A-438-1999-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1999/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02294-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Daliui Marcinkevičiui, Renatai Tatol,

atsakovo atstovei Rūtai Kazlauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piramidė LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piramidė LT“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Piramidė LT“ prašė panaikinti:

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisijos) 2011 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S-222 (7-172/2011);

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 69-163;

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2011 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (04)-K3-74 patvirtinti 2011 m. sausio 31 d. patikrinimo aktą Nr. AK16-2.

Pareiškėjas akcentavo, jog iš trečiųjų šalių importavo rūkomuosius mišinius, skirtus vandens pypkei (kaljanui), supakuotus į pakuotes, kurių neto masė ne didesnė kaip 500 g, kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodas 2403 10 10, nustatytas vadovaujantis 2009 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr. 948/2009. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Muitinės laboratoriją ir pateikė atitinkamų prekių mėginius, prašydamas ištirti šių prekių mėginių kombinuotos nomenklatūros kodą, nacionalinį papildomą kodą, tarifinę grupę, ar gaminiuose yra tabako. Muitinės laboratorijai pateikė 7 prekių mėginius. Muitinės laboratorija dviejų mėginių sudėtyje aptiko nikotiną ir jiems nustatė nacionalinį papildomą kodą - X203. Kituose penkiuose mėginiuose Muitinės laboratorija nei tabako, nei nikotino neaptiko, todėl jiems nenustatė nacionalinio papildomo kodo. Pareiškėjas, remdamasis oficialia Muitinės laboratorijos išvada, atitinkančia Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1B-498 patvirtintų Ekspertinių tyrimų atlikimo muitinės laboratorijoje nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimus, ir įvertinęs produkcijos importavimo kaštus į Lietuvos Respubliką įvežė rūkomuosius mišinius, skirtus vandens pypkei (kaljanui), atitinkančius Muitinės laboratorijai mėginiuose pateiktą produkciją. Kadangi pagal Muitinės laboratorijos pateiktą išvadą šios prekės nelaikytinos tabako gaminiais, pareiškėjas joms akcizo mokesčio neskaičiavo ir nemokėjo.

Pareiškėjas pabrėžė, jog kai importavo prekes, jis gavo Muitinės laboratorijos 2011 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 2B-28-413 „Dėl rūkomųjų mišinių klasifikavimo“, kuriame nurodoma, kad buvo pateikta neteisinga rekomenduojama išvada dėl nacionalinio kodo ir, kad produktai, skirti rūkyti naudojant vandens pypkę, nors ir neturintys savyje tabako, laikomi rūkomuoju tabaku, o jų nacionalinis papildomas kodas yra X203. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Finansų ministeriją, kuri 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. ((14.21-02)-5K-1025653)-6K-1011290 pažymėjo, kad pagal 1995 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 95/59/EB „Dėl kitų ne apyvartos mokesčių, kurie turi įtakos apdoroto tabako suvartojimui“ (toliau – ir Direktyva) 7(2) straipsnio nuostatas, produktai, kurie yra visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų, tačiau atitinka šioje Direktyvoje nurodytus kriterijus, taikomus cigaretėms ar rūkomajam tabakui, laikomi cigaretėmis ar rūkomuoju tabaku.

Pareiškėjas teigė, kad Muitinės laboratorijos tyrimo protokolai laikytini specialiaisiais dokumentais, įrodančiais tam tikras aplinkybes ir jie gali būti nuginčyti/panaikinti tik teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-252/2010). Jei pareiškėjas Muitinės laboratorijos atstovų nebūtų suklaidintas, jis tokios prekės nebūtų importavęs, kadangi tai ekonomiškai nenaudinga. Kitose Europos Sąjungos valstybėse akcizai tokioms prekėms nėra skaičiuojami.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas galutinis akcizais apmokestinamų objektų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Reikalinga remtis ne tik formaliu teisės aktų nuostatų vertinimu ir taikymu, bet ir atsižvelgti į akcizų taikymo tikslus, produkto sudėtį, paskirtį, panaudojimo galimybes. Pareiškėjo nuomone, centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada dėl mišinio laikymo rūkomuoju tabaku prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir neatitinka protingumo kriterijaus. Nebuvo analizuota, koks gaminys laikytinas tabako pakaitalu, kad ją laikyti kitos prekės pakaitalu. Laiko nelogišku, jog rūkomasis mišinys vandens pypkei (kaljanui) ir turintis savo sudėtyje tabako ar tabako pakaitalų bei analogiškas mišinys, tačiau savo sudėtyje neturintis nei tabako, nei tabako pakaitalo, nei nikotino yra tapatūs gaminiai ir abu priskiriami prie akcizais apmokestinamų objektų, nes pareiškėjo importuotas gaminys nedaro poveikio sveikatai ir nepriklauso neskatintinų naudoti gaminių kategorijai. Pareiškėjo importuota produkcija nepatenka į akcizais apmokestinamų tikslų sritį. Komisija neatsižvelgė į tai, kad pagal Tabako kontrolės įstatymo nuostatas tabaku nelaikomi gaminiai, kuriuose nėra tabako. Pareiškėjo gaminiuose esminis sudėtinis komponentas – cukranendrių melasa.

Pareiškėjo nuomone, paskiriant baudą nebuvo įvertintos akcizų nedeklaravimo ir nesumokėjimo priežastys, neatsižvelgta į pareiškėjo kaltės nebuvimą. Pareiškėjas nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu įpareigoti pareiškėją sumokėti akcizus ir mano, kad kol nėra priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas šiuo klausimu, jis turi teisę šio mokesčio nemokėti ir vien šiuo pagrindu iš jo negali būti atimta galimybė būti atleistam nuo baudos, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais.

Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju kilo Europos Sąjungos teisės normų tinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas, t. y. Akcizų įstatymo 3 straipsnio 36 dalies nuostatų atitikimo Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Prašo kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo prašant išaiškinti, ar Akcizų įstatymo nuostatos, kuriomis akcizais apmokestinami produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, bet pagal kitus kriterijus atitinka Akcizų įstatymo 3 straipsnio 11 ar 27 dalyje nurodytus požymius, laikomi atitinkamai cigaretėmis arba rūkomuoju tabaku, atitinka Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad produktai, kurių sudėtyje yra kitų nei tabakas medžiagų laikomi cigarais arba cigarilėmis tik tokiu atveju, jeigu jie atitinka direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, o produktai, kurie yra visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų, laikomi cigaretėmis ir rūkomuoju tabaku tik tokiu atveju, jeigu atitinka Direktyvos 4 ir 5 straipsniuose išvardintus kriterijus.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Muitinės laboratoriją dėl rūkomųjų mišinių „Soex herbal hukka water melon“, „Hydro herbal molasses aurora pineapple“, „Hydro herbal molasses flower power sweet rose“, „El rosha herbal shisha strawberry“ ir „E1 rosha herbal shisha cherry“. Pareiškėjui pateiktuose atsakymuose 2010 m. gegužės 14 d. Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. Nr. 2B-28-203 nurodoma, jog minėtiems gaminiams nacionalinio papildomo kodo nėra. Muitinės laboratorija 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2B-28-413 informavo pareiškėją, jog minėtuose raštuose buvo pateikta neteisinga rekomenduojama išvada dėl nacionalinio papildomo kodo. Nurodė, kad rūkomajam tabakui priskiriami ir produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, todėl rūkomiesiems mišiniams, dėl kurių teiravosi pareiškėjas, nustatytas nacionalinis papildomas kodas X203.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas už tiriamuoju laikotarpiu 248,5 kg įsigytų rūkomųjų mišinių akcizų nedeklaravo ir nesumokėjo, akcizai sumokėti tik už 2010 m. balandžio 23 d. – 0,6 kg atgabento rūkomojo tabako (sumokėta 67 Lt akcizų). Kauno apskrities VMI 2011 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. AKI6-2, pritaikiusi Akcizų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą akcizų tarifą (111 litų už kilogramą produkto) pareiškėjui apskaičiavo 27 584 Lt akcizų.

Atsakovo nuomone, Muitinės laboratorijos išvados, kuriose nurodyta, jog nacionalinio papildomo kodo pareiškėjo gautoms prekėms nėra, oficialiai paneigtos Muitinės laboratorijos 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2B-28-413, kuriame nurodyta, jog išvados buvo klaidingos. Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašas patvirtintas Muitinės departamento 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1B-240. Šiame sąraše nurodoma, jog nacionalinis papildomas kodas X203 taikomas rūkomajam tabakui, apmokestinamam akcizų tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje. Akcizų įstatymo nuostatos suderintos su Direktyva. Akcizų įstatymo 3 straipsnio 36 dalyje (Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje) yra nurodyta, jog produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, bet pagal kitus kriterijus atitinka šio straipsnio 11 ir 27 dalyse (Direktyvos 4 ir 5 straipsniuose) nurodytus požymius, laikomi atitinkamai cigaretėmis arba rūkomuoju tabaku. Atsakovas laiko, kad nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nes Akcizų įstatymo 3 straipsnio 36 dalies ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos iš esmės yra analogiškos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Akcizų įstatymo ir Direktyvos nuostatas, Kauno apskrities VMI padarė išvadą, kad UAB „Piramidė LT“ atgabenusi rūkomuosius mišinius, skirtus vandens pypkei (kaljanui), kuriuose nėra tabako, privalo mokėti akcizus. Pagal teisės aktus nėra būtina, kad objektas būtų pagamintas vien tik iš tabako, gali būti pagamintas ir iš tabako pakaitalų. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs mokestį ar šio mokesčio sumokėjimo terminas yra atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad akcizų mokestis yra išdėstytas ar sumokėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog pagrindinis nesutarimas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl reikalingumo mokėti akcizus už produktus, kurių sudėtyje nėra tabako. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad pareiškėjo įvežtuose produktuose nebuvo tabako. Akcizų objektu nurodytas apdorotas tabakas apibrėžiamas Akcizų įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje Apdorotu tabaku laikoma cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas, kaip apibrėžta šiame straipsnyje. Pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnio 27 dalį rūkomasis tabakas - šie produktai: 1) suplėšytas, supjaustytas ar kitaip susmulkintas ir suspaustas į briketus (kubelius) arba nesuspaustas tabakas, tinkamas rūkyti jo papildomai neapdorojus pramoniniu būdu: 2) mažmeninei prekybai skirtos tabako liekanos (tabako lapų liekanos ir šalutiniai produktai, gauti apdorojant tabaką ir gaminant tabako produktus), nepriskirtinos prie šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nurodytų produktų, jeigu jos gali būti rūkomos. Minėto straipsnio 36 dalyje nurodyta, kad produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, bet pagal kitus kriterijus atitinka šio straipsnio 11 ir 27 dalyje nurodytus požymius, laikomi atitinkamai cigaretėmis arba rūkomuoju tabaku. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalį apdorotu tabaku yra laikomi: a) cigaretės: b) cigarai ir cigarilės; c) rūkomasis tabakas: 1) susmulkintas tabakas, skirtas cigaretėms sukti: 2) kitas rūkomasis tabakas: kaip jis apibrėžtas 3-7 straipsniuose. Pagal Direktyvos 5 straipsnį rūkomuoju tabaku laikomas: 1) tabakas, kuris buvo supjaustytas arba kitaip susmulkintas, suspaustas į briketus arba nesuspaustas, kurį galima rūkyti ir be tolesnio pramoninio apdorojimo; 2) mažmeninei prekybai skirtos tabako liekanos, nepriskirtinos prie 3 ir 4 straipsniuose nurodytų produktų, ir kurios gali būti rūkomos. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog produktai, kurie visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų, tačiau kitaip atitinka 4 ir 5 straipsniuose išvardytus kriterijus, yra laikomi cigaretėmis ir rūkomuoju tabaku.

Teismas akcentavo, kad Akcizų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo 3 priede. Iš minėto priedo 9 punkto matyti, jog Akcizų įstatymo nuostatos suderintos su Direktyva. Iš Akcizų įstatymo formulavimo matyti, kad jis realiai atitinka Direktyvos nuostatas. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje produktai apibrėžiama kaip produktai, kurie visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako. Tuo tarpu Akcizų įstatyme ši sąvoka apibrėžta panaudojant žodį „pakaitalas“. Teismo vertinimu, Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies tekstai kitomis kalbomis vartoja tokį patį apibrėžimą kaip ir lietuviškas Direktyvos tekstas. Prancūzų kalba nurodyta: „ Sont assimilés aux cigarettes et au tabac à fumer, les produits constitués exclusivement ou partiellement de substances autres que le tabac mais répondant aux autres critères des articles 4 ou 5“ (prancūzų kalba), anglų kalba - „Products consisting in whole or in part of substances other than tobacco but otherwise conforming to the criteria set out in Article 4 or 5 shall be treated as cigarettes and smoking tobacco“, vokiečių kalba - „Zigaretten und Rauchtabak gleichgestellt sind Erzeugnisse, die ausschließlich oder teilweise aus anderen Stoffen als Tabak bestehen, aber den übrigen Kriterien der Artikel 4 oder 5 entsprechen“.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš Europos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad būtinybė vienodai taikyti, todėl ir vienodai aiškinti Europos Sąjungos teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamas atskirai ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiosiomis kalbomis (Teisingumo Teismo 1969 m. lapkričio 12 d. sprendimo Stauder, 29/69, 3 p.; 1998 m. balandžio 2 d. sprendimo EMU Tabac ir kt., C-296/95, 36 p.). Be to, esant neatitikimų tarp teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 1998 m. balandžio 1 d. sprendimo Borgmann, C-1/02, 25 p.). Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš šių aplinkybių matyti, jog Direktyvoje nei viena oficialia kalba nevartojamas junginys „tabako pakaitalas“. Lietuviško žodžio „pakaitalas“ reikšmė iš esmės atitinka tą reikšmę, kuri išreikšta Direktyvoje. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, žodį „pakaitalas“ apibrėžia „kuo kas pakeičiama“, „pakeisti“ byloje aptariama prasme apibrėžiama kaip „vietoje vieno paimti kitą“. Pareiškėjo įvežami produktai yra skiriami naudoti rūkant vandens pypkę. „Pypkė“ suprantama kaip rūkymo įtaisas, o „rūkymas“ – „tabako dūmų traukimas“. Visuomenėje manoma, kad naudojant kaljaną yra rūkomas tabakas. Taigi pareiškėjo įvežtas produktas atitinka tabako pakaitalo požymius. Be to, pareiškėjas gaminiais prekiavo interneto svetainėje, pavadintoje www.tabakaskaljanui.lt. Tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo, jog jis pats importuotus gaminius laikė tabako pakaitalu. Negali būti reikalaujama, kad pakaitalas turėtų visas pirminio daikto savybes, kadangi visas tas pačias savybes gali turėti tik tie patys daiktai. Pareiškėjo įvežta prekė buvo pristatoma kaip tabakas, o ne cukrašvendrių melasa. Rinkoje apskritai nėra reklamuojamas toks gaminys kaip cukrašvendrių melasa kaljano pypkėms. Pristatant gaminį kaip tabaką nuslepiama jo tikroji sudėtis siekiant, kad gaminys būtų sutinkamas kaip tabakas.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis) esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus). Teismas pažymėjo, kad nors Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, pagal nusistovėjusią Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos direktyvą įgyvendinančius Lietuvos Respublikos teisės aktus (nesvarbu, ar jų nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to), turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55-91; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 150-169; 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011). Teismas sutiko su Komisijos išvada dėl Akcizų įstatymo ir Direktyvos nuostatų vertinimo, kad mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respublika atgabeno rūkomuosius mišinius, skirtus vandens pypkei (kaljanui), kuriuose nėra tabako, tačiau kurie kitaip atitinka Akcizų įstatymo 3 straipsnio 27 dalyje (Direktyvos 5 straipsnyje) išvardytus kriterijus, pagrįstai pareiškėjo įvežtus produktus laikė akcizų objektu ir apmokestino juos akcizais.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas teigė, kad jis atgabentų produktų nelaikė akcizais apmokestinamais objektais, remdamasis Muitinės laboratorijos raštais, kuriuose nustatyta, kad įvežtiems produktams nacionalinis papildomas kodas nebuvo nurodytas. Nuostatų 1 punkte nustatyta, kad Muitinės laboratorijoje atliekami prekių ekspertiniai tyrimai, siekiant: 1.1. nustatyti prekių klasifikaciją pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (toliau – ir KN), TARIC nomenklatūrą, Žemės ūkio produktų, kuriems skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, nomenklatūrą ir kitas muitinės naudojamas nomenklatūras (toliau – ir muitinės nomenklatūros); 1.2. nustatyti nacionalinį papildomą prekės kodą; 1.3. atpažinti narkotines, psichotropines, nuodingas, pavojingas medžiagas ir kitas draudžiamas ar ribojamas įvežti/išvežti prekes; 1.4. nustatyti tam tikrus prekės parametrus. Šių nuostatų 33 punkte nustatyta, kad pagrindas surašyti tyrimo protokolą yra asmens rašytinis prašymas. 35 punkte nustatyta, kad tyrimo protokolu įforminami ekspertiniai tyrimai, neturintys teismo ekspertizės statuso. Tyrimo protokolas surašomas vadovaujantis šių nuostatų 21 punktu. Pareiškėjas teigė ir tai, kad Muitinės laboratorijos protokolai, patvirtinti raštais 2010 m. gegužės 14 d. Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. Nr. 2B-28-203 yra nenuginčyti, galiojantys ir pareiškėjas, įveždamas prekes, jais pagrįstai rėmėsi. Nuostatų 39 punkte nustatyta, kad Muitinės laboratorijos direktoriaus sprendimu tyrimo protokolas gali būti pripažintas negaliojančiu dėl netikslios (nepilnos) arba klaidingos informacijos, pateiktos prašyme, arba paaiškėjus, kad jame nurodytos prekės neteisingai suklasifikuotos dėl kitų priežasčių. Tyrimo protokolas netenka galios nuo sprendimo dėl jo pripažinimo negaliojančiu priėmimo dienos. Apie tai informuojamas asmuo, kuriam tyrimo protokolas buvo išduotas.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, įvertinus Nuostatų 39 punktą, matyti, kad Muitinės laboratorijos direktoriui suteikta teisė tyrimo protokolus pripažinti negaliojančiais, todėl papildoma protokolų panaikinimo procedūra nereikalinga. Muitinės laboratorija 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2B-28 pripažino, kad jos raštuose 2010 m. gegužės 14 d. Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. Nr. 2B-28-203 pateikta neteisinga rekomenduojama išvada dėl nacionalinio papildomo kodo. Muitinės laboratorijos 2010 m. gegužės 14 d. Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. Nr. 2B-28-203 raštuose nurodoma, kad raštai yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisiškai privalomi. Pareiškėjas turėjo įvertinti pateikiamos informacijos teisinį pobūdį ir nelaikyti šios informacijos pagrindu nemokėti akcizų, o vadovautis Akcizų įstatymu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo delspinigių mokėjimo, būtent įvertinus susidariusią situaciją dėl Muitinės laboratorijos pateiktų neteisingų išvadų. Šiuo atveju, atmestini pareiškėjo argumentai, kad nebuvo įvertinti jo argumentai dėl Muitinės laboratorijos pateiktų neteisingų išvadų. Mokesčių administravimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais. Mokesčių administravimo įstatymas ar Akcizų įstatymas nenumato galimybių atleisti nuo mokesčių mokėjimo dėl to, kad mokesčių mokėtojas buvo suklaidintas neteisingos konsultacijos.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog bauda pareiškėjui paskirta vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas prašo jį atleisti nuo baudos, nes dėl akcizų nesumokėjimo nėra jo kaltės, jis rėmėsi Muitinės laboratorijos pateiktais protokolais ir buvo suklaidintas. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta galimybė atleisti nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnį paskirtų baudų mokėjimo, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, tačiau šis punktas taikomas kartu su to paties straipsnio 2 dalimi. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusios su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis sumokėjo akcizus, ar pateikė prašymą atidėti arba išdėstyti baudos sumokėjimą, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo baudos sumokėjimo. Kitų pagrindų Mokesčių administravimo įstatyme kuriais remiantis pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo baudos, nenustatyta, tad ir teismas neįgaliotas dar kartą Muitinės laboratorijos neteisingų išvadų vertinti kaip pagrindo pareiškėją atleisti nuo baudos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, t. y. prašyti išaiškinti, ar Akcizų įstatymo nuostatos, kuriomis akcizais apmokestinami produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, bet pagal kitus kriterijus atitinka Akcizų įstatymo 3 straipsnio 11 ar 27 dalyje nurodytus požymius, laikomi atitinkamai cigaretėmis arba rūkomuoju tabaku, atitinka Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad produktai, kurių sudėtyje yra kitų nei tabakas medžiagų laikomi cigarais arba cigarilėmis tik tokiu atveju, jeigu jie atitinka direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, o produktai, kurie yra visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų, laikomi cigaretėmis ir rūkomuoju tabaku tik tokiu atveju, jeigu atitinka direktyvos 4 ir 5 straipsniuose išvardintus kriterijus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Teismų įstatymo 40-1 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kaip jau buvo aiškinta anksčiau, Akcizų įstatymo 3 straipsnio 36 dalies nuostata, kad produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad produktai, kurie yra visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, vertintini, kaip identiškos nuostatos, ir žodis „pakaitalas“ šiame kontekste gali būti suprantamas, kaip produktas, kuris yra visiškai arba iš dalies pagamintas ne iš tabako. Nors perkeliant Direktyvos nuostatą į Akcizų įstatymą Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis apibrėžta kitu žodžiu, tačiau šis žodis turi analogišką prasmę kaip ir vartojamas Direktyvoje, o jo prasmė aiškintina remiantis tame tarpe ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies versijomis kitomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Vadovaudamasi šiais argumentais, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimą.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisijos skundžiamas sprendimas, priimtas remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų išsamia analize, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalimi, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Piramidė LT“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai pažymi, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti visas bylai reikšmingas tiek teisines, tiek faktines aplinkybes, tačiau to nepadarė, todėl priėmė neteisėtą ir bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl prievolės mokėti akcizo mokestį už produktus, kurių sudėtyje nėra tabako. Bylos medžiaga patvirtina, jog Kauno apskrities VMI 2011 m. sausio 31 d. patikrinimo akte Nr. AK 16-2, patikrinusi UAB „Piramidė LT“ akcizų apskaičiavimą ir sumokėjimą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įvežant į Lietuvos Respubliką iš Europos Sąjungos ir importuojant iš trečiųjų šalių rūkomuosius mišinius skirtus kaljanui, tiesiogiai supakuotus į pakuotes, kurių neto masė ne didesnė kaip 500 g, kombinuotosios nomenklatūros kodas (KN) 2403 10 10, nustatytas vadovaujantis 2009 m. rugsėjo 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 948/2009, patikrinimo metu nustatė pažeidimus. Kauno apskrities VMI konstatavo, jog UAB „Piramidė LT“ nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. į Lietuvos Respubliką įvežė 248,5 kg rūkomųjų mišinių kaljanui, t. y. El Rosha, Ed hardy, Soex herbal, Hydro herbal, už kurias akcizai neapskaičiuoti ir nesumokėti, ir tuo pažeidė Akcizų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus (mok. byla, b. l. 59 – 63).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėjas 2010 m. balandžio 4-20 d., 2010 m. balandžio 26 d. prašymais kreipėsi į Muitinės laboratoriją dėl rūkomųjų mišinių „Soex herbal hukka water melon“, „Hydro herbal molasses aurora pineapple“, „Hydro herbal molasses flower power sweet rose“, „El rosha herbal shisha strawberry“ ir „El rosha herbal shisha cherry“, prašydamas ištirti šių prekių mėginių kombinuotos nomenklatūros kodą, nacionalinį papildomą kodą, tarifinę grupę, ar gaminiuose yra tabako (mok. byla, b. l. 83 - 85). Muitinės laboratorija 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 2B-28-203 informavo, jog pareiškėjo įvežtuose produktuose, skirtuose rūkyti naudojant vandens pypkę (kaljaną) „Soex herbal hukka water melon“, „Hydro herbal molasses aurora pineapple“, „Hydro herbal molasses flower power sweet rose“, „El rosha herbal shisha strawberry“ ir „El rosha herbal shisha cherry“ tabako bei nikotino neaptikta ir jie turėtų būti klasifikuojami pagal kombinuotosios nomenklatūros KN kodą 2403 1010, TARIC kodą 2403 10 10 00, t. y. kaip rūkomieji mišiniai, skirti vandens pypkei (kaljanui) (nacionalinio papildomo kodo šiai produkcijai nėra). Kita vertus, Muitinės laboratorija 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2B-28-413 „Dėl rūkomųjų mišinių klasifikavimo“ informavo pareiškėją, kad pateikta neteisinga rekomenduojama išvada dėl Nacionalinio papildomo kodo. Rašte buvo nurodyta, kad vadovaujantis Akcizų įstatymo 3 straipsnio 33 dalies (nuo 2010 m. balandžio 1 d. – 3 straipsnio 36 dalies) apibendrintu paaiškinimu, rūkomajam tabakui priskiriami ir produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų. Taigi rašte buvo suformuluota priešingo pobūdžio išvada, t. y., jog remiantis šiuo paaiškinimu (raštu), pirmiau išvardinti produktai, skirti rūkyti naudojant vandens pypkę, neturintys savo sudėtyje tabako, laikytini rūkomuoju tabaku, jų nacionalinis papildomas kodas yra X203 (mok. byla, b. l. 66). Pažymėtina, jog šia išvada iš esmės vadovavosi ir mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus dėl pareiškėjo apmokestinimo akcizų mokesčiu.

Pažymėtina, jog apdorotas tabakas, kaip akcizo mokesčio objektas, apibrėžiamas Akcizų įstatymo (2001 m. spalio 30 d. įstatymo Nr. IX-569 redakcija) 3 straipsnio 9 dalyje. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatomis, apdorotu tabaku laikomos cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas, kaip apibrėžta šiame straipsnyje. Pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnio 27 dalį rūkomasis tabakas apibrėžiamas kaip šie produktai: 1) suplėšytas, supjaustytas ar kitaip susmulkintas ir suspaustas į briketus (kubelius) arba nesuspaustas tabakas, tinkamas rūkyti jo papildomai neapdorojus pramoniniu būdu; 2) mažmeninei prekybai skirtos tabako liekanos (tabako lapų liekanos ir šalutiniai produktai, gauti apdorojant tabaką ir gaminant tabako produktus), nepriskirtinos prie šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nurodytų produktų, jeigu jos gali būti rūkomos. Akcizų įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nurodyta, kad produktai, kurie visiškai ar iš dalies pagaminti iš tabako pakaitalų, bet pagal kitus kriterijus atitinka šio straipsnio 11 (Cigaretės) ir 27 (Rūkomasis tabakas) dalyse nurodytus požymius, laikomi atitinkamai cigaretėmis arba rūkomuoju tabaku. Be to, pagal 1995 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 95/59/EB „Dėl kitų ne apyvartos mokesčių, kurie turi įtakos apdoroto tabako suvartojimui“ 2 straipsnio 1 dalį apdorotu tabaku yra laikomi: a) cigaretės: b) cigarai ir cigarilės; c) rūkomasis tabakas: 1) susmulkintas tabakas, skirtas cigaretėms sukti: 2) kitas rūkomasis tabakas: kaip jis apibrėžtas 3-7 straipsniuose. Pagal Direktyvos 5 straipsnį rūkomuoju tabaku laikomas: 1) tabakas, kuris buvo supjaustytas arba kitaip susmulkintas, suspaustas į briketus arba nesuspaustas, kurį galima rūkyti ir be tolesnio pramoninio apdorojimo; 2) mažmeninei prekybai skirtos tabako liekanos, nepriskirtinos prie 3 ir 4 straipsniuose nurodytų produktų, ir kurios gali būti rūkomos. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog produktai, kurie visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų, tačiau kitaip atitinka 4 ir 5 straipsniuose išvardytus kriterijus, yra laikomi cigaretėmis ir rūkomuoju tabaku.

Iš šių teisės normų (nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo) matyti, jog nėra būtina, kad akcizo mokesčio objektas būtų pagamintas vien tik iš tabako, t. y. jis gali būti pagamintas ir iš tabako pakaitalų (kitų medžiagų), jeigu atitinka kitus kriterijus, pagal kuriuos gali būti priskirtas cigaretėms ir/ar rūkomajam tabakui. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo įvežami produktai yra skirti naudoti rūkant vandens pypkę. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamais duomenimis (http://dz.lki.lt/search/), „pypkė“ bendrinėje lietuvių kalboje suprantama kaip rūkymo įtaisas (kiauraviduris kotelis ir galvutė tabakui kimšti), o „rūkymas“ – būtent kaip tabako dūmų traukimas (veiksmažodis „rūkyti“ reiškia „traukti į save tabako dūmus“). Taigi, akivaizdu, jog atsižvelgiant į bendrinės lietuvių kalbos normas bei nurodytų terminų vartoseną, visuomenėje manoma, kad kaljano (vandens pypkės) naudojimas yra susijęs su tabako rūkimo procesu ir šiuo požiūriu kaljano naudojimui skirti produktai (gaminiai) atitinka tabako pakaitalo požymius. Be to, kaip nustatyta byloje, pareiškėjas gaminiais prekiavo interneto svetainėje, pavadintoje www.tabakaskaljanui.lt. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė per se įrodo, jog pats pareiškėjas importuotus gaminius iš esmės laikė (pripažino) tabako pakaitalu, t. y. pareiškėjo įvežtos prekė buvo pristatomos būtent kaip rūkomasis tabakas, o ne kaip cukrašvendrių melasa (medžiaga, kurios rasta atliekant pareiškėjo įvežtų prekių laboratorinius tyrimus). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog rinkoje apskritai nėra reklamuojamas (sutinkamas) toks gaminys kaip cukrašvendrių melasa kaljano pypkėms. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo įvežtos prekės, dėl kurių apmokestinimo vyksta ginčas, yra laikytinos rūkomuoju tabaku, yra teisinga bei pagrįsta objektyviais byloje surinktais duomenimis (įrodymais).

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti.

Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, bylos Nr.4968/99). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr.1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v.

Finland). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Akcizų įstatymo formuluotės, kuriose vartojama sąvoka „tabako pakaitalai“, iš esmės atitinka 1995 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 95/59/EB „Dėl kitų ne apyvartos mokesčių, kurie turi įtakos apdoroto tabako suvartojimui“ nuostatas (sąvokos „tabako pakaitalas“ reikšmė iš esmės atitinka tą reikšmę, kuri išreikšta Direktyvoje apibrėžiant produktus, kurie visiškai arba iš dalies pagaminti ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų).

Vertindama aplinkybę, jog, sprendžiant įvežtų prekių, dėl kurių vyksta ginčas, apmokestinimo klausimą pareiškėjas buvo/galėjo būti suklaidintas prieštaringos informacijos, kurią jam suteikė Muitinės laboratorija (2010 m. gegužės 14 d. raštas Nr. 2B-28-190 ir 2010 m. gegužės 24 d. raštas Nr. 2B-28-203 bei 2010 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 2B-28-413), teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, kaip jau buvo konstatuota aukščiau, iš bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog neapmokestindamas įvežtų prekių akcizo mokesčiu pareiškėjas padarė mokesčio įstatymo pažeidimą.

Pabrėžtina, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 140 straipsniu, baudos pagal šį įstatymą skiriamos asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje numatytų baudų skyrimo pagrindas yra konkretus mokesčių įstatymų pažeidimas. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnis apibrėžia, jog mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, inter alia, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes (2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nustačius padarytą mokesčio įstatymo pažeidimą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo paskirta akcizo mokesčio bauda.

Antra, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei administracinių teismų praktika, klaidingo mokesčio įstatymo paaiškinimo ar konsultacijos suteikimas taip pat yra pripažįstamas kaip vienas iš mokesčių mokėtojo atleidimo nuo jam skirtos baudos pagrindų (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis); „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 34 punktas). Tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs mokestį ar šio mokesčio sumokėjimo terminas yra atidėtas arba išdėstytas.

Nagrinėjamu atveju nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apskaičiuotas akcizo mokestis yra išdėstytas ar sumokėtas, todėl administracinis teismas, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, neturi teisinio pagrindo pareiškėjo atleisti nuo jam skirtos baudos sumokėjimo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piramidė LT“ apeliacinį skundą atmesti

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas