2021-01-27 Nr. AB-2441-3-65-3-00052-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-98-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00052-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d., ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant jo teises. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 4 ir Nr. 5, su juo buvo laikomi 4–5 asmenys, todėl pažeista gyvenamojo ploto norma, nes vienam asmeniui teko ne daugiau kaip 3 kv. m. Ploto trūkumas buvo itin skaudus, nes pareiškėjas yra neįgalus – jam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jis turi judėjimo negalią – gali judėti tik su neįgaliojo vežimėliu.

Dėl to, kad kamerų plotas buvo per mažas, jis ne visada galėdavo nusigauti iki sanitarinio mazgo nusiprausti ir bei pasinaudoti tualetu. Tokios kalinimo sąlygos kėlė didelį diskomfortą ir žemino orumą. Pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais, nors pats nerūkantis, nesant atskirų rūkymui skirtų vietų, rūkantieji rūkydavo gyvenamojoje patalpoje, dėl to jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais, tai žemino ir darė žalingą poveikį sveikatai. Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes kameros gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo skyrė tik 1 m aukščio sienelė, todėl pareiškėją, besinaudojantį tualetu, matydavo kameroje esantys asmenys bei pareigūnai, stebėdami kamerą per stebėjimo langelį.

Dėl to jis jausdavo gėdą, dažnai kentėdavo ir laukdavo nakties, kol bus mažiau matomas tualete. Areštinė buvo nepritaikyta laikyti asmenims su negalia. Atvykęs į areštinę, pareiškėjas negalėdavo nueiti iki kameros, nes areštinė yra rūsyje ir jam nebuvo galimybių judėti su neįgaliojo vežimėliu, jis turėdavo šliaužti iki kameros, nes nesulaukdavo pagalbos. Kamerose Nr. 4 ir Nr. 5 sanitariniame mazge nebuvo sėdimo klozeto, klozetas buvo tupimas, dėl to jis negalėjo normaliai naudotis tualetu, tekdavo atsisėsti ant grindų.

Pasinaudojęs tualetu negalėdavo savarankiškai atsistoti, prašydavo pagalbos, tačiau kartu kalintys asmenys daugiau šaipydavosi nei padėdavo, pareigūnai taip pat nepadėdavo, motyvuodami, kad tai ne jų darbas. Pareiškėjas negalėdavo pasinaudoti teise išsimaudyti duše, nes dušo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems ir jis į jas negalėdavo nueiti. Pareiškėjas negalėdavo pasinaudoti teise 1 valandą pabūti lauke, nes negalėdavo nueiti į pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjas negalėdavo pats pasiimti maisto, kurio iki lovos jam niekas neatnešdavo, todėl dažnai nepavalgydavo.

Kitiems kalintiems asmenims atnešus jam maistą, jis negalėdavo išsiplauti indų, tekdavo valgyti iš nešvarių, tai žemino orumą. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų atsakovo pažeidimų patyręs neturtinę žalą – orumo pažeminimą, dvasinę kančią, diskomfortą, fizinį skausmą, kurią įvertino 3 000 Eur.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą nurodė, kad jam, kaip neįgaliajam, net mažas gyvenamojo ploto pažeidimas turėjo neigiamas pasekmes, nes papildomai būdavo įrengiama dar viena lova, dar labiau mažinant plotą, jam nelikdavo pakankamai vietos prie stalo pavalgyti ir prie praustuvių, taip pat tekdavo laukti, kol galės pasinaudoti tualetu, tai kėlė didelį diskomfortą. Pareiškėjo asmens byloje nurodyta, kad jis yra nerūkantis ir nesutinka būti vienoje patalpoje su rūkančiais, šie duomenys yra ir jo ligos istorijoje. Pareiškėjais tai pasakydavo ir pareigūnams, bet būdavo atsakoma, kad nėra tiek kamerų, jog būtų galima išskirstyti suimtuosius.

4. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad jis atvyko į Panevėžio AVPK areštinę su neįgaliojo vežimėliu, jį paliko, nes areštinė nebuvo pritaikyta judėjimui su vežimėliu, vežimėlis tikriausiai buvo laikomas sandėlyje, po areštinę vaikščiojo su ramentais, o išvažiuojant vežimėlis buvo jam atiduotas. Jis su ramentais gali nueiti nedidelį atstumą, iki 50 m. Pareiškėjas negalėjo išsimaudyti po dušu, nes dušas nepritaikytas neįgaliesiems, atsisakydavo eiti pasivaikščioti, nes jam sunku 1 valandą išbūti stovint. Buvo sunku pasinaudoti tualetu, nes tualetas buvo tupimas, o jam sunku lankstyti kojas, taip pat sunku nueiti pasiimti maistą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4. Pareiškėjui ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, jame yra šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tam įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus jos kampus, kuriuose yra sanitariniai mazgai ir jų nesimato. Areštinės darbuotojai neturėjo duomenų, ar pareiškėjas buvo rūkantis, ar ne, negavo jo prašymų būti laikomam su nerūkančiais. Atsakovo atstovas rašte „Dėl papildomų paaiškinimų“ nurodė, kad pareiškėjas į areštinę nebuvo pristatytas neįgaliojo vežimėlyje. Areštinė neturėjo pareiškėjo ligos istorijos, asmens bylos, nes pareiškėjo asmens byla vyksta kartu su asmeniu, todėl šiuos dokumentus turi kalinimo įstaiga, kurioje pareiškėjas atlieka bausmę. Nėra duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas neturtinės žalos nekonkretizavo, nepagrindė jos įrodymais. Panevėžio AVPK negavo skundų iš pareiškėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos. Pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d., ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 16 d. Pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę ir 2017 m. vasario 6 d., ir 2017 m. kovo 13 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), o į Šiaulių TI buvo atvežamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę. T. y. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Pravieniškių PN-AK į Panevėžio AVPK per Šiaulių TI. Būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo 15 procentų darbingumo lygį, specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, specialųjį nuolatinės priežiūros (slaugos) poreikį, specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo neįgalus.

9. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėliu ir į Panevėžio AVPK atvyko su neįgaliojo vežimėliu. Pareiškėjas ir 2017 m. vasario 2 d., ir 2017 m. kovo 9 d. iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI išvyko su ramentais, o ne su neįgaliojo vežimėliu, iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK buvo konvojuotas su ramentais. Atsakovo atstovas rašte teismui „Dėl papildomų paaiškinimų“ paneigė, kad pareiškėjas į areštinę buvo pristatytas neįgaliojo vežimėlyje. Pareiškėjo medicininėje kortelėje, kurią teismui pateikė Panevėžio AVPK, yra nurodyta, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, nusiskundimų sveikata neturi ir areštinėje būti gali. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėliu. Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kurioje pareiškėjas buvo jau po ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. lapkričio mėn., epikrizėje yra nurodyta, kad pareiškėjas juda neįgaliojo vežimėliu, nedidelį atstumą pajuda su alkūninių ramentų pagalba, o 2017 m. lapkričio 6 d. medicininiame pažymėjime yra nurodyta, kad pareiškėjas juda neįgaliojo vežimėliu, trumpą atstumą gali nueiti ir su alkūninių ramentų pagalba, 2017 m. birželio 16 d. medicininiame pažymėjime yra nurodyta, kad pareiškėjas vaikšto alkūninių ramentų pagalba.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė Pravieniškių PN-AK atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateiktą Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3684-422/2019, kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjas turi neįgaliojo vežimėlį. Šis dokumentas, pareiškėjo teigimu, parodo jo sveikatos būklę ir jo judėjimą. Nors šiame Pravieniškių PN-AK atsiliepime ir yra nurodyta, kad pareiškėjas būdamas Pravieniškių PN-AK turėjo neįgaliojo vežimėlį, ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtoje byloje nagrinėtas pareiškėjo skundas dėl laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (t. y. minėtoje byloje nagrinėtas laikotarpis ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis iš dalies sutampa), o į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas buvo išvežamas iš Pravieniškių PN-AK, tai neįrodo tos aplinkybės, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK buvo konvojuojamas su neįgaliojo vežimėliu. Tai patvirtina tik tą aplinkybę, kad pareiškėjas tomis dienomis, kai būdavo išvežamas į Panevėžio AVPK areštinę, turėjo neįgaliojo vežimėlį Pravieniškių PN-AK teritorijoje, gyvenamojoje ar kitoje patalpoje. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. N1-171-457/2017, kurioje yra nurodyta, kad pareiškėjas juda tik vežimėlio pagalba, tačiau šis dokumentas taip pat neįrodo aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK judėjo tik neįgaliojo vežimėlyje. Aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo priverstas judėti be neįgaliojo vežimėlio ir dėl to patyrė nepatogumus bei neturtinę žalą.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteigia, jog jis negalėjo pavalgyti savarankiškai, t. y., jog jam valgant buvo reikalinga kito asmens pagalba. Jis skundžiasi tuo, kad jis negalėdavo prieiti pasiimti maisto, maisto iki lovos jam neatnešdavo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 59 punktas numato, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą. Atsakovo atstovas teismui pateiktuose dokumentuose nepatvirtino, jog Panevėžio AVPK darbuotojas pareiškėjui paduodavo maistą, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo nepatogumų dėl to, jog pats negalėjo pasiimti maisto.

12. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad jis turėjo valgyti iš nešvarių indų, nes pavalgęs negalėjo jų išsiplauti, kadangi bylos duomenimis, areštinėje laikomiems asmenims maistas yra patiekiamas areštinės induose, kurie po pavalgymo yra surenkami. Todėl areštinėje laikomiems asmenims nereikia jokių indų plauti kameroje.

13. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, jog kamerose sanitariniame mazge įrengtas Genujos tipo klozetas, o Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad kameros sanitariniame mazge įrengtas Genujos tipo klozetas, ir visiems asmenims, turintiems judėjimo negalią, esant prašymams, bet kuriuo metu yra sudaromos sąlygos pasinaudoti sėdimu klozetu, kuris yra areštinės posto teritorijoje. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kameroje sanitariniame mazge nebuvo sėdimo unitazo, o buvo tupimas klozetas. Nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, atsakovo atstovas, matydamas, jog pareiškėjas vaikšto su ramentais, turėjo užtikrinti, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti tualetu, atitinkančiu jo sveikatos būklę. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti bent jau minėtu sėdimu unitazu, įrengtu areštinės posto teritorijoje.

14. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 ir iki 2017 m. balandžio 3 d., t. y. ginčo laikotarpiu, galiojusių Taisyklių 7.12 punktas nustatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad Policijos areštinių ir sulaikymo patalpų registre nėra pažymėta, kad pareiškėjas pasinaudojo teise nusiprausti po šiltu dušu, vadinasi, pareiškėjas šia teise pasinaudoti atsisakė. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis neidavo praustis į dušą dėl to, kad iš pareigūnų sužinojo, jog dušo patalpa nepritaikyta neįgaliesiems. Atsakovo atstovas teismui pateiktuose dokumentuose nenurodė, ar dušas buvo pritaikytas neįgaliesiems.

15. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas, nors ir teigia, jog neturėjo pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, tačiau matydamas, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, jeigu būtų buvęs atidus ir rūpestingas, turėjo imtis priemonių sudaryti pareiškėjui kalinimo sąlygas, atitinkančias jo sveikatos būklę.

16. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje suformuotą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio bylose, darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis atsisakydavo eiti pasivaikščioti, kadangi negalėjo išbūti tiek laiko, kiek trunka pasivaikščiojimas, t. y. 1 valandą. Taigi pareiškėjas neginčija to, kad jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, tačiau jis ja nepasinaudojo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į areštinę su ramentais, o ne su vežimėliu, bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad jis atvažiavo į areštinę su vežimėliu, kuris buvo laikomas areštinės sandėlyje. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis areštinėje judėjo su ramentais. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo pasivaikščioti ar pabūti gryname ore.

18. Teismas pažymėjo, kad policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą iki 2017 m. balandžio 3 d. reglamentavo Taisyklės, kurių 80 punktas nustatė, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 5, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovo nurodytais duomenimis. Todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2 ir Nr. 4.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, iš pradžių su dviem asmenimis, po to su vienu asmeniu, todėl jam teko iš pradžių 10,04 kv. m, o po to 6,70 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d. 10.02 val. kameroje Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, su trimis asmenimis, todėl pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 14 d. 10.02 val. iki 2017 m. kovo 16 d. toje pačioje kameroje Nr. 4 su dviem asmenimis, todėl pareiškėjui teko 6,32 kv. m ploto. Teismas, apskaičiuodamas gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris kameroje Nr. 2 yra 1,29 kv. m, kameroje Nr. 4 – 1,32 kv. m, baldų užimamo ploto neišskaičiavo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo 4,74 kv. m, buvo laikomas iš viso 2 paras (nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 14 d.).

20. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 23.4 papunktis numato, kad rūkantys asmenys į policijos areštinės kameras uždaromi atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad teisės aktų nustatytos tvarkos areštinėje griežtai laikomasi, o areštinės darbuotojai neturėjo duomenų apie tai, ar pareiškėjas buvo rūkantis, ar nerūkantis, ir negavo pareiškėjo prašymų būti laikomam su nerūkančiais asmenimis, neturėjo pareiškėjo ligos istorijos, asmens bylos. Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime patvirtino, kad paskirstant asmenis į kameras, visada yra atsižvelgiama į asmenų pageidavimą būti kartu su nerūkančiais, pareiškėjo prašymų būti kameroje su nerūkančiais areštinėje nebuvo užregistruota. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir sprendė, kad areštinėje buvo jų laikomasi, būtų atsižvelgta į pareiškėjo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių, jeigu pareiškėjas būtų jį pareiškęs areštinės pareigūnams. Teismas sprendė, kad bylos duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, jog jis sakydavo areštinės pareigūnams, kad yra nerūkantis ir prašydavo laikyti jį atskirai nuo rūkančių tačiau areštinės pareigūnai neatsižvelgė į šį jo prašymą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, kad kiti kartu su juo laikomi asmenys rūko kameroje, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą) šiuo aspektu.

21. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir Panevėžio AVPK skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge įrengtas klozetas, o siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikiama galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Tačiau asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų paklodžių ar kitų audeklų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kameroje buvo laikomas ne vienas, todėl jo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, t. y. 8 paras. Tačiau teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, nes jo per langelius nesimatė.

22. Teismas atmetė kitus pareiškėjo argumentus dėl to, kad pareiškėjas negalėjo areštinėje judėti su neįgaliojo vežimėliu, nes areštinė tam nebuvo pritaikyta, kadangi byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į areštinę su ramentais, o ne su vežimėliu.

23. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (8 dienas) nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos tuo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (2 paras) areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą – jam laikotarpiu 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d. teko 4,74 kv. m ploto (trūko 0,26 kv. m ploto); pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (8 paras), buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, todėl yra civilinės atsakomybės sąlygų visuma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis) ir valstybei kyla prievolė atlyginti žalą.

24. Teismas vertino, kad byloje nustatyti pažeidimai truko neilgai. Panevėžio AVPK jokių skundų dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos negavo. Pareiškėjo ginčo laikotarpio medicininėje kortelėje yra užfiksuota, kad pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturi ir areštinėje būti gali. Todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

III. 25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti, o pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad medikai, apžiūrėję pareiškėją, konstatavo, jog pareiškėjas sveikatos nusiskundimų neturi, gali būti laikomas areštinėje. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti sėdimu tualetu areštinės teritorijoje, tačiau tokio pageidavimo neišreiškė, taip pat nereiškė jokių nusiskundimų dėl tualeto įrengimo. Panevėžio AVPK neneigia, kad dušai areštinėje nepritaikyti neįgaliesiems, tačiau teismas neįvertino kitų bylos aplinkybių, nes pareiškėjas pagal sveikatos būklę galėjo būti laikomas areštinėje, o dušai įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Registre nėra pažymėta, kad pareiškėjas pasinaudojo teise nusiprausti po dušu, todėl laikoma, kad jis atsisakė, o atsisakymo priežastys nėra fiksuojamos. Atsakovas griežtai laikosi Taisyklėse nustatytų pareigų dėl maitinimo organizavimo. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl to nereiškė, be to, jis buvo laikomas ne vienas, todėl kiti kartu laikomi asmenys galėjo jam padėti pasiimti maistą. Todėl atsakovo atstovas nesutinka su teismo išvadomis dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų pasiimant maistą, dėl to jis negalėjo patirti tokių išgyvenimų, kurie vertintini kaip neturtinė žala. Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl neužtikrinto privatumo tualete, o minimalaus ploto pažeidimas buvo nežymus. Todėl pareiškėjo patirti išgyvenimai nevertintini kaip tokio intensyvumo, kad būtų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pakaktų pažeidimo pripažinimo.

27. Pareiškėjas A. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir priimtu sprendimu. Pareiškėjas teigia, kad jo nurodyti pažeidimai Panevėžio AVPK buvo, jam kaip neįgaliajam buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje kilo ginčas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. Z. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d. ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 16 d. Pareiškėjas akcentavo, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam itin didelę neturtinę žalą, nes jis yra neįgalus, turi judėjimo negalią.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (8 dienas) nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos tuo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu, išsimaudyti duše, nebuvo suteikta pagalba pasiimant maistą, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (2 paras) areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą – trūko 0,26 kv. m ploto, visą ginčo laikotarpį (8 paras), buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

31. Apeliacinį skundą padavė atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei nustatytais pažeidimais dėl netinkamai organizuoto maitinimo, nesudarytos galimybės pasinaudoti sėdimu tualetu, dušu, o nustatytas ploto pažeidimas buvo nežymus.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Panevėžio AVPK Areštinės kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo policijos areštinių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažįstama, kad policijos areštinių kamerose sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo likusio kameros ploto 120–130 cm aukščio pertvaromis, o atvirą erdvę tarp kameros sienos ir pertvaros uždengiant audeklu, kuriuo, kaip ir šioje byloje, privalo pasirūpinti pats areštantas, nes areštinė tuo neaprūpina, pripažįstamas netinkamu privatumo užtikrinimu (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu tai, kad kamerose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, ir atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, jo judėjimo negalią, jam tai sukėlė didelių nepatogumų naudotis tualetu. Tokios praktikos laikomasi ir kitose panašiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3671-520/2019 ir kt.). Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas pagal poreikį galėjo pasinaudoti sėdimu tualetu, esančiu areštinės pastate, tačiau nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad pareiškėjas su tokia galimybe buvo supažindintas ir kokiu būdu tokią galimybę galėjo įgyvendinti. Todėl tokie atsakovo argumentai atmestini.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos jo sveikatos būklę atitinkančios gyvenamosios sąlygos, nors ir buvo nurodyta, kad jis areštinėje gali būti kalinamas. Atsakovas nepaneigė, kad dušo patalpos nebuvo pritaikytos judėjimo negalią turinčiam asmeniui, taip pat nepaneigė aplinkybių dėl nesuteiktos pagalbos pasiimant maistą. Pažymėtina, kad pareigą pareiškėją tinkamai aprūpinti maistu turėjo būtent areštinė, o ne kartu su pareiškėju kalintys asmenys.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

39. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK areštinės kamerose, minimalaus ploto, tinkamų gyvenimo sąlygų atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir toks atlyginimo dydis atitinka nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė