2023-03-08 Nr. AB-5210-3-61-3-01612-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-260-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01612-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas T. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus PN) nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui. Daugelyje kamerų pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, o dviese, taip pažeidžiant minimalius 3,6 kv. m ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Kamerų plotas labai mažas, todėl jose judėti dviese yra sudėtinga, jei vienas iš kameroje esančių asmenų nori judėti, kitas tuo metu turi sėdėti arba gulėti, todėl dėl to jautė diskomfortą. Buvo pažeista ir pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniais mazgais (įrenginiais) – tualetu, dušu. Visose kamerose tualetas yra atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl pareiškėjo teisė privačiai juo pasinaudoti buvo nuolat pažeidžiama. Pareiškėją, besinaudojantį tualetu, stebėjo ne tik kamerose esantys asmenys, bet ir tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties kalėjimo prižiūrėtojai, nes tualeto patalpa nebuvo atskirta jokia pertvara nuo įėjimo į kamerą durų ar jose esančio stebėjimo langelio. Pareiškėjas taip pat buvo nuolat stebimas besinaudojantis dušu, kuriame nebuvo įrengtas signalinis prižiūrėtojo iškvietimo mygtukas. Pareiškėjas ne kartą buvo užkluptas prižiūrėtojų besinaudojantis sanitariniais įrenginiais ir tokiais atvejais patirdavo didelį diskomfortą, gėdą, jausdavosi pažemintas, ilgam sutrikdavo emocinė pusiausvyra, tokiu būdu buvo pažeistos ir suvaržytos jo teisės.

3. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Dėl to, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą, pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius, moralinius ir psichologinius išgyvenimus, kurie turi ilgalaikį išliekamąjį poveikį. Pareiškėjas nuolat jautėsi žeminamas, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir kitais asmenimis, buvo pažemintas jo žmogiškasis orumas, tapo nervingas, irzlus, užsidarė savyje, atsirado kompleksas naudotis sanitariniais įrenginiais. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 15 000 Eur.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2021 m. gegužės 10 d. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti 2016–2017 m. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), nėra numatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tiek elgesio ir saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Kamerų langai vėdinimui buvo pritaikyti, jos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo T. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 80 Eur neturtinę žalą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2021 m. gegužės 10 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinimo metu galbūt yra pažeidžiamos, tačiau teismui skundą pateikė tik 2021 m. gegužės 10 d. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, pareiškėjo skundo padavimo terminą, aplinkybę, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminas ir byloje vertino laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (skunde pareiškėjas šią datą įvardija kaip ginčo laikotarpio pabaigą).

9. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. birželio 25 d.; nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 9 d.; nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2019 m. vasario 12 d.; nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 18 d. Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų Nr. 11, 22, 43, plotus (atitinkamai: 7,31 kv. m, 7,38 kv. m, 7,94 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 7,31 kv. m. iki 7,94 kv. m) gyvenamojo ploto. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų teisės aktuose įtvirtintą 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

11. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę ir jam neteko mažiau, nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nacionalinės teisės bei Konvencijos prasme.

12. Teismas aptarė Įrengimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunkčio reikalavimus dėl sanitarinio mazgo patalpos įrengimo, jog ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

13. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pagal kuriuos kai kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, taip pat, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kurią užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji, konstatavo, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra.

14. Teismas, aptaręs Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų asmenų priežiūrą bei įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo stebimas pareigūnų, atmetė.

15. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų vėdinimas natūraliu būdu per langus atitinka higienos normų reikalavimus ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) nenustatė.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, jog privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Vilniaus PN nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą ar bandymą nusižudyti, dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti dušu ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

17. Teismas nurodė, kad Įrengimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia (be kita ko), aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir nepripažino, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo pažeidžiant jo privatumą naudojantis dušu, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

19. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – dušu, iš viso 37 kartus (skaičiuojant, jog pareiškėjas dušu naudojosi vieną kartą per savaitę), į pažeidimo mastą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 80 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 20. Pareiškėjas T. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą, išnagrinėti bylą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, nes būdavo atvejų, kai į dušą vesdavo ir ne tos pačios lyties pareigūnai. Taip pat būdavo atvejų, kai besimaudant duše pareigūnai atidarydavo duris ir liepdavo eiti, žiūrėdavo į pareiškėją tuo metu, tai jį žemino, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža.

22. Pareiškėjas nurodo, kad užuolaidos sanitarinį mazgą dengė tik nuo kameros pusės, o nuo durų pusės per jose esantį langelį pareiškėjas buvo stebimas, ne kartą buvo užkluptas pareigūnų besinaudojantis sanitariniu mazgu.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsižvelgiant į CK nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. taikyta ieškinio senatis) Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad Vilniaus PN teismui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes būdavo atvejų, kai į dušą vesdavo ir ne tos pačios lyties pareigūnai, taip pat būdavo atvejų, kai besimaudant duše pareigūnai atidarydavo duris ir žiūrėdavo į pareiškėją, tai jį žemino, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža. Be to, užuolaidos sanitarinį mazgą dengė tik nuo kameros pusės, o nuo durų pusės per jose esantį langelį pareiškėjas buvo stebimas, ne kartą buvo užkluptas pareigūnų besinaudojantis sanitariniu mazgu.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, kadangi dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad Vilniaus PN teismui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes buvo atvejų, kai į dušą vesdavo ir ne tos pačios lyties pareigūnai, o besimaudant duše pareigūnai atidarydavo duris ir žiūrėdavo į pareiškėją, tai jį žemino, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža.

35. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą dėl to, kad Vilniaus PN neužtikrino jo teisės į privatumą naudojantis dušu ir įvertino jo skunde šiuo aspektu nurodytas aplinkybes bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

36. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad užuolaidos sanitarinį mazgą dengė tik nuo kameros pusės, o nuo durų pusės per jose esantį langelį pareiškėjas buvo stebimas, ne kartą buvo užkluptas pareigūnų besinaudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 m aukščio sienele bei įrengtos užuolaidos, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, arba įrengti kaip atskira kabina su durimis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiose kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybės, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl naudojimosi tualetu bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

38. Pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, kadangi dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju atsakovas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis dušu. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl to stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

42. EŽTT formuojamoje praktikoje nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

46. Vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, jo dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

47. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, todėl konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, kadangi teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

50. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu 37 kartus), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta; taip pat nenustatytas tiesioginis pažeidimo poveikis pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 80 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Pareiškėjo ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė