2019-11-27 Nr. AB-22256-3-61-3-03454-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1155-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03454-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui turtinę žalą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 525 Eur; 2) pripažinti, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui neturtinę žalą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 432 Eur 23 centus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2017 m. sausio 1 d. dirbo Trakų rajono savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiuoju specialistu (pareigybės lygis A kategorija 10), minėto skyriaus pavadinimas vėliau pakeistas į Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių (toliau – ir Skyrius). 2015 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas gavo Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. K3-276, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Paskirtą nuobaudą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5184-142/2016 ir pareiškėjo skundą tenkino visiškai, o paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikino. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1663-520/2017 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Bylos nagrinėjimas nuo neteisėtos nuobaudos paskyrimo iki įsiteisėjusio sprendimo byloje priėmimo užtruko 1 metus 5 mėnesius ir 6 dienas. Dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjas negalėjo gauti priemokų ir priedų, o taip pat prieš šventes visiems be išimties darbuotojams ir valstybės tarnautojams skiriamų vienkartinių išmokų. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų priežasčių jis iš viso patyrė 1 700 Eur turtinę žalą.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog dėl neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti trečią kvalifikacinę klasę ir už tai nustatyto 15 procentų priedo prie atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ne tik su dvasinių sunkumų, įtampos, sukeltu stresu bei kitais išgyvenimais, tačiau ir su tuo, kad pareiškėjui teko pačiam rengtis bylai, atlikti visus procesinius veiksmus, rengti procesinius dokumentus, pačiam save atstovauti. Pareiškėjas nurodė, jog neturėjo pasirinkimo laisvės ir valios dėl atstovavimo, nes jo atlyginimo dydis buvo per mažas tam, kad išgalėtų pasisamdyti advokatą, pareiškėjas negalėjo gauti valstybės finansuojamo advokato, nes jo darbo užmokestis šiek tiek viršijo nustatytus kriterijus. Todėl pareiškėjas prašė priteisti nuo maksimalaus advokato paslaugų dydžio (4 864,46 Eur) puse sumos t. y. 2 432 Eur 23 ct dėl procesinių veiksmų atlikimo, pripažįstant tai kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, jog šiuo atveju yra visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos: paskirta tarnybinė nuobauda teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neteisėta ir panaikinta; pareiškėjo nurodyta tiek turtinė, tiek neturtinė žala buvo Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų rezultatas; atsakovo kalti veiksmai pagrįsti teismų sprendimais; žala ir nuostoliai kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

4. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas jokiais realiais ir patikimais įrodymais nepagrindė nei tariamai patirtos žalos fakto, nei jos realaus dydžio, nei priežastinio ryšio. Pareiškėjas klaidino teismą, teigdamas, jog jam buvo sumokėtas ir mokamas mažesnis atlyginimas nei priklausė. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas klaidingai nurodė, kad iki tarnybinio patikrinimo atlikimo jis kas mėnesį gaudavo 40 procentų dydžio priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Atsakovas nurodė, kad pagal iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusią Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 10 kategorija) pareigybės aprašymo redakciją, viena iš šiam valstybės tarnautojui priskirtų funkcijų buvo pavaduoti skyriaus vedėją. 2015 metais pareiškėjui už skyriaus vedėjo pavadavimą kasmetinių atostogų metu tik 2 kartus buvo skirtos priemokos: 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu 30 procentų pareiginės algos dydžio priemoka už 14 dienų pavadavimą ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu buvo skirta 30 procentų pareiginės algos dydžio priemoka už 14 dienų pavadavimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 26 d. įsakymą Šv. Velykų švenčių proga siekiant paskatinti tarnautojus / darbuotojus buvo išmokėta 100 Eur dydžio vienkartinė piniginė išmoka.

6. Atsakovas nurodė, kad Savivaldybės administracijos 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 10 kategorija), į kurią buvo skirtas pareiškėjas, funkcijos buvo nežymiai pakeistos – buvo panaikinta Skyriaus vedėjo pavadavimo funkcija. Visa tai rodo, kad nebuvo ir nėra jokio teisėto ir faktinio pagrindo pareiškėjui mokėti jo reikalaujamą 40 procentų dydžio priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jo nurodomu laikotarpiu (2015 m. lapkritis – 2016 metų balandis) jam realiai buvo padidėjęs darbų mastas ir jis tuo metu realiai vykdė veiklą, viršijančią jo įprastą darbo krūvį, o tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovas nurodė, kad minimu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą ir neprašė jam skirti jokios priemokos dėl padidėjusio darbo krūvio.

7. Atsakovas teigė, jog atsižvelgęs į Skyriuje dirbančių teisės krypties specialistų nepilną užimtumą, dėl ko neefektyviai panaudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, taip pat į tai, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos iš esmės dubliavosi ir buvo vykdomos kitų Skyriaus specialistų ar vedėjo, Savivaldybės administracijos direktorius priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo vykdytas vyriausiojo specialisto pareigas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. pareiškėją atleido iš pareigų. Atsakovas nurodė, jog šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl neva jo padidėjusio darbo krūvio, viršijančio įprastą darbą, yra visiškai nepagrįsti.

8. Atsakovas nurodė, kad Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių proga vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui išmokėta nebuvo, nes tuo metu jis turėjo galiojančią, 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtą, tarnybinę nuobaudą. Įvertinęs situaciją dėl 2015 metais pareiškėjui neskirtos ir nemokėtos vienkartinės išmokos prieš Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų šventes bei siekdamas neįsivelti į teisinius ginčus šiuo klausimu, atsakovas priėmė sprendimą išmokėti pareiškėjui vienkartinę piniginę išmoką – 250,56 Eur. 2016 metais Savivaldybės administracijos darbuotojams Šv. Kalėdų švenčių proga buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos, išskyrus darbuotojus, turinčius galiojančias tarnybines nuobaudas. Pareiškėjas tuo metu turėjo galiojančią, 2016 m. balandžio 14 d. paskirtą, tarnybinę nuobaudą.

9. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas pripažino, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda nėra pagrindas nesuteikti kvalifikacinės klasės bei, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip neteisėtas atsakovo elgesys dėl pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės ir neišmokėto priedo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neužpildė tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos ir jos nepateikė tiesioginiam vadovui, niekuomet nereiškė atsakovui ar pareiškėjo tiesioginiam vadovui jokių pretenzijų. Atsakovas aiškino, kad tarnybinės veiklos kasmetinis vertinimas nevyko būtent dėl paties pareiškėjo neįvykdytos pareigos užpildyti ir pateikti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis buvo įgijęs atitinkamą patirtį ir puikiai atlikdavo atsakovo jam pavestas funkcijas, puikiai atstovavo ir gindavo atsakovo interesus, nesudaro vienareikšmės išvados, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus turėjo būti įvertinta tik „labai gerai“. Be to, net įvertinus pareiškėjo tarnybinę veiklą labai gerai, tai dar nereiškia, kad būtų siūloma pareiškėjui skirti būtent trečią kvalifikacinę klasę, o ne kitą įstatyme numatytą skatinimo priemonę, pvz. padėką.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl negautų pajamų neatitinka realumo, akivaizdumo, įrodytinumo kriterijų, pareiškėjas niekaip neįrodė atsakovo tariamų neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis tiesiogiai nebūtų gavęs jo nurodomų pajamų – priedo už trečią kvalifikacinę klasę, kuri pareiškėjui nebuvo skirta nei 2015 metais, nei 2016 metais. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas savo tariamai neturtinę žalą ir jos paskaičiavimą nepagrįstai siejo su teisės aktais, reglamentuojančiais bylinėjimosi išlaidų priteisimą už atstovavimą, kadangi pareiškėjas nėra advokatas ar advokato padėjėjas. Pareiškėjas yra įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą, turi pakankamai patirties atstovauti bylose ir ginti savo interesus, vadovaujantis proceso nuostatomis, todėl jo pasirinkimas savo teises ginti nesinaudojant kitų teisininkų (advokatų) paslaugomis negali būti laikomas ir vertinamas, kaip jo tariamai patirta neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė savo tariamai patirtos neturtinės žalos fakto ir dydžio, taip pat neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 12 d. buvo paskirtas į Savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 10 kategorija), nuo 2015 m. spalio 30 d. buvo paskirtas į Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 10 kategorija). Pareiškėjui per visą ginčo laikotarpį du kartus buvo skirtos priemokos už pavadavimą (2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. K3-140 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. K3-226), o kvalifikacinių klasių suteikta nebuvo. Savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276 pareiškėjui už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

13. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracijoje 2015 metais valstybės tarnautojams ir darbuotojams, išskyrus turinčius galiojančias tarnybines nuobaudas, Šv. Velykų švenčių proga buvo skiriamos vienkartinės išmokos; pareiškėjui ši išmoka taip pat buvo išmokėta. Savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. K3-295 skyrė visiems administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, išskyrus turintiems galiojančią tarnybinę nuobaudą, vienkartines pinigines išmokas Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjui ši vienkartinė piniginė išmoka nebuvo išmokėta, nes tuo metu jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą. Savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. K3-290 skyrė visiems Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, išskyrus turintiems galiojančią tarnybinę nuobaudą, vienkartines pinigines išmokas Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjui ši išmoka nebuvo paskirta, nes 2016 metais jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą. 2016 metais Šv. Velykų švenčių proga Savivaldybės administracijoje vienkartinių išmokų skirta nebuvo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. K3-276 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. I-5184-142/2015 jo skundą patenkino ir skundžiamą įsakymą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1663-520/2017 pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo panaikinta tarnybinė nuobauda, skirta 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276, Savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. spalio 27 d. priėmė įsakymą Nr. P.2-1122 išmokėti pareiškėjui jam priklausiusią išmokėti vienkartinę išmoką 2015 metų Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 3 d. raštu pranešė Savivaldybės administracijos direktoriui, kad grąžina jam pervestą 186,35 Eur sumą ir pateikė tai patvirtinančius mokėjimo nurodymų kvitus.

15. Teismas analizavo VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 punktus, 23 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 26 straipsnį, 27 straipsnio 1 dalį, 29 straipsnio 1–3 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje yra išaiškinta, kad tarnybiniai ginčai skiriasi nuo žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo bylų, o reikalavimas priteisti dėl galbūt neteisėto atleidimo negautą vidutinį darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ginčas dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, bei akcentavo, kad šioje byloje pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, o teismas turi įvertinti įrodymus ir nustatyti, ar yra visos trys pirmiau nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.249, 6.250 ir 6.247 str.) (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

16. Teismas nurodė, kad pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus, priemoka yra skiriama už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, papildomų užduočių atlikimą. Teismas nustatė, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui už Skyriaus vedėjo pavadavimą atostogų metu du kartus buvo skirtos priemokos (2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. K3-140 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. K3-226). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, o šiuo atveju pareiškėjui nenurodžius ir nepagrindus, už kokią dar veiklą ar užduočių atlikimą jam nebuvo sumokėtos priemokos, teismas darė išvadą, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos jam nebuvo išmokėta vienkartinė piniginė išmoka, mokama visiems darbuotojams, kadangi rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2015 metais Šv. Velykų proga vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui buvo išmokėta, o Šv. Kalėdų proga vienkartinė piniginė išmoka jam buvo išmokėta vėliau (2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P.2-1122), pasibaigus teisminiams ginčams dėl 2015 metais jam paskirtos tarnybinės nuobaudos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui 2015 metų vienkartinės piniginės išmokos buvo išmokėtos, o ta aplinkybė, kad pareiškėjas savanoriškai grąžino jam išmokėtą vienkartinę piniginę išmoką atsakovui, atsakovo veiksmų nedaro neteisėtais ir neleidžia daryti išvados dėl jam nepagrįstai neišmokėtų vienkartinių piniginių išmokų. Teismas, rėmėsi rašytiniais bylos įrodymais ir nustatė, kad 2016 metais Šv. Velykų proga visiems Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams (taigi ir pareiškėjui) nebuvo mokamos vienkartinės piniginės išmokos, o Šv. Kalėdų proga pareiškėjui vienkartinė piniginė išmoka nebuvo išmokėta, kadangi jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą, paskirtą 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. K3-105, kurios teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nuginčytas. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės gauti vienkartinę piniginę išmoką dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos nuobaudos nebuvo pažeistos.

18. Teismas, atsižvelgęs į VTĮ 22 straipsnio nuostatas, nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jam nepagrįstai nebuvo suteikta kvalifikacinė klasė. Teismas nusprendė, jog tai, kad pareiškėjo teigimu, jis buvo įgijęs patirtį, puikiai atlikdavo atsakovo jam pavestas užduotis, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad jo tarnybinė veikla ginčo laikotarpiu turėjo būti įvertinta tik „labai gerai“. Teismas pažymėjo, kad kvalifikacinės klasės suteikimas teisės aktų yra siejamas ir su kitų sąlygų buvimu (vertinimo komisijos pasirinkimu pasiūlyti suteikti pareiškėjui būtent kvalifikacinę klasę, o ne kitas skatinimo priemones, vadovo sprendimo įgyvendinti vertinimo komisijos siūlymą priėmimu). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo prasme, panaikintas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. K3-276 negali būti laikomas vienintele, pareiškėjo nurodytos turtinės žalos atsiradimą nulėmusia priežastimi, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtina sąlyga yra šiuo atveju. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nurodė, kad teismų praktikos apžvalga patvirtina, kad konstatavus darbdavio neteisėtus veiksmus, tarp jų ir skiriant tarnybinę nuobaudą, valstybės tarnyboje gali būti priteisiama ir neturtinė žala. VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą tokiu atveju kildinama iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnio, pagal kurį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Neteisėti veiksmai, skiriant tarnybinę nuobaudą, ar kitas darbuotojo darbo teisių pažeidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto valstybės tarnautojui ir tokia neturtinė žala kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įrodyta. Taip pat turi būti įvertintas neturtinės žalos dydis ir kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017).

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl jam neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos jis patyrė dvasinių sunkumų, įtampos, streso, išgyvenimų, be to, jam teko pačiam atstovauti save byloje dėl nuobaudos panaikinimo ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nes pareiškėjas neįrodė, kad dėl savo paties atstovavimo jis patyrė išlaidų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių medicininių dokumentų ar kitų įrodymų apie jam sukeltus neigiamus išgyvenimus, skundą grindė abstrakčiais neįrodytais teiginiais. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktame garso įraše, trumpųjų žinučių išklotinėje, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 18 d. įsakyme Nr. P2-1113 yra kalbama apie pareiškėjo teisme pralaimėtą bylą, apie siūlymą pareiškėjui bendradarbiauti ir ieškoti sutarimo su Savivaldybės administracijos tarnautojais. Teismas nusprendė, jog tai nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie grasinimus, kuriuos būtų galima susieti su jam panaikinta tarnybine nuobauda, iš kurios pareiškėjas kildina žalą šioje byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje jis yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą (žr., pvz., 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1306-492/2015).

21. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų institucijos veiksmų nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir kt.). Teismas pažymėjo, jog ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

22. Teismas vertino tai, kad pareiškėjas jautėsi nepagrįstai nubaustas, tačiau nenustatė, jog jis būtų realiai patyręs kokius nors konkrečius papildomus nepatogumus dėl neteisėtai paskirtos pastabos ar jos nepanaikinimo nustatytu laiku. Teismas pabrėžė, kad pastaba yra lengviausio pobūdžio tarnybinė nuobauda iš nustatytų galimų VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, kad neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog ji padaryta ir teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1471/2012 ir kt.).

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai paskirta nuobauda Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276, tai patvirtinta teismų sprendimais, tačiau nuobauda panaikinta. Tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą dėl neteisėtos nuobaudos paskyrimo, pareiškė atskiroje administracinėje byloje, teismas vertino kaip aplinkybę, kuri nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatęs, kad nuobauda buvo paskirta neteisėtai ir ji panaikinta, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės yra apgintos, todėl jo skundą atmetė kaip nepagrįstą visa apimtimi.

III. 24. Pareiškėjas T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo arba pareiškėjo reikalavimus tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, jog reikšmingi bylai įrodymai nebuvo ištirti ir vertinami, nes atsakovas, nors ir įpareigotas teismo, jų nepateikė, pareiškėjas objektyviai negalėjo įrodyti didelės jam padarytos turtinės žalos, nes aktualiais šiai bylai dokumentais disponuoja tik atsakovas. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas vietoj prašomų pateikti dokumentų pateikė paaiškinimą, kuriame abstrakčiai nurodė, kad kitų darbuotojų atlyginimai skelbiami viešai, paminėjo keletą įsakymų, nesusijusių su byla dėl pareiškėjui mokėtų priemokų, tačiau nuslėpė kitus bei prie šio paaiškinimo pridėjo abstraktų raštą apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį be jokio detalaus apskaičiavimo ar atsiskaitymo lapelių, iš kurių būtų galima matyti pareiškėjui mokėtas sumas ir atskaitytus mokesčius. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalies, 6 dalies nuostatų, nes rėmėsi tik atsakovui naudingomis aplinkybėmis, vertino tik jo pateiktus duomenis bei nesiėmė priemonių išreikalauti kitiems didelę reikšmę bylai turintiems įrodymams, todėl negalėjo atlikti objektyvaus ir visapusiško įrodymų tyrimo. Pareiškėjas teigia, jog dėl šių priežasčių ir atsakovo iš teismo gautų įpareigojimų nevykdymo, pareiškėjui tapo sunku įrodinėti jam padarytą turtinę žalą.

26. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai įvertino, kad atsakovas atlygino turtinės žalos dalį, o tai, jog pareiškėjas grąžino atgal sumokėtą įmoką, nedaro atsakovo veiksmų neteisėtų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė faktinę klaidą nurodydamas, jog atsakovas vienkartinę piniginę išmoką pareiškėjui sumokėjo pervesdamas atitinkamą sumą į pareiškėjo sąskaitą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis pinigus grąžino, nes nežinojo už ką ir kokiu pagrindu pinigai pareiškėjui buvo pervesti. Pareiškėjas nurodė, kad teismui pateikė raštą atsakovui dėl sumos grąžinimo bei mokėjimo pavedimą, tačiau teismas to sprendime nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo, kad teismui priėmus sprendimą visiškai atmesti pareiškėjo skundą, atsakovas 2017 m. gruodžio 28 d. pervedė pareiškėjui tą patį patirtos turtinės žalos dydį – 186,35 Eur. Pareiškėjas teigia, jog minimą pinigų sumą tą pačią dieną atsakovui grąžino kartu su raštišku paaiškinimu. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ne tik piktnaudžiauja procesu, bet ir pripažįsta, kad padarė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas galėjo inicijuoti taikos sutarties sudarymą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas, paskyręs pareiškėjui neteisėtą tarnybinę nuobaudą, po įsiteisėjusio teismo sprendimo nesiėmė jokių priemonių už ją atlyginti pareiškėjui kilusią žalą, nors pareiškėjas du kartus raštu į atsakovą dėl to kreipėsi. Pareiškėjas pabrėžia, kad tik gavęs skundą, atsakovas ėmėsi priemonių pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas dar iki bylos iškėlimo teisme ėmėsi būdų taikiai susitarti su atsakovu. Be kita ko, pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2017 m. gegužės 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad žalos dydį nustato teismas.

28. Pareiškėjas teigia, jog teismas padarė faktinio pobūdžio klaidą konstatavęs, kad prieš Šv. Velykas pareiškėjui buvo išmokėta vienkartinė piniginė išmoka. Pareiškėjas pabrėžia, kad vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui buvo išmokėta 2015 m. pavasarį, 2015 m. lapkričio 18 d. jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda, todėl tų pačių metų pabaigoje nebuvo skirta vienkartinė piniginė išmoka prieš Šv. Kalėdas ir prieš 2016 m. Šv. Velykas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vienkartinės piniginės išmokos nebuvo mokamos ir 2016 m. pavasarį, išskyrus atsakovo subjektyvius paaiškinimus, todėl pareiškėjui neaišku, kokiais įrodymais buvo remiamasi nustatant, kad vienkartinės piniginės išmokos mokamos nebuvo.

29. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos nebuvo leista realizuoti savo teisės į tarnybinės veiklos kasmetinį vertinimą ir tokiu būdu pagrįstai tikėtis palankių pasekmių – pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo kvalifikacinės klasės. Pareiškėjas nurodo prašęs išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą, nors žinojo, kad tokios anketos nėra, nes jam, priešingai nei visais kitais metais, dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos nebuvo leidžiama jos pildyti. Pareiškėjas nurodo, kad būtent skyriaus vedėjas yra įpareigotas užtikrinti visų be išimties valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kasmetinį vertinimą, o valstybės tarnautojas neturi pasirinkimo laisvės pildyti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą ar savavališkai jos nepildyti, nes atsisakius minimą anketą užpildyti galimos neigiamos pasekmės – tarnybinis patikrinimas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dėl jam neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos neturtinės žalos nepatyrė, taip pat nepagrįstai rėmėsi tik viena neturtinės žalos pasireiškimo forma – sveikata (tiek fizine, tiek dvasine), o kitų neturtinės žalos pasireiškimo formų neanalizavo. Pareiškėjas akcentuoja, jog jo neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jis pats atliko visus procesinius veiksmus, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. prarado daug laiko, kurį galėjo išnaudoti bei realizuoti kitiems dalykams, poilsiui.

31. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas galimai rodė išskirtinį palankumą atsakovui, kas nedera su Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso nuostatomis, teigdamas, jog atsiliepimas išsamus ir gerai parašytas. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymų tyrimo metu teismas nepakankamai klausė pareiškėjo pateiktų garso įrašų, pareiškėjo vis teiravosi, kuo tai susiję su byla, o į pareiškėjo paaiškinimus dėl sąsajumo neatsižvelgė. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl nuolatinio netinkamo skyriaus vedėjo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, kuriais buvo siekiama paaiškinti, kad asmuo, atsakingas už medžiagos pateikimą teismui yra tas pats asmuo, kuris nuolatos savo neteisėtais veiksmais kenkdavo pareiškėjui, tad šiuo atžvilgiu nebuvo tinkamai įvertintas garso įrašas, kuriame teismas padarė išvadą, kad minėtas asmuo ieškojo taikių būdų susitarti visose bylose su pareiškėju, nepaisant to, kad garso įraše atsispindėjo priešingi dalykai – neteisėti siekiai susidoroti su pareiškėju.

32. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo deklaratyviais teiginiais, jog teismas byloje reikšmingų įrodymų neištyrė ir neįvertino, rėmėsi tik atsakovui naudingomis aplinkybėmis. Atsakovas pabrėžia, kad buvo pateikti visi su pareiškėjo skundo reikalavimais susiję ir atsakovo turimi rašytiniai įrodymai, išsamūs ir teisingi paaiškinimai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas reikalavo duomenų, kurie visiškai nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., individualius teisės aktus nuo 2017 m. sausio mėn. 1 d. dėl pareiginės algos dydžio priemokų mokėjimo naujai priimtiems skyriaus darbuotojams) bei tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos kopijos, pats pripažindamas, kad tokio rašytinio įrodymo nėra ir atsakovas negali jo pateikti. Atsakovas dėl pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, 2016 metų tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos pateikimo, nurodo, kad pagal Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatas būtent valstybės tarnautojas turi užpildyti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą ir pateikti ją tiesioginiam vadovui. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas jos neužpildė ir nepateikė tiesioginiam vadovui, pareiškėjas dėl to (iki šios bylos iniciavimo) niekuomet nereiškė atsakovui ar tiesioginiam vadovui jokių pretenzijų (nors pareiškėjas dar dirbo visus 2016 metus), o pareiškėjo vertinimas nevyko būtent dėl paties pareiškėjo neįvykdytos pareigos užpildyti ir pateikti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą.

34. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo ir įrodymų rinkimo pareigą teismui ir atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra išsilavinęs teisininkas, ilgą laiką dirbęs šioje srityje, turintis atstovavimo teismuose praktiką, todėl jam buvo gerai žinoma, kad iniciavus šią bylą būtent jam teks pareiga surinkti ir pateikti visus jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o to neįvykdžius – jam teks prisiimti kylančias neigiamas pasekmes, teismui atmetant jo pareikštą skundą.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas pripažino, kad padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde papildomai pateikiami duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjas piktybiškai vengia priimti jam atsakovo pervedamą vienkartinę piniginę išmoką, kas taip pat rodo, kad pareiškėjas be pagrindo šioje byloje kaltina atsakovą dėl tariamo vienkartinės piniginės išmokos už 2015 metus neišmokėjimo.

36. Atsakovas dėl apeliaciniame skunde dėstomų deklaratyvių teiginių dėl atsakovo tariamo piktnaudžiavimo procesine padėtimi nurodo, jog tokie pareiškėjo aiškinimai yra visiškai nepagrįsti, tuo labiau, jie nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Dėl pareiškėjo prielaidų, jog neva be įrodymų teismas konstatavo, kad 2016 metais prieš Šv. Velykas vienkartinė piniginė išmoka darbuotojams nebuvo mokama, atsakovas pakartoja, kad Savivaldybės administracijos darbuotojams 2016 metais Šv. Velykų švenčių proga vienkartinių piniginių išmokų skirta nebuvo, o pareiškėjas vėl nepagrįstai reikalauja pateikti įrodymus to, ko realiai nebuvo, todėl tokie pareiškėjo aiškinimai ir kaltinimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

38. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde kritikuodamas teismo išvadas, jog nėra priežastinio ryšio tarp paskirtos nuobaudos ir pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės, pareiškėjas jau dėsto visai kitą poziciją (nei tai buvo daroma teismui pateiktame skunde), jog neva šiuo atveju visiškai nesvarbu, koks rezultatas būtų kilęs pareiškėjui – ar būtų kvalifikacinė klasė suteikta, ar ne. Tai visiškai neatitinka pareiškėjo dėstytų teiginių teisme, kur pareiškėjas deklaratyviai aiškino, kad dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos tarnybinės nuobaudos, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti trečią kvalifikacinę klasę ir už šią klasę mokamo 15 procentų priedo prie atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas teismui pateiktame skunde pripažino, jog paskirta tarnybinė nuobauda nėra pagrindas nesuteikti kvalifikacinės klasės, o tai rodo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog tarnybinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip neteisėtas atsakovo elgesys dėl pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės ir neišmokėto priedo, kas taip pat paneigia pareiškėjo aiškinimus dėl tariamos atsakovo deliktinės atsakomybės. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus turėjo būti įvertinta tik labai gerai, o tuo labiau, kad turėjo būti pasiūlyta jam paskirti bei turėjo būti paskirta būtent trečia kvalifikacinė klasė, o ne kitos skatinimo priemonės.

39. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog patyrė neturtinę žalą dėl to, kad jam teko pačiam rengtis bylai, atlikti visus procesinius veiksmus, rengti procesinius dokumentus, pačiam save atstovauti teisme, pažymi, kad pareiškėjas nėra advokatas ar advokato padėjėjas, anksčiau nagrinėtoje byloje nevykdė šios profesinės veiklos, todėl jo neva patirtos neturtinės žalos kildinimas iš jo atliktų procesinių veiksmų bei paskaičiavimas pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio yra akivaizdžiai neteisingas, nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad įstatymas nenumato galimybės priteisti iš kitos šalies „patirtas“ bylinėjimosi išlaidas, jei pats asmuo parengia procesinius dokumentus, rengiasi bylai ar atlieka kitus procesinius veiksmus. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas, pareikšdamas tokį reikalavimą, nesąžiningai naudojasi neturtinės žalos institutu ir akivaizdžiai siekia neteisėtai prisiteisti tai, ko realiai nenumato įstatymas, todėl pripažintina, kad toks pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas nei norminiu, nei faktiniu pagrindu, o teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai tokį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra teisininkas, procesinių dokumentų rengimas ir dalyvavimas teismuose yra jo įprastinė veikla, jis turi pakankamai patirties šioje srityje, todėl jo minimų procesinių dokumentų rengimas ar dalyvavimas teisminiame ginče niekaip negalėjo jam sukelti neigiamų išgyvenimų ar kitokios neturtinės žalos, kas taip pat patvirtina teismo sprendimo atmesti pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Savivaldybės administracijos pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis tvirtina patyręs einant Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, neteisėtai paskyrus tarnybinę nuobaudą.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo veiksmai, neišmokėjus jam vienkartinės piniginės išmokos bei nesuteikus galimybės gauti kvalifikacinę klasę tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu, padarė jam turtinę žalą, o aplinkybė, jog pareiškėjas pats atiko visus procesinius veiksmus, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, nebuvo pakankamai įvertinta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

42. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, iš dalies papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje iš esmės yra nesutinkama dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neaišku, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatyta, kad vienkartinės piniginės išmokos nebuvo mokamos 2016 m. pavasarį. Atsakovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, tiek atsiliepime į apeliacinį pareiškėjo skundą nurodo, kad vienkartinės piniginės išmokos Savivaldybės administracijos darbuotojams 2016 m. Šv. Velykų proga skirtos nebuvo, taigi akivaizdu, kad atsakovas, kuriuo nėra pagrindo netikėti, pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kurios neegzistavo, neturi galimybių. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti atsakovo dėstoma pozicija, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, vadovaudamasis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P.2-1122 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, du kartus pareiškėjui pervedė jam pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymą Nr. K3-295 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis“ priklausiusią išmokėti vienkartinę piniginę išmoką, kuri nebuvo išmokėta dėl tuo metu galiojusios, tačiau teismo panaikintos tarnybinės nuobaudos. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisė gauti vienkartinę piniginę išmoką dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos nuobaudos nebuvo pažeista, o tai, kad pareiškėjas grąžino jam išmokėtą vienkartinę piniginę išmoką, situacijos esmės nekeičia.

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, susijusio su nesuteikimu galimybės realizuoti savo teisės gauti kvalifikacinę klasę dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos, pažymi, kad VTĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog karjeros valstybės tarnautojo (išskyrus įstaigos padalinio vadovą) tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis. Taisyklių 81 punktas, be kita ko, nustato, kad tiesioginis vadovas pateikia valstybės tarnautojui karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketą. Valstybės tarnautojas vertinimo anketą užpildo ir grąžina tiesioginiam vadovui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jos gavimo dienos. Valstybės tarnautojas ir jo tiesioginis vadovas susitaria dėl pokalbio datos. Tiesioginis vadovas iki pokalbio susipažįsta su valstybės tarnautojo užpildyta vertinimo anketa. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinis vertinimas grindžiamas abipusio bendradarbiavimo principu ir kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui suteikimo procedūra prasideda nuo karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketos užpildymo.

47. Kvalifikacinės klasės suteikimas teisės aktų yra siejamas ir su kitų sąlygų buvimu: tiesioginio vadovo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje pateiktu siūlymu, vertinimo komisijos pasirinkimu pasiūlyti suteikti vertinamam asmeniui būtent kvalifikacinę klasę, o ne kitas reikalingas skatinimo priemones, įstaigos vadovo sprendimo priėmimu dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nesant vienos iš sąlygų – karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketos, negalėjo būti atlikti kiti veiksmai bei negalėjo atsirasti ir pareiškėjo lūkesčiai dėl palankaus pareiškėjui tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo, suteikiant jam kvalifikacinę klasę, galėjusią nulemti didesnį darbo užmokestį, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

48. Tikrinamu atveju neturtinė žala grindžiama tuo, kad pareiškėjas pats atliko visus veiksmus, susijusius su administracinės bylos dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjimu teisme.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

50. CK 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

51. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276 nepagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda pastaba, kurios panaikinimas realizuotas pareiškėjo teisinių žinių pagalba, tačiau ši aplinkybė, nepaisant įdėtų pastangų, laiko, trumpalaikių nepatogumų negali lemti išvados dėl padarytos neturtinės žalos. Būtina pažymėti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas yra išsilavinęs teisininkas, ilgą laiką dirbęs šioje srityje, turintis atstovavimo teismuose praktikos. Vadinasi, pareiškėjo pasirinkimas pačiam save atstovauti teisme, nepaisant patirtų išgyvenimų, kurie tikrai negali būti priskirti nuolatinio pobūdžio išgyvenimams, tikrai nėra pakankamas padarytos neturtinės žalos įrodymo faktas.

52. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio bei kartu su papildomai pateikta informacija nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius