f3e6485c-98ff-4acd-bb44-18b58974e1ed · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-1180-467/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21096-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.; 3.3.1.20.; 2.4.2.12.2.; 2.4.2.; 2.4.3.; 2.6.17. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. gegužės 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuriÄ sudaro teisėjai Visvaldas KazakiÅ«nas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės Lietuvos laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau - VÄ®) Turto banko ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos laisvės kovų-MiÅ¡ko brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo paÅ¡alinimo ir atsakovės Lietuvos laivės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijos prieÅ¡ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei (toliau - VÄ®) Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys - Lietuvos politinių kalinių sÄ junga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas VÄ® Turto banko, kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslino, ir prašė iÅ¡keldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugijÄ iÅ¡ ieÅ¡kovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su jai priklausančiu turtu, taip pat įpareigoti atsakovę perduoti visÄ su projektavimu ir statybomis susijusiÄ dokumentacijÄ (statinių projektus, statybÄ leidžiančius dokumentus, statinių kadastro duomenų bylas ir kt.).

2. Nurodė, kad ieÅ¡kovas patikėjimo teise valdo gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovė Å¡iais pastatais naudojasi be teisinio pagrindo. Jos keliamÄ klausimÄ dėl pastatų priklausomybės nagrinėjo ne viena valstybės institucija, buvo organizuotas tarpžinybinis pasitarimas. Finansų ministerija 2012 m. spalio 15 d. raÅ¡te Ministro Pirmininko tarnybai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos vertinimÄ ir į tai, kad atsakovė turi teisinę galimybę kreiptis į teismÄ , jog bÅ«tų apginta jos pažeista ar ginčijama nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priimti įstatymo pakeitimÄ laiko netikslingu.

VÄ® Turto bankas savo raÅ¡tuose iÅ¡reiÅ¡kė nuomonę, kad atsakovė galėtų bÅ«ti panaudos subjektu pagal įstatymÄ ir siÅ«lė perduoti aukščiau minėtus pastatus laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis pagal panaudos sutartį. LR finansų ministerija 2017 m. gegužės 4 d. raÅ¡tu pritarė Turto banko pozicijai dėl pastatų atlaisvinimo ir grÄ Å¾inimo. IeÅ¡kovas reikalavo grÄ Å¾inti ginčo turtÄ , tačiau reikalavimas nebuvo įvykdytas, todėl jis buvo priverstas kreiptis su negatoriniu ieÅ¡kiniu dėl atsakovės iÅ¡keldinimo.

3. Nurodė, kad nuo 1992 m. balandžio 30 d. LR Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. priėmimo tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės susiklostė faktiniai neterminuotos panaudos santykiai, kadangi nebuvo sudarytos raÅ¡ytinės panaudos sutarties. IeÅ¡kovo teigimu, panaudos davėjas turi besÄ lyginę teisę nutraukti panaudos sutartį įspėjęs kitÄ Å¡alį prieÅ¡ tris mėnesius. IeÅ¡kovas Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdė 2017 m. spalio 16 d., raÅ¡tu informavęs atsakovę dėl panaudos sutarties nutraukimo. Be to, pats kreipimasis į teismÄ dėl iÅ¡keldinimo laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieÅ¡kovo valiÄ nutraukti panaudos sutartį.

4. Atsakovės teisinė forma yra asociacija, todėl, vadovaujantis 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1890 „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos apraÅ¡o“ 4.4 punktu, valstybės turtas panaudos pagrindais gali bÅ«ti perduodamas asociacijoms ne ilgesniam kaip 10 metų terminui, o Å¡iuo atveju atsakovė ginčo turtu naudojasi nuo 1992 metų. Perdavimo-priėmimo aktas neturėjo bÅ«ti suraÅ¡ytas, nes nebuvo turto perdavėjo, t. y. subjekto, kuris perduotų turtÄ .

5. Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas ir perdavusi turtÄ ieÅ¡kovui, neturėjo savo sprendimo derinti su ApraÅ¡o 4.1-4.4 punktuose nurodytais subjektais, kadangi turtas nebuvo perduotas iÅ¡ vieno patikėtinio, turinčio teisę valdyti, naudoti ir disponuoti juo, kitam patikėtiniui. Atsakovės argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, be to, atsakovė yra praleidusi ieÅ¡kinio senatį ginčyti minėtÄ nutarimÄ .

6. Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovo atstovas nuo dalies ieÅ¡kinio reikalavimų – įpareigoti atsakovę perduoti visÄ su projektavimu ir statybomis susijusiÄ dokumentacijÄ , atsisakė ir Å¡ioje dalyje bylÄ prašė nutraukti. Likusioje dalyje ieÅ¡kinį palaikė.

7. Atsakovė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad pastatu ji nenutrūkstamai naudojasi 25 metus, nėra būtinos juridinių faktų sudėties VĮ Turto banko patikėjimo daiktinei teisei atsirasti. Be to, pastato rekonstrukcijos eigoje buvo pakeista apie 66 proc. konstrukcijų, sukurta 42,52 proc. naujo bendrojo ploto. Taigi, neaišku, kuo atsakovė pažeidžia Lietuvos Respublikos interesus.

8. Atsakovė pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kurį patikslino, ir prašė Lietuvos Laisvės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijÄ pripažinti statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. statiniuose adresu (duomenys neskelbtini), statytoja; pripažinti Lietuvos Laisvės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymÄ apie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruoti Lietuvos Laisvės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijos daiktines teises į juos; pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244 ir įraÅ¡Ä Nekilnojamojo turto registre apie VÄ® Turto banko turto patikėjimo teisę į pastatÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei pastatÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

9. Nurodė, kad atsakovė daugiau nei 13 metų buvo ginčo turto savininkė ir per šį laikotarpį teisėtai atliko statybos darbus, sudarė sutartis dėl pastatų rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos ir darbo projekto parengimo. Projektas buvo derinamas su Vilniaus miesto savivaldybe bei jos atsakingomis institucijomis, buvo iÅ¡duoti statybai ir rekonstrukcijai vykdyti reikalingi leidimai, pagal sutartis atlikti darbai priimti iÅ¡ rangovo UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija“. Aplinkybę, kad atsakovė buvo statytoja, patvirtina ir LR aplinkos ministerijos 2013 m. lapkričio 25 d. raÅ¡tas bei LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 9 d. praÅ¡ymas, kuriuo Vyriausybė prašė kasmet informuoti jÄ apie vykdomus statybos darbus.

10. Atsakovė nurodė, kad darbai iki šiol nėra pabaigti, tačiau pastatų kadastro duomenys yra reikšmingai pasikeitę dėl atliktos ginčo statinių rekonstrukcijos. Pastatų kadastro duomenys yra fiksuoti 2004 m. birželio 11 d. parengtoje Nekilnojamojo objekto kadastrinių matavimų byloje, o rekonstrukcijos mastai nustatyti 2010 m. gruodžio 15 d. statinių (duomenys neskelbtini), Vilniuje ekspertizės metu ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011.

Ekspertizės 2010 m. gruodžio 15 d. išvadoje nustatyta, kad pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto, o pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,20 proc. naujo bendro ploto. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nustatė, kad atsakovė nuo 1992 m. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., t. y. per laikotarpį, kada buvo įregistruota kaip turto savininkė, ginčo statiniuose pakeitė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukūrė 44,36 proc. naujo bendro ploto.

Be to, atsakovė turėjo reikiamas teises į žemės sklypÄ , kuriame buvo rekonstruojami pastatai, turėjo galiojantį ir teisėtÄ statybÄ leidžiantį dokumentÄ , pastatus valdė kaip turto savininkė, o, panaikinus nuosavybės teises į pastatus, toliau juos valdė panaudos pagrindais. Joks kitas asmuo tuo laikotarpiu negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant ginčo statinių rekonstrukcijÄ .

11. Kadangi atsakovė yra pastatų rekonstrukcijos statytoja, turi ne tik teisę, bet ir pareigÄ registruoti nebaigtÄ statybÄ , jai pripažintina teisė be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymÄ , atlikti kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus bei atsakovės daiktines teises į juos, t. y. jos daiktinės teisės registruotinos į naujÄ sukurtÄ pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį - nuosavybės teisė į 80/100 dalį pastato, o pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė į 79/100 dalį pastato.

12. VÄ® Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota nesant pastatų priėmimo-perdavimo akto, t. y. nesant bÅ«tinos juridinių faktų sudėties patikėjimo teisei atsirasti. VÄ® Turto banko patikėjimo teisės yra iÅ¡vestinės iÅ¡ VÄ® Valstybės turto fondo turėtų teisių. Pagal Vyriausybės nutarimÄ Nr. 244 pastatai buvo perduoti neteisėtai, nes kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, patikėjimo teisė yra perduota į nepagrįstos apimties turtÄ â€“ į atsakovės rekonstruotÄ dalį, kuri iki Å¡iol nėra įregistruota ir nėra iÅ¡spręstas daiktinių teisių klausimas.

13. Aplinkybė, kad nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į pastatus, negali bÅ«ti ignoruojama ir yra reikÅ¡minga, vertinant Å¡iuo laikotarpiu statybos teisėtumÄ . Per tÄ laikotarpį, kai atsakovė buvo registruota kaip pastatų savininkė, ginčo statiniuose buvo pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau - Statybos įstatymas) numato, kad statyba gali bÅ«ti finansuojama ne paties statytojo lėšomis, tačiau iÅ¡ kitų Å¡altinių.

Bylos medžiaga patvirtina, kad rekonstrukcija buvo finansuojama ne tik valstybės lėšomis, bet ir iÅ¡ kitų Å¡altinių: pačios atsakovės lėšomis, VLIK‘o lėšomis, talkomis, dalį lėšų tiesiogiai perdavė K.B. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė skyrė lėšas pastatų rekonstrukcijai, vykdydama investicinį projektÄ , o vien piniginių lėšų skyrimas atsakovei nelaikytinas investiciniu projektu. Draugija buvo įregistruota pastatų savininke daugiau nei 13 metų ir tuo metu teisėtai vykdė savo vardu statybos darbus rekonstruodama pastatus, tačiau vėliau atsakovės nuosavybės teisė į pastatus buvo panaikinta, neiÅ¡sprendus pastatų rekonstrukcijos pasekmių klausimo.

14. IeÅ¡kovas su atsakovės patikslintu prieÅ¡ieÅ¡kiniu nesutiko, pažymėjo, kad statytoju pagal Statybos įstatymÄ laikytinas asmuo, kurio lėšomis vykdoma statyba. Pagal bylos įrodymus statytoju pripažintina tik Lietuvos Respublika, kuri į pastatų rekonstrukcijÄ yra investavusi 704 070 EUR. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimÄ Ä¯ pastatų rekonstrukcijÄ , nepateikė, todėl siekia bÅ«ti ginčo statinių statytoja nepagrįstai. Be to, atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, nes ji nevaldo nuosavybės teise žemės sklypo ir nenaudoja jo kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Ä®siteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtÄ buvo registruota neteisėtai, todėl atsakovė neturi teisės remtis neteisėtos registracijos faktu. Nuo pat 1992 m. balandžio 30 d. susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Vyriausybės potvarkiu pastatas buvo perduotas atsakovei naudotis neatlygintinai, taigi, valstybė buvo panaudos davėja, o atsakovė – panaudos gavėja. Panaudos davėjo sukurtas turtas jokiu bÅ«du negali priklausyti panaudos gavėjui.

15. Lėšos iÅ¡ valstybės biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektÄ - atstatymo ir restauravimo darbams atlikti Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, įvertinus LR Vyriausybės nutarimus, konstatuotina, kad finansinis turtas buvo skirtas ne atsakovei ir jos poreikių tenkinimui, bet konkrečiam tikslui - rÅ«mų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Skiriamos lėšos nebuvo perduotos atsakovei, tai ir už Å¡ias lėšas pastatyti objektai yra ne atsakovės, o valstybės nuosavybė. Joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik pastato rekonstrukcija, todėl atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnio 4 punktu, nes, rekonstravus pastatÄ , naujai įrengtos patalpos tampa jo dalimi.

16. Valstybei priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovės siekį įsigyti nuosavybės teisę į 66/100 dalį pastato - gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir 61 procentÄ (61/100 dalį) pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini) laiko nepagrįstu ir atmestinu. Tokiu atveju atmestinas ir atsakovės reikalavimas pripažinti atsakovės teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymÄ apie statinių statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei atsakovės daiktines teises į juos. Å is prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas taip pat prieÅ¡tarauja Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 daliai, nes statybÄ leidžiančio dokumento galiojimas baigėsi 2003 m. gegužės 8 d. ir nebuvo pratęstas.

17. Atsakovės reikalavimas panaikinti Vyriausybės nutarimÄ yra administracinio pobÅ«džio, todėl turi bÅ«ti taikoma ABTÄ® 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas 1 mėnesio senaties terminas jį apskųsti. Atsakovė apie skundžiamÄ Vyriausybės nutarimÄ bei jo turinį sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d., o prieÅ¡ieÅ¡kinys dėl jo nuginčijimo pareikÅ¡tas jį ženkliai praleidus. Be to, Å¡iuo nutarimu perduotas nekilnojamasis turtas visiÅ¡kai atitiko archyvinės bylos Nr. 12/13192 bei Nekilnojamojo turto registro duomenis. Ginčo statinių perdavimas patikėjimo teise vyko teisėtai bei pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Atsakovė ginčo turtu Å¡iuo metu nesinaudoja, pastatai nėra tinkamai prižiÅ«rimi, nes nėra sudarytos sutartys su paslaugų tiekėjais.

18. Atsakovas pagal priešieškinį VĮ Registrų centras nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu panaikino atsakovės nuosavybės teise registruotus ginčo statinius ir jie liko valstybės nuosavybėje lyg šiol. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartyje, tiek Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkis Nr. 1042v suteikia atsakovei teisę neatlygintinai naudotis ginčo statiniais, tačiau nepatvirtina pastatų perdavimo draugijos nuosavybėn.

19. Atsakovė pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašė ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai, o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikai centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonė įgyvendina centralizuotÄ valstybės nekilnojamojo turto valdymÄ , o, įgyvendindama centralizuotÄ valstybės nekilnojamojo turto valdymÄ , Vyriausybės nustatyta tvarka atstovauja valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto valdymo, nuosavybės teise fakto nustatymo ir kitose bylose dėl valstybės nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynimo, kai Å¡is turtas nėra perduotas kitai valstybinei institucijai ar įstaigai. VÄ® Turto bankas pateikė ieÅ¡kinį bei atsiliepimÄ Ä¯ prieÅ¡ieÅ¡kinį Å¡ioje byloje, todėl laikytina, kad Å¡ie procesiniai dokumentai pateikti Vyriausybės vardu.

20. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 nustatė ir patvirtino, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu teisėtai panaikino atsakovės atliktÄ pastatų teisinę registracijÄ kaip privačiÄ jos nuosavybę, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p, kuriuo buvo perduotas turtas naudotis atsakovei neatlygintinai, nereiÅ¡kia turto perdavimo atsakovės nuosavybėn. Be to, į bylÄ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pastatų rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Taigi, valstybė, o ne atsakovė investavo į pastatų rekonstrukcijÄ , todėl ji negali bÅ«ti laikoma statytoja.

21. Atsakovė neatitinka LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, nes ji nėra turto (jo dalies) savininkė, Å¡io turto nevaldo ir nenaudoja kitais LR įstatymų nustatytais pagrindais, neturi galiojančio statybÄ leidžiančio dokumento. Å iuo metu turto patikėtinis yra VÄ® Turto bankas, kuris įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo funkcijas ir veiklas. Atsižvelgiant į LR Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimÄ , atsakovės turima 1997 m. gegužės 14 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės Å«kio veiklai sutartis Nr. 132 neatitinka teisinio reglamentavimo ir prieÅ¡tarauja LR Žemės įstatymo nuostatoms.

22. VÄ® Registrų centras, atsižvelgdamas į Nacionalinės žemės tarnybos – valstybinės žemės patikėtinės – praÅ¡ymÄ , įregistravo juridinį faktÄ apie žemės nuomos sutarties pasibaigimÄ . Atsakovė savo pasižadėjimo užbaigti statybos darbus iki 2000 metų neįgyvendino iki 2003 m. kovo 10 d., kai Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl atsakovės nuosavybės teisės į pastatus panaikinimo. Nors atsakovė vykdė užsakovo funkcijas, tai nesudaro pagrindo jÄ pripažinti statytoja.

Valstybės institucijos ir LR Finansų ministerija ne kartÄ atsakovei siÅ«lė įteisinti pastatų valdymÄ , nes Å¡iuo metu atsakovė naudojasi pastatais neturėdama tam teisinio pagrindo. Vyriausybei priėmus 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimÄ â€žDėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis, atsakovė turėjo kreiptis dėl panaudos suteikimo, tačiau iki Å¡iol to nepadarė. Be to, pastatuose nėra Å¡ildymo, todėl bloginama jų bÅ«klė 23.

Atsakovei statybÄ leidžiantys dokumentai buvo iÅ¡duoti 1998 m. spalio 8 d., todėl, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, atsakovė privalėjo nebaigtÄ rekonstrukcijÄ Ä¯registruoti iki 2001 m. spalio 8 d. Praleidus šį terminÄ , atsakovės praÅ¡ymas įregistruoti statybos darbų rezultatÄ vieÅ¡ame registre yra nepagrįstas. Mano, kad panaikinti 2012 m. vasario 29 d. Vyriausybės nutarimÄ Nr. 244 teisinio pagrindo nėra.

24. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad, vadovaujantis CK 4.98 straipsniu, savininkas gali reikalauti paÅ¡alinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. IeÅ¡kovas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡Ä bei ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstė aplinkybes, kaip atsakovė pažeidžia jo teises. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl privaloma vykdyti.

25. Panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. teisinę registracijÄ , ginčo statiniai buvo grÄ Å¾inti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitÄ kaip valstybės turtas, valdomas patikėjimo teise. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 1998 m. spalio 8 d. iÅ¡davė atsakovei leidimÄ vykdyti statybos darbus ginčo statiniuose pagal suderintÄ projektÄ . Ginčo statinių rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias naudojo atsakovė. Taigi, valstybė, o ne atsakovė, investavo į ginčo statinių rekonstrukcijÄ ir remontÄ , todėl atsakovė negali bÅ«ti laikoma statytoju. Be to, atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų.

26. Nuo 1992 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. priėmimo tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Ä®siteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiÅ¡kus tikslas – perduoti atsakovei pastatÄ neatlygintinai naudotis. Atsakovė buvo asignavimų valdytoja, o piniginės lėšos iÅ¡ biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektÄ â€“ atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Buvo atlikta pastatų rekonstrukcija, joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, todėl atsakovė nepagrįstai remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu, kuriuo nėra numatyta įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtÄ .

27. Patikslintu prieÅ¡ieÅ¡kiniu praÅ¡oma panaikinti vieÅ¡o administravimo teisės subjekto priimta administracinį aktÄ , todėl byloje taikytini LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. Remiantis bylos medžiaga, atsakovė apie skundžiamÄ aktÄ vėliausiai sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl terminas jo apskundimui baigėsi 2012 m. spalio 10 d. Atsakovė praleido terminÄ ginčyti Vyriausybės nutarimÄ , o, jo nepanaikinus, nėra pagrindo naikinti ir įraÅ¡o Nekilnojamojo turto registre apie VÄ® Turto banko patikėjimo teise valdomÄ turtÄ .

28. Trečiasis asmuo Lietuvos politinių kalinių sÄ junga nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p. perdavė Lietuvos Laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugijai neatlygintinai naudotis istorinės svarbos pastatÄ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris atsakovės atkurtas 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, panaudojant atsakovei skirtas pasaulio lietuvių bendruomenės aukas bei LR Vyriausybės skirtas lėšas, taip pat organizuojant politinių kalinių talkas bei kito neapmokamo darbo sÄ naudas.

29. Teismai pripažino, kad atsakovė vykdė atstatymo ir rekonstrukcijos darbus ginčo statiniuose. Jos sukurtas naujas turtas turėtų bÅ«ti atsakovės nuosavybė. Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimas Nr. 244, kuriuo ji priskyrė Å¡iuos pastatus valstybės nuosavybei, neatitinka tikrovės. Atsakovei paskirtas neatlygintinam naudojimui pastatas pagal 1992 m. balandžio 30 d. potvarkį Nr. 428p, tuo metu sudarė tik 20,03 procento, todėl LR Vyriausybė 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 244 realiai perdavė atsakovės sukurtÄ daiktÄ valstybės nuosavybei.

Atsakovė ir trečiasis asmuo ne kartÄ kreipėsi į valstybės įstaigas, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 244 bÅ«tų panaikintas. Atsakovė, kaip užsakovas, parengusi visÄ projektinę dokumentacijÄ ir įvykdžiusi visus kitus reikalavimus, vykdė nekilnojamojo daikto atstatymo rekonstrukcijos darbus ir buvo sukurtas ne valstybės, o atsakovės turtas, kurio dydį 2011 m. spalio 10 d. nutartimi patvirtino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p. ir 2012 m. vasario 29 d.

Vyriausybės nutarimas Nr. 244 prieÅ¡tarauja vienas kitam. Teisme liudijęs G.V. parodė, kad atsakovė, naudodama valstybės paramos ir kitas lėšas, atstatinėjo ir rekonstravo nekilnojamÄ jį turtÄ sau, savo ir valstybės reikmėms, bet nebuvo valstybės rangovu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 30. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino - nusprendė iÅ¡keldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugijÄ iÅ¡ valstybei priklausančio VÄ® Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su visu jai priklausančiu turtu; atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti; civilinę bylÄ ieÅ¡kinio dalyje dėl atsakovės Lietuvos laisvės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijos įpareigojimo perduoti ieÅ¡kovui visÄ su projektavimu ir statybomis susijusiÄ dokumentacijÄ nutraukti.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo statinių rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė pinigines lėšas konkrečiam tikslui - pastatų rekonstravimui, o ne atsakovei. Remiantis LR finansų ministerijos 2017 m. spalio 20 d. raštu dėl lėšų skyrimo matyti, kad Lietuvos laisvės kovų – miško brolių rūmų, esančių (duomenys neskelbtini), restauravimo darbams atlikti Vyriausybė iš savo rezervo fondo 1998 metais skyrė 294,25 tūkst. eurų, 1999 metais - 94,13 tūkst. eurų, 2000 metais iš paskolų valstybės vardu - 159,29 tūkst. eurų, 2001 metais iš privatizavimo fondo skyrė 155,85 tūkst. eurų., (iš jų panaudota – 67,5 tūkst. eurų), 2002 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti šio pastato rekonstravimui 48,37 tūkst. eurų (panaudota - 48,1 tūkst. eurų), 2003 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei numatyta skirti 86,89 tūkst. eurų (panaudota 40,8 tūkst. eurų).

32. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija, jog pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis, pripažįsta, jog objektyvių įrodymų dėl atsakovės piniginių lėšų panaudojimo neturi. Teismas nurodė, kad privačių asmenų, VLIKo aukotos lėšos, grindžiamos žodiniais liudytojų parodymais, nesudaro pagrindo atsakovę laikyti investuotoja. Be kita ko, atsakovė, bÅ«dama Å¡ių asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigÄ , t. y. gautas pinigines lėšas naudoti griežtai pagal nurodytÄ paskirtį.

33. Atsakovės teiginius, kad statytoju gali bÅ«ti laikomas asmuo, kuris savo lėšų neinvestuoja, o tik pasirÅ«pina statybų investavimo Å¡altiniais, teismas vertintino kritiÅ¡kai, nes įstatymas jokių iÅ¡lygų nedaro, o aiÅ¡kiai ir vienareikÅ¡miÅ¡kai apibrėžia statytojo sÄ vokÄ . Atsižvelgiant į tai, kad 1997 m. gegužės 14 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta, t. y. atsakovė nevaldo žemės sklypo ir nenaudoja kitais LR įstatymų pagrindais, konstatavo, jog Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių statytojo teisės įgyvendinimÄ , atsakovė neatitinka.

34. Teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Teismai ne kartÄ yra pasisakę, kad pastato rekonstrukcija negali bÅ«ti vertinama kaip naujo daikto sukÅ«rimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. O tai reiÅ¡kia, kad daikto teisinis režimas jį rekonstruojant negali pasikeisti. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kad praÅ¡oma jos nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalis funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, jog jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinierinėmis komunikacijomis ir pan.

IÅ¡ to seka, kad rekonstruota pastato dalis tampa pagrindinio pastato dalimi, kaip tai numato CK 4.15 straipsnis, ir jÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Taip pat konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantį turtÄ galima įsigyti tik remiantis specialiais teisės aktais ir griežtai reglamentuota tvarka. Dėl to atsakovės reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teises į dalį rekonstruotų pastatų netenkino.

35. Netenkinus atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo dėl nekilnojamojo turto dalies nuosavybės įregistravimo, iÅ¡vestinį reikalavimÄ dėl sutikimo gauti pažymÄ apie ginčo statinių statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus bei atsakovės daiktines teises į juos taip pat atmetė.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime Nr. KT5-S4/2019 iÅ¡aiÅ¡kino, kad, priimdama ginčijamÄ nutarimÄ , Vyriausybė įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Taigi, nutarimu VÄ® Valstybės turto fondas buvo paskirtas valstybės turto patikėtiniu, jam buvo suteiktos teisės priimti sprendimus, susijusius su turto valdymu. Po VÄ® Valstybės turto fondo reorganizavimo VÄ® Turto bankas perėmė visÄ VÄ® Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomÄ valstybės turtÄ , teises ir pareigas, o tai reiÅ¡kia, kad VÄ® Turto banko teisės nėra iÅ¡vestinės iÅ¡ VÄ® Valstybės turto fondo turėtų teisių. Atsakovė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į pastatus neginčija, nėra ginčijami patikėtinio VÄ® Turto fondo patikėjimo teisės į ginčo statinius atsiradimo teisiniai pagrindai, taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti nenuginčytų ir galiojančių dokumentų pagrindu įraÅ¡ytus Nekilnojamojo turto registro duomenis.

37. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė yra praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytÄ 1 mėnesio terminÄ apskųsti 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, nes apie šį nutarimÄ bei jo turinį jai buvo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. Konstatavus, kad atsakovė, prieÅ¡ieÅ¡kinį pareiÅ¡kusi 2017 m. lapkričio 22 d., ženkliai praleido ABTÄ® 29 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ , sprendė, kad yra pagrindas taikyti senatį bei pieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ Å¡ioje dalyje atmesti.

38. Teismas taip pat nustatė, kad 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 428 p. perdavus ginčo statinius atsakovei neatlygintinai naudotis, bet nesant sudarytai raÅ¡ytinei sutarčiai, tarp Å¡alių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, kuriuose valstybė tapo panaudos davėju, o atsakovė – panaudos gavėju. Vertinant faktines aplinkybes Å¡iame kontekste teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas tinkamai įvykdė pareigÄ informuoti atsakovę apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimÄ nuo 2017 m. kovo mėnesio, o 2017 m. gegužės mėnesį pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl iÅ¡keldinimo.

Teismas atsakovės teiginius, kad panaudos sutarties nutraukimas galimas tik administraciniu aktu, vertino kritiÅ¡kai, nes bylos medžiaga pavirtina, kad ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ nutraukti panaudos sutartį, tinkamai informavo atsakovę, taigi, savo pareigas atliko įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė iki Å¡iol pastatų neatlaisvino, jais nesirÅ«pina ir taip pažeidžia ieÅ¡kovo kaip turto savininko teises. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 39.

Atsakovė Lietuvos laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugija apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį atmesti, o prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkinti.

40. Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis teisėtumo, teisingumo principu, galima pagrįstai konstatuoti, jog atsakovę iškeldinant iš jos pačios teisėtai rekonstrukcijos būdu atstatytų pastatų, kuriuose ji naujai sukūrė apie 80 proc. šio turto ir atsisakymas pripažinti atsakovę statytoja (su iš to sekančiomis teisinėmis daiktinės teisės pasekmėmis), yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalusis nuosavybės neliečiamumo principas.

41. Apeliantė pažymi, kad turtas buvo sukurtas statybos bÅ«du, o tai reiÅ¡kia, kad tinkamas statytojo identifikavimas yra bÅ«tina nuosavybės įgijimo sÄ lyga. Nagrinėjamu atveju teismas lėšų investavimo sÄ lygÄ aiÅ¡kino plečiamai, t. y. nurodė, kad atsakovei svarbu įrodyti rekonstrukcijos vykdymÄ savo lėšomis. Tačiau Statybos įstatymas nenustato tokio reikalavimo, t. y., kad lėšos bÅ«tų nuosavos, todėl Å¡i teisinė sÄ lyga turėtų bÅ«ti nagrinėjama bendrame sÄ lygų kontekste.

Pagal įstatyme apibrėžtÄ sÄ vokÄ nėra pagrindo atmesti aiÅ¡kinimo, kad statytoju laikomas ir toks asmuo, kuris pasirÅ«pina statybų finansavimo Å¡altiniais (investuoja ne tik savo lėšas, bet gauna valstybės paramÄ , gauna lėšas pagal prievolinius santykius ir kt.). Ä®statyminė statytojo sÄ voka yra kur kas lankstesnė, negu jÄ skundžiamame sprendime siaurinamai iÅ¡aiÅ¡kino teismas. IÅ¡ byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad rekonstrukcija buvo finansuojama ne tik valstybės lėšomis, bet ir iÅ¡ kitų Å¡altinių - pačios atsakovės lėšomis (pateikti duomenys apie atsakovės atliktus darbus iki valstybės paramos skyrimo), VLIK’o lėšomis, talkomis.

Byloje apklaustas liudytojas patvirtino, kad K.B. tiesiogiai perdavė pinigus atsakovei.

42. Be to, statybÄ leidžiančiuose dokumentuose vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodyta, kad statytojas - atsakovė, pastatų rekonstrukcijos projekte taip pat nurodyta, kad statytojas - atsakovė. Å ie dokumentai yra teisėti ir niekada nebuvo nuginčyti, o dėl jų vertinimo teismas nepasisakė. Laikotarpiu nuo 1992 m. birželio 26 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d. joks kitas asmuo neturėjo ir objektyviai negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant ginčo statinių rekonstrukcijÄ . Lietuvos Respublika dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės įgyvendinti statytojo teisės į pastatus ir nedalyvavo statybos procese kaip statybos dalyvis.

43. Siekiant nustatyti tinkamÄ statytojÄ , ne mažiau svarbi sÄ lyga yra užsakovo identifikavimas. Byloje nekyla abejonių, kad pastato griuvėsių perdavimas atsakovei buvo susijęs iÅ¡skirtinai su jos iniciatyva sukurti atitinkamos paskirties pastatus. Pastaroji aplinkybė ne kartÄ konstatuojama ne tik pastatų perdavimo procedÅ«rų stadijoje, bet ir atsakovei rÅ«pinantis lėšomis. Byloje surinkti įrodymai vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad bÅ«tent atsakovė vykdė statybos užsakovo darbus. Pirmosios instancijos teismo motyvas, statytojo sÄ vokÄ iÅ¡aiÅ¡kinat tik per asmeninių lėšų investavimÄ , yra nepagrįstas.

Nėra jokio kito asmens, kuris labiau pagrįstai galėtų pretenduoti bÅ«ti pripažintas statytoju, o taip pat nėra teisinio pagrindo kokį nors kitÄ asmenį pripažinti statytoju. 44. 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje 428p. nurodytas lėšų Å¡altinis - „Vyriausiasis Lietuvos iÅ¡laisvinimo Komitetas, prireikus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė” - nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (ar Lietuvos Respublika) yra investuotoja. Ir jau jokiu pagrindu tokia formuluotė negali bÅ«ti laikoma prielaida įvardinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kaip vienintelį investuotojÄ .

Be to, Å¡is administracinis aktas, apskritai nesudaro pagrindo teigti, kad jame įvardinti finansavimo Å¡altiniai yra susiję su Å¡ių asmenų pavienėmis ar bendromis investicijomis, o ne su tiksline parama finansavimÄ skiriant atsakovei pastatų atstatymui.

45. Byloje nėra jokių duomenų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtos lėšos bÅ«tų įtrauktos į kokius nors konkrečius investicinius projektus ar biudžetinės sandaros grandis, kurios atitinkamai bÅ«tų padidinusios Valstybės kapitalo dalį. Sprendžiant teisinio subjektiÅ¡kumo klausimÄ - kuris iÅ¡ asmenų turėtų bÅ«ti laikomas investuotoju statybos teisės prasme - bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad iÅ¡ skirtingų finansinių Å¡altinių skirtos lėšos buvo skiriamos nors ir tikslinei paskirčiai, tačiau atsakovei.

Visu finansavimo laikotarpiu atsakovė buvo įregistruota kaip pastatų savininkė. Todėl lėšų skyrimas iš skirtingų šaltinių atsakovės vardu nuosavybės teisėmis įregistruotų pastatų atkūrimui, prieš tai nesudarius jokios investicinės sutarties su atsakove, negalėjo būti laikomas valstybės investicija. Negali būti pripažinta teisėtu statytojo (užsakovo) teisės pasisavinimas be teisinio pagrindo, kai kito statytojo teisėtai sukurtas turtas įregistruojamas Lietuvos Respublikos vardu tik remiantis administracinio valdymo bei galios turėjimu.

46. Vertindamas atsakovės reikalavimÄ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad pastato rekonstrukcija negali bÅ«ti vertinama kaip naujo daikto sukÅ«rimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme, nes teismų praktikoje yra pasisakyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamÄ jį daiktÄ gali bÅ«ti įgyjama tiek statybos procese pastatant naujÄ statinį, tiek atliekant pastato kapitalinį remontÄ ar rekonstrukcijÄ .

47. Atsakovė teisėtai sukūrė apie 80 proc. pastatų dalį dar iki tol, kol paaiškėjo, kad 1992 m. Vyriausybės potvarkio pagrindu jai perduotas daiktas atsakovės vardu buvo įregistruotas visuotinai netinkamai teisiškai suvokiant Vyriausybės nutarimo teisinę prasmę. Kad pastatai, remiantis 1992 m. Vyriausybės potvarkiu, nebuvo perduoti atsakovės nuosavybėn klaidingai, suprato ne tik atsakovė, bet ir LR Vyriausybei atstovaujantys asmenys bei 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkį 428p.

įgyvendinusios institucijos. Byloje apklaustas Ministras pirmininkas G.V., kuris pasirašė minėtÄ Vyriausybės potvarkį, aiÅ¡kiai nurodė, kad pagal tuometinę administravimo praktikÄ 1992 m. Vyriausybės nutarimu buvo siekiama pastatų griuvėsius perduoti atsakovės nuosavybėn, o ne panaudai. Be to, valstybinių įstaigų atstovauta pozicija civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, kurioje Å¡ios laikėsi vienareikÅ¡mės pozicijos, kad Vyriausybės potvarkiu 428p. nuosavybės teisės buvo perduotos atsakovei.

48. Apeliantė taip pat pažymi, kad byloje nagrinėjami teisiniai santykiai atsirado anksčiau negu valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinis reglamentavimas. Be to, byloje sprendžiama ne dėl valstybės turto įsigijimo bÅ«do, kuris nėra numatytas valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisiniame reglamentavime, o dėl nuosavybės teisių pripažinimo teismo sprendimu pagal teisines pasekmes sukuriančiÄ byloje iÅ¡tirtÄ juridinių faktų sudėtį.

49. Ginčydama Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, atsakovė nurodo, kad jis yra civilinių teisinių santykių (daiktinės teisės) atsiradimo pagrindas ir yra civilinės teisinės prigimties, todėl Å¡iam nutarimui ginčyti taikytinas bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris byloje nėra praleistas. Be to, pripažinus atsakovės nuosavybės teises, tai yra pagrindas pripažinti ir termino praleidimo priežastis svarbiomis, praleistÄ terminÄ atnaujinti, o pažeistÄ teisę ginti.

50. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atsirasti ieÅ¡kovo patikėjimo teisei, nes turto savininkas nėra perdavęs turto patikėtiniui. Remiantis Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos apraÅ¡o 8 punktu, valstybės turto, iÅ¡skyrus akcijas, perdavimas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise įforminamas valstybės turto, iÅ¡skyrus akcijas, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu (Å¡io ApraÅ¡o 1 priedas), kurį pasiraÅ¡o turto perdavėjo ir turto perėmėjo įgalioti asmenys per 15 darbo dienų nuo Å¡io ApraÅ¡o 2 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo ar turto valdytojo sprendimo priėmimo, o, kai perduodami valstybės įmonei Valstybės turto fondui į privatizavimo objektų sÄ raÅ¡Ä Ä¯traukti nekilnojamieji daiktai, - per 90 darbo dienų nuo Å¡io ApraÅ¡o 2 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo.

Vyriausybė ginčijamu nutarimu nutarė perduoti ginčo statinius VĮ Valstybės turto fondui valdyti patikėjimo teise, tačiau šio turto priėmimo-perdavimo aktas taip ir nebuvo pasirašytas.

51. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra neteisėtas ir dėl to, kad pastatai nepagrįstai perduoti pagal 2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis, tokie kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, o patikėjimo teisė perduota į nepagrįstos apimties turtÄ - ne tik į tÄ turto dalį, kuri buvo perduota atsakovei 1992 metais, bet ir į atsakovės teisėtu bÅ«du naujai sukurtÄ turto dalį, be to, prie nutarimo projekto nebuvo pridėti privalomi dokumentais ir duomenys.

52. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovas Lietuvos Respublika, atstovaujama VÄ® Turto banko, ir atsakovas pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį Lietuvos Respublikos Vyriausybė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

53. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiÅ¡kus tikslas - perduoti atsakovei pastatÄ neatlygintinai naudotis. Taigi, nuo 1992 m. balandžio 30 d. tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės susiklostė faktiniai neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Å iuo atveju ieÅ¡kovas įvykdė pareigÄ , įtvirtintÄ CK 6.642 straipsnio 1 dalyje, bei 2017 m. sausio 16 d. raÅ¡tu informavo atsakovę, kad atsakovės faktiniai panaudos santykiai nutraukiami nuo 2017 m. kovo mėn. Todėl atsakovė patalpomis naudojasi be jokio teisinio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog abi negatorinio ieÅ¡kinio aplinkybės yra įrodytos.

54. Statytoju (užsakovu) statybos įstatymo prasme laikytinas asmuo, kurio lėšomis vykdoma statyba. Å iuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina faktÄ , kad statytoju gali bÅ«ti pripažįstama tik Lietuvos Respublika. Pateikti įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublika į pastatų rekonstrukcijÄ yra investavusi 704 070 EUR. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimÄ Ä¯ pastatų rekonstrukcijÄ , byloje nepateikė. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad valstybės rezervo lėšos yra valstybės nuosavybė, tad Å¡iomis lėšomis įgytas/rekonstruotas turtas vienareikÅ¡miÅ¡kai priklauso valstybei.

55. Ä®siteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtÄ buvo įregistruota neteisėtai ir ji buvo panaikinta, todėl atsakovė, siekdama bÅ«ti statytoja, neturi teisės remtis neteisėtos registracijos faktu. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Å iuo atveju vienintelis teisėtas pastatų savininkas visada buvo ir Å¡iuo metu yra Lietuvos Respublika.

56. IeÅ¡kovo įsitikinimu, reikalavimas dėl pripažinimo statytoju nėra savitikslis, t. y. juo turi bÅ«ti siekiama įgyvendinti nuosavybės teisę į pastatytÄ statinį. Å iuo atveju ginčo turtas priklauso valstybei, tad, net ir atsakovę pripažinus statytoja, nuosavybės teisės į Å¡iuos objektus jai neatsirastų, t. y. priimtas teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių atsakovei.

57. Nei CK, nei kitame galiojančiame teisės akte nenumatyta, jog panaudos gavėjas gali įgyti dalį nuosavybės teisės į panaudos davėjo jam perduotÄ turtÄ . Be to, panaudos davėjo lėšomis sukurtas turtas jokiu bÅ«du negali priklausyti panaudos gavėjui nuosavybės teise. Tuo atveju, jeigu ginčo turtas buvo pagerintas asmeninėmis panaudos gavėjo lėšomis, vadovaujantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi bei 6.501 straipsniu, atsakovė turi teisę kreiptis į teismÄ bei praÅ¡yti atlyginti daikto pagerinimo iÅ¡laidas. Å iuo atveju atsakovė pasirinko netinkamÄ savo teisių gynimo bÅ«dÄ . Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais buvo skiriamos lėšos ginčo turto rekonstravimui, valstybės finansinis turtas buvo skirtas ne atsakovei ir jos poreikių patenkinimui, bet konkrečiam tikslui - rÅ«mų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) atstatymo ir restauravimo darbams atlikti.

58. Atsakovė vienu iÅ¡ reikalavimų prašė panaikinti vieÅ¡o administravimo teisės subjekto priimtÄ administracinį aktÄ , todėl byloje pagrįstai taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai.

59. IeÅ¡kovas kritiÅ¡kai vertina ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su patikėjimo teisės ginčijimu, kadangi Å¡iuo atveju joks perdavimo - priėmimo aktas negalėjo bÅ«ti pasiraÅ¡ytas, nes nebuvo turto perdavėjo. Teismų sprendimais buvo konstatuota, jog ginčo turtas yra valstybės nuosavybė, tad Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas, privalėjo turtÄ perduoti patikėjimo teise, jog minėtas turtas bÅ«tų tinkamai valdomas, naudojamas ir disponuojamas. Tai, kad joks perdavimo - priėmimo aktas ir neturėjo bÅ«ti pasiraÅ¡ytas patvirtina ir VÄ® Registro centro veiksmai, kuris įregistravo ieÅ¡kovo patikėjimo teisę, remdamasis 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244.

60. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Lietuvos politinių kalinių sÄ junga praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ ir priimti kitÄ (pozityvų) sprendimÄ .

61. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jie yra teisėti ir pagrįsti. Papildomai paaiÅ¡kina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1810-567/2019, nurodyta: „Kadangi ginčo turtas VÄ® Valstybės turto fondui buvo perduotas neteisėtai, tai ir VÄ® Turto bankui Å¡is turtas negalėjo bÅ«ti perduotas. Vadinasi, VÄ® Turto banko patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota nepagrįstai ir Å¡i registracija turėtų bÅ«ti panaikinta.“ 62. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija praÅ¡o apeliantės apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

63. Nurodo, kad pastatų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) statybos, rekonstravimo, remonto darbų priskyrimÄ prie valstybės remiamų investicinių projektų patvirtina jų įtraukimas į Vyriausybės nutarimais patvirtintus valstybės investicijų 2000–2002 metų, 2001–2003 metų, 2002–2004 metų programose numatytų investicinių projektų sÄ raÅ¡us. Atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. atsakovė nėra turto (jos dalies) savininkė, Å¡io turto nevaldo ir nenaudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat neturi galiojančio statybÄ leidžiančio dokumento. Å iuo metu turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, kurį patikėjimo teise valdo ieÅ¡kovas, kuris, vadovaujantis Turto valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, priima sprendimus, susijusius su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu.

64. Be to, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikinus atsakovės nuosavybės teisę į pastatus, nei Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-41-171/2011, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nepasisakė dėl atsakovės nuosavybės teisių į turtÄ ar jo dalį.

Kadangi teismai, priimdami sprendimus, patvirtino juridinį faktÄ , jog pastatai priklausė/priklauso valstybei nuosavybės teise, o Å¡io turto atstatymui buvo naudojamos tik valstybės lėšos, tai sudaro sÄ lygas teigti, jog valstybė investavo į jai priklausančio turto atstatymÄ ir pagerinimÄ , o valstybės lėšų skyrimas nesudaro sÄ lygų atsakovei teigti, jog, panaudojus valstybės lėšas, atsakovė galimai įgijo nuosavybės teises į atstatytÄ turtÄ ar jo dalį.

65. Pažymi, kad, vykstant teisminiams ginčams dėl atsakovės iÅ¡keldinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimas Nr. 244, kuriuo Vyriausybė perdavė VÄ® Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės – teisingumo, teisėtų lÅ«kesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Konstitucinis teismas savo 2019 m. sausio 23 d. sprendime Nr. KT5-S4/2019 konstatavo, kad Vyriausybė, priimdama 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, įgyvendino įstatymų nustatytas valstybės turto savininko funkcijas ir pažymėjo, kad valstybės nuosavybės teisė į pastatus yra pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Po Konstitucinio Teismo sprendimo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 244 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams neturėjo likti, kaip ir teisinio pagrindo jį atÅ¡aukti ar toliau jį ginčyti teismuose.

66. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija mano, kad apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ .

67. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo statinių rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias naudojo apeliantė. Taigi, vykdant pastatų restauravimo darbus, atsakovė buvo asignavimų valdytoja. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad asignavimo valdytojai gautas biudžetines lėšas naudoja patikėjimo teise, bet jos nuosavybės teise priklauso valstybei, kaip juridiniam asmeniui per se.

68. Nagrinėjamu atveju apeliantė remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu siekdama įgyti nuosavybės teisę, tačiau joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik ginčo statinių rekonstrukcija.

69. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį VÄ® Registrų centras nurodo, kad teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimÄ dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 panaikinimo, pagrįstai netenkino ir iÅ¡vestinio reikalavimo dėl įraÅ¡o Nekilnojamojo turto registre apie VÄ® Turto banko turto patikėjimo teisę į ginčo statinius panaikinimo. Be to, pažymi, kad, vadovaujantis aktualiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieÅ¡kovo patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota kitų, nenuginčytų ir galiojančių dokumentų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 984 „Dėl valstybės įmonės Valstybės turto fondo reorganizavimo ir reorganizavimo sÄ lygų apraÅ¡o patvirtinimo“ ir 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 6R-119 pagrindu.

70. Teismui atmetus atsakovės reikalavimÄ dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavimo valstybės įmonei valstybės Turto fondui“, mano, kad teismas pagrįstai atmetė atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir dėl VÄ® Turto banko turto patikėjimo teisės į ginčo statinius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 71.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

72. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių bÅ«tų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundÄ , remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

73. Byloje nustatyta, kad 1992 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 428p, Vilniaus miesto valdybai pavesta perduoti neatlygintinai naudotis pastatÄ Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Lietuvos nepriklausomybės kovotojų - MiÅ¡ko brolių draugijai, kuriai lėšas Å¡io pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos iÅ¡laisvinimo komitetas, prireikus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkio Nr. 1042V ir 1992 m. birželio 26 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu nurodyti statiniai iÅ¡ Vilniaus miesto Senamiesčio seniÅ«nijos balanso perduoti atsakovei.

Nekilnojamojo turto registre nurodyti statiniai įregistruoti atsakovės - Lietuvos nepriklausomybės kovotojų - Miško brolių draugijos nuosavybe. 74. 1998 m. kovo 9 d. ir 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nutarta iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondo skirti lėšas ginčo turto atstatymo ir rekonstravimo darbams atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 21 d., 2001 m. kovo 30 d., 2002 m. kovo 5 d. ir 2003 m. sausio 29 d. nutarimais lėšos ginčo statinių rekonstravimo darbams atlikti buvo skiriamos iš valstybės investicijų programų.

Visais nurodytais 1998–2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais nutarimais lėšos ginčo statinių remontui buvo skiriamos, asignavimo valdytoju nurodant Vilniaus miesto savivaldybę.

75. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsakovės teisinę nuosavybės registracijÄ panaikino, o Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 pirmosios instancijos teismo sprendimÄ paliko nepakeistÄ . Taigi, teisinę registracijÄ panaikinus, ginčo statiniai liko valstybės nuosavybėje. 76. 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimÄ Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui“.

Valstybės turto fondas (dab. - VÄ® Turto bankas) įregistravo Lietuvos Respublikos teisę bei Valstybės turto fondo patikėjimo teisę į minimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . 77. 2017 m. sausio 16 d. raÅ¡tu Nr. (15-.16-21)SK4-671 ieÅ¡kovas informavo atsakovę apie ketinimÄ nutraukti panaudos sutartį bei pareikalavo grÄ Å¾inti pastatus. Atsakovė ieÅ¡kovo reikalavimų neįvykdė, todėl ieÅ¡kovas 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡keldinti atsakovę iÅ¡ ginčo turto, nurodydamas, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi be teisinio pagrindo.

Atsakovė, nesutikdama su šiuo reikalavimu, pateikė priešieškinį dėl nuosavybės teisės į dalį turto pripažinimo ir kitų susijusių reikalavimų.

78. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė, o ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkino - iÅ¡keldino atsakovę iÅ¡ valstybei priklausančio VÄ® Turto bankas patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su visu jai priklausančiu turtu. Atsakovė su Å¡iuo teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais ir argumentais. Taigi, apeliacijos objektÄ Å¡iuo atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo prieÅ¡ieÅ¡kinis atmestas, o ieÅ¡kinys patenkintas teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

79. Esminis byloje keliamas ieÅ¡kinio reikalavimas yra susijęs su atsakovės iÅ¡keldinimu iÅ¡ ginčo statinių, motyvuojant tuo, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi be teisinio pagrindo, nes ieÅ¡kovas, kaip valstybei priklausančio turto valdytojas, turi teisę bet kada nutraukti su atsakove panaudos teisinius santykius, apie tai atitinkamai įspėjęs įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė, neigdama aplinkybę, kad ginčo turtu ji naudojasi be teisinio pagrindo, prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimais siekia įrodyti, kad ji ginčo turtu naudojasi teisėtai ir dėl to praÅ¡o pripažinti jÄ statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte statytoja, pripažinti atsakovės teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymÄ apie ginčo turto (pastatų) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti juos Nekilnojamojo turto registre, įregistruoti atsakovės daiktines teises į juos, pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), o taip pat panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244 bei įraÅ¡Ä Nekilnojamojo turto registre apie VÄ® Turto banko patikėjimo teisę į ginčo turtÄ .

Taigi, siekiant nustatyti ieÅ¡kinio pagrįstumÄ , pirmiausia bÅ«tina įvertinti prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus. Dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinti atsakovę statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte, statytoja.

80. Atsakovė nurodo, kad ji laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. buvo ginčo turto vienintele savininke ir per šį laikotarpį teisėtai atliko statybos darbus, atsakovė atitinka Statybos įstatyme nustatytÄ statytojo sÄ vokÄ , todėl turėtų bÅ«ti pripažinta ginčo turto statytoja, kas sudarytų pagrindÄ Ä¯forminti jai priklausančiÄ nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas Å¡iuos atsakovės reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus ir teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti teismo iÅ¡vadoms.

81. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, įregistravusi savo nuosavybės teises į ginčo turtÄ , 1993 m. pradėjo ginčo turto rekonstrukcijos (atstatymo darbus) - 1993 m. vasario 6 d. sudarė sutartį Nr. 93-2 su UAB „Renova” dėl ginčo statinių tyrimų ir restauravimo pritaikymo eskizinių pasiÅ«lymų parengimo; 1994 m. vasario 3 d. sudarė sutartį su projektavimo firma „Voratinklis” dėl ginčo statinių architektÅ«rinių apmatavimų ir architektė S. Lapienytė juos atliko; su UAB „Vilniaus archprojektas” 1994 m. birželio 15 d. sudarė sutartį dėl pastatų rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos ir darbo projekto parengimo ir UAB „Vilniaus archprojektas” parengė ginčo statinių projektinę dokumentacijÄ ;

LR Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba atsakovei 1998 m. spalio 8 d. iÅ¡davė leidimÄ vykdyti statybos darbus Nr. R98-636 ginčo statiniuose pagal suderintÄ projektÄ Nr. 94-17 (statybos leidimas galiojo iki 2006 m. lapkričio 30 d.); 2000 metų gruodžio mėnesio atliktų darbų aktu bei Å¡io akto papildymais atsakovė, kaip pastatų rekonstrukcijos užsakovė, priėmė iÅ¡ rangovo atliktus darbus; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi, konstatuota, kad ginčo statiniuose iki 2005 metų pakeista 63,5 procentai pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 procentai naujo bendro ploto.

Taigi, atsakovė nurodytu laikotarpiu atliko veiksmus, būtinus pastato rekonstrukcijai (atstatymui) atlikti, ir statybos darbai buvo faktiškai atlikti, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu, kurį paliko nepakeistu Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, buvo panaikinta atsakovės nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus.

82. Tokiu bÅ«du įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinta, kad ginčo pastatai yra valstybės nuosavybė, todėl atsakovė, siekdama įrodyti prieÅ¡ingai, praÅ¡o pripažinti jÄ statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte, statytoja, kas, atsakovės vertinimu, suteiktų teisę jai įregistruoti savo nuosavybės teises į ginčo pastatus. Pirmosios instancijos teismas Å¡io atsakovės reikalavimo netenkino, konstatavęs, kad Å¡iuo atveju atsakovė negali bÅ«ti laikoma statytoja Statybos įstatymo 2 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.

83. Statybos įstatymo 2 straipsnis (1996 m. akto redakcija Nr. 101-3597) nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalÄ Ä¯ statybÄ ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Pagal teismų praktikÄ Å¡i norma turi bÅ«ti aiÅ¡kinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naujÄ statinį, gali bÅ«ti įgyvendinama tik tuomet, kai:

1) statytojas žemės sklypÄ , kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės, nuomos teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais;

2) turi nustatytÄ tvarka parengtÄ ir suderintÄ statinio projektÄ ;

3) statytojas turi statybÄ leidžiantį dokumentÄ (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali bÅ«ti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybÄ ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statinio projektÄ , statybÄ leidžiantį dokumentÄ ir žemės sklypÄ , kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali bÅ«ti laikomas statytoju, jam gali bÅ«ti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytÄ naujÄ statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.

84. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet atsakovė, laikydama save teisėta rekonstruojamų pastatų savininke, nuo 1992 m. atliko faktinio statytojo (ir faktinio užsakovo) funkcijas. Tuo laikotarpiu (iki 2005 m.) ir kitiems subjektams, įskaitant valdžios institucijas, iÅ¡ esmės nekilo abejonių dėl atsakovės nuosavybės teisių įgyvendinimo, vykdant statybos darbus (laikotarpiu, kai atsakovė buvo registruota pastatų savininke, ji galėjo įgyvendinti ir įgyvendino statytojo teises, nes atitiko Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus - nuomos teise valdė žemės sklypÄ , turėjo statinio projektÄ ir statybas leidžiantį dokumentÄ ).

Tačiau, kaip teisingai nurodo ieÅ¡kovas, pripažinus atsakovės nuosavybės teisę į pastatus neteisėta, iÅ¡ ne teisės teisė atsirasti negali, todėl atsakovė, siekdama bÅ«ti pripažinta statytoju, privalo įrodyti nuosavų lėšų investavimo į statybos objektÄ faktÄ , o Å¡i aplinkybė konkrečiu atveju, kaip pagrįstai ir teisėtai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir nėra įrodyta.

85. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbai iÅ¡ esmės buvo finansuojami valstybės lėšomis. Å ios aplinkybės neginčija ir atsakovė, nurodydama, kad atsakovės į statybos darbų finansavimÄ Ä¯neÅ¡tų lėšų dydis bendrame finansavimo kontekste nėra labai reikÅ¡mingas. Tačiau atsakovė nesutinka dėl valstybės skirtų lėšų vertinimo, laiko, kad bet kuriuo atveju jos buvo skirtos atsakovei priklausančių pastatų atstatymo darbams, t. y. atsakovei. IeÅ¡kovas gi įrodinėja, kad valstybės lėšos iÅ¡ esmės buvo investicija į valstybei nuosavybės teise priklausantį objektÄ , kurias valstybė investavo, vykdydama savo funkcijas (turto priežiÅ«rÄ ). Atsakovė su tuo taip pat nesutinka, motyvuodama tuo, kad valstybė skyrė paramÄ bÅ«tent atsakovei ir kad skirtos sumos negali bÅ«ti traktuojamos kaip investicija.

86. Nepaisant atsakovės nesutikimo, teisėjų kolegija Å¡iuo atveju pripažįsta labiau įrodytÄ pirmosios instancijos teismo konstatuotÄ aplinkybę, kad valstybė, skirdama lėšų pastatų rekonstrukcijai, atliko investicijÄ Ä¯ pastatus (jų pagerinimÄ ), o atsakovė buvo tik Å¡ių asignavimų valdytoja. TokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia tai, kad didžioji dalis skirtų lėšų buvo skirta iÅ¡ valstybės investicinių programų, lėšos buvo skirtos tikslinei paskirčiai - pastatų rekonstrukcijai.

Taigi, valstybės siekis rekonstruoti (atstatyti) pačiai valstybei bei valstybingumui reikÅ¡mingus pastatus buvo įtvirtintas jau pradiniame 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje, kuriame turtÄ buvo nuspręsta perduoti atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad valstybės įmonė „Antikor“ iki nurodytos datos nepradėjo vykdyti pastato remonto darbų. Vadinasi, tikslas pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant jį atsakovei ir valstybė aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodė, kad, prireikus lėšų remontui, jas skirs Vyriausybė.

Svarbu ir tai, kad, svarstant lėšų skyrimo pastatų atnaujinimui klausimÄ , Lietuvos Respublikos Seimo pasiprieÅ¡inimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija 1998 m. sausio 26 d. raÅ¡te Nr. 118-5 pažymėjo, kad pastatų remonto finansavimas bÅ«tų didelis įnaÅ¡as į griÅ«vančio senamiesčio atstatymÄ , o Å¡ių rÅ«mų paskirtis turi labai kilniÄ idėjÄ : iÅ¡saugoti Laisvės kovų atminimÄ ir ugdyti pilietinę visuomenę.

Taigi, valstybė, skirdama finansavimÄ turėjo tikslÄ ne remti atsakovę, kaip organizacijÄ , tačiau vykdyti valstybės funkcijas - tvarkyti senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.

87. Pagal teismų praktikÄ statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015). Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti.

Investuojamos į statybÄ lėšos priklauso statytojui, o Å¡is daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali bÅ«ti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybÄ , o faktinio statytojo ar užsakovo tik panaudojamos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet atsakovė, kaip faktinis statytojas (užsakovas) naudojo valstybės skiriamas lėšas, tačiau statytojas, kaip lėšų bei pastato savininkas, buvo valstybė, kuri siekė atstatyti ginčo statinius.

88. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, teigdama, kad valstybės skirtos lėšos negali bÅ«ti laikomos ir nelaikytinos investicija konkrečiu atveju, o yra atsakovei skirta parama, Å¡ios aplinkybės tinkamai nepagrindė. Atsakovė neįrodė, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitomos iÅ¡ valstybės gautos lėšos, kad jos bÅ«davo įtraukiamos į atsakovės balansÄ ir pan. Be to, atsakovė neįrodė ir aplinkybės, kad ji apskritai galėjo gauti valstybės paramÄ , nes paramos gavėjos statusas Lietuvos laivės kovų – MiÅ¡ko brolių draugijai įregistruotas tik 2006 m., t. y. jau po ginčo statybos (rekonstrukcijos pabaigos ir atsakovės nuosavybės praradimo).

89. Å iuo atveju apeliantė iÅ¡ esmės teisingai nurodo, kad tiek ginčo statinių perdavimo atsakovei aplinkybės, tiek pastatų statybos finansavimas valstybės lėšomis turėtų bÅ«ti vertinama atsižvelgiant į istorinį kontekstÄ ir faktÄ , kad daugiau nei trylika metų tiek atsakovė, tiek valstybės institucijos klaidingai vertino atsakovei perduoto turto statusÄ . Nepaisant to, nurodytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų aplinkybių ir faktų, kad ginčo turtas, kaip atsakovės nuosavybė, buvo įregistruota nepagrįstai, dėl ko ir panaikinta atsakovės atlikta ginčo turto registracija. Taigi, nesant pakankamo ir pagrįsto pagrindo pripažinti atsakovę ginčo turto statytoja, toks praÅ¡ymas pagrįstai pirmosios instancijos teismo yra atmestas, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeistas principas, kad iÅ¡ neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non oritur).

90. Atsakovė taip pat prašė pripažinti jos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo: gauti pažymÄ apie statinių statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, bei atsakovės daiktines teises į juos. Tačiau, atmetus atsakovės reikalavimÄ dėl jos pripažinimo ginčo statinių statytoja, pirmosios instancijos teismas ir šį reikalavimÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

91. Pažymos apie statinio (-ių) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių iÅ¡davimo tvarkos apraÅ¡as, patvirtintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos virÅ¡ininko 2016 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1V-73 „Dėl pažymos apie statinio (-ių) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio (-ių) projekto sprendinių iÅ¡davimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“, nustato pažymos apie ypatingo (-ų) ir neypatingo (-ų) statinio (-ių) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių iÅ¡davimo tvarkÄ .

Pažymos iÅ¡davimo apraÅ¡o 3 punkte nurodyta, kad praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti pažymÄ apie ypatingo (-ų) ir neypatingo (-ų) statinio (-ių) statybÄ be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių turi teisę pateikti statytojas. Netenkinus atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo dėl atsakovės pripažinimo statytoja, Å¡is iÅ¡vestinis reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini).

92. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju susidarė unikali situacija, kuomet atsakovė buvo įregistruota pastatų savininke daugiau nei 13 metų ir per šį laikotarpį teisėtai savo vardu vykdė statybos darbus, rekonstruodama pastatus, tačiau vėliau atsakovės nuosavybės teisė į pastatus buvo panaikinta, neiÅ¡sprendus pastatų rekonstrukcijos teisinių pasekmių klausimo. Atsakovė mano, kad jai turėtų bÅ«ti pripažinta nuosavybės teisė į atitinkamai 66 proc. ir 61 proc. pastatų, kadangi Å¡ių dalių statybÄ organizavo ir vykdė atsakovė.

93. Teisėjų kolegija iÅ¡ esmės sutinka, kad nagrinėjamu atveju situacija yra ne eilinė, nes iki įsiteisėjusių teismų sprendimų priėmimo 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkis buvo suprantamas visuotinai klaidingai ir dėl to atsakovė galėjo turėti atitinkamų teisėtų lÅ«kesčių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju atsakovė pasirinko netinkamÄ savo teisių gynimo bÅ«dÄ .

94. Byloje nustatyta, kad ginčo statinių savininkė yra Lietuvos Respublika ir savininke ji buvo nuo pat perdavimo atsakovei momento. Tuo tarpu atsakovė Å¡iuo metu siekia, kad jai bÅ«tų pripažinta nuosavybės teisė į statybų, vykdytų 1992 m. - 2005 m. laikotarpiu, sukurtÄ ginčo statinių dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, visuose ginčo statiniuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai (duomenys neskelbtini), nėra.

95. Vienas iÅ¡ nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gijimo pagrindų yra naujo daikto sukÅ«rimas statybos procese, t. y. pastatant naujÄ statinį. Apeliantė teisingai nurodo, kad statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos bÅ«du ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai). Pagal ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnį (1996 m. kovo 19 d. redakcija) – statinio rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iÅ¡ esmės pertvarkyti esamÄ statinį.

Vėlesnėse įstatymo redakcijose (nuo 2011 m. lapkričio 8 d.) statinio rekonstravimas – statybos rÅ«Å¡is, kai yra tikslas iÅ¡ esmės pertvarkyti esamÄ statinį, sukurti jo naujÄ kokybę: pastatyti naujus aukÅ¡tus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, iÅ¡skyrus Å¡ioje dalyje nurodytÄ priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatÄ â€“ pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukÅ¡tų, taip pat rÅ«sio (pusrÅ«sio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebÅ«tų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat bÅ«du apskaičiuotÄ statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumÄ ; iÅ¡ esmės keisti statinio fasadų iÅ¡vaizdÄ (keičiant apdailÄ â€“ jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektÅ«ros detales, keičiant Å¡ių statinio elementų matmenis, tipÄ , iÅ¡dėstymÄ ar juos paÅ¡alinant); keisti (paÅ¡alinti nereikalingas) bet kurias laikančiÄ sias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iÅ¡ esmės keisti pastato patalpų planÄ pertvarkant laikančiÄ sias konstrukcijas; apÅ¡iltinti statinio iÅ¡orines atitvaras (sienas, stogÄ ); atlikti statinio kapitalinio remonto darbus, jei Å¡ie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrÄ sias inžinerines sistemas keičiant jų tipÄ , pralaidumÄ ; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai Å¡ių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastÄ jį ar kapitalinį remontÄ .

Pagal tai, statinio rekonstrukcija yra iÅ¡ esmės siekiama pertvarkyti esamÄ statinį, sukurti jo naujÄ kokybę.

96. Teisėjų kolegija Å¡iuo atveju laikosi pozicijos, kad, pastatÄ rekonstravus, naujai įrengtos patalpos paprastai tampa jo dalimi (CK 4.15 straipsnis) ir namo vertė dėl to padidėja; pažymėtina, kad CK ketvirtos knygos skyriuje apie pagrindinius ir antraeilius daiktus nustatyta, kad antraeilį daiktÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnis). CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys bÅ«ti savarankiÅ¡kais teisinių santykių objektais; todėl, asmeniui pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį dėl nuosavybės teisių į pastato dalį pripažinimo, be kitų aplinkybių, turi bÅ«ti tiriama, ar naujai sukurta dalis gali bÅ«ti savarankiÅ¡ku nuosavybės teisių objektu; jeigu naujai sukurtas dalis su namu sieja funkcinis ryÅ¡ys (neturi atskiro įėjimo, negali turėti atskiros nuo pastatų Å¡ildymo sistemos, vandentiekio, elektros tinklų ir kt.), jos negali bÅ«ti savarankiÅ¡ku nuosavybės objektu ir tampa pagrindinio daikto dalimi (CK 4.15 straipsnis), nebent tarp pastato savininko ir faktinio statytojo buvo susitarimas, kad tokiu bÅ«du atsiras jų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju, byloje nėra ginčo ir atsakovė to neįrodinėja, kad statybų, vykdytų 1992 m. - 2005 m. laikotarpiu sukurti objektai yra susieti su pastatais funkciniais ryšiais, todėl konstatuotina, kad jie negali būti savarankišku nuosavybės objektu, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė tarp šalių nebuvo.

97. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog nuo 1992 m. tarp šalių susiklostė ilgalaikiai neterminuotos panaudos santykiai. Šiuo atveju, atsakovei laikant, kad ji į ginčo statinių rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, ji turėtų teisę reikšti ieškinį CK 6.501 straipsnyje nurodytu pagrindu ir reikalauti išlaidų dėl atliktų patalpų pagerinimo atlyginimo, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.

98. Pozicijos, kad iÅ¡ valstybės asignavimų įgytas materialusis turtas priklauso valstybei nuosavybės teise, todėl gali bÅ«ti naudojamas tik panaudos pagrindu, laikosi ir Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė 2002 m. lapkričio 29 d. iÅ¡vadoje, todėl atsakovė, vykdydama ginčo statinių rekonstrukcijos darbus iÅ¡ valstybės asignavimų, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad Å¡is turtas taps atsakovės nuosavybe. Be to, Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkÄ nustato įstatymas.

AiÅ¡kindamas Å¡iÄ Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal KonstitucijÄ valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (inter alia 1997 m. birželio 17 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai); iÅ¡ Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtÄ , jo neÅ¡vaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (2003 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. spalio 24 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).

99. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstai nebuvo patenkintas, t. y. pirmosios instancijos teismas šį reikalavimÄ atmetė pagrįstai. Dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244 ir įraÅ¡Ä Nekilnojamojo turto registre apie VÄ® Turto banko turto patikėjimo teisę į ginčo statinius 100.

Atsakovė prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė panaikinti Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, kuriuo ginčo statiniai perleisti ieÅ¡kovui patikėjimo teise, taip pat panaikinti įraÅ¡Ä apie tai Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas šį prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ taip pat atmetė, konstatavęs, kad jis buvo pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, tačiau sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. 101.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiÅ¡ki reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobÅ«džio, jiems atitinkamai turi bÅ«ti taikomi ieÅ¡kinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.). 102. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTÄ®) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (praÅ¡ymas) administraciniam teismui paduodamas per vienÄ mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar praneÅ¡imo apie veiksmÄ (neveikimÄ ) įteikimo suinteresuotai Å¡aliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. 103.

Kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime, priimdama ginčijamÄ 2012 m. vasario 29 d. nutarimÄ Nr. 244, LR Vyriausybė įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Å iame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, valstybės nuosavybės teisė į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konstatuota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, kuris Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

Vadinasi, valstybės nuosavybės teisė į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, ginčijamu nutarimu valstybė įgyvendino savo kaip ginčo statinių savininkės teisę, konstatuotÄ teismų sprendimais ir paskyrė valstybės turtÄ atitinkamam valstybės patikėtiniui - ieÅ¡kovui. Dėl to darytina iÅ¡vada, kad Å¡is aktas yra administracinio teisinio pobÅ«džio, o ne civilinio, kaip teigia atsakovė, ir Å¡iam aktui ginčyti taikytinas ieÅ¡kinio senaties terminas, nustatytas ABTÄ®. 104.

Ginčijamas aktas priimtas 2012 m. vasario 29 d., atsakovei apie aktÄ tapo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl atsakovė aktÄ galėjo ginčyti per vienÄ mėnesį, t. y. iki 2012 m. spalio 10 d. Atsakovė prieÅ¡ieÅ¡kinį pateikė 2017 m. lapkričio 22 d. t. y. ženkliai praleidusi ABTÄ® 29 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ , termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį reikalavimÄ dėl ieÅ¡kinio senaties.

Nenuginčijus minėto Vyriausybės nutarimo, nėra pagrindo naikinti ir ieÅ¡kovo patikėjimo teisės įraÅ¡o Nekilnojamojo turto registre. Dėl iÅ¡keldinimo 105. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatavus, kad atsakovė ginčo statiniais naudojasi be teisėto pagrindo, buvo nuspręsta iÅ¡keldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - MiÅ¡ko brolių draugijÄ iÅ¡ valstybei priklausančio VÄ® Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – ginčo statinių su visu jai priklausančiu turtu.

Atsakovė nesutinka, kad ji ginčo statiniais naudojasi be teisinio pagrindo ir apeliaciniu skundu praÅ¡o šį ieÅ¡kovo reikalavimÄ atmesti, tačiau, kaip jau buvo aptarta aukščiau, netenkinus atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinio, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ginčo statiniais naudojasi teisėtai. 106. IÅ¡keldinimas iÅ¡ patalpų, priklausomai nuo Å¡alis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali bÅ«ti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo bÅ«das, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo bÅ«das (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai Å¡alių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iÅ¡keldinimo iÅ¡ patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieÅ¡kovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo Å¡alis sieja patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iÅ¡keldinimo turi bÅ«ti sprendžiamas pagal specialiai Å¡iuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamÄ ja patalpa pabaigÄ . 107.

Byloje jau aukščiau buvo konstatuota, kad ginčo statiniai nuosavybės teise priklauso valstybei, o atsakovė nėra jų ir/ar jų dalies savininkė, kadangi administraciniais aktais atsakovei statiniai buvo perduoti neatlygintinai naudotis, o ne perduoti nuosavybėn. Tai matyti iÅ¡ administracinių aktų bei įsiteisėjusių teismų sprendimų turinio. Atsakovė neįrodė savo nuosavybės teisės į statinius (ar jų dalį), statiniai VĮ Registrų centre įregistruoti kaip valstybės nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad statiniai yra valstybės nuosavybė, todėl ieÅ¡kovas įrodė, kad turi teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl atsakovės iÅ¡keldinimo. 108.

Pažymėtina, kad statinių perdavimo metu, vertinant faktinius Å¡alių teisinius santykius, jie kvalifikuoti kaip neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties Å¡alis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotÄ panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitÄ Å¡alį prieÅ¡ tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Norėdama vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti panaudos sutartį Å¡alis privalo iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ , apie sutarties numatomÄ nutraukimÄ praneÅ¡imu informuodama kitÄ sutarties Å¡alį. Toks praneÅ¡imas yra bÅ«tina vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo sÄ lyga. Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienaÅ¡aliÅ¡ko nutraukimo prieÅ¡ terminÄ pagrindinė sÄ lyga yra panaudos davėjo duotas prieÅ¡ tam tikrÄ laikÄ Ä¯spėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimÄ ;

įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimÄ pakanka, kad panaudos sutartis bÅ«tų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004; kt.). 109. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas savo valiÄ nutraukti panaudos santykius iÅ¡reiÅ¡kė iÅ¡siųsdamas atsakovei 2017 m. sausio 16 d. raÅ¡tÄ Nr. (15-.16-21)SK4-671. Taigi, panaudos santykiai tarp Å¡alių nutrÅ«ko 2017 m. balandžio 16 d. ir atsakovė neteko teisių naudotis ginčo statiniais.

Byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio atsakovei teisę jais toliau naudotis, o ieÅ¡kovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė bÅ«tų iÅ¡keldinta. Atkreiptinas dėmesys, kad nauja panaudos sutartis tarp Å¡alių sudaryta nebuvo, nors byloje yra įrodymų, jog ieÅ¡kovas siÅ«lė atsakovei svarstyti naujos panaudos sutarties sudarymÄ 20 metų laikotarpiui, tačiau atsakovė Å¡ios galimybės atsisakė. 110. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi bÅ«ti valdomas ir naudojamas teisėtai. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo vieÅ¡osios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi bÅ«ti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimÄ valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir bÅ«dais – ir yra imperatyvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2011).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodoma, kad valstybės turtas turi bÅ«ti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos principu, t. y. turtas turi bÅ«ti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rÅ«pestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimÄ ; taip pat efektyvumo principu, t. y. sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi bÅ«ti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo principu, t. y. valstybės ir savivaldybių turtas turi bÅ«ti tausojamas, neÅ¡vaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; vieÅ¡osios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi bÅ«ti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimÄ valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir bÅ«dais.  Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, nors ir atitinkančiam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, neatsiranda besÄ lygiÅ¡ka teisė naudotis valstybės turtu, todėl turto savininkas turi teisę, vadovaudamasis CK 4.95 straipsniu, iÅ¡reikalauti daiktÄ iÅ¡ svetimo neteisėto valdymo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį, priėmė teisingÄ ir teisėtÄ sprendimÄ . 111. Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės visapusiÅ¡kai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalis). 112.

Apeliacinį skundÄ atmetus, atmetamas ir atsakovės praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo (CPK 93 ir 98 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Visvaldas KazakiÅ«nas Dainius Rinkevičius Alma Urbanavičienė