2025-08-27 Nr. AB-13282-3-61-3-01678-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2471-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01678-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 25S70547 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 25S72821, kuriuo panaikintas nuolatinis leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas 2).

2. Pareiškėja nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietė buvo iki 2009 m. Pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) pilietybės 2009 m., nes tuomet jos motina pareiškėjai gavo Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) pasą. Pareiškėja iki 2023 metų gyveno adresu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilnius, o šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjos šeima iš jos motinos pusės yra iš Lietuvos Respublikos ir visą gyvenimą čia gyveno, o apie tėvo pusės gimines neturi informacijos, nes su juo nebendrauja nuo trejų metų amžiaus. Pareiškėja lankė vaikų darželį (duomenys neskelbtini), ten pat baigė pirmas dvi klases, 2002–2010 m. mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje. Baigusi Vilniuje esančią (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, pareiškėja laikinai išvyko studijuoti į kolegiją, esančią Kaliningrade, kur įgijo reklamos specialisto kvalifikaciją. Pareiškėja studijų metu savaitgaliais ir per atostogas grįždavo į Vilnių. Baigusi studijas, 2017 metais, individualios veiklos pagrindu įsteigė kosmetikos parduotuvę (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), Kaliningrade, kur turėdavo vykti verslo reikalais iš Lietuvos. Pareiškėja 2023 m. ištekėjo, jos sutuoktinis, gavęs laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. liepos 31 d. įkūrė mažąją bendriją (duomenys neskelbtini), kurioje jos sutuoktinis yra vadovas; pareiškėjai mažoji bendrija priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kaip sutuoktinei.

3. Pareiškėja teigė, kad kartu su sutuoktiniu nuomojasi butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur šiuo metu nuolat gyvena. Pareiškėja ir jos sutuoktinis Lietuvoje turi automobilį, banko sąskaitas, pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje ir niekada nebuvo išvykusi ilgiau nei 12 mėnesių, išskyrus Covid-19 pandemijos laikotarpį, kai grįžti į Lietuvą negalėjo dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl uždarytų sienų ir kelionių apribojimų. Pareiškėja Lietuvoje 2024 metais gyveno daugiau nei 230 dienų, o nuo 2024 m. spalio mėn. nebuvo išvykusi iš Lietuvos. Pareiškėja visada deklaravo pajamas Lietuvoje ir mokėjo gyventojų pajamų ir privalomo sveikatos draudimo mokesčius – tai patvirtina pridedamos deklaracijos. Pareiškėja 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo ir leidimo nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui išdavimo, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo. Lietuvoje gyvena pareiškėjos giminės iš motinos pusės: močiutė K. L. ir patėvis V. G., kurių duomenis atsakovas galėjo gauti iš Gyventojų registro.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte ar 82 punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

5. Pareiškėja paaiškino, kad byloje yra pateikti duomenys, jog nuo 2017 metų vykdo individualią veiklą Rusijoje, o nuo 2025 m. sausio mėn. vykdo individualią veiklą Portugalijos Respublikoje, taip pat yra atsakovui prieinami Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Sodros duomenys, jog pareiškėja Lietuvoje deklaravo pajamas, gautas už individualią veiką, ir sumokėjo mokesčius, taip pat mokėjo sveikatos draudimo mokestį, todėl pareiškėjai taikytina išimtis, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte ar 82 punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

6. Pareiškėja teigė, kad atsakovas netinkamai įvertino jos nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pareiškėja pabrėžė, kad nors galima sutikti su atsakovu, jog asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis, tačiau būtent tokių duomenų atsakovas ir nenurodė, o pareiškėjos pateikti duomenys patvirtino buvus priešingą padėtį, t. y., kad pareiškėja turėjo ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pareiškėja Lietuvoje turi verslą, šeimą, naminį gyvūną, automobilį, banko sąskaitas, moka mokesčius, taip pat yra gimusi Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios neteko ne savo valia, ir šiuo metu kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės sugrąžinimo.

7. Pareiškėja taip pat nurodė, kad iš atsakovui pateiktų duomenų visumos (t. y. tiek objektyvių, tiek subjektyvių veiksnių visumos) galima padaryti išvadą, jog nors pareiškėja laikinai išvykdavo į Rusiją verslo reikalais, o 2020–2021 metais prieš savo valią buvo užlaikyta dėl Covid-19 pandemijos apribojimų kelionėms, tačiau jos socialinių ir ekonominių interesų centras išliko Lietuvoje – šioje valstybėje vykdo veiklą, nuolat gyvena, moka mokesčius, kuria verslą ir nuo 2021 metų Lietuvoje nuolat gyvena, neišvykdama į trečiąją šalį ilgiau nei 12 mėnesių, o svarbiausia – pareiškėja laiko, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad, sprendžiant dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 (toliau kartu – ir skundžiami Sprendimai), būtina įvertinti šių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. jo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio ir 3 straipsnio nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Atsakovas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su pareiškėjos verslu Rusijoje, force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) aplinkybėmis dėl Covid-19 apribojimų 2020–2021 metais, pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, todėl netinkamai pritaikė teisinį skundžiamų sprendimų pagrindą.

9. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

10. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu 1 nusprendė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – LNG aprašas), 90 punktu, nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės; Sprendimu 2 nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

11. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas 1 priimtas todėl, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas pagrindas, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – VSATIS) duomenimis, galima daryti išvadą, kad pareiškėja, 2020 m. birželio 16 d. išvykusi iš Lietuvos Respublikos, atgal į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugsėjo 13 d. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjant prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi yra nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, Migracijos departamentas įvertino, kad nėra pagrindo priimti sprendimą pakeisti leidimą nuolat gyventi, todėl prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutrauktas vadovaujantis LNG aprašo 90 punktu, t. y. atsisakoma leidimą nuolat gyventi pakeisti.

12. Sprendimas 2 priimtas nustačius, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėja nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. buvo išvykusi ir ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, t. y. buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, todėl, vadovaudamasis LNG aprašo 90 punktu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos nurodyta informacija, taip pat Migracijos departamento turimi duomenys, kurie patvirtina, kad asmuo Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, ir tai, kad pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas ne pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punktą ar 82 punktą, sudarė pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

13. Sprendimas 2 priimtas todėl, kad pareiškėja, kuriai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nurodė, kad skundo argumentai dėl to, jog pareiškėja gimė Vilniuje ir neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 2009 m. motinos iniciatyva, vertintini kaip nesusiję su skundo reikalavimu. Pareiškėja teigė, kad su sutuoktiniu šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad prie skundo pridedama nuomos sutartis baigėsi 2024 m. rugsėjo 30 d. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrindė nei fakto, kad tebegyvena nurodytu adresu, nei ketinimų nuolat gyventi Lietuvoje.

14. Migracijos departamentas pažymėjo, kad automobilio ir banko sąskaitos turėjimas nesuteikia pagrindo vertinti pareiškėjos ateities ketinimų. Duomenų apie savo deklaruojamas pajamas Lietuvoje pareiškėja nepateikė. Sprendime 2 nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja Lietuvoje kada nors būtų įdarbinta ir jai būtų mokėtos draudžiamosios pajamos. Pildydama Migracijos departamento klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nuo 2017 m. vykdo individualią veiklą Rusijoje, o nuo 2025 m. sausio mėnesio vykdo individualią veiklą Portugalijos Respublikoje – dėl Rusijos Federacijoje ir Portugalijos Respublikoje vykdomos individualios veiklos ginčo nėra, pareiškėja ir savo skunde tai patvirtino.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl pilietybės grąžinimo nėra susiję su skundžiamais sprendimais ir negali daryti įtakos ginčijamų Sprendimų teisėtumui. Be to, minėti prašymai buvo teikiami jau po to, kai pareiškėjos atžvilgiu buvo priimti ginčijami Sprendimai. Tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos giminės, atsakovo vertinimu, taip pat nėra susiję su ginčijamų Sprendimų priėmimu.

16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikiamuose nutarimuose apribojimų galiojimo pradžia yra 2020 m. kovo 30 d., o pareiškėja nebuvo Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. birželio 6 d. Taip pat pareiškėja nepateikė duomenų, kad tokie griežti apribojimai galiojo iki 2021 m. rugsėjo 13 d. Taigi, atsakovas apibendrino, kad pareiškėja nepagrindė, jog egzistavo nuo jos valios nepriklausiusios priežastys, dėl kurių negyveno Lietuvos Respublikoje daugiau negu 12 mėnesių. Tai, kad pareiškėja nuo 2017 m. vykdo veiklą Rusijoje, o nuo 2025 m. sausio mėnesio vykdo veiklą Portugalijoje, taip pat tai, kad pareiškėja Lietuvoje deklaravo pajamas ir sumokėjo mokesčius (tokių duomenų pareiškėja nėra pateikusi), nesukuria teisinio pagrindo taikyti pareiškėjai išimtį, nes išimtis taikytina tuo atveju, kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkto ar 82 punkto pagrindu, t. y. jei užsienietis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš jų Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 2 metus, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą arba turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys.

17. Atsakovas pažymėjo, kad pati pareiškėja teigė, jog nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjos verslas yra Rusijoje, pareiškėjos išvykimų iš Lietuvos Respublikos į Rusiją dažnumą ir trukmę, atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėja ir po 2021 m. spalio 2 d. Lietuvoje nuolat negyvena ir itin dažnai vyksta į Rusiją.

II. 18. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2025 m. kovo 4 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš Migracijos departamento 640 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2, kuriais pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi ir panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

20.1. Pareiškėja 2025 m. kovo 4 d. su prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

20.2. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą apie tai, kur ji gyveno laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d.

20.3. Pareiškėja pateikė raštišką paaiškinimą, kuriame nurodė, kad minėtu laikotarpiu galiojo su Covid-19 pandemija susiję apribojimai. Pagal 2020 m. kovo 27 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimą Nr. 763-r išvykimas iš Rusijos buvo draudžiamas net ir tiems asmenims, kurie turėjo leidimą gyventi užsienyje. Vėliau taisyklės buvo pakeistos ir Rusijos piliečiams buvo leista vieną kartą išvykti, t. y. 2020 m. birželio 6 d. buvo priimtas ankstesnio Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimo pakeitimas Nr. 1511-r.

20.4. Atsakovas priėmė Sprendimą 1, kuriuo nutraukė prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakė pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

20.5. Atsakovas priėmė Sprendimą 2, kuriuo leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kaip ypatingas jos nebuvimo Europos Sąjungos teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės priežastis nurodo tai, jog ji į Rusiją išvyko verslo reikalais ir grįžti negalėjo dėl Covid-19 pandemijos ribojimų. Rusijoje galiojo Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo draudžiamas išvykimas iš Rusijos net tiems asmenims, kurie turėjo leidimus gyventi užsienyje, todėl galioję apribojimai neleido sugrįžti į Lietuvą ir tai nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

22. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo, jog pareiškėja turi verslą Rusijoje bei Portugalijoje (nuo 2025 m.), nėra. Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis. Teismas nurodė, kad pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nepriklausė labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus įvertino kaip pagrįstus ir konstatavo, kad atsakovas netinkamai sprendė dėl šių aplinkybių.

23. Pareiškėja skunde nurodė, kad turėjo būti taikoma Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta išimtis, tačiau teismas su šiais argumentais nesutiko. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkto ar 82 punktų pagrindus, todėl išimtis pareiškėjai negalėjo būti pritaikyta.

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad netinkamai buvo įvertinti ir pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuva. Teismas pritarė atsakovo pastebėjimams, kad pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėja po ginčo laikotarpio neviršijo teisės aktais nustatyto išvykimo laikotarpio. Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gimė Vilniuje ir iki 2009 m. buvo Lietuvos pilietė; Lietuvos pilietybės pareiškėja neteko nuo 2009 m., kai mama gavo pareiškėjai Rusijos pasą; pateikti rašytiniai įrodymai bei posėdžio metu išdėstyti argumentai patvirtino, kad pareiškėja 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymus dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo ir leidimo nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui išdavimo, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo; pareiškėjos giminės iš mamos pusės yra iš Lietuvos ir visą gyvenimą gyveno Lietuvoje; pareiškėja laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2010 m. mokėsi Lietuvoje; pareiškėja teismui yra pateikusi įrodymus dėl nekilnojamojo turto nuomos (sutartis šiuo metu negalioja), sudarytų teikimo paslaugų Lietuvoje, įrodymus dėl jos sutuoktinio turimo verslo bei automobilio. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindė pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad atsakovo išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, taip pat liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją.

25. Atsižvelgdama į ginčo teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, kurie pirmosios instancijos teismo panaikinti, o atsakovas įpareigotas iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2025 m. kovo 4 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 26. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

27. Atsakovas mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, neatsižvelgė į Migracijos departamento argumentus dėl byloje esančių įrodymų, netinkamai įvertino su pareiškėja susijusias faktines aplinkybes bei padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.

28. Pirma, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis. Atsakovas teigia, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėja nebuvo Lietuvoje, nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., nesutampa su pandemijos pradžia ir nebėra taikomi itin griežti apribojimai – priešingai, pareiškėja nevertino aplinkybių kaip rizikingų keliauti, ir, be kita ko, išvyko tada, kai nei Lietuvos Respublikos, nei Rusijos Federacijos teisės aktai nebenumatė itin griežtų ribojimų. Pareiškėjos į bylą pateikta informacija, be kita ko, patvirtina, kad jau nuo 2020 m. birželio 6 d. buvo pakeistos griežtos taisyklės Rusijoje (buvo priimtas ankstesnio Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimo pakeitimas Nr. 1511- r). Pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nepriklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl nėra pagrindo vertinti, kad tuo metu, kai dėl Covid-19 nebuvo itin griežtų ribojimų, pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvą, priešingai – pareiškėja galėjo grįžti į Lietuvą, jei būtų siekusi išsaugoti turimą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Be kita ko, pareiškėja išvyko į Rusiją jau po to, kai buvo paskelbta ekstremali situacija dėl Covid-19 ir panaikintas tik karantinas, bet ne ekstremali situacija. Pareiškėja žinojo, kokios yra galimos grėsmės ir pasirinko vykti. Pastebėtina, kad pagal karantino metu Lietuvoje galiojusias taisykles užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvą. Pareiškėja apsisprendė negrįžti iki 2021 m. rugsėjo 13 d., todėl nėra pagrindo vertinti, kad leidimas nuolat gyventi panaikintas nepagrįstai. Todėl manome, kad teismas nepagrįstai įvertino, jog pareiškėja neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą.

29. Teismas pritarė Migracijos departamento pastebėjimams, kad pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją, tačiau teigė, jog nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja po ginčo laikotarpio neviršija teisės aktais nustatyto išvykimo laikotarpio. Migracijos departamento vertinimu, pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra konstatuotas 12 mėn. laikotarpis, kuriuo pareiškėja negyveno Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės. Nėra būtina, kad pareiškėja sistemingai pažeistų Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą nuostatą, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, galėtų būti nepanaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, taip pat nėra nustatyta, kad užsienietis turi pažeisti šią nuostatą daugiau kaip vieną kartą, kad būtų panaikintas leidimas nuolat gyventi. Atsakovo teigimu, teismas padarė klaidą, vertindamas teisiškai nereikšmingą faktą, jog pareiškėja po ginčo laikotarpio neviršija teisės aktais nustatyto išvykimo laikotarpio – ši teismo konstatuota faktinė aplinkybė nėra svarbi ginčijamo sprendimo priėmimui.

30. Migracijos departamentas mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jo atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos socialinius ryšius su Lietuva. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja siekia atgauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kad pareiškėja, sulaukusi pilnametystės, atgauti Lietuvos pilietybės nesiekė: priešingai, pareiškėja išvyko studijuoti į Rusiją ir verslą vykdė taip pat Rusijoje, o ne Lietuvoje. Pareiškėja 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymus dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo ir leidimo nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui išdavimo, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo, tačiau šių veiksmų ėmėsi tik tada, kai pareiškėjos atžvilgiu buvo priimti ginčijami sprendimai.

31. Atsakovas teigia, kad nekilnojamojo turto nuomos sutartis, kaip ir nurodė teismas, yra nebegaliojanti (galiojo iki 2024 m. rugsėjo 30 d.), o kiti pareiškėjos pateikti įrodymai taip pat nesuteikia pagrindo vertinti, jog pareiškėjos interesų centras yra Lietuvoje. Pareiškėjos pateiktos paslaugų teikimo sutartys yra neaktualios, pavyzdžiui, automobilio stovėjimo vietos nuomos sutartis, mobiliojo ryšio paslaugų sutartis, šviesolaidžio interneto paslaugų teikimo sutartis (sudaryta 2022 m. rugsėjo 9 d., numatant trumpiausią naudojimosi terminą 24 mėn.), automobilio draudimo sutartis tik patvirtina, kad pareiškėja (ar jos sutuoktinis) naudojasi šiomis paslaugomis Lietuvoje, tačiau tai nepagrindžia, kad būtent Lietuvoje yra pareiškėjos interesų centras.

32. Atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog faktinės aplinkybės, jog pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, gavęs leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (pastebėtina, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi baigė galioti 2025 m. gegužės 9 d.), turi verslą Lietuvoje, yra svarbesnės, sprendžiant dėl pareiškėjos interesų centro, nei tai, kad pačios pareiškėjos verslas vykdomas Rusijoje.

33. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, tinkamai nurodė motyvus ir pagrindė savo priimtą sprendimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, išskirtinę reikšmę teikdamas formaliam pareiškėjos ryšių su Lietuva konstatavimui, o ne realiai egzistuojančioms bylos aplinkybėms, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

34. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo pridėti į bylą Rusijos nutarimą.

35. Pareiškėja tvirtina, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kai buvo taikomi itin griežti apribojimai. Pareiškėja nurodo, kad iš Lietuvos pusės nebuvo taikoma jokių įvažiavimo ar išvažiavimo apribojimų, tik rekomenduojama dažnai nekeliauti. Pareiškėja iš Rusijos pusės į Lietuvą be kliūčių įvažiavo 2020 m. gegužės 18 d. ir išvažiavo 2020 m. birželio 16 d. dėl verslo reikalų. Pareiškėjai bandant išvykti iš Rusijos, remiantis 2020 m. balandžio 29 d. potvarkiu 1170-p, kuris keitė bendrąjį potvarkį Nr. 635-p nuo 2020 m. kovo 16 d., išvykti negalėjo. Pareiškėja paaiškina, kad minėtame 2020 m. balandžio 29 d. potvarkyje Nr. 1170-p nurodyta, jog iš Rusijos galima išvykti tik vieną kartą, o pareiškėja šia teise pasinaudojo 2020 m. gegužės mėn., todėl negalėjo grįžti į Lietuvą.

36. Pareiškėjos teigimu, teismas tinkamai įvertino jos ryšius su Lietuvos Respublika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2, kuriais pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi ir panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino – panaikino skundžiamus Sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2025 m. kovo 4 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, taip pat liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją. Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra konstatuotas 12 mėn. laikotarpis, kuriuo pareiškėja negyveno ES valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės. Laikotarpis, kuriuo pareiškėja nebuvo Lietuvoje, nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., nesutampa su pandemijos pradžia ir nebėra taikomi itin griežti apribojimai – priešingai, pareiškėja nevertino aplinkybių kaip rizikingų keliauti, ir, be kita ko, išvyko tada, kai nei Lietuvos Respublikos, nei Rusijos Federacijos teisės aktai nebenumatė itin griežtų ribojimų. Pirmosios instancijos teismas, išskirtinę reikšmę teikdamas formaliam pareiškėjos ryšių su Lietuva konstatavimui, o ne realiai egzistuojančioms bylos aplinkybėms, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prie bylos pridėti Rusijos nutarimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą minėto nutarimo nepridėjo, todėl šis klausimas teisėjų kolegijos nesvarstytinas.

42. Byloje nustatyta, kad Sprendimu 1 nuspręsta nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis LNG aprašo 90 p.). Sprendimu 2 nuspręsta panaikinti leidimą, nes asmuo gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.).

43. Sprendime 2 nurodyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2020 m. birželio 8 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu ir galiojo iki 2025 m. birželio 8 d. Pareiškėja 2025 m. kovo 4 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 5 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė pateikti paaiškinimą dėl gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėja Migracijos departamentui paaiškino, kad minėtu laikotarpiu galiojo su Covid-19 pandemija susiję ribojimai. Pagal 2020 m. kovo 27 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimą Nr. 763-r išvykimas iš Rusijos buvo draudžiamas net ir tiems asmenims, kurie turėjo leidimą gyventi užsienyje. Vėliau taisyklės buvo pakeistos ir Rusijos piliečiams buvo leista vieną kartą išvykti, t. y. 2020 m. birželio 6 d. buvo priimtas ankstesnio Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimo pakeitimas Nr. 1511-r.

44. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčui reikšmingos nuostatos (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Įstatymas nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, kaip reikšminga aplinkybė pripažįstama ir Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1390-624/2025 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo užsieniečio skundas dėl atsakovo sprendimo panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas, nes atsakovas neįvertino reikšmingų aplinkybių, kad užsienietis Įstatymo nuostatas pažeidė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių – suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo Baltarusijoje (užsienietis buvo Baltarusijos valdžią kritikavęs asmuo), taip pat turėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva.

46. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata priimta, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Šiuo aspektu aktualios Direktyvos 4 konstatuojamosios dalies nuostatos, nurodančios, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Europos Bendrijos steigimo sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Direktyvos 6 konstatuojamoji dalis nustato, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu. Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

47. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendime byloje C-432/20 yra nurodęs, jog kalbant apie Direktyva siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas. Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą 12 mėnesių iš eilės laikotarpį. Iš Direktyvos 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo ES teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo ES teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 Tvarkos apraše nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1412-520/2025).

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kaip ypatingas jos nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės priežastis nurodė tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. galiojo su Covid-19 susiję ribojimai. Rusijoje galiojo Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo draudžiamas išvykimas iš Rusijos net tiems asmenims, kurie turėjo leidimus gyventi užsienyje. Pareiškėja dėl galiojusių apribojimų negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

50. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Sprendimu 2, pažymi, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl galiojusių Covid-19 apribojimų.

51. Pažymėtina, kad Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1186-1188/2025).

52. Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pareiškėja iš Lietuvos į Rusiją išvyko 2020 m. birželio 16 d. ir grįžo 2021 m. rugsėjo 13 d. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėja iš Lietuvos išvyko jau paskelbus ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl Covid-19, tačiau pažymėtina, jog Migracijos departamentui nurodė, kad dėl Rusijoje priimtų Vyriausybės nutarimų, susijusių su Covid-19 pandemijos apribojimais, išvykti negalėjo, tačiau šie pareiškėjos argumentai Migracijos departamento įvertinti nebuvo.

53. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nepriklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva aspektu. Pažymėtina, kad nors byloje nustatyta, jog pareiškėja dažnai vyko į Rusiją, nuo 2017 m. Rusijoje vykdo individualią veiklą, o nuo 2025 m. sausio mėn. vykdo individualią veiklą Portugalijoje, tačiau ją su Lietuva sieja ilgamečiai ryšiai: pareiškėja (duomenys neskelbtini) gimė Vilniuje ir iki 2009 m. buvo Lietuvos pilietė; Lietuvos pilietybės pareiškėja neteko nuo 2009 m., kuomet mama gavo pareiškėjai Rusijos pasą; pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymus dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo ir leidimo nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui išdavimo, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo; pareiškėjos giminės iš mamos pusės yra iš Lietuvos; pareiškėja laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2010 m. mokėsi Lietuvoje; pareiškėja teismui yra pateikusi įrodymus dėl nekilnojamojo turto nuomos (sutartis šiuo metu negalioja), sudarytų teikimo paslaugų Lietuvoje, įrodymus dėl jos sutuoktinio turimo verslo bei automobilio. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

55. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; kt.).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, priimant ginčijamus Sprendimus, liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, be to, išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta. Taigi Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus Sprendimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus Sprendimus.

57. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas