2023-01-11 Nr. AB-1081-3-62-3-00234-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-564-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00234-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2020 m. spalio 28 d. sprendimą skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“; 3) panaikinti VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-9193 „Dėl ligos išmokos permokos“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) (duomenys neskelbtini) pareigose, taip pat nuo 2020 m. vykdė individualią veiklą. VSDFV 2020 m. liepos mėn. pareiškėją telefonu informavo, kad už 2019 m. vykdytą individualią veiklą ir gautas pajamas pareiškėjas turi sumokėti mokesčius – 806,59 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD), pasiūlė kreiptis į VSDFV Kauno skyrių dėl mokesčių atidėjimo. Pareiškėjas 2020 m. liepos 27 d. paskirtu laiku (pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu) atvykęs į VSDFV Kauno skyrių pasirašė sutikimą dėl jo asmens duomenų tikrinimo. Patikrinus duomenis, buvo pasiūlytas ir sudarytas įmokų atidėjimo ir mokėjimo dalimis planas Nr. (8.1E) KA_SP1E_942.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. spalio 29 d. gavo atsakovo sprendimus dėl ligos išmokos permokos nustatymo Nr. VPA_SP1-40025, Nr. VPA_SP1-40026, Nr. VPA_SP1-40027, Nr. VPA_SP1-40028, Nr. VPA_SP1-40029, kuriais atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo ligos išmokos bylos (Nr. 983845) dokumentus, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. susidarė 3 183 Eur išmokų permoka. Permoka susidarė dėl to, kad nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas, nesilaikydamas gydytojo nustatyto režimo ir dirbdamas, galėjo užtęsti ligos eigą ir tuo pažeidė elgesio taisykles nedarbingumo metu pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51.3, 51.6, 51.8 punktus. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą apskundė VSDFV, kuri skundo netenkino ir paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. bei 2020 m. spalio 29 d. sprendimus Nr. VPA_SP1E-243749, Nr. VPA_SP1-40025.

4. Akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38 punktą asmenims, laikinojo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros laikotarpiu, nustatytu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte, be pateisinamų priežasčių pažeidusiems elgesio nedarbingumo metu taisykles, nustatytas sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse, ligos išmoka VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos. VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar priežastys pateisinamos. Pateisinamomis priežastimis laikoma: ūmus asmens sveikatos sutrikimas, stichinė nelaimė, nelaimingas atsitikimas, šeimos nario mirtis, ūmi liga, kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo pažeistos elgesio nedarbingumo metu taisyklės. Priežastys pripažįstamos pateisinamos, kai pateikiami ir (ar) gaunami jas patvirtinantys dokumentai ir (ar) duomenys. Įstatymo leidėjas nenustato baigtinio pateisinamų priežasčių sąrašo, o atvirkščiai, VSDFV teritoriniam skyriui paliekama diskrecijos teisė įvertinti, spręsti ir pripažinti pateisinamomis priežastimis ir kitas, itin svarbias aplinkybes. Pareiškėjas, pasitikėdamas VSDFV specialistų kompetencija bei neturėdamas kitų iš individualios veiklos gaunamų pajamų, kaip tik iš tiesiogiai vykdomos individualios veiklos, vykdydamas sprendimą ir privalėdamas nurodytais terminais sumokėti įmokas, vykdė leistiną ir teisėtą, įstatymams neprieštaraujančią individualią veiklą tik tiek, kiek buvo būtina sutarties su VSDFV sąlygų įvykdymui. VSDFV darbuotoja ne tik neinformavo pareiškėjo, bet ir nesuteikė jokios informacijos, kad nedarbingumo laikotarpiu jis gali nevykdydamas individualios veiklos nemokėti įmokų. Atvirkščiai, nurodė konkrečią datą (rugpjūčio 25 d.), kada turi būti sumokėta pirmoji įmoka. Norėdamas sąžiningai vykdyti mokesčių mokėtojo pareigas ir neturėdamas kitos galimybės įvykdyti atsakovo sprendimą dėl periodinių įmokų mokėjimo, pareiškėjas privalėjo vykdyti individualią veiklą.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad asmeniui, kuriam paskirta nedarbingumo pašalpa, elgesio taisykles nedarbingumo metu nustatančių Taisyklių 49 punkte įtvirtintas bendro pobūdžio elgesio modelis, numatantis, kad gydytojas, išduodamas elektroninį pažymėjimą, laikinai nedarbingu pripažintą asmenį pasirašytinai (asmens medicinos dokumentuose) supažindina su elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu bei prievole VSDFV teritorinio skyriaus kvietimu atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinę komisiją (toliau – ir GKK) darbingumui patikrinti. Taisyklių 50 punkte nurodyta, kad laikinojo nedarbingumo metu asmuo privalo vykdyti gydytojo nurodymus ir laikytis šių Taisyklių 51 punkte nurodytų elgesio taisyklių. VSDFV ar jos teritorinio skyriaus vyriausiajam specialistui (nedarbingumo kontrolei) pareikalavus, laikinai nedarbingu pripažintas asmuo turi atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Taisyklių 51.3 punkte nustatyta, kad elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimu laikoma, kai laikinai nedarbingu pripažintas asmuo nesilaiko gydytojo nustatyto gydymo ir (ar) slaugos režimo. Taisyklių 51.8 punktas įpareigoja asmenį elgtis taip, kad jo veiksmai negalėtų užtęsti laikinojo nedarbingumo trukmės – draudžia atlikti asmeniui tik tokius veiksmus, kurie neigiamai įtakoja ligos trukmę.

6. Pareiškėjas teigė, kad, priimant skundžiamus sprendimus dėl ligos išmokos permokos, atsakovo padarytos išvados, jog pareiškėjo atveju nedarbingumo laikotarpiu buvo nesilaikoma gydytojo nustatyto gydimo režimo ir tokiais veiksmais buvo užtęsta ligos eiga bei pažeistos elgesio taisyklės nedarbingumo metu pagal Taisyklių 51.3 ir 51.8 punktus, laikytinos klaidingomis. Teiginys, kad šiais veiksmais pareiškėjas galėjo užtęsti gydymo eigą pagal 2020 m. spalio 20 d. gautą gydytojos A. M. paaiškinimą, yra tik hipotetinė, nepagrįsta jokiais medicininiais tyrimais prielaida, padaryta remiantis šeimos gydytojos nuomone. Nėra pateikta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kaip ir kiek turėjo reikšmės pareiškėjo veiksmai (transporto priemonės vairavimas) jo sveikatos būklei, nėra pateikta faktų, kad dėl tokio poelgio jo sveikatos būklė ženkliai pablogėjo ir tai turėjo įtakos nedarbingumo laikotarpio pratęsimui. Be to, pareiškėjas jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (liepos 27 d.) turėjo vykti į VSDFV Kauno skyrių. Reabilitacijos procedūrų atlikimui ir gydytojos konsultacijoms per visą nedarbingumo laikotarpį 13 kartų iš savo gyvenamosios vietos pareiškėjas vyko į Kauno miesto Centro polikliniką. Visais nurodytais atvejais jis turėjo vairuoti transporto priemonę.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad visą nedarbingumo laikotarpį su gydytoja A. M. tiesiogiai nebendravo. Pirminę apžiūrą bei pagalbą dėl patirtos traumos pareiškėjui 2020 m. liepos 2 d. suteikė Kauno klinikinės ligoninės Priėmimo, skubios pagalbos ir traumų skyriaus traumatologas, o tolesnę gydymo eigą skyrė, prižiūrėjo bei vykdė Kauno miesto Centro poliklinikos chirurgas Z. Č. bei gydytoja reabilitologė. Elektroninius nedarbingumo pažymėjimus laikotarpiais nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. liepos 28 d., nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. ir nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. rugpjūčio 14 d. išdavė būtent Kauno miesto Centro poliklinikos chirurgas Z.

Č.. Pirminė diagnozė, kaip ir tolesnis gydymas, vyko nuotoliniu būdu. Gydytoja A. M. nei karto netikrino pareiškėjo sveikatos būklės. Paskirtas gydymo režimas buvo ambulatorinis, tausojantis, o ne stacionarinis. Gydymą paskyręs Kauno miesto Centro poliklinikos chirurgas Z. Č. bei vėliau reabilitacines gydymo procedūras skyrusi gydytoja reabilitologė nurodė pareiškėjui mažinti fizinį krūvį bei laikytis tausojančio režimo. Pareiškėjui suprantant, kad jam judėjimas nėra draudžiamas, o individualios veiklos vykdymas yra susijęs tik su transporto priemonės vairavimu, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių nurodytais terminais ir apimtimi pareiškėjas vykdė individualią veiklą.

Be to, pareiškėjui buvo nurodyta įsigyti ir nešioti įtvarą, paskirta 13 procedūrų bei 2 gydytojos reabilitologės konsultacijos. Visi gydytojų nurodymai buvo vykdomi tikslingai – specialus įtvaras įsigytas traumos nustatymo dieną, laiku atvykstama į gydymo įstaigą, atliktos visos paskirtos procedūros bei laikomasi kitų gydytojų nurodymų, siekiant kiek įmanoma greičiau pasveikti. Nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad laikinojo nedarbingumo metu buvo nesilaikoma gydytojo nustatyto režimo ar neatliktos paskirtos gydymo ar diagnostikos procedūros.

Per visą traumos gydymosi laikotarpį pareiškėją gydę Kauno miesto Centro poliklinikos gydytojai (šeimos gydytoja, chirurgas ir gydytoja reabilitologė) nenustatė jokių gydymo eigos komplikacijų, sveikatos būklės pablogėjimo, gydymo plano ar gydymo režimo nesilaikymo požymių. Atsižvelgiant į tai, už laikinojo nedarbingumo laikotarpį išmokėta ligos pašalpa negali būti įvardijama kaip iš dalies permokėta dėl pareiškėjo kaltės ir reikalaujama ją gražinti kaip žalos atlyginimą, kadangi neegzistuoja jokie pagrindai atsakomybei taikyti.

8. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad VSDFV 2020 m. rugsėjo 29 d. Kauno skyriui persiuntė 2020 m. rugsėjo 26 d. anoniminį pranešimą apie tai, jog pareiškėjas turi nedarbingumą ir tuo pat metu vykdo pavėžėjo veiklą „Bolt“ firmoje. Surinkus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš 72 kalendorinių dienų veiklos kelionių nevykdė tik 7 dienas, kitas 65 dienas jis keliones automobiliu vykdė. VSDFV Kauno skyrius 2020 m. spalio 20 d. gavo Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytojos A. M. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dirbdamas pažeidė nustatytą gydymo režimą ir tai galėjo užtęsti ligos eigą. Atsakovas taip pat patikrino su pareiškėjo sveikatos būkle susijusius dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjui dėl 2020 m. birželio 27 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo buityje taikytas įtvaras, skirti NPP, gydytojo nurodyta riboti krūvį apie 2 mėnesius. Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoją, jam tęstas medikamentinis gydymas, taikytas (duomenys neskelbtini) įtvaras, nukreiptas gydytojo chirurgo konsultacijai, apdraustasis pripažintas laikinai nedarbingu ir jam išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo chirurgo, tęstas gydymas, skirta ramybė 4–5 savaites.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui buvo paskirtas ambulatorinis, tausojantis gydymo režimas, nurodyta mažinti fizinį krūvį 2 mėnesius bei laikytis tausojančio režimo, skirta ramybė 4–5 savaites. Be to, 2020 m. liepos 28 d. gydytojas chirurgas rekomendavo gulimą režimą dar 2 savaites. Gydytojo nustatyto gydymo režimo nesilaikymas pats savaime vertinamas kaip elgesio taisyklių pažeidimas, nereikalaujant nustatyti priežastinį ryšį tarp gydymo režimo nesilaikymo ir laikinojo nedarbingumo trukmės užtęsimo. Gydytojas, kaip profesionalas, turėdamas specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žinodamas ir galėdamas daugiau nei kiti asmenys, kurie nėra specialistai, gali parinkti tinkamiausią ir efektyviausią gydymo režimą, leidžiantį be pagrindo neužtęsti laikinojo nedarbingumo trukmės. Gydytojas turi kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus ir pripažintą teisę taikyti specialiąsias žinias, specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją. Akivaizdu, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, nesilaikė rekomendacijų riboti krūvį, nesilaikė ramybės ir gulimo režimo ir tokiu būdu pažeidė Taisyklių 51.3 punktą. Be to, pareiškėjas pažeidė ir Taisyklių 51.6 punktą, kadangi laikinojo nedarbingumo metu dirbo, vykdydamas individualią veiklą. Darbas laikinojo nedarbingumo metu taip pat savaime vertinamas kaip elgesio taisyklių pažeidimas, nereikalaujant nustatyti priežastinį ryšį tarp darbo ir laikinojo nedarbingumo trukmės užtęsimo.

11. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisę gauti ligos išmoką šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad būtinoji sąlyga ligos išmokai gauti yra asmens laikinasis nedarbingumas ir dėl to prarastos darbo pajamos. Jei asmuo gali dirbti, nėra pagrindo nustatyti, kad jis yra nedarbingas, ir tokiu atveju tokiam asmeniui neišduodamas nedarbingumo pažymėjimas bei jis neįgyja teisės gauti ligos išmoką. Jei asmuo pripažįstamas laikinai nedarbingu, t. y. dėl ligos ar traumos negalinčiu vykdyti darbines pareigas, darbas laikinojo nedarbingumo metu vertinamas kaip elgesio taisyklių pažeidimas. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, taip pat pažeidė Taisyklių 51.8 punktą, kadangi elgėsi taip, jog jo veiksmai galėjo užtęsti (užtęsė) laikinojo nedarbingumo trukmę. Taisyklių 54 punkte nurodyti subjektai, turintys teisę nustatyti elgesio nedarbingumo metu taisyklių pažeidimus. Elgesio taisyklių pažeidimus apdraustiems asmenims ir bedarbiams turi teisę nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai, VSDFV ar jos teritorinių skyrių vyriausieji specialistai (nedarbingumo kontrolei), remdamiesi dokumentais, patvirtinančiais elgesio taisyklių pažeidimus. Elgesio taisyklių pažeidimus apdraustiems asmenims gali nustatyti ir jų darbdaviai, sudarę komisiją, o tais atvejais, kai elektroniniai pažymėjimai išduoti pareigūnams ar kariams, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, privalomai draudžiami ligos socialiniu draudimu ir (ar) motinystės bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, – ir institucijos, kuriose tarnauja pareigūnas ar karys.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 17 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“ nutraukė, o dėl likusios dalies pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nedarbingumo pažymėjimai pareiškėjui buvo išduoti laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Šiuose pažymėjimuose nurodyta pareiškėjo nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas buityje, diagnozė pagal TLK-10 kodą – (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini). Atsakovas už laikinojo nedarbingumo laikotarpį pareiškėjui 5 atskirais sprendimais, apimančiais skirtingus nedarbingumo laikotarpius, paskaičiavo ir išmokėjo 4 030,17 Eur ligos išmoką už jo laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

14. Teismas taip pat nustatė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. atsakovo institucijoje buvo gautas anoniminis skundas, kad pareiškėjas savo nedarbingumo laikotarpiu vykdo pavėžėjo veiklą „Bolt“ firmoje. Atsakovas 2020 m. spalio 8 d. raštu Nr. (9.11E)DV_S-47853 išsiuntė pareiškėjui prašymą pateikti paaiškinimą dėl galimo elgesio taisyklių pažeidimo laikinojo nedarbingumo metu. Duomenų, kad pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimą byloje nėra. Bolt Technology OU 2020 m. spalio 19 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas naudojasi Bolt pavežėjimo platforma ne pagal darbo sutartį, o turėdamas individualios veiklos pažymą (veiklos Nr. 493900). Kauno AVPK 2020 m. spalio 12 d. raštu Nr. 20-S-20860 persiuntė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Bolt Services Lt raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas naudojasi „Bolt“ mobiliąja aplikacija, turi „Bolt“ vairuotojo paskyrą ir vykdė keliones per „Bolt“ platformą nedarbingumo laikotarpiu iš viso 65 dienas. Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja A. M. 2020 m. spalio 20 d. atsakovui pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dirbdamas pažeidė nustatytą gydymo režimą ir tai galėjo užtęsti ligos eigą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 2 d. kreipėsi į Kauno klinikinės ligoninės Skubios pagalbos skyrių (ligos anamnezėje nurodoma: „trauma 06.27 buityje“. G. G. konsultuotas gydytojo radiologo, atliktoje (duomenys neskelbtini) rentgenogramoje – (duomenys neskelbtini) iš dešinės. G. G. dėl 2020 m. birželio 27 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo buityje (duomenys neskelbtini) (kodas pagal TLK-10-AM) taikytas įtvaras, skirti NPP. Nurodyta riboti krūvį apie 2 mėnesius. Apdraustasis nedarbingumo pažymėjimo atsisakė). Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoją dėl 2020 m. birželio 27 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo buityje (duomenys neskelbtini) (kodas pagal TLK-10-AM). Tęstas medikamentinis gydymas, taikytas (duomenys neskelbtini) įtvaras, nukreiptas gydytojo chirurgo konsultacijai, apdraustasis pripažintas laikinai nedarbingu ir išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas EF Nr. 8208137 nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. liepos 28 d. Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. dėl to paties taip pat buvo konsultuotas gydytojo chirurgo, tęstas gydymas, skirta ramybė 4–5 savaites, pripažintas laikinai nedarbingu. Ambulatorinio gydymo metu pareiškėjas taip pat konsultuotas gydytojo ortopedo traumatologo, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo, skirtos fizioterapinės procedūros, skirtas gydymas ir pripažintas laikinai nedarbingu iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

16. Atsakovas, įvertinęs medicininių dokumentų patikrinimo rezultatus, 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243611 pakeitė savo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-191270; 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243662 pakeitė savo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-197339; 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243679 pakeitė savo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-205225; 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243683 pakeitė savo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-213432; 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243749 pakeitė savo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-217102, kuriais nusprendė, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. ligos išmoka neskiriama.

17. Atsakovas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40025 nustatė 891,47 Eur ligos išmokos nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. liepos 28 d. permoką; 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40026 nustatė 636,77 Eur ligos išmokos nuo 2020 m. liepos 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. permoką; 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40027 nustatė 827,80 Eur ligos išmokos nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. permoką; 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40028 nustatė 636,76 Eur ligos išmokos nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. rugsėjo 11 d. permoką; 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40029 nustatė 191,03 Eur ligos išmokos nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. permoką (iš viso buvo nustatyta 3 183,83 Eur ligos išmokos už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. permoka). Atsakovas 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40307 nusprendė išskaityti iš pareiškėjo gaunamos ligos išmokos 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. VPA_SP1-40025 nustatytą 891,47 Eur permoką (susidariusią laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. liepos 28 d.). Pagal šį sprendimą iš pareiškėjui apskaičiuotos ligos išmokos buvo išskaityta 135,07 Eur ir 205,75 Eur ligos išmokos permokos (negrąžinta 2 843,01 Eur ligos išmokos permoka).

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-243749 ir VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 ikiteismine tvarka apskundė VSDFV, kuri 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-9193 pareiškėjo skundą atmetė ir atsakovo sprendimus paliko galioti.

19. Teismas nurodė, kad ginčijamus administracinius aktus atsakovas priėmė remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, 8 straipsniu, 14 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio drausimo išmokų nuostatų 38 punktu, Valstybinio socialinio drausimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, taip pat Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 punktais.

20. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendė, kad Taisyklių pažeidimas nedarbingumo metu gali būti pagrindas ligos pašalpai neskirti, tačiau toks pažeidimas turi būti nustatytas asmenį gydančio gydytojo arba VSDFV ar jos teritorinių skyrių vyriausiojo specialisto. Ginčijamuose administraciniuose aktuose daroma išvada, kad pareiškėjas oficialaus nedarbingumo laikotarpiu sąmoningai padarė Taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 punktų pažeidimus.

21. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas teisės aktų nustatyta tvarka 72 dienas nedarbingas (diagnozė: (duomenys neskelbtini)), oficialiai per „Bolt“ platformą laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., iš viso 65 dienas, teikė pavėžėjo automobiliu paslaugas – vykdė komercines keliones. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kurią buvo įregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Nedarbingumo laikotarpiu pareiškėją betarpiškai gydantys gydytojai, atsižvelgdami į jo sveikatos būklę, buvo nustatę laikytis tokių reikalavimų: nešioti (duomenys neskelbtini) įtvarą, 2 mėnesius riboti fizinį krūvį, 4–5 savaites būti ramybės būsenoje, vartoti paskirtus medikamentus, nuvykti į gydytojo – chirurgo – konsultaciją ir paskirtas fizioterapines procedūras. Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja A. M. (pareiškėją betarpiškai gydžiusi šeimos gydytoja) 2020 m. spalio 19 d. paaiškinime atsakovui pateikė išvadą, kad dirbdamas nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas pažeidė paskirtą gydymo režimą ir dėl to galėjo užtęsti ligos eigą.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui dėl nelaimingo atsitikimo (traumos buityje) teisės aktų nustatyta tvarka iš Sodros biudžeto buvo kompensuotos iš pagrindinės darbovietės (Kauno AVPK (duomenys neskelbtini)) negautos pajamos, kadangi dėl savo sveikatos būklės jis negalėjo vykdyti (duomenys neskelbtini). Jeigu apdraustasis asmuo šiuo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, įgyvendinant ligos ir motinystės socialinio draudimo principą (kompensuoti prarastas pajamas) ir mokant ligos pašalpą, asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir ligos pašalpą, tokiu būdu būtų iškreiptas prarastų darbo pajamų kompensavimo principas. Taisyklių 51.6 punkto nuostatos nereikalauja nustatyti, kokį darbą apdraustasis nedarbingumo laikotarpiu dirbo, pakanka nustatyti, kad jis, būdamas nedarbingu, dirbo.

23. Pareiškėjo padarytus pažeidimus teismas įvertino kaip akivaizdžius, nes gydytojams nusprendus, kad pareiškėjas pagal sveikatos būklę negali vykdyti (duomenys neskelbtini) pareigų, ir paskyrus konkretų gydymo režimą (ramybė, įtvaro nešiojimas, krūvio ribojimas ir pan.), pareiškėjas praktiškai visą nedarbingumo laikotarpį intensyviai teikė komercines pavėžėjo (plačiąja prasme – taksi) paslaugas, tuo akivaizdžiai negerindamas savo sveikatos būklės (ilgalaikis sėdėjimas ir manevravimas automobiliu intensyviame eismo sraute, tikimybė vežti galbūt agresyvius ir neblaivius asmenis, didelė eismo įvykio tikimybė, įsėdimas ir išlipimas iš vairuotojo vietos ir pan.). Šeimos gydytoja, įvertinusi pareiškėjo elgesį ir medicininių dokumentų duomenis, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė gydymo režimą ir tai galėjo užtęsti ligos eigą. Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai pažeidė imperatyvius Taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 punktų reikalavimus ir tai buvo pakankamas pagrindas atsakovui priimti 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-243749 dėl ligos išmokos neskyrimo laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

24. Teismas, įvertinęs ginčijamą atsakovo sprendimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio normų kontekste, sprendė, kad 2020 m. spalio 28 d. sprendimas nėra visiškai motyvuotas ir pakankamai aiškus (priskaičiuota išmoka su neigiamu ženklu). Tačiau šis atsakovo sprendimas, norint užginčyti jo teisėtumą teismine tvarka, privalomai turėjo būti skundžiamas VSDFV. Įvertinęs atsakovo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą kompleksiškai su trečiojo suinteresuoto asmens 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą, turiniu, teismas sprendė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais pareiškėjui pateikė akivaizdžiai pakankamą faktinių ir teisinių argumentų kiekį dėl išmokos neskyrimo už konkretų laikotarpį. Tai leidžia spręsti, kad nėra pagrindo skunde išdėstytais motyvais naikinti atsakovo 2020 m. spalio 28 d. ir trečiojo suinteresuoto asmens 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimus. Teismas vertino, kad sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tam įgaliojimus turinčių pareigūnų ir neperžengiant jiems suteiktos kompetencijos ribų, sprendimuose yra nurodyta pakankamai motyvų ir faktų, jog pareiškėjas galėtų visiškai aiškiai suprasti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis sprendimai buvo priimti. Be to, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui įrodymų, kad jo dirbtas darbas nedarbingumo laikotarpiu (vykdyta oficiali pavėžėjo veikla) būtų buvęs ypatingas ar neatidėliotinas, ir tai galėtų pateisinti jo svarbumą, nepateikė. Mokesčių mokėjimas negali būti pateisinamu pagrindu nesilaikyti paskirto gydymo režimo ir akivaizdžiai daryti neigiamą poveikį savo sveikatai po patirtos traumos.

25. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 49 punktas nustato pareigą, jog gydytojas, išduodamas elektroninį pažymėjimą, laikinai nedarbingu pripažintą asmenį pasirašytinai (asmens medicinos dokumentuose) supažindina su elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu bei prievole VSDFV teritorinio skyriaus kvietimu atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigos GKK darbingumui patikrinti. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Taisyklių reikalavimais. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą (pats nurodė skunde), yra statutinis pareigūnas ir užima (duomenys neskelbtini) pareigas Kauno AVPK (duomenys neskelbtini), Taisyklės buvo paskelbtos Teisės aktų registre ir jų 50 punktas įpareigoja asmenį žinoti jų turinį bei laikytis Taisyklių 51 punkto reikalavimų, sprendė, kad pareiškėjo parašo dėl supažindinimo nebuvimas medicininiuose dokumentuose nepašalina jo padarytų Taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 punktų pažeidimų. Yra preziumuojama, kad kiekvienas asmuo žino teisės aktų reikalavimus, nes nustatyto elgesio modelio nesilaikymas nešalina neigiamų pasekmių (atsakomybės) asmens atžvilgiu. Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgė į paciento ir gydytojo tiesioginio bendravimo ypatumus pandemijos laikotarpiu bei tiesioginių fizinių kontaktų draudimą. Todėl teismas nenustatė pagrindo dėl to naikinti ginčijamus sprendimus.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė teismo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“.

27. Įvertinęs ginčo situacijos teisinį reguliavimą, byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo pakankamą faktinį ir juridinį pagrindą ginčijamu sprendimu nustatyti ligos išmokos permoką už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. liepos 28 d. Šio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patvirtino VSDFV (2020 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-9193 motyvai). Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai pakankamai motyvuoti, pagrįsti teisės aktų normomis, priimti kompetentingo subjekto ir visiškai atitinka Įstatymo, Nuostatų, Viešojo administravimo įstatymo principines nuostatas.

28. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 21 straipsnio nuostatų analizė patvirtina, jog apygardos administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, priimdamas sprendimą dėl paminėto atsakovo 2020 m. spalio 29 d. sprendimo, apygardos administracinis teismas negali nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės analogiškose ginčo aplinkybėms bylose, kad Sodros sprendimai dėl permokų nustatymų jokių pasekmių nesukelia ir asmenys (išmokų gavėjai) neturi teisės jų ginčyti teismine tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 15, 21 straipsniais, 103 straipsnio 1 punktu, administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 nutraukė.

29. Kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria jo skundas atmestas, ir skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo dalis, kuria jo skundas atmestas, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta, o pareiškėjo skundas tenkinamas.

32. Pareiškėjas paaiškino, kad su skundu į teismą kreipėsi dėl to, jog VSDFV Kauno skyrius 2020 m. spalio 28 d. sprendimais pakeitė prieš tai priimtus sprendimus, kuriais skyrė pareiškėjui dėl laikino nedarbingumo ligos išmoką laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Skundo reikalavime buvo nurodytas prašomas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. VPA_SP1E-243749, kuris apima ligos išmokos laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Skundo reikalavime nebuvo nurodytas prašymas panaikinti kitus VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimus, apimančius laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., tačiau teikdamas skundą, be kita ko, nesinaudodamas advokato teisinėmis paslaugomis, pareiškėjas siekė išsaugoti teisę į ligos išmoką už visą nedarbingumo laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., tai matyti ir iš skundo turinio. Nors skundu prašydamas panaikinti 2020 m. spalio 28 d. sprendimus nurodė sprendimo Nr. VPA_SP1E-243749, tačiau pats skundo pagrindas ir rezoliucinės dalies formuluotė „panaikinti sprendimus skirti ligos išmoką“ rodo, kad pareiškėjas išreiškė valią skųsti visus 2020 m. spalio 28 d. sprendimus, kuriais panaikinti sprendimai skirti ligos išmoką.

33. Pareiškėjas teigia, kad skunde pareikštų formuluočių apsirikimai įsivėlė dėl neaiškaus ir klaidinančio 2020 m. spalio 28 d. sprendimų turinio ir jų gausos, lėmusios jų tarpusavio painiavą, kurią siekiant išsiaiškinti, būtina atlikti priimtų sprendimų pavadinimų ir turinio reikšmės, juose nurodytų laikotarpių, sprendimų datų ir numerių, be kita ko, kuriuose jie nenurodomi, o nurodomi metaduomenų lapuose, analizę. Be to, 2020 m. spalio 28 d. sprendimais buvo nuspręsta, kad pareiškėjas turi teisę į perskaičiuotas ligos išmokas už juose nurodytus laikotarpius, apsiribojant minusinių perskaičiuotų išmokų sumų įvardijimu.

34. Teismas, akivaizdžiai iš skundo matydamas, kad pareiškėjas siekė išsaugoti teisę į ligos išmoką už visą nedarbingumo laikotarpį nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., o skundo reikalavime įvardijo tik vieno sprendimo numerį, nors prašė panaikinti sprendimus, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo pareikšto reikalavimo esmę.

35. Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi, pakonsultuotas advokato, pateikė patikslintą skundą. Kadangi su advokatu teisinių paslaugų sutartį pareiškėjas sudarė jau suėjus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytam keturiolikos kalendorinių dienų terminui, patikslintas skundas teismui buvo pateiktas po šio termino.

36. Nors VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimo dėl ligos išmokos permokos Nr. (11.1E) I-9193 rezoliucinėje dalyje nusprendžiama tik dėl 2020 m. spalio 28 d. sprendimo skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749, apimančio laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., tačiau iš paties sprendimo turinio matyti, kad išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo pasisakyta dėl visų VSDFV Kauno skyriaus priimtų sprendimų pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. klausimais, todėl kliūčių priimti patikslintą skundą nebuvo. Patikslintą skundą pareiškėjas padavė remdamasis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies nuostata, kad jis būtinas bylai teisingai išspręsti. Tačiau teismas nepagrįstai jo nepriėmė, neįvertinęs nurodytų neatitikimų ir nesiėmęs priemonių jiems pašalinti.

37. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje atmetė skundą dėl 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. VPA_SP1E-243749, apimančio laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., tačiau sprendime iš esmės pasisakė dėl viso pareiškėjo nedarbingumo laikotarpio nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Pareiškėjo vertinimu, nėra kliūčių išnagrinėti skundą apeliacinės instancijos teisme dėl visų 2020 m. spalio 28 d. sprendimų, tačiau, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad bylos nagrinėjimo ribos apsiriboja 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. VPA_SP1E-243749 pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu, po apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, jei jis būtų pareiškėjui palankus, būtų pagrindas pareiškėjui skųsti kitus 2020 m. spalio 28 d. sprendimus, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą.

38. Teismas nepagrįstai rėmėsi šeimos gydytojos A. M. rašytiniu paaiškinimu, kad pareiškėjas dirbdamas pažeidė nustatytą gydymo režimą ir tai galėjo užtęsti ligos eigą. Visų pirma, ši gydytoja yra šeimos gydytoja, kuri nei skyrė pareiškėjui gydymo režimą, nei turi specialių žinių dėl tokios traumos gydymo, priešingai, nei atitinkamos srities gydytojai specialistai. Gydytojos rašytiniame paaiškinime nenurodoma, apie kokį ir kieno nustatytą gydymo režimą kalbama, todėl neaišku, ką gydytoja vertino, kokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė gydymo režimą, o apsiribojama nuoroda „dirbdamas“, nenurodant, kokį ir kokios fizinės veiklos reikalaujantį darbą, taip pat niekaip nemotyvuojama, kodėl tai galėjo užtęsti ligos eigą.

39. Teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateikto pareiškėjo atstovo susirašinėjimo su teismo medicinos ekspertu P. P., esančiu įrašytu į teismo ekspertų sąrašą, duomenų. Ekspertas nurodė, kad medicininiuose dokumentuose nenurodytas konkretus režimas, kurio turėjo pareiškėjas laikytis, pagrindas buvo (duomenys neskelbtini) nešiojimas bei tame laikotarpyje buvo ir reabilitacija, kai asmuo yra mankštinamas, vairavimas nedarė įtakos nedarbingumo trukmei. Nors šie eksperto pastebėjimai nėra gauti įstatyme nustatyta tvarka kaip ekspertizės aktas, tačiau jo įrodomoji galia yra ne ką menkesnė, nei lakoniškas šeimos gydytojos A. M. rašytinis paaiškinimas.

40. Pareiškėjas teigia, kad teismas pritarė atsakovo argumentams, jog darbas laikinojo nedarbingumo metu taip pat savaime vertinamas kaip elgesio taisyklių pažeidimas, nereikalaujantis nustatyti priežastinį ryšį tarp darbo ir laikinojo nedarbingumo trukmės užtęsimo, tačiau pareiškėjo faktinė situacija šio pažeidimo požymių visiškai neatitinka. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praktiškai visą nedarbingumo laikotarpį intensyviai teikė komercines pavėžėjo paslaugas, tuo akivaizdžiai negerindamas savo sveikatos būklės.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad keleivių vežimas taksi yra licencijuojama veikla, kuria pareiškėjas nedarbingumo laikotarpiu nesivertė. Pareiškėjas pavėžėjo kitus asmenis naudodamasis „Bolt“ elektroninės programėlės pagalba, kurios veikimo esmė ta, kad vairuotojas vykdamas savo reikmėms gali matyti kitus tuo pačiu maršrutu vykstančius asmenis ir juos už užmokestį pakeliui pavėžėti. Pareiškėjui taikyti tokie kasdieninės veiklos, kaip transporto priemonės vairavimas, ribojimai. Pareiškėjas automobiliu galėjo vykti į VSDFV, parduotuves, vežti į įvairius užsiėmimus savo vaikus ir kitus šeimos narius, ką darė nešiodamas jam skirtą įtvarą ir pakeliui už užmokestį pavėžėjo kitus asmenis. Ši aplinkybė (kitų asmenų pavėžėjimas) vien dėl to, kad už tai buvo gaunamas užmokestis, pati savaime neleidžia spręsti, jog pareiškėjas nedarbingumo laikotarpiu dirbo, nes ne bet koks pajamų gavimas pripažįstamas darbu Taisyklių prasme. Pareiškėjas pažymi, kad laikinasis nedarbingumas jam skirtas dėl darbo (duomenys neskelbtini), į kurias įeina ne tik sėdimas darbas patalpose, bet ir aktyvios fizinės veiklos poreikis atitinkamų situacijų atvejais. Būtent to (užsiimti aktyvia fizine veikla) pareiškėjas negalėjo gydymo metu, todėl jam buvo skirtas laikinasis nedarbingumas.

42. Pareiškėjas teigia, kad neaišku, kokiais įrodymais teismas remdamasis priėjo prie išvadų, jog pareiškėjo važiavimas automobiliu savo reikmėms ir pavėžėjant pakeliui važiuojančius asmenis nesuderinamas su pareiškėjui skirtu gydymo režimu, nes yra susijęs su ilgu sėdėjimu, manevravimu automobiliu intensyviame eismo sraute, tikimybe vežti galimai agresyvius ir neblaivius asmenis, didele eismo įvykio tikimybe, įsėdimu ir išlipimu iš vairuotojo vietos ir pan. Automobilio vairavimas, ypač dėvint įtvarą, susijęs su statine (duomenys neskelbtini) būsena, nepriklausomai nuo to, kad automobiliu manevruojama. Pareiškėjas nepavėžėjo agresyvių ir neblaivių asmenų bei nedalyvavo eismo įvykiuose, kurių kilimo rizika yra hipotetinė, lygiai kaip ir kitų rizikų galimybė esant namuose. Tuo tarpu įsėdimas į automobilį ir išlipimas iš jo yra toks pat natūralus veiksmas, kaip lipimas į lovą ir iš jos, ką pareiškėjas būdamas namuose darė nuolat. Pats asmenų pavėžėjimo automobiliu faktas niekaip nesusijęs su poreikiu intensyviau laipioti iš automobilio ir į jį.

43. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

44. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai nepriėmė pareiškėjo patikslinto skundo. Pareiškėjas patikslintą skundą pateikė praleidęs ABTĮ nustatytą terminą, atsakovas prieštaravo dėl patikslinto skundo priėmimo, todėl teismas pagrįstai nepriėmė pareiškėjo patikslinto skundo. Be to, teismas, nepriimdamas pareiškėjo patikslinto skundo, pagrįstai sprendė, kad patikslinto skundo priėmimas nėra būtinas teisingam šios bylos išsprendimui.

45. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo, susijusio su jo darbu teikiant komercines pavėžėjo paslaugas laikinojo nedarbingumo metu. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, nustatančio teisę į socialinio draudimo išmokas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, normose įstatymų leidėjas įtvirtino tikslą, jog ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Ligos išmoka skiriama tik turintiems teisę ją gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Pareiškėjui dėl nelaimingo atsitikimo (traumos buityje) teisės aktų nustatyta tvarka iš Sodros biudžeto buvo kompensuotos iš pagrindinės darbovietės (Kauno AVPK (duomenys neskelbtini)) negautos pajamos, kadangi dėl savo sveikatos būklės jis negalėjo vykdyti (duomenys neskelbtini) pareigų. Jeigu apdraustasis asmuo šiuo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, įgyvendinant minėtą ligos ir motinystės socialinio draudimo principą (kompensuoti prarastas pajamas) ir mokant ligos išmoką, asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir ligos išmoką, tokiu būdu būtų iškreiptas prarastų darbo pajamų kompensavimo principas. Taisyklių 51.6 punkto nuostatos nereikalauja nustatyti, kokį darbą apdraustasis nedarbingumo laikotarpiu dirbo, pakanka nustatyti, kad jis, būdamas nedarbingu, dirbo. Darbas laikinojo nedarbingumo metu taip pat savaime vertinamas kaip elgesio taisyklių pažeidimas, nereikalaujant nustatyti priežastinį ryšį tarp darbo ir laikinojo nedarbingumo trukmės užtęsimo. Aplinkybės, kad laikinojo nedarbingumo metu pareiškėjas dirbo, neneigia ir pats pareiškėjas.

46. Teismas pareiškėjo padarytus pažeidimus pagrįstai įvardijo kaip akivaizdžius, nes gydytojams nusprendus, kad pareiškėjas pagal sveikatos būklę negali vykdyti (duomenys neskelbtini) pareigų, ir paskyrus konkretų gydymo režimą (ramybė, įtvaro nešiojimas, krūvio ribojimas ir pan.), pareiškėjas praktiškai visą nedarbingumo laikotarpį intensyviai teikė komercines pavėžėjo (plačiąja prasme – taksi) paslaugas, tuo akivaizdžiai negerindamas savo sveikatos būklės (ilgalaikis sėdėjimas ir manevravimas automobiliu intensyviame eismo sraute, tikimybė vežti galimai agresyvius ir neblaivius asmenis, didelė eismo įvykio tikimybė, įsėdimas ir išlipimas iš vairuotojo vietos ir pan.). Šeimos gydytoja, įvertinusi pareiškėjo elgesį ir medicininių dokumentų duomenis, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė gydymo režimą ir tai galėjo užtęsti ligos eigą. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai pažeidė imperatyvius Taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 punktų reikalavimus ir tai buvo pakankamas pagrindas atsakovui priimti 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-243749 dėl ligos išmokos neskyrimo laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

47. Teismas ginčijamame sprendime pagrįstai nustatė, kad atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tam įgaliojimus turinčių pareigūnų ir neperžengiant jiems suteiktos kompetencijos ribų, sprendimuose yra nurodyta pakankamai motyvų ir faktų, jog pareiškėjas galėtų visiškai aiškiai suprasti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis sprendimai buvo priimti. Be to, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui įrodymų, kad jo dirbtas darbas nedarbingumo laikotarpiu (vykdyta oficiali pavėžėjo veikla) būtų buvęs ypatingas ar neatidėliotinas, ir tai galėtų pateisinti jo svarbumą, nepateikė. Mokesčių mokėjimas negali būti pateisinamu pagrindu nesilaikyti paskirto gydymo režimo ir akivaizdžiai daryti neigiamą poveikį savo sveikatai po patirtos traumos.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustačius ir išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, todėl yra teisingas ir pagrįstas.

50. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė, kad, būdamas teisės aktų nustatyta tvarka 72 dienas nedarbingas (diagnozė: (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas oficialiai per „Bolt“ platformą laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., iš viso 65 dienas, teikė pavėžėjo automobiliu paslaugas – vykdė komercines keliones. Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kurią buvo įregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Nedarbingumo laikotarpiu pareiškėją betarpiškai gydantys gydytojai jam buvo nustatę laikytis šių, susijusių su jo sveikatos būkle, reikalavimų: nešioti (duomenys neskelbtini) įtvarą, 2 mėnesius riboti fizinį krūvį, 4–5 savaites būti ramybės būsenoje, vartoti paskirtus medikamentus, nuvykti į gydytojo – chirurgo – konsultaciją ir paskirtas fizioterapines procedūras. Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja A. M. (pareiškėją betarpiškai gydžiusi šeimos gydytoja) 2020 m. spalio 19 d. paaiškinime atsakovui pateikė išvadą, kad dirbdamas nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas pažeidė paskirtą gydymo režimą ir dėl to galėjo užtęsti ligos eigą. Teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui įrodymų, jog jo dirbtas darbas nedarbingumo laikotarpiu (vykdyta oficiali pavėžėjo veikla) būtų buvęs ypatingas ar neatidėliotinas, ir tai galėtų pateisinti jo svarbumą, nepateikė. Mokesčių mokėjimas negali būti pateisinamu pagrindu nesilaikyti paskirto gydymo režimo ir akivaizdžiai daryti neigiamą poveikį savo sveikatai po patirtos traumos.

51. Esant šioms aplinkybėms, teismas, įvertinęs VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimo turinį kompleksiškai su VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimo, priimto išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą, turiniu, padarė pagrįstą išvadą, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tam įgaliojimus turinčių pareigūnų ir neperžengiant jiems suteiktos kompetencijos ribų, sprendimuose yra nurodyta pakankamai motyvų ir faktų, kad pareiškėjas galėtų visiškai aiškiai suprasti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis sprendimai buvo priimti, todėl juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad komercinių pavėžėjo paslaugų teikimas nėra darbas Taisyklių prasme, todėl mano, jog teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas nedarbingumo laikotarpiu dirbo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pavėžėjimo paslaugas jis teikė tuo pačiu metu, kai vyko į parduotuves, vežiojo į įvairius užsiėmimus savo vaikus ir kitus šeimos narius. Taigi nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas nevengė ir kasdienės įprastos sveikam asmeniui veiklos, t. y. tvarkė asmeninius reikalus. Pareiškėjas neginčija, kad vykdė individualią veiklą, kurią buvo įregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat neginčija, kad už kitų asmenų pavėžėjimą gavo atlygį.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Taisyklių 51 punkto prasme asmuo, pripažintas laikinai nedarbingu, turi pareigą atlikti tik su gydymu ar būtiniausiais fiziologiniais poreikiais susijusius veiksmus ir vengti veiklų, kurios gali užtęsti laikinojo nedarbingumo trukmę. Akivaizdu, kad pareiškėjas, esant (duomenys neskelbtini) problemoms ir nustatytam tausojančiam gydymo režimui, nevengė veiklų, galinčių užtęsti laikinojo nedarbingumo trukmę.

54. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tai, kad pareiškėjo netenkina teismo nustatytų aplinkybių vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, jog įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 55. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimo skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749 ir 2020 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“, kuriuos išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-9193 „Dėl ligos išmokos permokos“ paliko nepakeistus, teisėtumo ir pagrįstumo.

56. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimas skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749, taip pat VSDFV sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė. Bylą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“ nutraukė.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria reikalavimai atmesti, teigia, kad teismas bylą nagrinėjo netinkamose ribose, matydamas, kad pareiškėjas nesutinka su išmokos nustatymu už visą nedarbingumo laikotarpį, nepasiūlė šalinti skundo trūkumų ir pareikšti reikalavimus dėl kitų atsakovo sprendimų, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nevertino pareiškėjo teiktų įrodymų.

58. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

59. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

60. Administracinio ginčo ribas apsprendžia nustatyta tvarka pateiktame ir teismo priimtame nagrinėti skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (ABTĮ 24 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui suformulavo aiškius reikalavimus – panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimą skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749; 2) VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“; 3) VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-9193 „Dėl ligos išmokos permokos“, todėl nenustačius ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų neatitikimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti skundo trūkumų šalinimo institutą ir siūlyti pareiškėjui papildyti skundą (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Be to, įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2021m. gegužės 13 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pateiktą patikslintą skundą. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai nustatęs ginčo ribas pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

61. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

62. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai atsižvelgęs į formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015), kad sprendimai dėl permokų nustatymų pareiškėjams jokių savarankiškų pasekmių nesukelia ir asmenys (išmokų gavėjai) neturi teisės jų ginčyti teismine tvarka, ir konstatavęs, kad sprendimu dėl ligos išmokos permokos nustatymo nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 pagrįstai nutraukė. Šio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas pirmosios instancijos teismo sprendime perteklinis.

63. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamu 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. VPA_SP1E-243749 pakeitė savo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. VPA_SP1E-217102 ir nusprendė pareiškėjui už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. ligos išmokos neskirti. Ginčijamame administraciniame akte daroma išvada, kad pareiškėjas oficialaus nedarbingumo laikotarpiu dirbdamas padarė Taisyklių 51.3, 51.6, 51.8 papunkčių pažeidimus.

64. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, be pateisinamų priežasčių pažeidusiems elgesio nedarbingumo metu tvarką, nustatytą sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse, ligos išmoka neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų 38 punkte (2020 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1146 redakcija) įtvirtinta, kad asmenims, laikinojo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros laikotarpiu, nustatytu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte, be pateisinamų priežasčių pažeidusiems elgesio nedarbingumo metu taisykles, nustatytas sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse, ligos išmoka VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos; VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar priežastys pateisinamos; pateisinamomis priežastimis laikoma: ūmus asmens sveikatos sutrikimas, stichinė nelaimė, nelaimingas atsitikimas, šeimos nario mirtis, ūmi liga, kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo pažeistos elgesio nedarbingumo metu taisyklės; priežastys pripažįstamos pateisinamomis, kai pateikiami ir (ar) gaunami jas patvirtinantys dokumentai ir (ar) duomenys.

65. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi, permokėtos išmokų sumos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal ginčui aktualios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, jeigu socialinio draudimo išmokos ar kitos išmokos, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus arba jo pavaduotojo sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų ir (ar) bet kurios kitos išmokos, kurios mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų ar kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatai iš esmės analogišką ankstesnės redakcijos Nuostatų 71 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 957 redakcija) įtvirtintą normą („Jeigu pašalpa neteisėtai išmokėta dėl jos gavėjo kaltės, susidariusi permoka teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios kitos išmokos, mokamos tam asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. Jeigu asmuo jokių valstybinio socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismine tvarka“) yra konstatavęs, kad joje įtvirtina viena sąlyga, kada gali būti išieškota iš asmens gauta pašalpa (išmoka) – kai pašalpa (išmoka) neteisėtai išmokama dėl jos gavėjo kaltės. Kaltė, kaip teisinė kategorija, suprantama kaip asmens psichinis santykis su daroma priešinga teisei veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. Tai lemia, kad kaltė yra tampriai susijusi su objektyviaisiais priešingos teisei veikos požymiais: jei nėra padarytos priešingos teisei veikos, tai negali iškilti ir kaltės klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1362/2008).

67. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaltinamas tuo, jog pažeidė elgesio taisykles nedarbingumo metu, konkrečiai – Taisyklių 51.3, 51.6 ir 51.8 punktus. Ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 51 punktas nustatė, kad elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimais, be kita ko, laikoma, kai laikinai nedarbingu pripažintas asmuo: nesilaiko gydytojo nustatyto gydymo ir (ar) slaugos režimo (51.3 p.); dirba (-o), mokosi (-ėsi), keliauja (-iavo), dalyvauja (-avo) kultūros, sporto, pramoginiuose ar kituose renginiuose (51.6 p.); elgėsi taip, kad jo veiksmai galėjo užtęsti (užtęsė) laikinojo nedarbingumo trukmę (51.8 p.). Tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Taisyklių 51 punktas negali būti suprantamas izoliuotai nuo likusių Taisyklių nuostatų, kurias būtina aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Taisyklių 50 punktą, kuris įtvirtina, jog laikinojo nedarbingumo metu asmuo privalo vykdyti gydytojo nurodymus ir laikytis šių Taisyklių 51 punkte nurodytų elgesio taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje nuostatoje esantis jungtukas „ir“ suponuoja, kad Taisyklių 51 punkte įtvirtintų elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimai privalo būti vertinami gydytojo nurodymų kontekste. Taigi šioje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas atliko priešingus teisei veiksmus, t. y. ar savo veiksmais, kurie kvalifikuoti kaip Taisyklių 51.3, 51.6 ir 51.8 punktų pažeidimai, nevykdė gydytojo nurodymų.

68. Kiek tai susiję su Taisyklių 51.3 punkto (kartu su Taisyklių 50 punktu) taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, siekiant konstatuoti jame įtvirtintą elgesio taisyklės nedarbingumo metu pažeidimą, būtina nustatyti, ar atsakovas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai įvertino, koks gydymo ir slaugos režimas pareiškėjui gydytojo buvo nustatytas, ir ar pareiškėjas, konkrečiais atsakovo jam inkriminuotais veiksmais (neveikimu), šį nustatytą gydymo ir slaugos režimą pažeidė, tai (gydytojo nurodymų nevykdymą) pagrindžiant objektyviais medicininiais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-929/2006). Aiškindamas ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 51.8 punktui iš esmės analogišką anksčiau galiojusios redakcijos Taisyklių 53 punkte (2005 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V-533/A1-189 redakcija) įtvirtintą bendro pobūdžio elgesio modelį, jog laikinojo nedarbingumo metu asmuo privalo elgtis taip, kad jo netinkami veiksmai neužtęstų ligos trukmės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog ši nuostata draudžia atlikti asmeniui tik tokius veiksmus, kurie neigiamai įtakoja ligos trukmę, todėl turi būti nustatomos tokios asmens netinkamo elgesio aplinkybės, kurios akivaizdžiai liudytų, jog tokie asmens veiksmai darė tiesioginę įtaką ligos trukmei. Tokios aplinkybės gali būti nustatytos tik įvertinus asmens ligos pobūdį bei atliktų veiksmų pobūdį ir jų tarpusavio sąveiką. Akivaizdu, kad asmeniui, kuriam yra lūžusi ranka ar koja, sunkus fizinis darbas rankomis arba kojomis galėtų tiesiogiai pakenkti šių organų gijimui, o tuo pačiu daryti įtaką ir ligos trukmei. Ir priešingai, asmens su tokiomis traumomis patirtas emocinis stresas ar įtampa darytų bendrą neigiamą poveikį jo psichinei ar fizinei būsenai, tačiau neduotų pagrindo išvadai, kad tai tiesiogiai turėjo įtakos jo ligos trukmei. Be to, aptartas teisės aktų reikalavimas dėl asmens kaltės šiuo atveju reikštų, jog turėtų būti nustatyta, kad veiksmus, kurie darė tiesioginę įtaką ligos trukmei, asmuo atliko tyčia ar dėl neatsargumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1362/2008).

69. Nors izoliuotai vertinant Taisyklių 51.6 punkto nuostatą gali susidaryti įspūdis, jog elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimui konstatuoti visais atvejais pakanka nustatyti vien laikinai nedarbingu pripažinto asmens darbo faktą, kaip minėta, pagal Taisyklių 50 punktą turi būti vertinama ir aplinkybė, ar toks asmens darbas pažeidė gydytojo nurodymus. Taip pat būtina atsižvelgti į ginčui aktualių įstatymų (inter alia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo), kuriuos įgyvendinant buvo patvirtintos Taisyklės (1 p.), tikslus. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Taigi pagal šią normą ligos išmokų dėl laikinojo nedarbingumo dėl ligos arba traumos skyrimas siejamas būtent su darbo pajamų praradimu. Kitaip tariant, tarp asmeniui skiriamų ligos išmokų ir asmens dėl laikinojo nedarbingumo prarastų darbo pajamų turi egzistuoti atitinkama sąsaja, t. y. ligos išmokomis siekiama kompensuoti (bent iš dalies) asmens dėl laikinojo nedarbingumo prarastas darbo pajamas, todėl asmeniui dėl laikinojo nedarbingumo nepraradus šių pajamų, jos ir neturi būti kompensuojamos.

70. Šiuo aspektu svarbu tai, kad teisės aktai nedraudžia asmeniui dirbant pagal darbo sutartį tuo pačiu metu vykdyti ir individualią veiklą, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, o asmens darbo pobūdis skirtingose darbovietėse ir (ar) vykdant individualią veiklą gali skirtis, kaip ir asmens nedarbingumas gali būti nulemtas įvairaus pobūdžio ligų ir (ar) traumų. Todėl gali susiklostyti situacija, kai dėl atitinkamos ligos arba traumos asmuo laikinai negalėtų vykdyti savo darbo funkcijų vienoje darbovietėje, t. y. šio darbo prasme taptų laikinai nedarbingu, tačiau tai nekliudytų jam, vykdant gydytojo nurodymus, taigi ir nepažeidžiant gydytojo nustatyto gydymo ir (ar) slaugos režimo bei neužtęsiant laikinojo nedarbingumo pirmojoje darbovietėje trukmės, toliau užsiimti individualia veikla ir iš jos gauti pajamas. Tokiu atveju, asmens vykdomos individualios veiklos atžvilgiu nenustačius gydytojo nurodymų dėl ligos arba traumos nevykdymo fakto, atsižvelgiant į minėtas nuostatas, tai galėtų lemti tik su laikinai nedarbingo asmens toliau vykdoma veikla susijusios ligos išmokos nemokėjimą, tačiau savaime nesudarytų pagrindo paneigti asmens teisę į ligos išmoką dalyje dėl šio asmens dėl laikinojo nedarbingumo realiai prarastų darbo pajamų pirmojoje darbovietėje. Taigi pagal Taisyklių 51.6 punktą, taikant jį kartu su Taisyklių 50 punktu ir atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintą reikalavimą dėl asmens kaltės nustatymo, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vertinant, ar laikinai nedarbingu pripažinto asmens darbas pažeidė gydytojo nurodymus, be kita ko, svarbu atsižvelgti į šio darbo ir asmens ligos pobūdį bei jų tarpusavio sąveiką. Tokia išvada darytina nustatyto teisinio reguliavimo, kaip visumos, vertinimo pagrindu.

71. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Taisyklių 49 punktas nustato pareigą gydytojui, išduodant elektroninį pažymėjimą, laikinai nedarbingu pripažintą asmenį pasirašytinai (asmens medicinos dokumentuose) supažindinti su elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu bei prievole Fondo valdybos teritorinio skyriaus kvietimu atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigos GKK darbingumui patikrinti, bei konstatavo, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Taisyklių reikalavimais. Šios aplinkybės šalys neginčija.

72. Teismas, įvertinęs ginčijamą atsakovo sprendimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio normų kontekste, darė išvadą, jog 2020 m. spalio 28 d. sprendimas nėra visiškai motyvuotas ir pakankamai aiškus (priskaičiuota išmoka su neigiamu ženklu), tačiau įvertinęs atsakovo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą kompleksiškai su trečiojo suinteresuoto asmens 2020 gruodžio 31 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą, turiniu, sprendė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais pareiškėjui pateikė akivaizdžiai pakankamą faktinių ir teisinių argumentų kiekį dėl išmokos neskyrimo už konkretų laikotarpį, ir konstatavo, kad nėra pagrindo skunde išdėstytais motyvais naikinti atsakovo 2020 m. spalio 28 d. ir trečiojo suinteresuoto asmens 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimų. Su tokia teismo išvada nesutiktina.

73. Viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. A63-994/2008). Paminėtu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai; tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012 ir kt.).

74. Susipažinus su ginčijamo administracinio akto turiniu matyti, kad apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas bei teiginiu, kad G. G. dirbdamas pažeidė elgesio taisykles nedarbingumo metu. Taigi, teisės normos nesiejamos su objektyviais duomenimis (faktais) reikšmingais sprendžiamam klausimui, aukščiau išaiškinto teisės normų taikymo aspektais neatskleisti gydytojo nustatyti reikalavimai nedarbingumo laikotarpiu, nenustatytas jų pažeidimas, nenurodytas konkretus neteisėtas elgesys ir jo poveikis sveikatos sutrikimo (ligos) ir laikino nedarbingumo trukmei, nepateikti jokie medicininėmis žiniomis pagrįsti duomenys. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo, administracinio akto motyvavimo ydingumas negali būti pašalinamas administracinį ginčą nagrinėjančių institucijų. Pripažinus administracinį aktą nepagrįstu, šis turi būti panaikintas.

75. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas pilnai.

76. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 773 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 100 Eur teismo medicinos eksperto konsultacija, 650 Eur advokato teisinės paslaugos (200 Eur susipažinimas su bylos medžiaga ir pasiruošimas bylos nagrinėjimui teisme; 200 Eur patikslinto skundo parengimas ir 250 Eur atstovavimas 2021 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje) ir 23 Eur žyminis mokestis už skundo padavimą.

77. Pareiškėją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas V. G.. Iš 2021 m. gegužės 5 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 05-05/1 matyti, kad advokatas suteikė pareiškėjui teisines paslaugas administracinėje byloje, už kurias pareiškėjas advokatui 2021 m. gegužės 7 d. sumokėjo 650 Eur. Taip pat byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad už specialisto konsultaciją uždarajai akcinei bendrovei „Unge“ pagal 2021 m. gegužės 3 d. išrašytą sąskaitą Nr. UNG001091 pareiškėjas 2021 m. gegužės 4 d. sumokėjo 100 Eur, paduodamas skundą teismui pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį.

78. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP1-40025 „Dėl G. G. ligos išmokos permokos nustatymo“ nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

79. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas pareiškėjo reikalavimas, panaikinus ir pareiškėjo reikalavimą tenkinus, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys).

80. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už 2021 m. gegužės 13 d. patikslinto skundo teismui padavimą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti, todėl pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos už patikslinto skundo parengimą – 200 Eur – nepriteistinos.

81. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas už susipažinimą su bylos medžiaga, pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, iš viso 450 Eur, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio dydžių, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

82. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 100 Eur už specialisto konsultaciją, tačiau šia specialisto konsultacija nebuvo remiamasi nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos pareiškėjui nepriteistinos.

83. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė įrodymų, kad šią sumą advokatui pagal išrašytą 2021 m. liepos 15 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 07-15/1, sumokėjo, todėl šios išlaidos pareiškėjui nepriteistinos.

84. Pareiškėjas paduodant skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, o paduodant apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui sumokėjo 12 Eur žyminį mokestį. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 3 dalį, skundą paduodant tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Šiuo atveju paduodant skundą mokėtina suma yra 22,50 Eur, paduodant apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiama iš viso 33,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

85. Pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio permoką – 1,25 Eur, remiantis ABTĮ 38 straipsnio 3 dalimi, grąžina Valstybinė mokesčio inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

86. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus priteistina 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir 33,75 Eur sumokėtas žyminis mokestis už skundo ir apeliacinio skundo padavimą, iš viso 483,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2020 m. spalio 28 d. sprendimą skirti ligos išmoką Nr. VPA_SP1E-243749 ir VSDFV 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-9193 „Dėl ligos išmokos permokos“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. G. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 483,75 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt trys eurai 75 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjui G. G. 1,25 Eur susidariusią žyminių mokesčių permoką.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė