2020-02-19 Nr. AB-3775-3-61-3-04342-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-160-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04342-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. R. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos suteikti 2018 m. birželio 8 d. prašyme nurodytą administracinę paslaugą, t. y. pakartotinai kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei pateikti 2018 m. rugpjūčio 13 d. prašyme nurodytą informaciją ir dokumentus; 2) pareiškėjai iš atsakovo priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi A. R. skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties panaikinimo atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamą nutartį priėmė 2019 m. gruodžio 30 d. Ši teismo nutartis tą pačią dieną, t. y. 2019 m. gruodžio 30 d., pareiškėjai A. R. buvo išsiųsta elektroninių ryšių priemonėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 74 straipsnio 8 dalimi, laikytina, kad pareiškėjai skundžiama nutartis buvo įteikta 2019 m. gruodžio 31 d., taigi, paskutinė diena A. R. pareikšti atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 3 dalį, buvo 2020 m. sausio 7 d. Pareiškėja A. R. dėl minėtos nutarties panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2020 m. sausio 13 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja atnaujinti termino atskirajam skundui paduoti neprašė, taip pat ji nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Nenustatęs svarbių priežasčių, dėl kurių terminą atskirajam skundui paduoti būtų galima atnaujinti, teismas jo neatnaujino.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei tai, kad A. R. skundą teismui padavė praleidusi terminą jam paduoti, o teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių terminas atskirajam skundui paduoti galėtų būti atnaujintas, todėl jo neatnaujino, o pareiškėjos atskirąjį skundą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atsisakė priimti.

III. Pareiškėja A. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį ir atskirąjį skundą priimti. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėja paaiškina, kad 2020 m. sausio 11 d. atskirajame skunde nurodė, jog teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį gavo 2020 m. gruodžio 9 d., prisijungusi prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP). Pateikdama atskirąjį skundą 2020 m. sausio 13 d., A. R. manė, kad apskundimo termino nepažeidė, kadangi nutartyje nurodyta, jog ji skundžiama nuo gavimo dienos.

Pareiškėja pažymi, kad apie teismo dokumentų gavimą elektroniniu paštu ji nebuvo informuota, nors tokia funkcija yra numatyta jos EPP paskyroje, todėl mano, kad turi būti pripažįstama, jog pareiškėja skundžiama nutartį gavo 2020 m. gruodžio 9 d. Apeliacinės instancijos teismui manant kitaip, pareiškėja prašo pratęsti apskundimo terminą, kadangi sausio 1 d. buvo nedarbo diena, o A. R. yra brandaus amžiaus ir elektroninio ryšio priemonėmis naudojasi ne taip aktyviai kaip jaunimas.

Pareiškėja akcentuoja, kad teismas nurodė, jog ji neprašo atnaujinti termino skundui paduoti, tačiau jis neatsižvelgė į šventinių dienų laikotarpį bei nepasiūlė A. R. pasinaudoti atskirojo skundo tikslinimo procedūra, taip užkirsdamas kelią pasinaudoti teisminės gynybos priemonėmis ir pašalinti galimus atskirojo skundo trūkumus. Pareiškėjos nuomone, formalus požiūris bylose dėl vilkinimo nėra pats geriausias būdas stiprinti pasitikėjimą teismu.

A. R. mano, kad kreipimasis į teismą negali būti tiek apsunkintas, kad pasinaudoti juo reikėtų dėl dviejų atskirųjų skundų. Pažymi, kad tai nekelia pasitikėjimo nei konkrečiu teisėju, nei visa teisminės gynybos sistema. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pagrįstai konstatuojama, kad valstybė neturi sudaryti kliūčių teisminei gynybai. Aplinkybės, kad tos pačios sudėties teismas nepriėmė pirminio pareiškimo ir nesuteikė pareiškėjai galimybės patikslinti atskirąjį skundą, sudaro pagrindą išvadai, jog teismas sudaro dirbtines kliūtis teisminei gynybai.

A. R. pažymi, kad pirminis skundas buvo pateiktas dėl žalos atlyginimo, kadangi valstybės institucija nevykdo Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo. Mano, kad turėjo būti priimta bent skundo dalis dėl žalos atlyginimo. Taip būtų išvengta situacijos, kai teismas nutartyje dėl atsisakymo priimti skundą konstruoja prielaidas jo nepriimti dėl galimo institucijos pateikto atsakymo. Tokia pati situacija ir 2020 m. sausio 15 d. nutartyje dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą, kadangi teismas nustatinėjo svarbias priežastis terminui atskirajam skundui paduoti atnaujinti ir nenurodė nei nustatinėjimo būdų, nei priemonių, nei kriterijų, nei rezultato. Pareiškėjos nuomone, tai turėtų būti laikoma teisėjavimu savo paties byloje. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė tokio nustatinėjimo motyvų ir nenustatymo pagrindų.

A. R. teigia, kad teismas formaliai vertino jos skundo pagrindą ir dalyką bei nesudarė galimybės tikslinti skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą, kaip paduotą praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-21-525/2020, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje eAS-588-602/2019, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą proceso šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos.

Nustatyta, kad skundą pareiškėja pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, todėl buvo pradėta elektroninė byla ir visi joje priimti dokumentai pareiškėjai pagrįstai buvo siunčiami per EPP ir apie teismo dokumentų išsiuntimą A. R. papildomai neprivalėjo būti informuota elektroniniu paštu ar kitu būdu. Šiuo atveju yra aktuali Administracinių bylų teisenos įstatymo 74 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti procesinio dokumento įteikimo proceso dalyviui elektroninių ryšių priemonėmis momentą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 74 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisės normą, Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant proceso dalyviui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo proceso dalyviui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena. Jokių išimčių dėl šventinių dienų, kurios patenka į šį terminą, nėra nustatyta.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartis A. R. per EPP buvo išsiųsta 2019 m. gruodžio 30 d. Taigi, ji pareiškėjai laikoma įteikta 2019 m. gruodžio 31 d., o paskutinė diena atskirajam skundui pateikti buvo 2020 m. sausio 7 d. Elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. sausio 13 d. išsiųsdama atskirąjį skundą teismui, A. R. buvo praleidusi tokio skundo padavimo terminą. Kadangi pareiškėja praleido terminą atskirajam skundui paduoti ir neprašė šio termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi pagrįstai jos atskirąjį skundą atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 151 straipsnis). Pažymėtina, kad A. R. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad termino atskirajam skundui paduoti nėra praleidusi, o jos teiginys, kad teismas sudarė dirbtines kliūtis teisminei gynybai, yra visiškai nepagrįstas. Kaip nepagrįstas atmetamas ir A. R. atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo suteikti galimybę ištaisyti skundo trūkumus. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog nėra pateiktas prašymas atnaujinti terminą, nėra atskirojo skundo trūkumas, todėl teismas neprivalėjo A. R. įpareigoti tokį prašymą pateikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reguliuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalį, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taigi, prašymą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo nagrinėja pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas turi vertinti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. situaciją, kuri buvo susiklosčiusi pirmosios instancijos teismui priimant nutartį nagrinėjamu klausimu. Tai, kad vėliau teikiant atskirąjį skundą yra pateikiamas prašymas atnaujinti terminą ar nurodomos tokio termino praleidimo priežastys paprastai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Tik ypatingais atvejais, esant ekstraordinarinei situacijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija gali imtis spręsti termino atnaujinimo klausimą savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teisėjų kolegijai vertinti A. R. nurodytų termino atskirajam skundui paduoti priežasčių svarbumą.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos atskirąjį skundą dėl teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties panaikinimo buvo atsisakyta priimti, teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šio atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties panaikinimo, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio A. R. atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė