2021-05-12 Nr. AB-10335-3-65-3-00237-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1003-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00237-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo pakeisti sprendimą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių (toliau – ir atsakovas, VSDFV Utenos skyrius) pakeisti 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (10.15) VPE SP5-689 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo E. B.“ (toliau – ir Sprendimas), paskiriant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) nuo 2014 m. birželio 23 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu jam nuo 2015 m. birželio 16 d. neterminuotai buvo paskirta 176,98 Eur dydžio valstybinė pensija. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, jis kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kuri 2019 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5202 pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriuje 2011 m. balandžio 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, pareiškėjas 2011 m. gegužės 10 d.–2013 m. gruodžio 4 d. laikotarpiu buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2014 m. birželio 17 d. nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. birželio 23 d. Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) įteikė prašymą atleisti jį iš pareigų dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas tvirtino, kad šiuo prašymu jis faktiškai prašė skirti ir jam priklausančią valstybinę pensiją. Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34) 3B-7371 nurodė, jog Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas pagrindas atleisti muitinės pareigūną iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. E. B. teigimu, tuo metu jis jau buvo atleistas iš pareigų, todėl Muitinės departamentui tereikėjo pareikalauti patikslinti prašymą ir spręsti klausimą dėl valstybinės pensijos skyrimo iš esmės. Kadangi Muitinės departamentas šių veiksmų neatliko, todėl pareiškėjas buvo priverstas prašyti atleisti jį iš pareigų savo noru. Tokį prašymą E. B. pateikė 2014 m. liepos 10 d., o iš pareigų buvo atleistas nuo 2011 m. gegužės 9 d. Nurodytas Muitinės departamento sprendimas buvo panaikintas teismine tvarka, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3561-426/2016 patvirtino tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento sudarytą taikos sutartį. Pagal šios sutarties sąlygas, E. B. iš pareigų buvo atleistas nuo 2014 m. birželio 17 d., t. y. prašymo pateikimo dienos. Remdamasis šiais sprendimais, pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. Muitinės departamentui padavė prašymą skirti valstybinę pensiją, tačiau šį prašymą buvo atsisakyta tenkinti, motyvuojant tuo, kad jis atleidimo iš tarnybos dieną neturėjo 20 metų tarnybos stažo tam tikrose įstatymo nustatytose pareigose. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio sprendimu Muitinės departamentas buvo įpareigotas E. B. skirti valstybinę pensiją. E. B. tvirtino, kad galiojantis įstatyminis reglamentavimas numato, jog valstybinė pensija yra skiriama nuo teisės į ją atsiradimo dienos, o ne nuo pareiškimo padavimo dienos, todėl valstybinė pensija jam turėjo būti paskirta nuo pirminio prašymo pateikimo dienos, t. y. nuo 2014 m. birželio 23 d.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodęs, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. VSDFV Utenos skyrius tvirtino, kad, išnagrinėjęs iš Muitinės departamento gautus dokumentus bei vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui valstybinę pensiją paskyrė nuo 2015 m. birželio 16 d., t. y. už 12 mėnesių iki 2016 m. birželio 15 d. prašymo gavimo Muitinės departamente dienos. Atsakovas pabrėžė, kad valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos pagal Įstatyme nustatytas sąlygas. Nenustačius šių sąlygų, valstybinė pensija negali būti skiriama ir mokama. Nurodė, kad Muitinės departamento 2016 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 1P-926 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtas, išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. birželio 15 d. prašymą skirti valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyrius tvirtino, kad tai leidžia teigti, kad pareiškėjas prašymu skirti valstybinę pensiją pirmą kartą kreipėsi 2016 m. birželio 16 d. Dėl šios priežasties pagrindo skirti pareiškėjui valstybinę pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d. nėra.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodęs, kad E. B. į Muitinės departamentą su 2014 m. birželio 23 d. prašymu kreipėsi dėl atleidimo iš Vilniaus teritorinės muitinės posto pagrindo pakeitimo, o ne dėl valstybinės pensijos skyrimo, o dėl valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjas kreipėsi 2016 m. birželio 15 d. parengtu prašymu. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo terminas yra siejamas su asmens prašymo skirti šią pensiją gavimo momentu. Vadovaujantis Įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems baudžiamajame procese, kaip ir visiems buvusiems pareigūnams, kurie nori gauti valstybinę pensiją, reikia pateikti prašymą dėl šios pensijos skyrimo, kad vėliau, nutraukus baudžiamąjį procesą arba įsiteisėjus išteisinamajam teismo nuosprendžiui, būtų galima nustatyti valstybinės pensijos mokėjimo pradžios datą, t. y. nuo teisės į pensiją atsiradimo ar už 12 mėnesių iki prašymo pateikimo. VSDFV pabrėžė, kad aiškinant Pensijų Įstatymo 13 straipsnio nuostatas taip, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos asmenims, kurių atžvilgiu nutrauktas baudžiamasis procesas arba įsiteisėjo išteisinamasis nuosprendis, šie asmenys būtų geresnėje padėtyje, nei asmenys, nebuvę įtariamaisiais ar kaltinamaisiais, bet su prašymu dėl valstybinės pensijos skyrimo kreipęsi praėjus daugiau kaip 12 mėnesių nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pažymėjo, kad Įstatyme nėra numatyta, jog pareigūnų pensija gali būti skiriama be asmens prašymo.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pareiškėjo prašymą dėl turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkino.

8. Teismas nustatė, kad E. B. nuo 2007 m. sausio 30 d. vykdė Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigas.

9. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013, E. B. buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas) numatytą nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757-195/2013, nurodytas Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis buvo paliktas nepakeistas.

10. Vykstant baudžiamajam procesui, E. B. nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų, o Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1669 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas 2011 m. gegužės 9 d. atleistas iš pareigų, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo jis nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis buvo panaikinti, baudžiamoji byla E. B. nutraukta, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

12. E. B. 2014 m. birželio 23 d. parengtu dokumentu, pavadintu „Prašymas panaikinti departamento įsakymą dėl atleidimo iš pareigų už nusikaltimą ir atleisti ryšium su išėjimu į pensiją“, kreipėsi į Muitinės departamentą. Šiame dokumente pareiškėjas nurodė, kad yra įgijęs teisę gauti valstybinę pensiją, ir suformulavo prašymus panaikinti Muitinės departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 bei prašymą „atleisti iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų ryšium su išėjimu į pensiją“ (cituota pažodžiui). Pareiškėjas vertino, kad jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, todėl yra pagrindas panaikinti Muitinės departamento įsakymą dėl jo atleidimo iš pareigų.

13. Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 „Dėl prašymo panaikinti Muitinės departamento įsakymą“ pareiškėją informavo, kad Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nenumatytas pagrindas atleisti muitinės pareigūną iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, ir E. B. pasiūlė patikslinti savo prašymą.

14. E. B. 2014 m. liepos 10 d. Muitinės departamentui pateikė patikslintą prašymą, kuriame suformulavo prašymus panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669, atleisti jį iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (savo noru) ir išmokėti kompensaciją už 2011–2014 metais priklausančias atostogas.

15. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 „Dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1669 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ pakeitimo“ E. B. iš pareigų atleistas 2011 m. gegužės 9 d.; atleidimo priežastis – atsistatydina savo noru. Pareiškėjas šį Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jo skundas buvo nagrinėjamas administracinėje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 3-61-3-03829-2014-2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-3561-426/2016, patvirtino tarp E. B. ir Muitinės departamento sudarytą taikos sutartį. Šia taikos sutartimi Muitinės departamentas įsipareigojo pakeisti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951 2 punktą, nurodant, kad E. B. atleidžiamas iš pareigų 2014 m. birželio 17 d. pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru), ir atlyginti pareiškėjui 4 135,45 Eur už jo priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. birželio 17 d.

16. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1P-715 „Dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951 „Dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1669 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ pakeitimo“ pakeitimo“ E. B. iš pareigų atleistas 2014 m. birželio 17 d. (atleidimo priežastis – atsistatydina savo noru).

17. Pareiškėjas 2016 m. birželio 16 d. Muitinės departamentui pateikė 2016 m. birželio 15 d. parengtą prašymą skirti valstybinę pensiją. Muitinės departamento generalinis direktorius, motyvuodamas tuo, kad E. B. atleidimo iš tarnybos dieną neturėjo 20 metų tarnybos stažo tam tikrose įstatymo nustatytose pareigose, 2016 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. IP-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. E. B. skundas dėl šio Muitinės departamento generalinis direktoriaus įsakymo buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 3-61-3-03404-2016-3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-951-281/2017, patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. IP-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“ bei įpareigojo Muitinės departamentą skirti pareiškėjui valstybinę pareigūno pensiją. Teismas konstatavo, kad E. B. buvo atleistas iš tarnybos neteisėtai, o aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, išnyko. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nušalinimas nuo tarnybos negali būti laikomas pagrįstu, nes Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi konstatuota, kad baudžiamoji byla nutrauktina nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, bei nurodė, kad ginčo laikotarpis turi būti įskaičiuojamas į tarnybos stažą, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjo nušalinimas nuo tarnybos yra pripažintas neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1289-502/2018, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

18. E. B. 2018 m. rugsėjo 14 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“, kuriame nurodė, kad prašo šią pensiją skaičiuoti pagal paeiliui ištarnautais 5 tarnybos metais palankiausių nuosekliai einančių 12 mėnesių nustatyto darbo užmokesčio vidurkį iš laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.. VSDFV Utenos skyrius priimtu Sprendimu nuo 2015 m. birželio 15 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui valstybinę pensiją, kurios dydis – 176,98 Eur per mėnesį.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, 2019 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į VSDFV ir prašė pakeisti Sprendimą, paskiriant valstybinę pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d. VSDFV 2019 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5202 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. VSDFV savo sprendimą grindė tuo, kad E. B. 2014 m. birželio 23 d. į Muitinės departamentą kreipėsi dėl atleidimo iš Vilniaus teritorinės muitinės posto pagrindo pakeitimo, o ne dėl valstybinės pensijos skyrimo, todėl skirti valstybinę pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d. nėra teisinio pagrindo.

20. Teismas nurodė, kad valstybinės pensijos skiriamos, mokamos ir perskaičiuojamos, vadovaujantis Įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi.

21. Muitinės departamento 2018 m. spalio 5 d. parengtos pažymos Nr. 7B-3849 apie E. B. tarnybos laiką (darbo stažą) duomenimis, pareiškėjo tarnybos laikas yra 20 metų 10 mėnesių 2 dienos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti valstybinę pensiją. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bylose, bylos proceso dalyviai šios aplinkybės neginčijo.

22. E. B., pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą, teigė, kad valstybinė pensija jam turėjo būti paskirta nuo 2014 m. birželio 23 d., t. y. nuo tos datos, kai jis į Muitinės departamentą kreipėsi dokumentu, pavadintu „Prašymu panaikinti departamento įsakymą dėl atleidimo iš pareigų už nusikaltimą ir atleisti ryšium su išėjimu į pensiją“, kadangi, pareiškėjo vertinimu, iš nurodyto dokumento turinio matyti, kad jis faktiškai prašė skirti jam valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyrius tvirtino, kad pareiškėjas prašymu skirti valstybinę pensiją pirmą kartą kreipėsi 2016 m. birželio 16 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, valstybinė pensija pareiškėjui buvo pagrįstai paskirta nuo 2015 m. birželio 16 d. Iš esmės analogiškos pozicijos laikėsi ir VSDFV, teigdama, kad E. B. į Muitinės departamentą 2014 m. birželio 23 d. prašymu kreipėsi dėl atleidimo iš Vilniaus teritorinės muitinės posto pagrindo pakeitimo, o ne dėl valstybinės pensijos skyrimo, o dėl valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjas kreipėsi 2016 m. birželio 16 d. prašymu, parengtu 2016 m. birželio 15 d.

23. Teismas, išanalizavęs E. B. 2014 m. birželio 23 d. parengto „ Prašymo panaikinti departamento įsakymą dėl atleidimo iš pareigų už nusikaltimą ir atleisti ryšium su išėjimu į pensiją“ bei 2014 m. liepos 10 d. parengto „Prašymo panaikinti departamento įsakymą dėl atleidimo iš pareigų už nusikaltimą ir atleisti ryšium su atsistatydinimu iš pareigų savo noru“ turinį, nusprendė, jog E. B., motyvuodamas tuo, kad jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, todėl yra pagrindas panaikinti Muitinės departamento įsakymą dėl jo atleidimo iš pareigų už nusikaltimą, siekė, kad Muitinės departamentas pakeistų jo atleidimo iš pareigų pagrindą. Be to, šių dokumentų turinys aiškiai patvirtina ne tik nurodytą, bet ir kitą pareiškėjo siekį – atleidus jį iš pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, gauti kompensaciją už 2011-2014 metų priklausančias atostogas. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad E. B. 2014 m. birželio 23 d. parengtame prašyme, kaip ir patikslintame 2014 m. liepos 10 d. prašyme, savo valios skirti jam valstybinę pensiją nebuvo pareiškęs.

24. Teismas, darydamas šią išvadą, atsižvelgė į 2014 m. birželio 23 d.–2014 m. liepos 10 d. laikotarpiu galiojusio Įstatymo (taikoma 2014 m. balandžio 30 d. - 2014 m. liepos 15 d. suvestinė redakcija ) 12 straipsnio 3 dalies, 4 dalies, Nuostatų (taikoma 2013 m. vasario 3 d.–2015 m. vasario 11 d. galiojusi redakcija), 12 ir 13 punktų nuostatas. Teismas vertino, kad aptartas teisinis reguliavimas aiškiai nustatė, jog E. B., siekdamas, kad jam būtų paskirta valstybinė pensija, privalėjo Muitinės departamentui raštu pateikti dokumentą su aiškiai suformuluotu jo valią atitinkančiu prašymu skirti jam priklausančią valstybinę pensiją bei prie tokio turinio prašymo pridėti Nuostatuose išvardintus dokumentus. Nustatyta, kad pareiškėjas valstybinei pensijai gauti teisės aktų nustatytų dokumentų nepateikė. Atsižvelgus į šią aplinkybę bei 2014 m. birželio 23 d. prašymo ir jį patikslinantį 2017 m. liepos 10 d. prašymo turinį, sprendžiama, kad tikrasis 2014 m. birželio 23 d. prašymo tikslas buvo pasiekti, kad Muitinės departamentas pakeistų pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindą.

25. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas teigė, jog Muitinės departamentas, gavęs pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. prašymą, privalėjo nurodyti E. B. šį prašymą suformuluoti tinkamai. Teismas nusprendė, kad bylos duomenys nurodytą aplinkybę patvirtina. Nustatyta, kad Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 „Dėl prašymo panaikinti muitinės departamento įsakymą“ paprašė, kad pareiškėjas patikslintų 2019 m. birželio 23 d. prašymą. Teismo vertinimu, Muitinės departamento išreikalautas E. B. 2014 m. liepos 10 d. patikslintas prašymas, dėl kurio pridėjimo prie bylos teismo posėdžio metu sutiko pareiškėjas ir jo atstovas, patvirtina, kad E. B. šiame prašyme detalizavo 2014 m. birželio 23 d. prašymo turinį, aiškiai nurodydamas, jog 2014 m. birželio 23 d. kreipėsi į Muitinės departamentą prašymu panaikinti įsakymą dėl atleidimo iš darbo, ir prašo atleisti iš užimamų pareigų savo noru. Taigi, teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjas, teikdamas 2014 m. birželio 23 d. ir 2014 m. liepos 10 d. prašymus, siekė vienintelio tikslo – atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo.

26. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, buvo daroma išvada, jog E. B. prašymas skirti valstybinę pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d. yra nepagrįstas.

27. Įvertinus pareiškėjo skundžiamo Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad šis individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – jis yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas patvirtino, kad VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl valstybinės pensijos skyrimo nuo 2014 m. birželio 23 d. prašymo Muitinės departamentui pateikimo, kadangi tinkamai išsiaiškino, kad šiame dokumente E. B. prašymas skirti valstybinę pensiją nebuvo išreikštas, šiuo prašymu buvo siekiama pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą.

28. Teismas nusprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. (10.15) VPE SP5-689 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo E. B.“ yra pagrįstas ir teisėtas, keisti šį sprendimą nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai. Dėl šios priežasties prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo tenkinamas.

III. 29. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

31. Pareiškėjo teigimu, jis dar 2014 m. birželio 23 d. išreiškė pageidavimą, kad jam būtų skirta pareigūno pensija už tarnybą muitinėje, jis ne kartą lankėsi Muitinės departamente ir reikalavo skirti jam šią pensiją, bet jo prašymai buvo atmesti, motyvuojant, kad jam trūksta darbo stažo.

32. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2017 m. vasario 16 d. sprendimu panaikinęs Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. 1P-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“ ir įpareigojęs Muitinės departamentą E. B. skirti valstybinę pareigūno pensiją, konstatavo faktą, jog E. B. skirtina valstybinė pensija, ir nesprendė, nuo kada.

33. Nurodo, kad Įstatymo 13 straipsnyje aiškiai nurodyta, jog pensija skiriama nuo teisės į ją atsiradimo dienos ir už visą laikotarpį, o ne nuo pareiškimo padavimo dienos, todėl E. B. turėjo būti paskirta valstybinė pensija nuo pirminio prašymo, t. y. 2014 m. birželio 23 d.

34. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems baudžiamajame procese, kaip ir visiems buvusiems pareigūnams, kurie nori gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, reikia pateikti prašymą dėl šios pensijos skyrimo, kad vėliau, nutraukus baudžiamąjį procesą arba įsiteisėjus išteisinamajam teismo nuosprendžiui, būtų galima nustatyti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo pradžios datą, t. y. nuo teisės į pensiją atsiradimo ar už 12 mėnesių iki prašymo pateikimo.

36. Atsakovas nurodo, jog skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją remiantis jo 2014 m. birželio 23 d. prašymu, adresuotu Muitinės departamentui, nuo 2014 m. birželio 23 d., kaip prašo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. 2014 m. birželio 23 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą dėl atleidimo iš Vilniaus teritorinės muitinės posto pagrindo pakeitimo, o ne dėl pareigūnų pensijos skyrimo („<...> panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 bei atleisti iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų ryšium su išėjimu į pensiją“). Dėl pareigūnų pensijos skyrimo pareiškėjas kreipėsi su 2016 m. birželio 15 d. prašymu.

37. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, teisingai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. B. atstovo apeliacinį skundą atmesti.

39. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-951-281/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03404-2016-3), kurio teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1289-502/2018, konstatuota, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 1P-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“ yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o Muitinės departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti 2016 m. birželio 15 d. gautą E. B. prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų pensiją“. Šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad dėl pareigūnų pensijos skyrimo į Muitinės departamentą E. B. kreipėsi 2016 m. birželio 15 d. prašymu (gautas 2016 m. birželio 16 d.). Taigi administracinėje byloje Nr. I-951-281/2017 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginius, kad prašymą dėl pareigūnų pensijos skyrimo Muitinės departamentui E. B. pateikė 2014 m. birželio 23 d.

40. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad E. B. 2014 m. birželio 23 d. parengtame prašyme, kaip ir patikslintame 2014 m. liepos 10 d. prašyme savo valios skirti jam pareigūnų pensiją nebuvo pareiškęs, kad tikrasis pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. prašymo tikslas buvo pasiekti, kad Muitinės departamentas pakeistų pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl datos, nuo kurios pareiškėjui turėtų būti skirta ir mokama valstybinė pareigūnų pensija.

42. Pareiškėjas, buvęs Lietuvos muitinės pareigūnas, manė, kad jis buvo atleistas iš tarnybos pagal jo 2014 m. birželio 23 d. prašymą, tiek tuo metu, tiek vėliau ne kartą prašė skirti jam pensiją, todėl nuo šios datos jam ir turėjo būti paskirta ir mokama pareigūnų pensija. Atsakovas pareiškėjui pareigūnų pensiją paskyrė nuo 2015 m. birželio 15 d. , savo poziciją motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas kreipėsi dėl pensijos skyrimo 2016 m. birželio 15 d., t.y. pensija skirta už 12 mėnesių iki prašymo padavimo.

43. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, jog pareiškėjas pirmą kartą dėl valstybinės pareigūnų pensijos paskyrimo kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., todėl atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismas laikė, jog 2014 m. birželio 23 d. ir 2014 m. liepos 10 d. prašymais pareiškėjas siekė tik išspręsti atleidimo iš tarnybos pagrindo klausimą.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pakartodamas pradinio skundo argumentus, akcentuoja pirmosios instancijos teismo sprendime atliktą netinkamą įrodymų vertinimą bei Pensijų įstatymo 13 straipsnio taikymą.

45. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Ginčo santykius reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

47. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d., toliau – ir Nuostatai) 5 punktas numatė, jog prašymą skirti pensiją ir priedą asmuo pateikia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) įgaliotai Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai (toliau – Fondo administravimo įstaiga), Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – Valstybės saugumo departamentas), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – Krašto apsaugos ministerija), Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (toliau – Generalinė prokuratūra), Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) ar Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) per atitinkamą tarnybą, įstaigą, karinį dalinį, kuriuose jis tarnauja arba tarnavo paskiausiai.

48. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių- pareiškėjas nuo 2007 m. sausio 30 d. tarnavo Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnu, 2011 metais buvo nušalintas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, 2013 metais apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjui baudžiamoji byla nutraukta, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. 2014 m. birželio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas atleisti iš tarnybos dėl išėjimo pensiją, tačiau jo prašymas buvo netenkintas, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos atsistatydinus savo noru nuo 2011 m. gegužės 9 d. Nesutikdamas su tokiu Muitinės departamento sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, kuriame 2016 m. balandžio 30 d. buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią pareiškėjas buvo laikomas atleistu iš tarnybos atsistatydinus savo noru nuo 2014 m. birželio 17 d. Vėliau – 2016-2018 metais tarp šalių teismine tvarka buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo tarnybos stažo, reikalingo valstybinei pareigūnų pensijai skirti.

49. Pensijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis numato, kad kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo. Konstatuotina, kad pareiškėjas tiesioginį prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų pensiją skirti pateikė iš tikrųjų 2016 m. birželio 16 d., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iki 2016 m. birželio 6 d. nebuvo išspręstas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimas, taigi nebuvo paaiškėjusi aplinkybė, ar pareiškėjas iš viso turi teisę į valstybinę pareigūnų pensiją ir nuo kokios dienos tokia teisė atsirado. Dėl šios priežasties iš pareiškėjo negalima buvo reikalauti tokio elgesio, kad jis, nebaigęs tarnybinio ginčo su Muitinės departamentu dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo bei datos, jau teiktų prašymą pensijai skirti.

50. Be to, 2014-2016 metais galiojusi Pensijų įstatymo redakcija bei Nuostatai numatė, kad pensijas muitinės pareigūnams skiria Muitinės departamentas. Kaip matyti iš 2016 m. liepos 27 d. Muitinės departamento direktoriaus įsakymo Nr.IP-926, net ir po taikos sutartimi sulygto atleidimo iš tarnybos, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl tarnybos stažo, nes institucija, kompetentinga skirti valstybinę pareigūnų pensiją, laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neturi pakankamo tarnybos stažo pensijai gauti. Šis ginčas buvo galutinai išspręstas tik 2018 metais po pareiškėjo kreipimosi į teismą.

51. Dėl šios priežasties pripažintina, jog nagrinėjamu atveju susiklostė išimtinės aplinkybės, turėjusios įtakos tiek pareiškėjo teisės į pareigūno pensiją realizavimui, tiek ir tokios valios išraiškai. Prieš taikant Pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, būtina įvertinti vykusių teisminių procesų ir juose priimtų sprendimų, susijusių su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos bei tarnybos stažu, visumą, o ne formaliai taikyti aktualias teisės normas. To reikalautų ir viešojoje teisėje pripažįstamas gero administravimo principas.

52. Iš pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. prašymo galima suprasti, kad jis prašė Muitinės departamentą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, todėl preziumuotina, jog jo prašymą patenkinus ir paaiškėjus, jog jis turi teisę į pareigūnų pensiją, jis nedelsiant būtų teikęs prašymą skirti jam tokią pensiją. Kadangi atsakovas nesutiko su tokiu atleidimo pagrindu ir priėmė kitokį įsakymą, kurio teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjas buvo priverstas ginčyti teisme, tai ši pareiškėjo valia nebuvo realizuota dėl objektyvių priežasčių.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šiame administraciniame ginče yra silpnesnioji šalis, todėl visi neaiškumai turėtų būti aiškinami pareiškėjo naudai. Pripažintina, kad E. B. turi teisę gauti valstybinę pareigūnų pensiją nuo teisės į ją atsiradimo dienos, t.y. nuo 2014 m. birželio 18 d. Pareiškėjas prašė jam skirti valstybinę pareigūnų pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d., t.y. nuo tos dienos, kai pateikė prašymą, todėl toks jo reikalavimas ir turi būti tenkinamas.

54. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atmesti pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino byloje taikytinas Pensijų įstatymo normas bei jas netinkamai taikė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. ABTĮ 147 straipsnis numato, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

55. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas.

56. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašė priteisti jam turėtas teismo išlaidas, sprendimas priimamas jo naudai, todėl jis turi teisę į savo pagrįstų dokumentais teismo išlaidų atlyginimą.

57. Pagal byloje pateiktus dokumentus, pareiškėjas jį atstovaujančiam advokatui yra sumokėjęs 1000 eurų už konsultacijas, skundo surašymą bei atstovavimą teisme. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistinos. Dokumentų, pagrindžiančių turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme su jų apskaičiavimu ir pagrindimu pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 7 d.sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

E. B. skundą patenkinti.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą E. B. nuo 2014 m. birželio 23 d.

Priteisti E. B. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 1000 ( vieną tūkstantį) Eur teismo išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė