2019-03-13 Nr. AB-6354-3-61-3-01838-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-780-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01838-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.12; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ir akcinė bendrovė „Grigeo Grigiškės“ (dabartinis pavadinimas – akcinė bendrovė „Grigeo“)) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – ir Triukšmo valdymo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Grigeo“ atžvilgiu pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016; 2) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 konstatavo, jog Savivaldybei išliko pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo, tačiau Savivaldybė šios pareigos nevykdo, o tik nepagrįstai jam siunčia raštus ir prašymus atlikti neteisėtus veiksmus – triukšmo matavimus pareiškėjui priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pažeisdama pareiškėjo teises. Pasak pareiškėjo, Savivaldybė tyčia nevykdo pareigos dėl jo teisių gynimo ir nepriima jokio sprendimo. Pareiškėjui yra žinoma, kad triukšmo pažeidimas neišnyko ir šio pažeidimo nekontroliuoja jokia institucija.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad triukšmas dėl popieriaus gaminimo mašinų AB „Grigeo“ nė karto nebuvo užfiksuotas, nebuvo atlikti jokie matavimai. Pažymėjo, kad atsakovai žino, jog triukšmo šaltinis yra būtent AB „Grigeo“, tačiau jie nesiima jokių priemonių. Pareiškėjas sutinka bendradarbiauti, tačiau pažeidimas negali būti šalinamas, nustatinėjant triukšmo šaltinį iš naujo.

4. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė netinkamai vykdo triukšmo kontrolės funkciją, taip pat pareigą užtikrinti teisę į asmens būsto neliečiamybę, dėl ko jis patyrė žalą. Nurodė, jog nuolat kenčia galvos skausmus, prarado verslą, nebeturi pajamų šaltinio, patyrė net dvi operacijas, nuolat vartoja vaistus, negali pailsėti, išsimiegoti, dėl atsakovo veiksmų jis priverstas dalyvauti teisminiuose ginčuose.

5. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija bendrame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovai nurodė, kad kreipėsi į Centrą dėl pakartotinio triukšmo matavimo atlikimo, tačiau pareiškėjas su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijomis nebendradarbiavo, nors tokį sutikimą išreiškė. Pažymėjo, kad pareiškėjui nesudarius sąlygų atlikti laboratorinių matavimų jo gyvenamosiose patalpose išjungus įmonės įrenginius, Centras negalėjo įvertinti AB „Grigeo“ keliamo triukšmo šaltinių ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams. Pabrėžė, kad AB „Grigeo“ 2016 m. vasario mėn. sumontavo triukšmo slopintuvą, kuris mažina popieriaus gamybos skleidžiamą garsą. Mano, kad iš esmės aplinkybės yra pasikeitusios, tačiau Administracija neturi įgaliojimų reikalauti pareiškėjo asmeniniame būste atlikti kokius nors veiksmus be asmens sutikimo. Tuo pačiu ir AB „Grigeo“ neturi galimybių išspręsti galimą triukšmo pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje problemą.

7. Atsakovai akcentavo, kad po 2015 m. dviejų senų popieriaus gaminimo mašinų sustabdymo ir 2016 m. įrengto triukšmo mažinimo priemonės įrengimo (slopintuvo), pareiškėjas nė karto nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name. Šią aplinkybę taip pat konstatavo Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2016 m. birželio 23 d. sprendimą. Atsižvelgdami į tai, atsakovai vertino, jog pareiškėjas nepageidauja, kad tokie tyrimai jo name būtų atliekami.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog problema dėl triukšmo būtų išspręsta. Pažymėjo, kad siūlė Savivaldybei AB „Grigeo“ atžvilgiu taikyti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje numatytas triukšmo mažinimo priemones, taip pat atliko triukšmo lygio matavimus. Teigė, kad kreipėsi į pareiškėją, prašydamas sudaryti sąlygas laboratorinių matavimų atlikimui jo gyvenamosiose patalpose 2015 m. gruodžio 16 d. nakties metu, tačiau pareiškėjas nesudarė sąlygų matavimams atlikti ir Centro pastangas įvertino kaip spaudimą.

10. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes jo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jo nurodyti sveikatos sutrikimai yra susiję su Centro veikimu (neveikimu).

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad faktinė situacija, susijusi su AB „Grigeo“ veikla, yra pasikeitusi, lyginant su ta, kuri buvo 2015 m. spalio 15 d. Mano, kad yra tikimybė, jog pažeidimų, kurie nurodyti 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte, neliko. Akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde reikalauja, jog Savivaldybė atliktų veiksmus, reikalingus jo pažeistų teisių gynybai, tačiau pats trukdo tai padaryti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad savo veiklą organizuoja siekdamas laikytis aukščiausių standartų, todėl nuolat diegiamos naujos technologijos, atliekamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir kitos procedūros. Mano, kad pareiškėjas neįrodė savo sveikatos būklės pasikeitimų ir verslo bei pajamų praradimo priežastinio ryšio su jo namuose esančiu triukšmu, kuris kyla dėl AB „Grigeo“ triukšmo šaltinių.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas sutiko sudaryti sąlygas Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai atlikti laboratorinius matavimus gyvenamojoje aplinkoje, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms nebendradarbiavo ir nesudarė sąlygų atlikti laboratorinius matavimus jo gyvenamojoje aplinkoje, kai išjungti AB „Grigeo“ įrenginiai, taip pat neįvykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinto Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento (toliau – ir Reglamentas) 44 punkto reikalavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Centras negalėjo įvertinti minėtos bendrovės triukšmo šaltinių (įrenginių) keliamo triukšmo ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams būtent dėl paties pareiškėjo veiksmų.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad situacija dėl galimai keliamo triukšmo yra pasikeitusi, nes po Centro atliktų triukšmo matavimų vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aplinkoje ir pačiame pastate, AB „Grigeo“ sustabdė dvi senas popieriaus gaminimo mašinas (PM2 ir PM3) ir pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gaminimo mašiną (PM6), o 2016 m. vasario mėn. įrengė papildomą technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonę – slopintuvą „Atmospheric Vent Silencer 20150891101, kuris mažina popieriaus gamybos mašinos PM5 skleidžiamą triukšmą ir apsaugo nuo triukšmo atsiradimo avariniu būdu stabdant popieriaus mašiną PM6.

17. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatė, kad Administracija kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti V. G. leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, dalyvaujant Administracijos, Centro, AB „Grigeo“ ir akredituotos bandymų laboratorijos atstovams, tiek veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, tiek juos išjungus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑21911-845/2016 įpareigojo V. G. dviejų mėnesių laikotarpyje leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad po 2015–2016 m. triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo V. G. nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją priimti sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Teismas vertino, kad Administracija, siekdama išspręsti pareiškėjo iškeltą problemą, su juo geranoriškai bendravo, ėmėsi visų įmanomų priemonių išspręsti kilusį ginčą – konsultavosi su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, kreipėsi į Centrą su prašymais, taip pat bendradarbiavo su AB „Grigeo“, siūlė jam atlikti atitinkamus veiksmus tam, kad triukšmas būtų sumažintas, taip pat pareiškėjui buvo siūloma išspręsti kilusią problemą taikiu būdu, sudarant taikos sutartį, tačiau triukšmo kontrolės funkcijos vykdymą apsunkino būtent pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas (nenoras bendradarbiauti, nesutikimas įsileisti į gyvenamąją patalpą, kad būtų atlikti papildomi triukšmo matavimo tyrimai ir galutinai išspręsti kilusią problemą). Nenustatęs valstybės viešosios atsakomybės esminės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes nevertino Administracijos veiksmų laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-672-502/2017 įsiteisėjimo iki pareiškėjo patikslinto skundo pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-3913-208/2017. Pareiškėjas mano, kad teismas skundžiamą sprendimą nepagrįstais grindė Administracijos 2016 m. kovo 18 d. raštu, Centro 2016 m. kovo 31 d. raštu ir AB „Grigeo“ 2016 m. kovo 16 d. raštu, tačiau ne Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Triukšmo valdymo įstatymo ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi civilinėse bylose Nr. e2-21911-845/2016 ir e2A-818-590/2017 priimtais sprendimais, suteikdamas jiems prejudicinę galią.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi rėmėsi duomenimis, kurie galimai yra suklastoti, juose pateikta klaidinga informacija. Nesutinka su skundžiamo sprendimu teiginiais, kad jis nebendradarbiavo su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms, kadangi jis nebuvo informuotas apie ketinimą atlikti triukšmo matavimus. Pažymi, kad teismo išvados apie įrengtą triukšmo slopintuvą grindžiamos prielaidomis.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2017 m. birželio 5 d. nutartimi atsisakė nagrinėti Administracijos 2016 m. kovo 18 d. rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Pabrėžia, kad teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, kadangi skundžiamame sprendime iš esmės nebuvo nagrinėtas Administracijos, Centro ir AB „Grigeo“ veiksmų neteisėtumas.

23. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija bendrame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. palikti nepakeistą.

24. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusio 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-937-340/2017 motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog po 2015–2016 m. AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo, t. y. 2015 m. dviejų senų popieriaus gaminimo mašinų (PM2 ir PM3) sustabdymo ir pradėjimo eksploatuoti naują popieriaus gaminimo mašiną (PM6), o 2016 m. papildomo technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonės įrengimo –slopintuvo „Atmospheric Vent Silencer 20150891101“, kuris mažina popieriaus gamybos mašinos PM5 skleidžiamą triukšmą, sumontavimo, pareiškėjas nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų. Pabrėžia, kad atsižvelgdami į tai, jog tiek civilinėse bylose Nr. e2-21911-845/2016 ir Nr. e2A-818-590/2017, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, buvo tas pats įrodinėjimo dalykas – po 2015 m. spalio 15 d. atliktų matavimų 2015–2016 m. AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo faktinės situacijos pasikeitimas bei pareiškėjo skundai ir nebendradarbiavimas, atsakovai mano, jog egzistuoja visos sąlygos pripažinti civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

25. Atsakovų teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms nebendradarbiavo ir nesudarė sąlygų atlikti laboratorinius matavimus jo gyvenamojoje aplinkoje, taip pažeisdamas Reglamento 44 punkto reikalavimus. Akcentuoja, kad aktyviai sprendė kilusią triukšmo problemą, konsultavosi su Centru ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, bendradarbiavo su AB „Grigeo“ ir pareiškėju, siūlė taikiai užbaigti ginčą taikos sutartimi.

26. Atsakovai taip pat sutinka su teismo išvada, kad situacija dėl galimai keliamo triukšmo yra pasikeitusi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra esminės atsakomybės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių akcinės bendrovės AB „Grigeo“ atžvilgiu, taip pat neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Savivaldybės ir Administracijos veiksmų, nepriimant administracinio sprendimo riboti (sustabdyti) triukšmą, kaip tai numatyta Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs bent vienos iš būtinųjų sąlygų Administracijos ir Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti ir konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją priimti sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

33. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė įpareigoti Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016.

34. Pažymėtina, kad Centras 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Administracijai nurodė, jog AB „Grigeo“ informavus, kad triukšmą mažinančios priemonės įgyvendintos, Centras 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. atliko AB „Grigeo“ grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu laboratoriniais matavimais nustatyta, kad po įgyvendintų AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių techninių priemonių žemo dažnio garsų lygis gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), sumažėjo 1–5 dB 125 HZ, 160 HZ, 200 HZ dažniuose, tačiau vis vien viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, o 2014 m. liepos 17 d. atliktų laboratorinių matavimų metu nustatyta, jog žemo dažnio garsų lygis 80 HZ ir 100 HZ dažniuose viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, kai iki triukšmą mažinančių priemonių įgyvendinimo žemo dažnio garsų lygių, viršijančių leistinus, minėtuose dažniuose nebuvo nustatyta. Centras, vadovaudamasis Triukšmo 13 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 2 dalimi, Administracijai pasiūlė imtis šiose teisinėse nuostatose numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu.

35. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 pripažino, jog Administracija per VAĮ 31 straipsnyje nustatytą terminą nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu, todėl toks Administracijos neveikimas vertintas kaip vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pabrėžė, kad Savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-672-502/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

36. Bylos duomenimis, Centras, gavęs Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą „Dėl pakartotinų triukšmo matavimų ir Seimo kontrolieriaus rekomendacijų“, kuriuo buvo prašoma tarnybinės pagalbos pakartotiniams matavimams atlikti gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), motyvuojant tuo, jog AB „Grigeo“ sustabdė dvi senas popieriaus gamybos mašinas (PM2 ir PM3) bei pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gamybos mašiną (PM6), organizavo laboratorinius triukšmo matavimus pareiškėjo gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2015 m. spalio 15 d. nakties metu atliko laboratorinius matavimus veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, kurių metu nustatė Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-90, leidžiamųjų ribinių dydžių 10–200 HZ dažniuose viršijimą. Centras 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 13-17(2.1)-2-14209 informavimo Administraciją apie atliktus triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų laboratorinius matavimus, nurodydamas, jog siekiant įvertinti AB „Grigeo“ įrenginių triukšminės taršos įtaką gyvenamajai aplinkai, organizuos pakartotinius laboratorinius triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų matavimus išjungus AB „Grigeo“ įrenginius. Laboratorinių matavimų data bus derinama su AB „Grigeo“ atstovais, gyventojais ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistais. Centras 2015 m. gruodžio 9 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas sudaryti sąlygas laboratorinių matavimų atlikimui jo gyvenamosiose patalpose 2015 m. gruodžio 16 d. nakties metu, tačiau pareiškėjas nesudarė sąlygų matavimams atlikti bei 2015 m. gruodžio 15 d. pateikė skundą, kuriame Centro pastangas dėl matavimų įvardino kaip spaudimą. Centras taip pat pažymėjo, kad dėl susidariusių aplinkybių negali įvykdyti Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašto „Dėl pakartotinų triukšmo matavimų ir Seimo kontrolieriaus rekomendacijų“.

37. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis taip pat nustatyta, kad Administracija 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti pareiškėją leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, dalyvaujant Administracijos, Centro, AB „Grigeo“ ir akredituotos bandymų laboratorijos atstovams, tiek veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, tiek juos išjungus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑21911-845/2016 Administracijos ieškinį tenkino, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Centras negalėjo įvertinti AB „Grigeo“ triukšmo šaltinių (įrenginių) keliamo triukšmo ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams būtent dėl paties pareiškėjo veiksmų. Argumentą, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie ketinimą atlikti triukšmo matavimus, paneigia byloje pateiktas Centro atsakymas į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, nesudarydamas sąlygų Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistams atlikti laboratorinius triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų matavimus, siekiant įvertinti AB „Grigeo“ įrenginių triukšminės taršos įtaką gyvenamajai aplinkai, pats savo veiksmais sukliudė Savivaldybei įvykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu, todėl toks jo skundo reikalavimas pagrįstai atmestas.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑21911-845/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017, suteikdamas jiems prejudicinę galią, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.

Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018).

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui V. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kt., konstatavo, jog po 2015–2016 metais triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo V. G. nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

Atvirkščiai, iš bylos aplinkybių, matyti, kad V. G. nepageidauja, kad tokie tyrimai jo name būtų atliekami, todėl Administracijos reikalavimas įeiti į V. G. patalpas ir tokius tyrimus atlikti prieš jo valią yra nepagrįstas ir nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, dėl ko turėjo būti atmestas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie AB „Grigeo“ įrengtą triukšmo slopintuvą grindė prielaidomis.

40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Administracijos 2016 m. kovo 18 d. raštas, Centro 2016 m. kovo 31 d. raštas ir AB „Grigeo“ 2016 m. kovo 16 d. raštas galimai yra suklastoti ir juose pateikta klaidinga informacija, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti minėtuose raštuose pateikta informacija, taip pat minėti raštai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti ar pripažinti kaip priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl minėtų raštų suklastojimo ir juose pateiktos klaidingos informacija vertina kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės nenagrinėjo Administracijos, Centro ir AB „Grigeo“ veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino tiek Administracijos, tiek Savivaldybės veiksmų neteisėtumą, o pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti tik iš Administracijos už Savivaldybės neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo, ir pripažinęs, kad Administracija siekė išspręsti pareiškėjo skunduose nurodytas problemas, su juo geranoriškai bendravo, ėmėsi visų įmanomų priemonių išspręsti kilusį ginčą, vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viešosios atsakomybės esminė sąlyga – valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai – todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė.

42. Nenustačius Administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo nėra tikslinga pasisakyti, nes atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negali atsirasti.

43. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinis skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė