f3f61ff8-0ecb-4c68-8f45-8e652cfb56a5 · Panevėžio apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. 2A-564-589/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15923-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričo 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto MisiÅ«no, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo K.

D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-774-465/2020 pagal ieÅ¡kovo K. D. ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas K. D. prašė priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinę žalÄ , 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00527-12, kuriame jam buvo pareikÅ¡tas įtarimas apie tai, kad jis tariamai 2012 m. liepos 12 d. apie 2.28 val. nenustatytoje vietoje iÅ¡ nenustatyto kompiuterio iÅ¡ elektroninio paÅ¡to (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto elektroninį paÅ¡tÄ atsiuntė Å¡io komiteto pirmininkÄ S. Å . įžeidžiantį, jo garbę ir orumÄ Å¾eminantį, laiÅ¡kÄ , t. y. vieÅ¡ai įžeidė pareigas einantį valstybės tarnautojÄ ir padarė veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 straipsnyje.

Teigia, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo sulaikytas. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nutarime laikinojo jo sulaikymo pagrindų nebuvo nurodyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas klausimÄ dėl kardomosios priemonės suėmimo taikymo, nutartyje konstatavo, jog ieÅ¡kovas buvo sulaikytas neteisėtai. Tačiau jis buvo paleistas ne iÅ¡ karto, buvo laikomas minėtame komisariate iki 19 val.

3. Patikslintu ieÅ¡kiniu nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. neteisėtai buvo nuvežtas ir uždarytas į Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių. Tokiu bÅ«du jam buvo apribota laisvė, už kuriÄ atsakomybė numatyta BK 146 straipsnio 3 dalyje. Taip pat nurodė, jog ten buvo įkalbinėjamas pasiraÅ¡yti dokumentus, kad atvažiavo savo noru. Atsisakius tai padaryti, buvo paleistas ekspertizės neatlikus. Pažymėjo, jog jo patalpinimas į psichiatrinę ligoninę nepraėjo be pasekmių – apie tai tapo žinoma daugeliui jo bendradarbių, o vėliau ir bendruomenėje, kurioje jis gyvena. Byla atėmusi daug sveikatos, neigiamai atsiliepė jo darbui bei asmeniniam gyvenimui. Jis neteko darbo, o socialiniuose tinkluose, jam įsitraukus į prieÅ¡rinkimines diskusijas, jo oponentai laiko ieÅ¡kovÄ psichiniu ligoniu.

4. Taip pat nurodė, jog baudžiamoji byla baigėsi iÅ¡teisinamuoju nuosprendžiu, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. IeÅ¡kovo teigimu, ir tyrėja R. Č., ir prokurorė I. P., priėmė neteisėtÄ sprendimÄ skirti jam psichiatrinę ekspertizę, kuriÄ skirti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nuostatas, ieÅ¡kovui nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo neteisėtai ir nepagrįstai apribota laisvė, jis už šį laikotarpį negavo darbo pajamų. Dėl tokių neteisėtų veiksmų jam padaryta neturtinė žala, kuri pasireiÅ¡kė psichologiniais iÅ¡gyvenimais, skriauda, neviltimi, liÅ«desiu, gyvenimo džiaugsmo praradimu, patirtu dvasiniu sukrėtimu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieÅ¡kovo K. D. ieÅ¡kinį atmetė.

6. Teismas ieÅ¡kovo teiginį, jog apie savo teisių pažeidimÄ jis sužinojęs tik teismui jo atžvilgiu priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, vertino kritiÅ¡kai.

7. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo valstybei buvo pareiÅ¡kęs ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. (civilinė byla Nr. 2-32326-872/2018). Å io ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ sudarė aplinkybės dėl ieÅ¡kovo 2015 m. rugpjūčio 20 d. laikino suėmimo. Tuomet teismas rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog ieÅ¡kovui apie savo teisių pažeidimÄ galėjo ir turėjo bÅ«ti žinoma tÄ pačiÄ dienÄ , t. y. 2015 m. rugpjūčio 20 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartyje atsisakė skirti K.

D. kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ . Kitaip tariant, teismas konstatavo, jog Å¡iuo atveju teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo momentas sutapo su pačiu teisės pažeidimo momentu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. įsiteisėjusiu sprendimu buvo konstatuotas ieÅ¡kinio senaties praleidimo faktas, tačiau įvertinus tai, kad jis buvo praleistas nežymiai, t. y. dvi dienas, jo terminas buvo atnaujintas. Nors Å¡ioje byloje ieÅ¡kinys yra reiÅ¡kiamas kitu faktiniu pagrindu, tvirtinant, kad neteisėti valstybės pareigÅ«nų veiksmai pasireiÅ¡kė nepagrįstu teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimu ir neteisėtu nuvežimu į Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinį skyrių, kuriame jis buvo uždarytas nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., tačiau bylos aplinkybės, susijusios su momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieÅ¡kinio senaties terminas, nustatymu, yra analogiÅ¡kos.

8. Teismas vertino, kad apie savo teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovas turėjo sužinoti tÄ pačiÄ dienÄ , kai jo laisvė buvo suvaržyta, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. IÅ¡ bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas viso ikiteisminio tyrimo metu naudojosi galimybe skųsti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokurorų veiksmus ir sprendimus bei teismų nutartis, skundė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria ieÅ¡kovui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė.

Teismas sprendė, kad Å¡ios aplinkybės patvirtina, jog ieÅ¡kovas nuo pat pradžių buvo įsitikinęs ekspertizės skyrimo neteisėtumu, todėl naudodamasis jam suteikta gynyba, pažeistas teises procesinėmis priemonėmis aktyviai gynė tiek skųsdamas teismo nutartis, tiek kreipdamasis į teismÄ ar kitas valstybės institucijas dėl pažeistų teisių atkÅ«rimo. Tačiau į teismÄ su ieÅ¡kiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieÅ¡kinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

9. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju svarbių priežasčių, sudarančių pagrindÄ ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti, nenustatyta. Remiantis ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais nustatė, jog ieÅ¡kovui nekilo objektyvių kliūčių dėl neturtinės žalos Å¡iuo faktiniu pagrindu kreiptis į teismÄ laiku. Remiantis ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais teismo posėdžio metu nustatė, jog ieÅ¡kovas nuo pat pradžių ketino civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo reikÅ¡ti ieÅ¡kinį ne tik dėl neteisėto sulaikymo, bet ir dėl neteisėto nuvežimo į Utenos ekspertinį skyrių, tačiau, turėdamas jam paskirtÄ atstovÄ civilinėje byloje, teismui pateikė ieÅ¡kinį tik dėl laikino suėmimo (civilinė byla Nr. 2-32326-872/2018).

Nors ieÅ¡kovas teisinio iÅ¡silavinimo neturi, tačiau yra susipažinęs su aktualia teisine praktika, įstatymais bei kitais norminiais aktais, yra aktyvus socialiniuose tinkluose, dalyvauja vietinėje savivaldoje, savanoriauja. Atsižvelgiant į tai, teismas darė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovo elgesys neatitiko pakankamai atidaus ir rÅ«pestingo asmens standartų, jis nepagrįstai delsė kreiptis į teismÄ dėl galimai pažeistų teisių gynimo, todėl esant tokioms aplinkybėms, sprendė, kad atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ teisinio pagrindo nėra.

10. Teismas nurodė, jog ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti, yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senatį, todėl atmestinas, o dėl ieÅ¡kinyje nurodytų civilinės atsakomybės taikymo valstybei nepasisakytina. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai 11. IeÅ¡kovas K. D. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimÄ .

12. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neteisingai. Senaties termino nepraleido, kadangi vadovavosi terminais taip, kaip jam buvo nuolatos nurodoma ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00527-12 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 nagrinėjimo metu. Be to, nors baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 metu nuolatos skundė visiÅ¡kai neteisėtÄ ketverius metus užtrukusį baudžiamÄ jį persekiojimÄ (pateikė virÅ¡ 100 skundų), tame tarpe ir dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, tačiau nuolatos gaudavo atsakymÄ , kad viskas yra teisėta. Todėl visiÅ¡kai suprato (taip beje buvo pakonsultuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje), kad bet kokių civilinių ieÅ¡kinių pateikimo terminai prasidės tik pasibaigus visos bylos nagrinėjimui ir pilno iÅ¡teisinimo. Todėl pateikdamas civilinį ieÅ¡kinį tuo ir vadovavosi.

13. Pažymi, jog Å¡ios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu prašė prie bylos prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 1-2956-576/2016, tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡io praÅ¡ymo netenkino. Baudžiamosios bylos duomenys bÅ«tų patvirtinę, kad ieÅ¡kovui buvo skirta teismo psichiatrijos ekspertizė, remiantis tuo, kad praeityje (jaunystėje) ieÅ¡kovas kreipėsi psichologo pagalbos dėl atminties praradimo. Nors teismo psichiatrinės ekspertizės metu ieÅ¡kovas buvo pripažintas visiÅ¡kai sveiku, tačiau teismas nusprendė, kad jam bus sunku savarankiÅ¡kai realizuoti teisę į teisinę gynybÄ baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, todėl jam buvo skirtas nemokamas valstybės advokatas.

14. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti.

15. Mano, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir įvertino visus į bylÄ pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. IeÅ¡kovas bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieÅ¡kovas apie savo teisių pažeidimÄ turėjo sužinoti tÄ pačiÄ dienÄ , kai laisvė buvo suvaržyta, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. IeÅ¡kovas nuo pat pradžių buvo įsitikinęs ekspertizės skyrimo neteisėtumu, todėl naudodamasis jam suteikta gynyba, pažeistas teises procesinėmis priemonėmis aktyviai gynė tiek skųsdamas teismo nutartis, tiek kreipdamasis į teismÄ ar kitas valstybės institucijas dėl pažeistų teisių atkÅ«rimo. IeÅ¡kovas į teismÄ su ieÅ¡kiniu kreipėsi 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieÅ¡kinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

16. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti.

17. Nurodo, kad ieÅ¡kovo praÅ¡ymas prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo grindžiamas ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe dėl teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo, remiantis informacija dėl praeityje (jaunystėje) jo kreipimosi pas psichologus dėl atminties praradimo. IeÅ¡kovo praÅ¡ymas buvo grindžiamas įrodymais, kuriais buvo norima pagrįsti valstybės neteisėtus veiksmus. IeÅ¡kovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė yra nauja, nesudaro ir negali sudaryti Å¡ios bylos apeliacijos dalyko, tuo labiau ieÅ¡kovas mėgina suklaidinti apeliacinės instancijos teismÄ .

IeÅ¡kovo atstovės praÅ¡ymas prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ buvo grindžiamas siekiu pagrįsti aplinkybes, kurios nebuvo iÅ¡dėstytos procesiniuose dokumentuose (nesudarė Å¡ios bylos teisminio nagrinėjimo dalyko pirmosios instancijos teisme), tuo labiau ieÅ¡kovo atstovės praÅ¡ymas buvo pripažintas neatitinkančiu proceso koncentruotumo principo. AtsisakymÄ tenkinti ieÅ¡kovo atstovės praÅ¡ymÄ pagrindžia ir tai, kad pirmasis bylos nagrinėjimo posėdis buvo atidėtas ieÅ¡kovo advokatės praÅ¡ymu dėl jos kelionės i užsienį.

IeÅ¡kovo atstovės praÅ¡ymas atidėti bylos nagrinėjimÄ buvo pateiktas teismui prieÅ¡ pat teismo posėdį, nors iÅ¡ pridedamų kelionės bilietų buvo galima įsitikinti, kad bilietai buvo įsigyti prieÅ¡ daugiau nei mėnesį iki teismo posėdžio dienos.

18. Pažymi, jog ieÅ¡kovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių argumentų ir neįrodinėjo Å¡ios aplinkybės reikÅ¡mės ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo vėlesnei pradžiai (nuo iÅ¡teisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo), tuo labiau ieÅ¡kovas ir apeliaciniame skunde nedetalizavo Å¡ių skundų įrodomosios reikÅ¡mės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nurodomÄ aplinkybę dėl nuolatinių ieÅ¡kovo skundų ir jų netenkinimo baudžiamajame procese reikÅ¡mės ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo vėlesnei pradžiai (nuo iÅ¡teisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo) turėtų pripažinti neatitinkančia teisminio nagrinėjamos bylos dalyko, tuo pačiu nesančia apeliacijos dalyko ir Å¡iÄ aplinkybę atsisakyti vertinti.

19. Akcentuoja, jog teisės aktai nuo pat pradžių neribojo ieÅ¡kovo teisės kreiptis į teismÄ ir praÅ¡yti žalos, kuri tariamai buvo patirta dėl neteisėtos stacionarios ekspertizės, atlyginimo. Å iÄ teisę ieÅ¡kovas galėjo laisvai įgyvendinti nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties. Å iuo atveju ieÅ¡kovas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių argumentų ir neįrodinėjo, kad jo teisė kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo buvo realiai suvaržyta.

20. Nurodo, kad ieÅ¡kovas prokurorės veiksmų neteisėtumÄ dublike grindė iÅ¡ esmės vienintele aplinkybe, kad ieÅ¡kovas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu civilinėje byloje Nr. 1-291-576/2016 buvo iÅ¡teisintas. Tačiau vien tai, kad ieÅ¡kovas buvo iÅ¡teisintas, dar nereiÅ¡kia, kad stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimas ieÅ¡kovo atžvilgiu buvo neteisėtas. Teisinis reglamentavimas aiÅ¡kiai nurodo, kad ne prokuroro sprendimu, kaip ieÅ¡kovas nurodo savo dublike, ieÅ¡kovui buvo sankcionuota stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, bet bÅ«tent ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

Nurodo ir tai, kad ieÅ¡kovas neturtinę žalÄ grindžia samprotavimais ir į bylÄ nepateikė jokių neturtinę žalÄ pagrindžiančių įrodymų. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstu neturtinės žalos kriterijus, tuo pačiu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodomÄ neturtinę žalÄ (esminius, iÅ¡skirtinio sunkumo, ne vienkartinių ar trumpalaikių nepatogumus).

21. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

22. Nurodo, jog apeliaciniame skunde apeliantas iÅ¡ esmės nenurodo jokių motyvų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti dėl priimto sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Visi apelianto nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, o teismas tinkamai iÅ¡nagrinėjo Å¡iÄ civilinę bylÄ . Atsakovės atstovė visiÅ¡kai sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvais, o apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto sprendimo. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėju kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

24. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Apeliantas prie apeliacinio skundo pateikė raÅ¡ytinius įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. praÅ¡ymÄ baudžiamojoje byloje Nr. 1-2956-576/2015 parinkti gynėjÄ , adresuotÄ Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, 2015 m. rugpjūčio 28 d. K. D. skundÄ dėl netesėto atvesdinimo ir pagrobimo, taip pat Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 2015 m. rugsėjo 24 d. raÅ¡tÄ dėl praÅ¡ymų nagrinėjimo, adresuotÄ K. D.. Apeliantas neprašė Å¡ių įrodymų prijungti prie bylos, nenurodė priežasčių, dėl kurių Å¡ių įrodymų neteikė pirmos instancijos teismui ir kodėl Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo jau priėmus skundžiamÄ teismo sprendimÄ , taip pat nenurodė, kokias nagrinėjamam ginčui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia, todėl juos atsisakytina priimti.

26. Apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ , teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovas K. D., be kita ko , prašė priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro ir teismo veiksmų, atlyginimo. IeÅ¡kinio faktinį pagrindÄ sudarė neteisėti pareigÅ«nų, prokuroro ir teismo veiksmai, pasireiÅ¡kę nepagrįstu teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimu ir neteisėtu nuvežimu į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinį skyrių, kuriame ieÅ¡kovas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d.

Atsakovės atstovai, gindamiesi nuo ieÅ¡kovo materialiųjų subjektinių reikalavimų, be kita ko, atsikirto, kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ savo reikalavimams pareikÅ¡ti, prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apie savo teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovas turėjo sužinoti tÄ pačiÄ dienÄ , kai jis buvo nuvežtas į ekspertinę įstaigÄ , t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d., tačiau į teismÄ ieÅ¡kiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieÅ¡kinio senatį praleidęs devynis mėnesius, taip pat ir į tai, kad byloje nenustatyta svarbių priežasčių, sudarančių pagrindÄ ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti, konstatavo, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senatį, todėl atmestinas, o dėl ieÅ¡kinyje nurodytos civilinės atsakomybės taikymo valstybei nepasisakytina.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylÄ pateiktų įrodymų visumÄ bei procesinius Å¡alių dokumentus, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas iÅ¡vadas, tinkamai pritaikius ir iÅ¡aiÅ¡kinus teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieÅ¡kinys atmestas, todėl visų jų iÅ¡samiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

29. IeÅ¡kovas K. D., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliacinį skundÄ argumentuoja, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neteisingai, kadangi ieÅ¡kinio senaties termino jis nepraleido, nes vadovavosi terminais taip, kaip jam buvo nuolatos nurodoma ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00527-12 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 nagrinėjimo metu. Apelianto supratimu, bet kokių ieÅ¡kinių pateikimo terminai prasideda tik pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, bÅ«tent tokia apskundimo tvarka jam buvo paaiÅ¡kinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje.

30. Atmesdama kaip nepagrįstus Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybÄ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau Å¡i teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybÄ Ä¯gyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio Å¡ia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sÄ Å¾iningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – Å¡ios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis).

Be Å¡ių bendrųjų teisės į gynybÄ Ä¯gyvendinimo aspektų, iÅ¡skirtinas vienas specifinis ypatumas – Å¡ios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamÄ galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybÄ Ä¯gyvendinimas, yra vadinamas ieÅ¡kinio senaties terminu, Å¡io termino teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje.

Å i materialiosios teisės norma patvirtina, kad asmens subjektinės teisės, net ir nustačius jų pažeidimÄ , gali bÅ«ti neapgintos teismine tvarka, jeigu teisė į gynybÄ siekiant apginti tokias subjektines teises įgyvendinta, praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

32. AiÅ¡kindamas Å¡ias nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ tÄ pačiÄ dienÄ , kai Å¡i buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimÄ asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie Å¡ios teisės pažeidimÄ diena gali nesutapti.

Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistÄ teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 35 punktÄ ; kt.).

33. Kasacinio teismo taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimÄ , nustatoma pagal to asmens nurodymÄ ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimÄ , pagrįsti ieÅ¡kovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieÅ¡kinio senaties terminu, o ieÅ¡kovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimÄ sužinojo ne paties pažeidimo dienÄ , teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo prieÅ¡ingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumÄ (CPK 185 straipsnis).

Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimÄ sužinojo ne pažeidimo dienÄ , o vėliau, teismas turi iÅ¡siaiÅ¡kinti, kuriÄ dienÄ rÅ«pestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrÄ Ä¯vykį, su kuriuo ieÅ¡kovas sieja savo teisių pažeidimÄ , momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieÅ¡kovo teiginius apie tam tikrÄ sužinojimo laikÄ ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rÅ«pestingo bei atidaus asmens standartÄ ir tiriant, ar apie nurodomÄ Ä¯vykį tokį standartÄ atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau.

Nustatant Å¡ias aplinkybes taip pat bÅ«tina atsižvelgti ir į konkretaus ieÅ¡kovo charakteristikÄ â€“ patirtį, iÅ¡silavinimÄ , galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktÄ ir jame nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).

34. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kinyje, patikslintame ieÅ¡kinyje ir dublike ieÅ¡kovas nuosekliai tvirtino, kad Utenos ekspertiniame skyriuje buvo įkalbinėjamas pasiraÅ¡yti dokumentus, patvirtinančius, kad atvyko atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę savo noru, tačiau atsisakė pasiraÅ¡yti ir pareikalavo pateikti jo atvežimo į ekspertinę įstaigÄ teisinį pagrindÄ . To paties pareikalavo ir ieÅ¡kovÄ tuo metu gynęs advokatas M. A.. IeÅ¡kovo teigimu, teisiniam pagrindui neatsiradus, 2015 m. rugsėjo 4 d. jis buvo paleistas iÅ¡ Å¡ios įstaigos, taip ir neatlikus teismo psichiatrijos ekspertizės (b. l. 1, 9-14, 47-48).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ios byloje nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ieÅ¡kovas netrukus po to, kai buvo patalpintas ekspertinėje įstaigoje, faktiÅ¡kai suvokė, kad jo teisės yra pažeistos. Aplinkybę, jog ieÅ¡kovas iÅ¡ karto turėjo suprasti savo teisių pažeidimÄ , pagrindžia ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, o pagal ieÅ¡kinyje nurodomus duomenis – ir ieÅ¡kovo patalpinimo ekspertinėje įstaigoje metu, ieÅ¡kovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuris, ieÅ¡kinyje nurodomais duomenimis, taip pat kėlė klausimÄ dėl ieÅ¡kovo patalpinimo ekspertinėje įstaigoje teisėtumo.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti ir tai, jog ieÅ¡kovas skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria ieÅ¡kovui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, taigi ieÅ¡kovas nuo pat stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo buvo įsitikinęs Å¡ios ekspertizės skyrimo neteisėtumu. Teismo posėdžio metu paklaustas ieÅ¡kovas taip pat pripažino, kad grįžęs iÅ¡ ekspertinės įstaigos, buvo užsukęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijÄ , nes jautė, jog jo teisės po medicininės ekspertizės buvo pažeistos (2020 m. sausio 22 d. posėdžio garso įraÅ¡o 1 val. 1 min. 45 s.), gerai iÅ¡mano žmogaus teises (baigiamųjų kalbų metu) (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai).

Esant byloje tokiems duomenims, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovas, bÅ«damas pakankamai atidus ir rÅ«pestingas (lot. bonus pater familia), apie savo teisių pažeidimÄ turėjo suprasti tÄ pačiÄ dienÄ , kai jis buvo nuvežtas į ekspertinę įstaigÄ , t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d., o, manydamas, jog tai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, kreiptis dėl jų teisminės gynybos, tačiau į teismÄ ieÅ¡kiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieÅ¡kinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius apie tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje jam buvo netinkamai iÅ¡aiÅ¡kinta pažeistų teisių atkÅ«rimo ir žalos atlyginimo tvarka. Nurodytos aplinkybės buvo įrodinėjamos vien subjektyviais apelianto teiginiais, nepateikiant jokių objektyvių Å¡iuos teiginius patvirtinančių dokumentų. IÅ¡ kartu su patikslintu ieÅ¡kiniu pateiktų dokumentų matyti, jog apeliantas 2016 m. birželio 13 d. praÅ¡ymu kreipėsi į baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismÄ , kad Å¡is iÅ¡aiÅ¡kintų jam dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo ar nuteisimo pažeistų teisių atkÅ«rimo ir žalos atlyginimo tvarkÄ .

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. raÅ¡tu Nr. 1-291-576/2016 apeliantui buvo iÅ¡aiÅ¡kinta pažeistų teisių atkÅ«rimo ir žalos atlyginimo neteisminė ir teisminė tvarka ir, prieÅ¡ingai, nei nurodo apeliantas, raÅ¡te nebuvo nurodyta, kad ieÅ¡kinio dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikimo teismui terminai prasideda tik teismui jo atžvilgiu priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį (b. l. 19-21) (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Remiantis Å¡iais argumentais, apelianto argumentai dėl jo suklaidinimo apie ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momentÄ atmestini kaip nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

36. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamÄ praktikÄ ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiÅ¡kas ir pakankamas pagrindas atmesti ieÅ¡kinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieÅ¡kinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, bÅ«tų ar nebÅ«tų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebÅ«tų įmanoma apginti dėl praleisto ieÅ¡kinio senaties termino. Tai, kad ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiÅ¡kas pagrindas atmesti ieÅ¡kinio reikalavimus, reiÅ¡kia, jog tuo atveju, kai ieÅ¡kovas praleidžia įstatymo nustatytÄ terminÄ , per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad Å¡is terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieÅ¡kinys atmetamas nepaisant ieÅ¡kinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

37. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas, nustačiusi, kad priimant skundžiamÄ procesinį sprendimÄ buvo įvertintos tiek ieÅ¡kovo savybės, vykdoma veikla, tiek aplinkybės, kada apie pažeistÄ teisę turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, atsižvelgta į teisės pažeidimo nustatymo galimybes ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ bei ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo jas aiÅ¡kinant suformuotos kasacinio teismo praktikos, todėl neteisingai iÅ¡nagrinėjo bylÄ .

38. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog Å¡ios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo praÅ¡ymo prie bylos prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 1-2956-576/2016, kurios duomenys bÅ«tų svarbÅ«s nustatant bylai teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes apie teismo psichiatrijos ekspertizės ieÅ¡kovui skyrimÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apelianto argumentai teisiÅ¡kai nepagrįsti.

39. Procesinės nuostatos numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198-199 straipsniai). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė jokių duomenų apie tai, kas sudarė kliūtis pateikti konkrečius rašytinius įrodymus iš prašomos prijungti baudžiamosios bylos, kurioje jis pats buvo proceso šalimi (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), taip pat nenurodė, ir kokie konkrečiai toje byloje esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai.

Pažymėtina, jog į bylÄ paties apelianto jau buvo pateiktas 2016 m. gegužės 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo iÅ¡teisinamasis nuosprendis iÅ¡ praÅ¡omos prijungti baudžiamosios bylos, atsakovę atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra pateikė į bylÄ Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-27-200/2015, kuria iÅ¡nagrinėtas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atmestas jo praÅ¡ymas atnaujinti skundo padavimo terminÄ ir atsisakyta priimti skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria apeliantui paskirta ambulatorinė ekspertizė, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-316-315/2015, kuria iÅ¡nagrinėtas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria apeliantui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, panaikinimo bei Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro 2014 m. liepos 2 d. praÅ¡ymÄ ir Vilniaus teismo psichiatrijos ekspertizės aktÄ Nr. 78TPK-81/2014, kuriais buvo grindžiamas prokuroro praÅ¡ymas dėl stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės apeliantui skyrimo (b. l. 15-18, 71-76, 99-105).

Teismas neprivalo visais atvejais prijungti visų Å¡alies praÅ¡omų duomenų, nes gali bÅ«ti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apelianto pageidaujamos baudžiamosios bylos prijungimas prie bylos bÅ«tų buvęs perteklinis ir netikslingas, neproporcingai apsunkinantis tos bylos procesÄ (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis), kadangi byla pati savaime nėra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnis), ja gali tapti tik kurie nors joje esantys dokumentai (ar dokumentų kopijos).

Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje netenkindamas apelianto praÅ¡ymo prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ , nurodė ir motyvus, dėl kurių nebuvo tenkintas toks praÅ¡ymas – praÅ¡ymas buvo pripažintas neatitinkančiu proceso koncentruotumo principo (2020 m. sausio 22 d. posėdžio garso įraÅ¡o 1 val. 15 min. 55 s.). Pažymėtina, jog toks praÅ¡ymas apelianto buvo pareikÅ¡tas pasibaigus pasirengimo stadijai, taip pat pasibaigus teismo net du kartus nustatytiems terminams papildomiems įrodymams ir / ar praÅ¡ymams pateikti, bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai).

Remiantis nurodytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, neprijungdamas prie bylos baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo institutÄ , ar nepagrįstai apribojo apelianto procesines teises.

40. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

41. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginÄÄ bei vertindamas ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieÅ¡kinio senaties terminų skaičiavimo taisykles, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimÄ naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Ramunė Čeknienė Rita Dambrauskaitė Laimantas MisiÅ«nas