2019-02-13 Nr. AB-4340-3-65-3-00007-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-64-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00007-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19.; 24.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Biržų rajono savivaldybės administracijai ir Biržų rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Biržų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymo „Dėl skolų pripažinimo beviltiškomis“ Nr. A-1008 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška; 2) panaikinti Biržų rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo „Dėl skolų nurašymo“ Nr. T-292 dalį, kuria nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą; 3) įpareigoti Administraciją atsakyti į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą „ Dėl reikalavimo sumokėti grąžintiną skolą“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Biržų rajono žemės ūkio skyrius patenkino jo kaip ūkininko 1999 m. rugsėjo 22 d. prašymą ir pagal 1999 m. rugsėjo 30 d. PVM- sąskaitą- faktūrą už įsigytus juodųjų serbentų sodmenis iš Kaimo rėmimo fondo lėšų 2000 m. kovo 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. 261 sumokėjo 50 000 Lt kompensaciją. Administracija 2015 m. kovo 25 d. pranešime Nr. SN-461 pareiškėjui nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Panevėžio kontrolės skyriaus 2000 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 240-14 (toliau – Kontrolės PKS Sprendimas) pareiškėjas yra skolingas 14365,15 Eur (49 6000 Lt) ir paprašė iki 2015 m. gegužės 1 d. sumokėti šią sumą į Administracijos nurodytą banko sąskaitą.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis pateikė Administracijai 2015 m. balandžio 30 d. prašymą „Dėl reikalavimo sumokėti grąžintiną skolą“, kuriuo prašė raštu paneigti 2015 m. kovo 25 d. pranešime Nr. SN-461 nurodytą reikalavimą sumokėti tariamą skolą, o nepatenkinus minėto prašymo, pateikti išsamius faktinius bei teisinius argumentus, pagrindžiančius minėtame pranešime nurodytą reikalavimą dėl tariamos skolos grąžinimo. Administracija iki šiol į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą nėra atsakiusi. Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 17 d. priėmė įsakymą „ Dėl skolų pripažinimo beviltiškomis“ Nr. A-1008 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjo 14 365,15 Eur skola pripažinta beviltiška, o Biržų rajono savivaldybės taryba 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu „Dėl skolų nurašymo“ Nr. T-292 (toliau –ir Sprendimas) nusprendė nurašyti skolą.

4. Pareiškėjas vertino, kad tiek Įsakymas, tiek ir Sprendimas yra nepagrįsti, nes pareiškėjas niekada nebuvo ir nėra skolingas 14 365,15 Eur. Tiek Įsakymas, tiek ir Sprendimas yra priimti remiantis Kontrolės PKS 2000 m. birželio 20 d. Sprendimu, kuriame konstatuota, jog A. V., pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 332 8 priede nustatytą tvarką, neteisėtai buvo išmokėta kompensacija už įsigytus juodųjų serbentų sodinukus, nepaisant to, kad už juos jau buvo gautos subsidijos. Šiuo sprendimu Biržų rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas įpareigotas kontroliuoti, nepagrįstai išmokėtų ūkininkams kompensacijų grąžinimą į Kaimo rėmimo fondą.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 16 -9/2002 yra pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 332 neįsigaliojo, nes jis nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, kaip to reikalavo 1993 m. balandžio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnio nuostatos, todėl jis laikytinas savaime negaliojančiu ir negali būti taikomas praktikoje. Akivaizdu, kad Kontrolės PKS Sprendimas laikytinas nepagrįstu, negaliojančiu ir nesukeliančiu teisinių pasekmių, nes pareiškėjui niekada nebuvo kilusi pareiga grąžinti išmokėtą kompensaciją. Vien tik panaikinus Įsakymo ir Sprendimo dalis, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebūtų visiškai apginti, įsivyrautų teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, todėl Administracija turi būti įpareigota raštu atsakyti į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą „Dėl reikalavimo sumokėti grąžintiną skolą“.

6. Atsakovai Biržų rajono savivaldybės taryba ir Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovai nurodė, kad skundžiami atsakovų sprendimai yra priimti remiantis Kontrolės PKS Sprendimu, kuriame konstatuota, jog A. V., pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. gruodžio 31d. įsakymo Nr. 332 nustatytą tvarką, neteisėtai buvo išmokėta kompensacija už įsigytus juodųjų serbentų sodinukus. Šis sprendimas nėra panaikintas, todėl galiojantis. Pareiškėjas pripažino skolą, dalį (t. y. 400 Lt) skolos grąžino, likusią skolą sutiko grąžinti pagal 2000 m. gegužės 29 d. susitarimą, tačiau pareiškėjas šio susitarimo nevykdė. Pasibaigus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytiems ieškinio teisenos terminams pareikšti teisme ieškinį dėl skolos grąžinimo, vadovaujantis Biržų rajono savivaldybės skolų pripažinimo beviltiškomis, jų apskaitos ir nurašymo tvarkos aprašu, bei atsižvelgiant į Biržų rajono savivaldybės administracijos Skolų pripažinimo beviltiškomis nagrinėjimo komisijos 2015 m. lapkričio 25 d. pasiūlymą, pareiškėjo skola buvo pripažinta beviltiška ir nurašyta, priimant skundžiamą Įsakymą ir Sprendimą. Prašė bylos dalį dėl skundo trečiojo reikalavimo nutraukti.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymo „ Dėl skolų pripažinimo beviltiškomis“ Nr. A-1008 dalies, kuria nuspręsta pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška, ir Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimo „ Dėl skolų nurašymo“ Nr. T-292 dalies, kuria nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą; bylos dalį dėl įpareigojimo atsakyti į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą „Dėl reikalavimo sumokėti grąžintiną skolą“ nutraukė.

9. Teismas pažymėjo, kad byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

10. Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Biržų rajono žemės ūkio skyriui 1999 metams buvo numatyta skirti 1350 tūkstančių litų Kaimo rėmimo fondo lėšų tikslinėms investicinėms programoms finansuoti, dalies paskolų palūkanoms apmokėti, bitininkystei remti ir paramai nelaimės atveju. Biržų rajono žemės ūkio skyrius patenkino ūkininko A. V. 1999 m. rugsėjo 22 d. prašymą ir pagal 1999 m. rugsėjo 30 d. PVM- sąskaitą- faktūrą GBA Nr. 4802085) už įsigytus juodųjų serbentų sodmenis iš Kaimo rėmimo fondo lėšų 2000 m. kovo 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. 261 sumokėjo A. V. 50 000 Lt kompensaciją. Kontrolės PKS, išnagrinėjęs Kaimo rėmimo fondo lėšų panaudojimo 1999 metais Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Biržų žemės ūkio skyriuje tikrinimo duomenis pagal 2000 birželio 5 d. ataskaitą Nr. 240-37, 2000 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 240-14, kuriame konstatavo, jog A. V., pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. gruodžio 31d. įsakymo Nr. 332 8 priede nustatytą tvarką, neteisėtai buvo išmokėta kompensacija už įsigytus juodųjų serbentų sodinukus, nepaisant to, kad už juos jau buvo ūkininkas gavo subsidijas. Šiuo sprendimu Biržų rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas buvo įpareigotas kontroliuoti, nepagrįstai išmokėtų ūkininkams, tame tarpe ir A. V., kompensacijų grąžinimą į Kaimo rėmimo fondą.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.16-9/2002 yra pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 332, kuriuo patvirtinta Naujų technologijų tikslinė programa ir jos finansavimo tvarka, neįsigaliojo, nes jis nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, kaip to reikalavo 1993 m. balandžio 6 d. įstatymo ‚Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnio nuostatos, todėl jis laikytinas savaime negaliojančiu ir negali būti taikomas praktikoje.

12. Teismas konstatavo, kad Kontrolės PKS, priimdamas 2000 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 240-14, negalėjo vadovautis negaliojančiu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 332. Tačiau pats faktas, kad Kontrolės PKS nepagrįstai vadovavosi negaliojančiu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 332, savaime nedaro minėto sprendimo negaliojančiu. Šis sprendimas nėra panaikintas administracine ar teismine tvarka, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sprendimas yra negaliojantis ir nesukeliantis teisinių pasekmių ir, kad pareiškėjas niekada nebuvo skolingas ir jam niekada nebuvo kilusi pareiga grąžinti išmokėtą kompensaciją. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažino skolą, dalį – 400 Lt skolos grąžino, likusią skolą pagal 2000 m. gegužės 29 d. susitarimą sutiko grąžinti Kaimo rėmimo fondui iki 2003 m. gruodžio 31 d. šiais terminais: 2000 m. liepos 5 d. – 1000 Lt, 2000 m. rugsėjo 5 d. – 4000 Lt, 2000 m. lapkričio 5 d. – 5000 Lt, 2001 m. spalio 1 d. – 10 000 Lt, 2002 m. spalio 1 d. – 15 000 Lt, 2003 m. gruodžio 1 d. – 15 000 Lt. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Biržų rajono žemės ūkio skyrius pareiškėjui siuntė priminimus dėl pasirašyto susitarimo nevykdymo. 2002 m. balandžio 1 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės ūkio skyrių funkcijos buvo perduotos savivaldybių administracijoms. Biržų rajono savivaldybės administracijai pagal skiriamąjį balansą buvo perduotas debitorinis įsiskolinimas, kuris susidarė dėl ūkininkų negrąžintų gautų kompensacijų už juodųjų serbentų sodinukus. Biržų rajono savivaldybės administracija 2015 m. kovo 25 d. pranešime Nr. SN-461 pareiškėjui nurodė, kad pagal Kontrolės PKS 2000 m. birželio 20 d. Sprendimą pareiškėjas yra skolingas 14365,15 Eur (49 6000 Lt) ir paprašė iki 2015 m. gegužės 1 d. sumokėti šią sumą į Administracijos nurodytą banko sąskaitą. Tačiau pareiškėjas į priminimus vykdyti susitarimą, gera valia grąžinti skolą nereagavo. Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu „Dėl skolų pripažinimo beviltiškomis“ Nr. A-1008, nuspręsta pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška. Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimu „ Dėl skolų nurašymo“ Nr.T-292 nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą.

13. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Įsakymo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška ir Sprendimo dalies, kuria nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą, teisėtumo bei pagrįstumo.

14. Teismas taip pat nustatė, kad Biržų rajono savivaldybės administracija per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą (10 m.) nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl skolos grąžinimo, tačiau pasibaigus šiam terminui, vadovaudamasi Biržų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-249 patvirtinto Biržų rajono savivaldybės skolų pripažinimo beviltiškomis, jų apskaitos ir nurašymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 11, 23 punkto 23.3 papunkčiu, pradėjo skolos pripažinimo beviltiška ir jos nurašymo procedūrą.

15. Teismas konstatavo, kad Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. A-902 „ Dėl komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Skolų pripažinimo beviltiškomis nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), kuri 2015 m. lapkričio 16 d. posėdžio protokolu Nr. DDG-8, nutarė pasiūlyti Savivaldybės administracijos direktoriui pripažinti beviltiškomis susidariusias skolas, tarp jų ir pareiškėjo 14365,15 Eur (49 600 Lt) skolą. Komisija pasiūlė Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriui 2015 m. lapkričio 25 d. Kontrolės PKS Sprendimu nustatytas neteisėtas išmokas ūkininkams už serbentų sodinukus pripažinti beviltiškomis skolomis ir siūlyti Savivaldybės tarybai jas nurašyti dėl pasibaigusio ieškinio pateikimo senaties termino.

16. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Biržų rajono savivaldybės administracijai surinkus pakankamai dokumentų, įrodančių skolos beviltiškumą ir Administracijos pastangas atgauti skolą, kuri yra susidariusi ir apskaitos dokumentuose užfiksuota daugiau kaip prie 10 metų, pasibaigus ieškinio senaties terminui ieškinio reikalavimams pareikšti, Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs surinkus dokumentus, įrodančius skolos beviltiškumą ir Administracijos pastangas atgauti skolą, bei atsižvelgdamas į Komisijos motyvuotas išvadas ir pasiūlymus, 2015 m. gruodžio 17 d. priėmė įsakymą Nr. A-1008, kuriuo pripažino pareiškėjo skolą beviltiška ir nusprendė kreiptis į savivaldybės tarybą dėl beviltiškos skolos nurašymo, o Biržų rajono savivaldybės taryba 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T-292 nusprendė nurašyti Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A-1008 pripažintas beviltiškomis skolas. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo trečiąjį skundo reikalavimą, kuriuo jis prašė įpareigoti Biržų rajono savivaldybės administraciją atsakyti į jo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą, nes iki šiol Administracija nėra pareiškėjui į jį atsakiusi, pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą 2016-01-13, t. y. aiškiai praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pareiškė, jog pareiškėjas nelaiko, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neprašo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog skundas šioje dalyje buvo paduotas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašo termino atnaujinti, bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo trečiojo reikalavimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 d. 7 p.).

III. 18. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir pripažinti Administracijos direktoriaus Įsakymo dalį, kuria nuspręsta pripažinti A. V. skolą beviltiška, neteisėta bei ją panaikinti; pripažinti Tarybos Sprendimo dalį, kuria nuspręsta nurašyti A. V. skolą, neteisėta bei ją panaikinti; įpareigoti Administraciją raštu atsakyti į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą „Dėl reikalavimo sumokėti skolą“; taip pat prašo priteisti pareiškėjui solidariai iš Administracijos ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

19. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į teismų praktiką, norminis teisės aktas, jeigu jis nebuvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, negali būti taikomas ir negali asmenims sukurti jokių teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog Įsakymo negaliojimas savaime nedaro negaliojančiu ir Kontrolės PKS sprendimo. Atkreipia dėmesį, kad negaliojančio (nepaskelbto) teisės akto negalėjimas taikyti praktikoje turėtų būti suprantamas plačiau nei vien tik tiesioginiu norminio akto taikymu, kaip tai nurodo teismas. Šioje situacijoje apsiribojus vien tiesioginiu norminiu teisės akto taikymu nėra užtikrinama, jog praktikoje nepaskelbto ir negaliojančio norminio teisės akto pagrindu asmenims nebus sukeliamos tam tikros teisės ir pareigos. Pabrėžia, kad ši situacija (teisiniai santykiai), kuri pagal teisės aktus nėra reglamentuota, turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, kurie įtvirtinta pamatines teisinio reguliavimo idėjas ir kriterijus. Šiuo atveju teismas rėmėsi tuo, jog Kontrolės PKS sprendimas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas ir Įsakymas, nėra panaikintas. Teismas nepagrįstai toliau neanalizuoja ir nenagrinėja tokios situacijos pagrįstumo ir teisingumo, taigi teismas šiuo atveju pirmenybę suteikė formaliajam situacijos sprendimui, o ne siekiui priimti teisingą sprendimą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sutikimu grąžinti kompensaciją. Pareiškėjas skolos egzistavimą pripažino ir Susitarimą sudarė tuomet, kai Įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dar nebuvo pripažintas negaliojančiu ir negalinčiu sukelti jokių teisių ir pareigų. Be to, pareiškėjas Susitarime nurodė, jog pasilieka teisę toliau aiškintis dėl 25 proc. išmokėtos kompensacijos teisėtumo (Susitarimo 3.1 p.). Dar 2004 metais Administracija nelaikė, kad pareiškėjas turi pareigą grąžinti gautą kompensaciją. Tačiau po 11 metų šią savo poziciją pakeitė, kadangi finansinės apskaitos dokumentuose egzistavo įrašas apie tariamai pareiškėjo grąžintiną kompensaciją. Pažymi, kad finansinės apskaitos motyvas negalėjo būti pagrindu priimti ginčijamą Sprendimą ir Įsakymą, kurių pirminis šaltinis yra nepaskelbtas teisės aktas. Tokie atsakovų veiksmai yra neteisėti.

21. Pareiškėjas teigia, kad jis ne kartą raštu informavo Administraciją ir tarybą, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo skolingas bei pateikė tai patvirtinančius argumentus ir įrodymus), tačiau atsakovai į pareiškėjo raštus ir juose išdėstytus motyvuotus paaiškinimus nepateikė atsakymų, į juos neatsižvelgė ir reikalavimo grąžinti kompensaciją nepagrindė. Kontrolės PKS Sprendimas, kurio pagrindu pripažinta, jog pareiškėjas yra tariamai skolingas 14 365,15 Eur, yra priimtas remiantis savaime negaliojančiu teisės aktu (neįsiteisėjusiu Įsakymu, kuris negalėjo būti taikomas praktikoje). Todėl pareiškėjui niekada nekilo pareiga grąžinti išmokėtą kompensaciją ir atsakovas Administracija neturėjo teisinio pagrindo neegzistuojančią pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška bei ją nurašyti.

22. Pareiškėjas vertina, kad vien tik panaikinus ginčijamas Įsakymo ir Sprendimo dalis, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebūtų visiškai apginti, pareiškėjas siekia, kad ateityje nekiltų abejonių, jog jam niekada nebuvo kilusi pareiga ir jis neturėjo grąžinti gautos kompensacijos. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byla šioje dalyje turi būti nutraukta.

23. Atsakovas Biržų rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Taryba nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų, teismo neišnagrinėtų esminių, pagristų ir motyvuotų priežasčių ir aplinkybių ir nepateikė juos patvirtinančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės ir visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino bylos aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo apeliacinį skundą. Nurodo, kad palaiko savo poziciją, išreikštą teismui pateiktame atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

25. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia atsakovo Biržų rajono savivaldybės tarybos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje kilęs ginčas dėl Biržų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. T-292 „Dėl skolų nurašymo“ dalies, kuria nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą - 14365,15 Eur (49 6000 Lt).

28. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reguliavimas lemia, kad apeliacinio skundo turinys apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, apimtį, t. y., kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

29. Pareiškėjas teigia, kad jis nėra skolingas atsakovui, ir kad pastarasis jį nepagrįstai pripažino skolininku, nurašydamas minėtą skolą. Nesutikimą su tokios skolos pripažinimu iš esmės grindžia dviem argumentais: 1. kad Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Panevėžio kontrolės skyriaus 2000 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 240-14, kuriuo jam pripažinta skola, yra neteisėtas, nes jo išvados grindžiamos negaliojančiu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 332; 2. kad 2000 m. gegužės 29 d. susitarimas dėl skolos grąžinimo buvo sudarytas suklydimo įtakoje, nes tuo metu neteisėtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 332 nebuvo pripažintas negaliojančiu ir pan..

30. Pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas savivaldybės taryba įgyvendina savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas. Jai yra suteikta teisė priimti sprendimus dėl šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 26 p.; 48 str. 2 d.; 50 str. 1 d. 9; 10 p.).

31. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Biržų rajono savivaldybės taryba nurašydama pareiškėjo skolą veikė jai suteiktos kompetencijos ribose.

32. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos Biržų rajono žemės ūkio skyriaus 2000 m. gegužės 29 d. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo pareiškėjas pripažino, jog 2000 m. kovo 17 d. iš Biržų rajono žemės ūkio skyriaus gavo 50 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2003 m. gruodžio 1 d.. Pareiškėjas, vykdydamas šį susitarimą, dalį skolos – 400 Lt grąžino, likusią skolos dalį 2002 m. balandžio 1 d. perėmė Biržų rajono savivaldybės taryba. Ši skolos suma (14365,15 Eur (49 6000 Lt)) Biržų rajono savivaldybei iki byloje ginčijamo Biržų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo priėmimo nebuvo grąžinta.

33. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir Biržų rajono savivaldybės, 2000 m. gegužės 29 d. sudaryto susitarimo pagrindu, buvo atsiradę sutartiniai civilinei teisiniai (paskolos) santykiai. Byloje duomenų, kad ši paskolos sutartis, teisės aktų nustatyta tvarka, iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo pripažinta negaliojančia, ar panaikinta, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

34. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu, atsakovui egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindai, leidžiantys konstatuoti, jog pareiškėjas yra jam skolingas bei nurašyti šią skolą.

35. Pažymėtina ir tai, kad Civilinio teisinio pobūdžio sandorių negaliojimo, ar panaikinimo klausimus yra priskirta spręsti bendrosios kompetencijos teismams (Civilinio kodekso 1.1 str. 1 ir 2 d.). Dėl ko pareiškėjo argumentai apie minėto 2000 m. gegužės 29 d. susitarimo neteisėtumą, negaliojimą ir pan., negali būti administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų dalyku. Tai savo ruožtu lemia, kad kol minėtas susitarimas, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, nėra procesinių prielaidų bei sąlygų, jį pripažinti negaliojančiu ar panaikinti, nagrinėjant šią bylą. Dėl šių priežasčių, minėti pareiškėjo argumentai nėra analizuojami bei duodamas atsakymas į juos.

36. Galiojančios minėtos paskolos buvimas daro nereikšmingais ir pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Panevėžio kontrolės skyriaus 2000 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 240-14 neteisėtumo, nes minėtas susitarimas dėl skolos grąžinimo buvo sudarytas anksčiau - 2000 m. gegužės 29 d., nei buvo priimtas šis sprendimas - 2000 m. birželio 20 d.. Dėl ko šis sprendimas negalėjo įtakoti minėto susitarimo sudarymo, be to, Valstybės kontrolės sprendimai patys savaime nėra tie teisiniai pagrindai, kuriais remiantis yra nustatomos asmenų subjektinės teisės bei pareigos. Šie sprendimai, konstatuodami atitinkamas teisines ir faktines aplinkybes turtinių teisinių santykių srityje, tik sukuria prielaidas kitiems viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus dėl jų turtinių teisių gynimo ir pan..

37. Apibendrinat darytina išvada, kad Biržų rajono savivaldybės tarybai 2015 m. gruodžio 22 d. priimant sprendimą Nr. T-292 „Dėl skolų nurašymo“, kuriuo nuspręsta nurašyti pareiškėjo skolą - 14365,15 Eur (49 6000 Lt), egzistavo teisinės prielaidos bei faktinės sąlygos, šiam sprendimui priimti. Dėl ko jo naikinti pareiškėjo nurodomais apeliaciniame skunde argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bylos dalies nutraukimo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas į teismą teisminės gynybos kreipėsi 2016 m. sausio 13 d., praleidęs 2 mėnesių terminą (ABTĮ 33 str. 2 d.) ginčyti atsakovo neveikimą, neatsakant į pareiškėjo 2015 m. balandžio 30 d. prašymą.

39. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

41. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė