti. Be to, Metodikoje pateiktas rizikos kriterijų aprašymas, pagal kurį nustatoma, ar asmenis sieja geografiniai, ekonominiai, funkciniai ar kiti ryšiai.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nors atsakovas ir nustatė kelias aplinkybes, atitinkančias Metodikoje nurodytus rizikos kriterijus (sutapo kontaktiniai duomenys, deklaruotų pasėlių kultūros), tačiau šių nustatytų aplinkybių išsamiau neanalizavo, t. y. nevertino, ar pagal jas iš tiesų galima spręsti, jog pareiškėjas ir kiti nurodyti asmenys tarpusavyje derina savo veiksmus, siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams. Taigi NMA Sprendime 2 padaryta išvada, jog pareiškėjas ir Ž. Š., Z. K. bei M. A. yra susiję kartu veikiantys asmenys, nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, todėl šios išvados pagrindu pareiškėjui pritaikyta sankcija yra neteisėta, todėl teismas pritarė LAGK Sprendimui panaikinti Sprendimą 2 ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. pateiktą paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III. 17. Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą tenkinti.

18. Atsakovas, pasisakydamas dėl individualaus administracinio akto ir jo išrašo, vadovaujasi VAĮ 3 ir 8 straipsnio nuostatomis, taip pat VIIVĮ 2 straipsnio 14 punktu, 27 straipsnio 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr.1120 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 2.58 ir 2.61 papunkčiais, Taisyklių 82.12 papunkčiu, EKO taisyklėmis, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-303 patvirtintomis MPŪV taisyklėmis, AGRO 2014–2020 m. taisyklėmis, AGRO 2007–2013 m. taisyklėmis bei Lietuvos kaimo plėtros programa. Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatas, atsakovas teigia, kad Taisyklės nustato, kad pareiškėjui pateikiama ne viso NMA priimto administracinio sprendimo dėl paraiškos administravimo kopija, bet tik šio sprendimo santrauka, nurodant informaciją apie administravimo rezultatų visumą, t. y. „<...>apie pareiškėjui apskaičiuotas išmokas ir pritaikytas sankcijas<...>“ ir „<...>administravimo metu nustatytos neatitiktis nedetalizuojamos<...>“. Tokiu atveju konstatuotina, kad vadovaujantis Taisyklių 82 punktu NMA pareiškėjui informacinių sistemų pagalba teikiamas pranešimas atitinka administracinio individualaus akto išrašo sąvokai, numatytai VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje. Tokiu atveju Taisyklėse nenumatyta, kad NMA užbaigus paraiškos administravimo procedūrą pareiškėjui turi būti pateikta administracinio akto, užbaigiančio administravimo procedūrą, kopija. Minėto individualaus administracinio akto išrašo forma ir turinys nustatyti norminiame teisės akte, kuris Žemės ūkio ministerijos priimtas įgyvendinant VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje ir VIIVĮ 27 straipsnio 2 punkte įtvirtintas nuostatas.

19. Atsakovo įsitikinimu, sistemiškai aiškinant ir taikant VAĮ ir VIIVĮ bei poįstatyminių aktų nuostatas, darytina išvada, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek LAGK netinkamai išaiškino VAĮ 8 straipsnio nuostatas dėl individualaus akto išrašo formos ir turinio, todėl pirmosios instancijos teismas ir LAGK netinkamai pritaikė minėto įstatymo nuostatą, nes nepripažino Sprendimo 1, pateikto pareiškėjui vadovaujantis Taisyklių 82 punktu, kaip individualaus administracinio akto išrašo, kurio forma ir turinys yra nustatytas poįstatyminiu norminiu aktu. Tai, kad Sprendime 1nėra nuorodos, jog tai yra administracinio akto išrašas, iš esmės nekeičia jo teisinės reikšmės bei su juo susijusių teisnių pasekmių. Be to, Taisyklių 82 punkte šis dokumentas įvardintas ne kaip išrašas, o kaip pranešimas, todėl NMA neturi teisės savo nuožiūra keisti jo pavadinimo ar jo turinio.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad LAGK teiginiai yra prieštaringi –iš vienos pusės teigiama, kad NMA Pranešimas negali būti vertinamas kaip sprendimo išrašas, nes LAGK nuomone individualus administracinis aktas buvo priimtas NMA tik priimant Sprendimą 2, o iš kitos pusės konstatuoja, kad susidarė situacija, kai vienu metu buvo du galiojantys administraciniai aktai – Sprendimas 1 ir Sprendimas 2. LAGK neįvertino tos aplinkybės, kad Sprendime 1 nurodoma informacija (faktinės aplinkybės ir paramos administravimo rezultatai) yra to pačio turinio, kuris pateikiamas Sprendime 2, tik papildytas sprendimą pagrindžiančiomis įstatymo nuostatomis bei pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu. Be to, Sprendime 1 pateikti administravimo procedūros rezultatai nebuvo pakeisti Sprendimu 2, kadangi administravimo procedūra nebuvo atlikta iš naujo bei nebuvo priimtas naujas administracinis sprendimas dėl 2016 m. paraiškos.

21. Pasisakydamas dėl asmenų susietumo ir jų pripažinimo vienu ekonominiu vienetu, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė LAGK Sprendime nurodytoms aplinkybėms, kad „<...> Agentūra, taikydama paramos sumažinimo sankciją, turėjo nustatyti, ar pareiškėjas ir kiti sprendime nurodyti fiziniai asmenys veikia susijusiose ar atitinkamose rinkose ir objektyviais duomenimis pagrįsti, jog pareiškėjas dėl susiklosčiusių ekonominių ir finansinių santykių derina savo veiksmus su M. A., Ž. Š. ir Z. K. bei daro įtaką šių asmenų komerciniams sprendimams, dėl to yra bendrai veikiančių fizinių asmenų grupė, t. y. vienas ekonominis vienetas<...>“.

22. Vadovaudamasis 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijų 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties (toliau – ir Rekomendacijos) priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa, atsakovas nurodo, kad įmonės laikomos „susijusiomis“, kai įvertinus jų tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius matyti, kad jos per fizinį asmenį arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net jeigu jų formaliai nesieja kuris nors iš nurodytų SVVPĮ 2 straipsnio 12 dalies 1-4 punktuose ir 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a-d papunkčiuose numatytų santykių. Be to, ESTT 2014 m. vasario 27 d. spendimu byloje Nr. C-110/13 išaiškino, kad Rekomendacijos labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa turi būti aiškinama taip, kad įmonės gali būti laikomos susijusiomis, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai išnagrinėjus jų tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius matyti, kad jos per fizinį asmenį arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net jeigu jų formaliai nesieja kuris nors iš šio priedo 3 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų santykių. Taip pat minėtame sprendime išaiškinta, kad fiziniai asmenys, kurie derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams, ir dėl to šios įmonės negali būti laikomos ekonomiškai nepriklausomomis viena nuo kitos, laikomi veikiančiais kartu, kaip tai suprantama pagal šio priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą. Šios sąlygos įgyvendinimas priklauso nuo bylos aplinkybių ir nebūtinai turi būti siejamas su sutartinių santykių tarp tų asmenų buvimu ar netgi su pripažinimu, kad jie ketino išvengti labai mažų, mažųjų ar vidutinių įmonių apibrėžties taikymo, kaip tai suprantama pagal šią Rekomendaciją.

23. Atsakovas pabrėžia, kad LAGK Sprendime pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas su grupės nariais veikia toje pačioje ekologinių produktų rinkoje, nes augina ir realizuoja augalus, deklaruojamus pagal EKO Taisyklių 2 priedą (javai) ir kuriems taikoma skatinimo priemonė – 100 proc. paramos išmokėjimas už nedidesnį kaip 200 ha plotą.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, valdydamas grupės narių kontaktines prieigas (elektroninį paštą ir telefono numerį), o taip pat pareiškėjų išaugintos produkcijos sandėliavimą ir šios produkcijos pareiškėjų pasiūlą toje pačioje ekologinio ūkio produktų rinkoje, pasirenkant bendrus pirkėjus, turėjo realią galimybę daryti lemiamą įtaką grupės narių komercinių sprendimų priėmimui, tarpusavyje derinant veiksmus dėl remiamos veiklos vykdymo bei paramos gavimo. Į tai, kad pareiškėjo ir grupės narių ekonominiai santykiai nėra pagristi nepriklausomų ekonominių vienetų veiklos vykdymu, nurodo ta aplinkybė, kad pareiškėjas grupės narių produkcijos sandėliavimą vykdo panaudos (nemokamos pasaugos) pagrindais, kurios galiojimo terminas yra 10 ar 15 metų. Tokiu atveju, pareiškėjo nuosavybės panaudojimas grupės narių produkcijos sandėliavimo veiklai nustato tarpusavio ilgalaikius santykius, tačiau nesukuria pareiškėjui tiesioginės ekonominės naudos – pelno ar lėšų, skirtų sandėlio pastatų eksploatacinių išlaidų padengimui bei nusidėvėjimo atkūrimui. Tokiu atveju, pareiškėjo ir Grupės narių bendradarbiavimas neturi aiškaus ekonominio pagrindo bei nurodo į tai, kad pareiškėjo išlaidos bei ekonominė nauda kompensuojama grupės narių kitokiu būdu – per Grupės narių veiklos susietumą.

25. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir LAGK nepagrįstai priėjo išvadą, jog NMA nesurinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjo ir Ž. Š. gyvenamoji vieta sutampa, nes nebuvo gauta pažyma apie pastarosios deklaruotą gyvenamąją vietą, o remtis pareiškėjų pateiktoje paraiškoje nurodyta gyvenamąja vieta negalima, nes tai nėra patikima informacija. NMA nesutinka su šia Komisijos išvada, nes gyvenamosios vietos susietumas yra tik vienas iš grupės asmenų susietumo požymių, kuris neturi lemiamos įtakos asmenų susietumo nustatymui. NMA nuomone, asmens laisvanoriškas savo gyvenamosios vietos nurodymas paraiškoje paramai gauti, priešingai turi būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas faktinės asmens gyvenamosios vietos nustatymui, kadangi asmens faktinė gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta daugeliu atveju gali nesutapti. Be to, šis faktas nurodo į pareiškėjo ir Ž. Š. susietumą kitu negu ekonominiu pagrindu, bei turi būti pareiškėjo papildomai paaiškintas.

26. Atsakovas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek LAGK savo sprendimuose klaidingai nurodė, kad NMA priimdama Sprendimą, turėjo vadovautis Metodika. Atsakovas, vadovaudamasis EKO taisyklių nuostatomis (111 p., 49 p., 53 p.), taip pat pareiškėjo pateiktais dokumentais bei duomenimis, esančiais NMA informacinėse sistemose, kitų (valdų) registrų informacija, nurodo, kad įvertino pareiškėjų paraiškų atitiktį kriterijui „ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė“ (ekonominiai, geografiniai, funkciniai, asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, požymiai, liudijantys buvus sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo), ir nustatė, kad pareiškėjai atitiko susijusių asmenų požymius su kitais asmenimis (Z. K., M. A., Ž. Š.) ir yra kartu veikiančių asmenų grupė, o ne atskiri ūkiniai subjektai.

27. Atsakovas teigia, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas ir Z. K., M. A., Ž. Š. derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamiems komerciniams sprendimams, negali būti laikomi ekonomiškai nepriklausomais vienetais, todėl vadovaujantis ESTT sprendime Nr. C-110/13 suformuotomis taisyklėmis, turi būti laikomi susijusiais asmenimis pagal SVVPĮ 2 straipsnio 12 dalies 5 punkto ir 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto nuostatas.

28. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Programos priemonės tikslai yra susiję su paramos teikimu skirtingiems ir savarankiškiems subjektams, o ne susijusių asmenų grupėms, nes priešingu atveju būtų mažinamas faktinis realus veiklą kaimo vietovėje vystančių ūkio subjektų skaičius ir jų įvairovė, bei kiltų grėsmė dėl apribojimų paramai gauti apėjimo (žr. 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-92-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2230-757/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1866-575/2017). Nurodytose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjai ir kitos įmonės, būdamos trys skirtingi juridiniai asmenys, veikė kaip grupė, nes faktiškai naudojo viena kitos produktus ir paslaugas savo projektuose numatytų produktų gamybai ir paslaugų teikimui.

29. Atsakovo nuomone, jis teisėtai ir pagrįstai, konstatavo, kad pareiškėjas kartu su grupės nariais (Z. K., M. A., Ž. Š. ) atitinka susijusių įmonių arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupės požymius ir taip buvo sudarytos galimybės daryti lemiamą įtaką kitų pareiškėjų komercinių sprendimų priėmimui bei tarpusavyje derinti veiksmus dėl paramos gavimo, todėl pareiškėjui mokama išmoka pagal „Ekologinio ūkininkavimo“ priemonę teisėtai ir pagrįstai buvo sumažinta, ją apskaičiuojant vadovaujantis EKO taisyklių 53.7 papunkčiu, ir išmokėta vadovaujantis NMA nustatyta tvarka.

30. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad Agentūra, cituodama Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016-2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016-2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 82.12 papunktį ir bandydama suteikti turiniui kitą prasmę, prieina iš esmės klaidingas išvadas.

32. Pareiškėjo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog Taisyklių 82.12 papunkčiu buvo siekiama įgyvendinti VAĮ 8 straipsnio 4 dalies ir VIIVĮ 27 straipsnio 2 punkto nuostatas. Taisyklių 82.12 papunktyje yra vartojama išimtina tik informacinio pranešimo sąvoka ir nėra jokia forma kalbama apie individualaus administracinio akto priėmimą, nėra kalbama apie individualaus administracinio akto išrašą, nėra kalbama apie tai, kad vietoj individualaus administracinio akto patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas. Pačiame 2017 m. birželio 21 d. sprendime Nr. BR6-2028774 nėra nurodyta, kad tai yra informacinis pranešimas, teikiamas pareiškėjui vadovaujantis Taisyklių 82.12 papunkčiu. Nagrinėjamu atveju Agentūra priėmė individualų administracinį aktą – 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Nr. BR6-2028774, aiškiai ir nedviprasmiškai šio dokumento tekste nurodė, kad tai yra individualus administracinis aktas, buvo nurodyta šios sprendinio apskundimo tvarka. 2017 m. birželio 21 d. Sprendinio Nr. BR6-2028774 tekste niekur nėra pažymėta, kad tai yra išrašas iš individualaus administracinio akto. Taip pat ir paties 2017-06-21 Sprendinio Nr. BR6-2028774 turinys jokiam vidutiniam apdairiam ir rūpestingam asmeniui objektyviai neleistų susidaryti įspūdžio, kad tai yra „išrašas“.

33. Pareiškėjas, vadovaudamasis Dokumentų rengimo taisyklių 90 punktu, Elektroninių dokumentų valdymo taisyklių 17 punktu, nurodo, kad, siekiant traktuoti 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. BR6-2028774 kaip „išrašą“ iš 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Nr. BR6-2315894, neturi skirtis šių dokumentų datos, dokumentų registracijos numeriai ir dokumentų tekstas. Tačiau nagrinėjamu atveju yra akivaizdūs skirtumai tarp dokumentų – skiriasi dokumentų datos, dokumentų registracijos numeriai ir dokumentų tekstas. Be to, dokumento išrašas turi būti daromas nuo jau egzistuojančio dokumento, o ne nuo ateityje dar tik ketinamo surašyti dokumento. Jeigu tai iš tiesų būtų išrašas, jis turėtų identiškai sutapti su pagrindiniu dokumentu, nuo kurio ir buvo atliktas išrašas, žinoma be tam tikrų (perteklinių) pagrindinio dokumento teksto dalių, jas tikslingai išimant iš išraše esančio teksto turinio. Tuo tarpu aptariamu atveju tokios aplinkybės neegzistuoja.

34. Pareiškėjas pabrėžia, kad 2017 m. birželio 21 d. Sprendimas Nr. BR6-2028774 akivaizdžiai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra priimtas nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl yra naikintinas. Agentūros 2017 m. birželio 21 d. Sprendimas Nr. BR6-2028774 nėra tinkamai įformintais individualus administracinis aktas, kurį pareiškėjas galėjo apskųsti dėl jo įsitikinimu neteisėto paramos sumažinimo. Tai galutinai paaiškėjo tik 2018 m. sausio 17 d.– po pareiškėjo paklausimų Agentūra pateikė individualų administracinį aktą – 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Nr. BR6-2315894 (gautas 2018 m. sausio 17 d.), kuriame pirmą kartą nurodė, kad pareiškėjui yra taikoma sankcija (išmokos mažinimas), nurodė kokia sankcija yra taikoma ir kokį teisės aktą pareiškėjas tariamai pažeidė, nurodė faktines aplinkybes. Nors, pareiškėjo nuomone, abu skundžiami individualūs administraciniai aktai neatitinka VAĮ8 straipsnio 1 dalyje nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, būtent tik gavęs Agentūros 2018 m. sausio 17 d. lydraštį, prie kurio buvo pridėtas Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Nr. BR6-2315894, pareiškėjas sužinojo, kad Agentūra jam taiko sankcijas (išmokos mažinimą).

35. Pasisakydamas dėl Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. BR6-2315894, pareiškėjas nurodo, kad tiek LAGK sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendime buvo išsamiai įvertintos ginčui aktualios faktinės aplinkybės, buvo pateikta argumentacija ir teisinis situacijos vertinimas, kuris leido Komisijai ir pirmosios instancijos teismui prieiti tas pačias išvadas, jog Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. BR6-2315894 nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai nurodant argumentacijos trūkumus Agentūros priimtame 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894. Atitinkamai Komisijos sprendimu buvo panaikintas Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Nr. BR6- 2315894, kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, įpareigojant Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. pateiktą paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

36. Agentūra savo apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, jog neva tai neprivalo vadovautis Metodika. Metodika galiojo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. BR6-2315894 priėmimo metu. Metodikoje yra imperatyviai nustatyta, kad ja privalo vadovautis Agentūra (Metodikos 3 punktas). Metodikos 1 punkte nurodoma, kad Metodika nustato kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatomi pareiškėjai arba paramos gavėjai, galimai neteisėtai sukūrę sąlygas tiesioginėms išmokoms ir paramai už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemones gauti. Pareiškėjas remiasi EKO Taisyklių 11.2 papunkčiu, Metodikos 4.3 papunkčiu.

37. Agentūra 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. BR6-2315894 akivaizdžiai nesivadovavo aptariama Metodika, taip pat net ir pačiame 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 nėra užsiminta apie tokios Metodikos egzistavimą, tačiau 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. BR6-2315894 Agentūra pasirinktinai naudojo kai kuriuos Metodikoje nurodytus atrankos rizikos kriterijus ir kai kuriuos Metodikoje nurodytus pagrindinius rizikos kriterijus, tačiau jiems suteikę visiškai kitą turinį, nei kaip apibrėžta Metodikoje. Pareiškėjo vertinimu yra netoleruotina tokia situacija, kai pati Agentūra sugalvoja rizikos kriterijų apibrėžimus, kai vienais kriterijais vadovaujasi, o kitus nutyli, kai teikia savo interpretacijas dėl kriterijų turinio, nors visi rizikos kriterijai ir jų taikymo mechanizmas yra detaliai apibrėžtas Metodikoje. Aiškiai apibrėžiant rizikos kriterijus ir jų taikymo mechanizmą užkertamas kelias savivalei, nepagrįstoms interpretacijoms bei neproporcingam Agentūros veikimui, kuris ir yra vertinamas šioje byloje, taigi Agentūra, priimdama 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Nr. BR6-2315894, turėjo vadovautis Metodika, šioje Metodikoje pateiktais rizikos kriterijų apibrėžimais bei jų taikymo mechanizmu (vertinimo tvarka).

38. Vadovaujantis Metodikos 5, 6 ir 7 punktais, matyti, kad pareiškėjo atveju neegzistuoja ne mažiau kaip 3 (trys) Metodikos 1 priede nurodyti atrankos rizikos kriterijai. Metodikos 1 priede B dalyje nurodytų „Ekonominių ryšių“, 1 priede D dalyje nurodytų „Kitų ryšių“, Agentūra savo 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 neturėjo pagrindo susieti su pareiškėju, jų tarimo susietumo Agentūra nepagrindė ir apeliaciniame skunde. Metodikos 1 priede A dalyje nurodyti „Geografiniai ryšiai“ nesutampa su Agentūros priimto savo 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Nr. BR6-2315894 motyvacija tokia apimtimi kaip kad yra apibrėžta Metodikoje. Be to, Metodikos I priede nei vienoje dalyje (A, B, C ir D) nėra kalbama apie sandėliavimo kriterijų. Taigi Metodikos 1 priede D dalyje nurodytų „Funkcinių ryšių“ Agentūra savo 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 neturėjo pagrindo susieti su pareiškėju.

39. Nors Metodikoje tokio susietumo kriterijaus nėra išskirto, kaip „produkcijos sandėliavimas tuose pačiuose sandėliuose“, tačiau pareiškėjas pažymi, kad tarp Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 nurodytų asmenų nėra jokių bendrų vykdomų projektų, nėra bendro turto, visi turi savo ūkius, kuriais ir rūpinasi savarankiškai. Kiek pareiškėjui yra žinoma, tai kiti asmenys turi savo darbuotojus, kiekvienas turi savo techniką, kiekvienas turi savo žemę. Trečia, bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė sako, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, dėl ko išdėstytų aplinkybių kontekste pagrįstai teigtina, kad sandorio formos pasirinkimas neįrodo Agentūros teiginių dėl tariamo susietumo.

40. Agentūra neturėjo pagrindo pereiti prie vertinamo atlikimo pagal Metodikos 2 priedą, kadangi paraiška neatitiko Metodikos 1 priedo lentelėje nurodytų ne mažiau kaip 3 (trijų) atrankos rizikos kriterijų, o šis reikalavimas yra imperatyvus.

41. Pagal ESTT praktiką prieš konstatuojant nustatytas galimai neteisėtas sąlygas gauti paramą turi būti papildomai įvertinami objektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti reglamentuose, KPP ar TI administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų (Metodikos 8.1. p.); subjektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad buvo sukurtos galimai neteisėtos sąlygos, t. y. turi būti surenkami objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo galimai neteisėtai sukuriant sąlygas, reikalingas paramai gauti (Metodikos 8.2. p.). Pareiškėjas pabrėžia, kad taip pat neegzistuoja ir ne mažiau kaip 3 (trys) Metodikos 2 priede išvardinti pagrindiniai rizikos kriterijai iš kurių du kriterijai „Produkcijos realizacija“ ir „Susiję asmenys, susijusios ir partnerinės įmonės (teisinis ir (arba) asmeninis ryšys)“ yra imperatyviai privalomi šiame trijų kriterijų visete.

42. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra laikytinas galimai sukūręs neteisėtas sąlygas siekiant gauti tiesiogines išmokas ir paramą už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemones, atitinkamai nėra teisinio pagrindo Pareiškėjui takyti Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 nurodomas sankcijas (išmokos mažinimą).

43. Pareiškėjas pabrėžia, kad papildomai turėjo būti tiriama ir konstatuojama, jog dėl susidariusios situacijos nebus galima pasiekti išvardintuose reglamentuose nurodytų tikslų, taip pat turėjo būti įvertinami subjektyvūs elementai, kuriais remiantis nustatyta, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo galimai neteisėtai sukuriant sąlygas paramai gauti. Tuo tarpu Agentūra to iš viso netyrė ir nenustatė, kad būtų buvę sąmoningai derinami veiksmai ar, kad neteisėtai būtų buvusios sukurtos sąlygos, reikalingos paramai gauti.

44. Agentūrai 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendime Nr. BR6-2315894 bei apeliaciniame skunde nenurodžius ar ji iš viso tyrė ir ar ištyrusi nustatė, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis (galbūt susijusiais asmenimis) kaip nors derino veiksmus, kuriais siekė tariamai neteisėtai gauti maksimalias išmokas, Agentūros 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Nr. BR6-2315894, kuriuo pareiškėjui buvo sumažintos išmokos už pirmuosius 200 ha, yra iš esmės neteisėtas bei neatitinkantis Metodikoje apibrėžtų imperatyvių reikalavimų. Agentūros priimto 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Nr. BR6-2315894 motyvai nėra pakankami VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio reikalavimų prasme.

45. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturėtų būti vadovaujamasi, nes teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendiniai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios j tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

46. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Lygiagrečiai nagrinėjamai bylai vyko dar dviejų administracinių bylų procesai, inicijuoti pareiškėjų M. A. ir Ž. S. (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00145-2018- 4; toliau - ir byla Nr. 2) bei pareiškėjo Z. K. (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02335- 2018-7; toliau - ir byla Nr. 3), kadangi šie asmenys, kaip ir pareiškėjas, buvo įvardinti kaip neva tai atitinkantys kartu veikiančių fizinių asmenų grupės kriterijus, dėl ko visiems buvo pritaikytos sankcijos iš Agentūros pusės. Taigi visų trijų ginčų (bylos Nr. 1, bylos Nr. 2 ir Nr. 3) esmė – ar pareiškėjai D. L., M. A., Ž. Š. ir Z. K. atitinka susijusios įmonės arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupės kriterijus.

47. Pareiškėjas paaiškina, kad M. A. ir Ž. Š. inicijuota byla Nr. 2 yra išnagrinėta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2019 m. gruodžio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2483-1062/2019, kuria atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Z. K. inicijuota byla 3 buvo sustabdyta iki kol įsiteisės teismo sprendimas byloje Nr. 2. Bylos Nr. 3 nagrinėjimą atnaujinus, buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-169-1063/2020, kuriuo pareiškėjo Z. K. skundas buvo patenkintas. Minėtina, kad byloje Nr. 3 Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pripažino pareiškėjo Z. K. reikalavimus, nurodė iš naujo administruosianti šio pareiškėjo 2016 m. paraišką, dėl ko aptariamame sprendime buvo surašyti sutrumpinti motyvai.

48. Pareiškėjo nuomone, aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad visos trys bylos yra tarpusavyje tiesiogiai susijusios, o minėti priimti procesiniai sprendimai bei juose konstatuotos aplinkybės ir nustatyti teisiškai reikšmingi faktai turi prejudicinę reikšmę šiai bylai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui pritaikytos sankcijos teisėtumo, kuria buvo sumažinta išmoka už ekologinį ūkininkavimą.

50. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjui sankcija buvo pritaikyta priimant du sprendimus, o būtent atsakovas įvertinęs pareiškėjo paraišką priėmė 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. BR6-2028774 „Dėl skirtos išmokos ir taikomų sankcijų“ (toliau tekste sprendimas Nr.1) ir gavęs pareiškėjo 2017 m. spalio 4 d. prašymą pateikti išsamų sprendimą dėl paraiškos įvertinimo 2017 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2315894, kuriame pateikė motyvus, kaip buvo apskaičiuota pareiškėjui skirta galutinė paramos suma (toliau tekste sprendimas Nr.2).

51. Teisės aktai nenumato tokios situacijos, kad dėl to paties pažedimo sankcija gali būti paskirta dviem aktais. Priimtas aktas dėl paraiškos vertinimo ir sankcijos paskyrimo negali būti vertinamas iš naujo ir papildomas naujais motyvais bei keičiamas kitaip priėmusios subjekto sprendimu jei tokie atvejai nėra nustatyti teisės aktais.

52. Ši nuostata grindžiama teismų praktika nustatyta panašiose bylose.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčijami viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant ar keičiant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (VAĮ 3 str.).

Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo. Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Vis dėlto pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais.

Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (šiais aspektais žr. 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2104/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad administracinių aktų priėmimo pagrindai yra įtvirtinti įstatyme, toks teisinis reguliavimas, kuris leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, taip pat turėtų turėti įstatyminį pagrindą. Nesant tokio įstatyme įtvirtinto pagrindo pakeisti (panaikinti) teises suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, bet įtvirtinus tokią galimybę poįstatyminiu teisės aktu, iš esmės būtų sukurta nauja bendro pobūdžio teisės norma ir tokiu būdu iš esmės pakeistas įstatymo lygmens visuminis teisinis reguliavimas (2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 40–48).

Taigi teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo, ir toks įgaliojimas negali būti įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte (2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 40–48).

54. Šio ginčo atveju atsakovas priėmė tokio pat lygio du sprendimus, nustatančius tą pačią atsakomybę dėl to paties akto pažeidimo ir formaliai jie abu yra galiojantys. Tokia situacija negalima ir tuo buvo pažeistos pagrindinės administravimo akto priėmimo taisyklės numatytos VAĮ 34 straipsnyje.

55. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

56. Šiuo pagrindu panaikinus atsakovo Sprendimus dėl jų priėmimo taisyklių pažeidimo byla užbaigiama nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės ir atsakovas privalo įvertinti pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. pateiktą paraišką iš naujo bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

57. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjui buvo pateiktas Sprendimo 1 išrašas vertinami kaip nepagrįsti, kadangi ginčijamų Sprendimų priėmimo datos yra skirtingos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo priimti du sprendimai dėl paraiškos vertinimo.

58. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovo skundą iš esmės iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atitinkantį ABTĮ 86 sprendimo reiklavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

60. Pareiškėjo procesinis dokumentas – atsiliepimas į apeliacinį skundą patenka į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkto, numatančio išlaidų priteisimą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, taikymo sritį. Šiame punkte numatyta maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio dokumento parengimą yra 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

61. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą buvo parengtas ir teismui pateiktas 2018 m. lapkričio 28 d., o apmokėta už advokato suteiktas teisines paslaugas buvo 2018 m. gruodžio 14 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2018 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija buvo 926,7 Eur. Atsižvelgus į tai, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 204,71 Eur (926,7 x 1,3).

62. Į bylą pateikta sąskaita APSM Nr.155 patvirtina, kad advokatas M. S. pareiškėjui suteikė teisines paslaugas, kurias sudarė atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimas ir dokumentų pateikimas teismui, iš viso už 950 Eur. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 14 d. nurodytą sumą pervedė į advokato sąskaitą. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir realiai patirtos, neviršijančios maksimalaus priteisino dydžio.

63. Tačiau, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 ir 8.11 punktus, į tai, kad pareiškėjui atstovaujančiam advokatui ginčo faktiniai ir teisiniai aspektai jau buvo žinomi, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjui D. L. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė