2023-01-04 Nr. AB-336-3-61-3-06141-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-44-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06141-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Š. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Š. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-205074 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto” (toliau – ir Sprendimas). Skunde pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti VMI Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad gavo eilę VMI sprendimų ir nurodymų, tačiau vertinant jų turinį bei prievolių ataskaitoje nurodytus išieškomų sumų dydžius, absoliučiai nebuvo aišku, kodėl dalis VMI sprendimų buvo pripažinti netekusiais galios, kodėl vieni sprendimai yra keičiami, kiti paliekami galioti. Nesuprantama, ar tie VMI sprendimai, kurie nebuvo keičiami, lieka galioti. Pažymėjo, kad prievolių ataskaitose nurodyti mokėjimai buvo išdėstyti chaotiškai, be jokio nuoseklumo, kas akivaizdžiai klaidino ir painiojo ne tik pareiškėją, bet ir VMI. Šią aplinkybę patvirtino tai, kad, pavyzdžiui, dar 2022 m. vasario 14 d. VMI pateikė pareiškėjui nurodymą Nr. (23.31-08) 467-37315 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, tačiau jau kitą dieną šį sprendimą pakeitė ir atsiuntė pareiškėjui 2022 m. vasario 15 d. VMI sprendimą Nr. (23.31-08) 467-37683 pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (keičiamas 2022 m. vasario 14 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-37315). Analogiškai pareiškėjui nebuvo suprantamas ir šio ginčijamo VMI Sprendimo teisėtumas, kadangi juo neva buvo keičiamas 2022 m. kovo 23 d. Nr. (23.31-08) 467-69293 VMI sprendimas, nors šis sprendimas buvo pakeistas dar 2022 m. gegužės 26 d. VMI sprendimu Nr. (23.31-08) 467-110628. Todėl vertindamas visą šią chaotišką VMI procedūrą siekiant vykdyti išieškojimą, pareiškėjas manė, kad yra pagrindas sustabdyti ginčijamo VMI sprendimo vykdymą.

Atsakovas VMI pateikė teismui nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra deklaratyvūs, paremti tik subjektyviu pareiškėjo situacijos pateikimu. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Paaiškino, kad vien pareiškėjo skunde deklaruojamas nesupratimas, kodėl dalis sprendimų ir nurodymų buvo pripažinti netekusiais galios ir kodėl vieni sprendimai buvo keičiami kitais, o kiti paliekami galioti, neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, leidžiančių taikyti pareiškėjo prašomą užtikrinimo priemonę, o būtent, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Š. D. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tokių argumentų pareiškėjas taip pat nepateikė. Pareiškėjo argumentai negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjas neįrodė, jog nesustabdžius sprendimo vykdymo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teismo vertinimu, iš pareiškėjo prašymo turinio buvo matyti, kad jis iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų negali būti tenkinami ir yra atmestini (administracinės bylos Nr. AS-525-242/2009, Nr. AS-858-922/2011, Nr. AS-63-799/2011). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, negalėjo būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne) taikymo svarstymo momentu pareiškėjo atžvilgiu nėra nustatytos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Įvertinęs proceso šalių išdėstytų argumentų visumą ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismo netenkintas.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį.

Pareiškėjas atskirojo skundo argumentai sutampa su argumentais, išdėstytais skunde. Papildomai teigiama, jog pareiškėjas patiria žalą, o vertinant ir VMI sprendimuose nurodytas sumas, nesustabdžius išieškojimo, pareiškėjui bus padaryta didelė žala (pvz. skundžiamu sprendimu siekiama išieškoti 101 738,26 Eur, o VMI 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-110628) siekiama išieškoti 102 565,51 Eur) tuo atveju, jei teismas priimtų pareiškėjo atžvilgiu teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, iš atskirajame skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad mokesčių mokėtojas gavo eilę VMI sprendimų ir nurodymų, tačiau vertinant jų turinį bei prievolių ataskaitoje nurodytus išieškomų sumų dydžius, absoliučiai nėra aišku, kodėl dalis VMI sprendimų buvo pripažinti netekusiais galios, kodėl vieni sprendimai yra keičiami, kiti paliekami galioti.

Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė ir kitus teisinius argumentus apie kuriuos pirmosios instancijos teismas apskritai neužsimena. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio, apibrėžiančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą, 1 dalį, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Pagal minėto MAĮ 110 straipsnio nuostatas, egzistuojant tam tikroms aplinkybėms, mokesčių administratorius įpareigojamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, o atitinkamais atvejais, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Todėl vien šiuo pagrindu, yra būtinybė stabdyti priverstinį išieškojimą.

Pareiškėjas, vertindamas visą chaotišką VMI procedūrą siekiant vykdyti išieškojimą, mano, kad yra pagrindas sustabdyti ginčijamo VMI sprendimo vykdymą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Vien tai, kad pareiškėjui nėra aišku, kodėl vieni VMI sprendimai dėl jo turimos mokestinės nepriemokos išieškojimo buvo keičiasi kitais, o kiti paliekamai galioti ir, kad jis yra garbingo amžiaus bei nedirbantis, nėra pakankamas pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių apie kurias nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Taigi, VMI vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, jog nesustabdžius skundžiamo VMI sprendimo vykdymo jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią naikinti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).

Šiuo atveju pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog jam, kaip mokesčių mokėtojui nėra aišku, kodėl dalis VMI priimtų sprendimų ir nurodymų buvo pripažinti netekusiais galios ir kodėl vieni sprendimai buvo keičiami kitais, o kiti paliekami galioti, todėl jam nėra nesuprantama, ar tie sprendimai, kurie nebuvo keičiami, liko galioti. Taip pat nurodo, kad vertinant VMI sprendimuose nurodytas sumas, akivaizdu, kad žala yra didelė. Be to, jis yra garbingo amžiaus, nedirbantis, todėl tokio dydžio chaotiškas išieškojimas sukelia jam neatitaisomą žalą. Pareiškėjo nuomone, pagal MAĮ 110 straipsnio nuostatas, yra būtinybė stabdyti priverstinį išieškojimą

MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Mokestinio ginčo sąvoka pateikta MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje, pagal kurią mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Pareiškėjas siekia, jog būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol bus išnagrinėtas ginčas dėl sprendimo, kuriuo pakeistas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, todėl nagrinėjamas ginčas nepriskirtinas mokestinių ginčų kategorijai, o priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimas savaime nėra stabdomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tik tai ar pareiškėjas pagrindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė