Legislator Case Law & Legislation
f3e642f7-606f-4865-95bb-c2a8cbdd1e0b AI generated

f3e642f7-606f-4865-95bb-c2a8cbdd1e0b · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number f3e642f7-606f-4865-95bb-c2a8cbdd1e0b
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiÅ¡kintis, ar Å¡is konkretus įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ , ir atsižvelgti į praÅ¡omo priimti naujo įrodymo įtakÄ Å¡alių ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.).

Legislator headnote

AI generated

f3e642f7-606f-4865-95bb-c2a8cbdd1e0b · Lietuvos apeliacinis teismas: Kreditorius nurodė, jog akcininko sprendime dėl vadovo atÅ¡aukimo nenurodyta, kad Å¡is yra atleidžiamas dėl kaltės, jam nebuvo paskirta drausminė nuobauda, kuri negali bÅ«ti paskirta ir Å¡iuo metu. Nurodė, jog apelianto praÅ¡ymas priimti naujÄ Ä¯rodymÄ â€“ akcininkės paaiÅ¡kinimus nepagrįstas ir neteisėtas. PaaiÅ¡kino, jog įrodymo patikimumas abejotinas, o Å¡alių pageidavimu akcininkė galėjo bÅ«ti apklausta pirmosios instancijos teisme. Kreditoriaus vertinimu, įmonės finansinės atskaitomybės duomenys neįrodo jo kaltės. PaaiÅ¡kino, jog įmonės finansinė bÅ«klė buvo bloga dar iki atleidžiant kreditorių.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr  Civilinė byla Nr. 2-1679-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01130-2014-7        Procesinio sprendimo kategorija 126.5. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. rugsėjo 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3098-340/2015, kuria patikslintas kreditoriaus V.

J. finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ bankroto byloje.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi atskirÄ jį skundÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė          Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Decor centras“ iÅ¡kelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Audito formulė“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as. 2015 m. sausio 30 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi patvirtinti patikslinti finansiniai reikalavimai, tarp jų patvirtintas V. J. pirmos eilės 13 507,97 Eur (iÅ¡ jų – 9 678,05 Eur netesybų) finansinis reikalavimas. Dėl Å¡ios nutarties 2015 m. balandžio 16 d. kreditorius V. J. pirmosios instancijos teismui pateikė atskirÄ jį skundÄ , kuriame nurodė nesutinkÄ s su administratoriaus nurodyta bendrovės įsiskolinimo jam suma. Skunde paaiÅ¡kino, kad pagal sudarytos darbo sutarties sÄ lygas, nutraukus darbo sutartį jis turėjo teisę gauti keturių vidutinių darbo užmokesčių (toliau – VDU) dydžio iÅ¡mokÄ .

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi Å¡io teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis, kuria patvirtintas V. J. finansinis reikalavimas, buvo panaikinta, o Å¡alių ginčas perduotas nagrinėti žodinio proceso tvarka.         Kreditorius (buvęs UAB „Decor centras“ darbuotojas, vėliau vadovas) V. J., pateikęs bankroto administratoriui 18 032,66 Eur finansinį reikalavimÄ , nurodė, kad darbo sutartis buvo nutraukta nesant darbuotojo kaltės, todėl jam, kaip dviejų mažamečių vaikų tėvui, pagal įstatymÄ priklauso keturių VDU dydžio kompensacija.

        UAB „Decor centras“ bankroto administratorius nurodė, kad sutinka, jog bankroto procese bÅ«tų patvirtintas 13 433,31 Eur (iÅ¡ jų – netesybų 9 523,36 Eur) kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas. Su kreditoriaus reikalavimu dėl keturių VDU dydžio kompensacijos nesutiko. Nurodė, kad kreditorių, kuris ėjo įmonės vadovo pareigas, ir įmonę siejo fiduciariniai santykiai, todėl atleidžiant vadovÄ iÅ¡ pareigų netaikomos darbo teisės nuostatos. Nurodė, kad vadovaujant V.

J. įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl neigiamas kreditoriaus veiklos vertinimas atitinka vadovo kaltės sampratÄ . Administratoriaus nuomone, atleidžiant kreditorių iÅ¡ pareigų nepagrįstai vadovautasi darbo sutarties nuostata, numatančia iÅ¡ankstinį įspėjimÄ dėl darbo sutarties nutraukimo. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi UAB „Decor centras“ bankroto byloje patikslino V. J. finansinį reikalavimÄ â€“ patvirtino 18 032,66 Eur (iÅ¡ jų – 9 523,36 Eur netesybų) Å¡io kreditoriaus pirmosios eilės finansinį reikalavimÄ .

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovÄ iÅ¡rinkusio organo teisė jį atÅ¡aukti yra absoliutaus pobÅ«džio, t. y. bendrovės vadovas gali bÅ«ti atÅ¡aukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK), o specialiajame Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABÄ®) įtvirtinti pagrindai, todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimÄ apie darbo sutarties nutraukimÄ tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Tačiau teismas akcentavo aplinkybę, jog garantijos pagal DK 130 straipsnio nuostatas yra įtvirtintos kreditoriaus darbo sutartyje, o teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o ABÄ® įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės darbdaviui ir bendrovės vadovui susitarti dėl papildomų darbo sutarties sÄ lygų, neprieÅ¡taraujančių galiojančiai teisei, kurios darbo sutarties Å¡alims privalomos.

Teismas pažymėjo, kad darbo sutarties sudarymo metu sutarties 10 punktu susitarta, kad įspėjimo terminai nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotoju kaltės, bus nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas, o byloje nėra duomenų apie netinkamÄ kreditoriaus darbÄ , pasitikėjimo juo praradimÄ . Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog vienintelis akcininkas, nusprendęs atÅ¡aukti kreditorių iÅ¡ vadovo pareigų iÅ¡mokant jam dviejų mėnesių iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , pripažino, kad darbuotojo kaltės dėl jo atleidimo nėra.

Kitus bankroto administratoriaus argumentus dėl kreditoriaus kaltės teismas pripažino neįrodytais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal darbo sutarties, sudarytos su kreditoriumi, 10 punkto nuostatas įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminai turėjo būti nustatomi pagal DK 130 straipsnį, o atsižvelgiant į tai, kad darbuotojo kaltės dėl jo atleidimo nenustatyta, kad darbuotojas augina du mažamečius vaikus, kreditorius turėjo būti atleistas įspėjus prieš keturis mėnesius.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ argumentai BUAB „Decor centras“ atskiruoju skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – kreditoriaus V. J. reikalavimÄ patenkinti iÅ¡ dalies ir patvirtinti 13 433,31 Eur (iÅ¡ jų – 9 523,36 Eur netesybų) pirmos eilės finansinį reikalavimÄ . AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl darbuotojo kaltės nebuvimo nepagrįsta.

Administratoriaus pateiktų argumentų ir įrodymų pakanka iÅ¡vadai, jog kreditorius iÅ¡ pareigų buvo atÅ¡auktas praradęs akcininko pasitikėjimÄ . Pagal teismų praktikÄ , to pakanka vadovo kaltei konstatuoti. Po skundžiamos nutarties priėmimo administratoriui pavyko gauti įmonės akcininkės paaiÅ¡kinimÄ , iÅ¡ kurio matyti, kad kreditorius atÅ¡auktas iÅ¡ pareigų netekęs pasitikėjimo bei dėl to, jog privedė įmonę prie nemokumo bÅ«senos, vadovaudamas įmonei įrenginėjo savo įmonės patalpas, iÅ¡ UAB „Decor centras“ iÅ¡viliojo darbuotojus.

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog kreditoriaus kaltės nebuvimÄ pagrindžia nurodymas iÅ¡mokėti iÅ¡eitinę kompensacijÄ , nepagrįsta. Ta aplinkybė, jog pagal įstatymÄ kompensacija darbuotojui nepriklauso, neužkerta kelio darbdaviui, nutraukus sutartį priimti sprendimÄ iÅ¡mokėti tam tikro dydžio iÅ¡mokÄ . Atskirajame skunde atsakovas praÅ¡o priimti naujÄ Ä¯rodymÄ â€“ 2015 m. liepos 7 d. paaiÅ¡kinimÄ . Kreditorius V. J. su atskiruoju skundu nesutinka, praÅ¡o jo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodė, kad kreditoriaus atleidimo iÅ¡ darbo aplinkybės patvirtina, jog darbo sutartis buvo nutraukta nesant darbuotojo kaltės. PaaiÅ¡kino, jog į darbo sutartį įtraukta sÄ lyga dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimÄ terminų laikytina darbuotojo teises užtikrinančia garantija, dėl kurios nustatymo teisiniame reguliavime nėra ribojimo darbuotojo – įmonės vadovo atleidimo atveju.

Kreditorius nurodė, jog akcininko sprendime dėl vadovo atÅ¡aukimo nenurodyta, kad Å¡is yra atleidžiamas dėl kaltės, jam nebuvo paskirta drausminė nuobauda, kuri negali bÅ«ti paskirta ir Å¡iuo metu. Nurodė, jog apelianto praÅ¡ymas priimti naujÄ Ä¯rodymÄ â€“ akcininkės paaiÅ¡kinimus nepagrįstas ir neteisėtas. PaaiÅ¡kino, jog įrodymo patikimumas abejotinas, o Å¡alių pageidavimu akcininkė galėjo bÅ«ti apklausta pirmosios instancijos teisme. Kreditoriaus vertinimu, įmonės finansinės atskaitomybės duomenys neįrodo jo kaltės. PaaiÅ¡kino, jog įmonės finansinė bÅ«klė buvo bloga dar iki atleidžiant kreditorių.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro teismo nutarties, kuria patikslintas kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas UAB „Decor centras“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimÄ teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų priėmimo Kaip minėta, atsakovas BUAB „Decor centras“ atskirajame skunde praÅ¡o priimti naujÄ Ä¯rodymÄ â€“ UAB „Decor centras“ akcininkės R. T. 2015 m. liepos 7 d. paaiÅ¡kinimo „Dėl V. J. atÅ¡aukimo“ kopijÄ . AtsakovÄ atstovaujantis bankroto administratorius nurodė šį įrodymÄ gavęs tik po apskųstosios nutarties priėmimo.            CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieÅ¡kinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieÅ¡kiniu.

Esant poreikiui, jie gali bÅ«ti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimÄ inicijuoja bylos Å¡alis (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi iÅ¡imtys:

1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus;

2) kai įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiÅ¡kintis, ar Å¡is konkretus įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ , ir atsižvelgti į praÅ¡omo priimti naujo įrodymo įtakÄ Å¡alių ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.).

           Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nesavalaikį naujo įrodymo pateikimÄ apeliacinės instancijos teisme grindžia deklaratyviu argumentu, teigdamas, jog Å¡is įrodymas gautas jau po apskųstosios nutarties priėmimo. Tačiau tiek atskirojo skundo argumentai, tiek naujo įrodymo turinys patvirtina, kad apelianto poreikį įrodymÄ pateikti apeliacinės instancijos teisme lėmė ne pavėluotas jo gavimas, o bÅ«tinybė papildomai argumentuoti savo pozicijÄ kreditoriaus finansinio reikalavimo nepagrįstumo klausimu, kuriai nepritarta pirmosios instancijos teisme.

Kolegija akcentuoja aplinkybę, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktas įrodymas savo turiniu artimas liudytojo (įmonės akcininkės) apklausos duomenims. Kadangi įmonės akcininkė nėra nagrinėjamos bylos Å¡alis, pateiktas dokumentas negali bÅ«ti laikomas Å¡alies pateiktu raÅ¡ytiniu paaiÅ¡kinimu. Todėl pritartina kreditoriaus argumentui, jog bankroto administratorius, įvertinus aplinkybę, jog byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, turėjo objektyviÄ galimybę tokio turinio įrodymo gavimu (t. y. akcininkės apklausos teismo posėdyje inicijavimu) pasirÅ«pinti pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo.

Teisėjų kolegijai taip pat nebuvo nurodytos objektyvios kliÅ«tys, lėmusios tokio įrodymo nepateikimÄ pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, priėjus iÅ¡vadÄ , jog apeliantas aptariamu atveju teismui teikia liudytojo apklausos duomenis, atspindėtus raÅ¡ytine forma, pažymėtina, kad liudytojui pateikti parodymus raÅ¡tu leidžiama tik iÅ¡imtiniais atvejais, o jų (raÅ¡ytinių parodymų) teismui tvarka aiÅ¡kiai reglamentuota (pvz., tokie parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina) (CPK 192 straipsnio 8 dalis).

Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinys nesudaro prielaidų proceso įstatyme numatytos iÅ¡imties taikymui, o naujas įrodymas neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalyje numatytų sÄ lygų. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujas įrodymas pateiktas pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimÄ , neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalies reikalavimų, jo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ dėl iÅ¡kilsiančios bÅ«tinybės paÅ¡alinti jo trÅ«kumus, užtikrinti Å¡alių procesinį lygiateisiÅ¡kumÄ , todėl jis nepriimamas, o jo turinys nevertintinas sprendžiant dėl apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

            Teisėjų kolegija pastebi, jog kreditorius, prieÅ¡taraudamas apelianto pateikto naujo įrodymo priėmimui, taip pat pateikė naujus įrodymus – UAB „Decor centras“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Å iais įrodymais kreditorius, be kita ko, siekia paneigti įmonės akcininkės 2015 m. liepos 7 d. paaiÅ¡kinimo argumentus dėl įmonės finansinės padėties, kuriÄ esÄ lėmė kreditoriaus vadovavimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditoriaus pateiktų įrodymų ryšį su apelianto pateiktu nauju įrodymu, atsižvelgusi į tai, jog apelianto pateiktas įrodymas apeliacinės instancijos teisme nebuvo priimtas, kreditoriaus įrodymus taip pat atsisako priimti, nevertinant CPK 314 straipsnyje numatytų sÄ lygų atitikties.            Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo             Bankroto proceso vienas iÅ¡ pagrindinių tikslų – iÅ¡ bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiÅ¡kai ar kiek įmanomÄ didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis, 34-35 straipsniai).

IÅ¡ pradžių kreditoriaus pareikÅ¡tų reikalavimų patikrinimÄ atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigÄ teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sÄ raÅ¡o, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumÄ dar kartÄ tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011).         ĮBÄ® 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, remdamasis pareikÅ¡tais reikalavimais, patikslintais pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro Å¡ios įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sÄ raÅ¡Ä ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus.

Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, kreditorių sÄ raÅ¡o ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylÄ arba sprendimÄ dėl įmonės pabaigos (Ä®BÄ® 26 straipsnio 1 dalis). Pagal Ä®BÄ® 26 straipsnio 6 dalį, nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai Å¡ias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma virÅ¡ija 72 eurus ir skundÄ paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma virÅ¡ija 72 eurus.          Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimÄ tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti iÅ¡vadÄ , kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindÄ â€“ sandorius, Å«kines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančiÄ Ä¯monę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiÅ¡kia naujÄ reikalavimo tikrinimÄ ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiÅ«rėjimÄ , todėl turėtų bÅ«ti tikslinama iÅ¡imtiniais atvejais, ir taikoma, kai nagrinėjant bylÄ nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas; kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiÅ¡kėjus naujam tokio reikalavimo teisiniam ir faktiniam pagrindui bei dalykui, kurie iki tol nebuvo žinomi ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2013).               IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, iÅ¡kėlęs UAB „Decor centras“ bankroto bylÄ , 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi ne ginčo tvarka patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä , į kurį, be kita ko, įtrauktas ir kreditoriaus V.

J. 52 578,80 Lt (15 227,87 Eur) (iÅ¡ jų netesybų – 33 052,80 Lt arba 9 572,75 Eur). 2015 m. sausio 30 d. nutartimi kreditorių finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as patikslintas, fiksuojant 15 227,87 Eur (iÅ¡ jų netesybų – 9 572,75 Eur) kreditoriaus V. J. finansinį reikalavimÄ . Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi kreditorių finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as patikslintas – jame nurodytas 13 507,97 Eur (iÅ¡ jų netesybų – 9 678,05 Eur) kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

UAB „Decor centras“ bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi, atsižvelgiant į kreditoriaus atskirojo skundo argumentus, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis, kuria patikslintas (sumažintas) V. J. finansinis reikalavimas, buvo panaikinta, o Å¡alių ginčas perduotas nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar UAB „Decor centras“ darbuotojas – buvęs direktorius pagrįstai reikalauja į įmonės įsiskolinimo sudėtį įtraukti kreditoriaus keturių VDU dydžio iÅ¡mokÄ , darbdaviui nesilaikius darbo sutartyje numatytų įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminų (DK 130 straipsnis).

          Kaip minėta, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde atsakovas BUAB „Decor centras“ (apeliantas) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nagrinėjamos situacijos iÅ¡imtinumÄ lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo metu kreditorius ėjo įmonės vadovo pareigas, o pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ akcininko teisė iÅ¡ pareigų atÅ¡aukti vadovÄ yra absoliuti, taigi netaikomi ir DK numatyti ribojimai. Be to, jo nuomone, atsižvelgiant į prastus įmonės finansinės padėties ir mokumo rodiklius, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad kreditorius iÅ¡ pareigų buvo atleistas (atÅ¡auktas) nesant Å¡io kaltės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad garantijos pagal DK 130 straipsnio nuostatas yra įtvirtintos kreditoriaus darbo sutartyje, o teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o ABÄ® įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės darbdaviui ir bendrovės vadovui susitarti dėl papildomų darbo sutarties sÄ lygų, neprieÅ¡taraujančių galiojančiai teisei, kurios darbo sutarties Å¡alims privalomos.

Teismas kreditoriaus, kaip įmonės vadovo, kaltės, lėmusios darbo sutarties nutraukimÄ , nenustatė ir nusprendė, kad nesilaikius darbo sutartyje numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, įmonė privalėjo iÅ¡mokėti darbuotojui keturių VDU iÅ¡mokÄ . Apeliantas BUAB „Decor centras“, nesutikdamas su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, atskirajame skunde nurodė, jog teismo nuostatos dėl buvusio įmonės vadovo (kreditoriaus V. J.) kaltės, lėmusios jo atÅ¡aukimÄ iÅ¡ pareigų, nebuvimo yra nepagrįstos.

Apelianto nuomone, bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų visumos pagrindu teismas turėjo padaryti prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ .            Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal ABÄ® 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovÄ iÅ¡rinkusio organo teisė jį atÅ¡aukti yra absoliutaus pobÅ«džio, t. y. bendrovės vadovas gali bÅ«ti atÅ¡aukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; kt.).

Nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiajame ABÄ® įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atÅ¡aukimas), todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimÄ apie darbo sutarties nutraukimÄ tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010).

Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. ir UAB „Decor centras“ 2003 m. kovo 3 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu V. J. buvo priimtas dirbti ir ėjo vadybininko pareigas. Nors byloje nėra konkrečių raÅ¡ytinių įrodymų, tačiau byloje nėra ir ginčo dėl aplinkybės, jog kreditoriui einant darbo sutartyje nurodytas pareigas, įmonės akcininko sprendimu maždaug 2013 m. rugsėjo mėnesį jis buvo paskirtas įmonės vadovu. Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. 2014 m. vasario 25 d. įmonės akcininko sprendimu nuo 2014 m. kovo 3 d. atÅ¡auktas iÅ¡ vadovo pareigų, jam iÅ¡mokant dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ .

Kreditoriaus V. J. nekvestionavo jo atÅ¡aukimo iÅ¡ pareigų teisėtumo, o pirmosios instancijos teismas konstatavo akcininko teisės atÅ¡aukti vadovÄ absoliutų pobÅ«dį (t. y. nepriklausantį nuo darbuotojo (vadovo) kaltės). Kolegija pastebi, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose Å¡is klausimas taip pat nekeliamas. Todėl nesant ginčo dėl akcininko teisės atÅ¡aukti įmonės vadovÄ absoliutumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nurodytos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados apeliacinei kontrolei.

Kita vertus, pritardama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, teisėjų kolegija konstatuoja jos atitiktį anksčiau cituotai kasacinio teismo praktikai.          Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, jog, net ir paskyrus kreditorių eiti įmonės vadovo pareigas, darbo sutarties 10 punkto sÄ lyga, numatanti, kad įspėjimo terminai nutraukiant sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas, liko galioti (duomenų apie Å¡ios sÄ lygos pakeitimÄ nepateikta), galiojantis teisinis reguliavimas nedraudė darbo santykių subjektams dėl tokios sÄ lygos susitarti bei pripažinęs neįrodytais bankroto administratoriaus argumentus dėl vadovo kaltės, lėmusios jo atÅ¡aukimÄ iÅ¡ pareigų, konstatavo, kad kreditorius, kaip dviejų mažamečių vaikų tėvas, apie darbo sutarties nutraukimÄ turėjo bÅ«ti įspėtas prieÅ¡ keturis mėnesius.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl kreditoriaus kaltės nebuvimo nepagrįsta, kadangi vadovo kaltei konstatuoti pakanka aplinkybių, jog, vadovaujant kreditoriui, įmonės finansiniai rodikliai prastėjo, o veikla buvo nuostolinga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija.          Kaip jau pažymėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiajame ABÄ® įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atÅ¡aukimas), todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimÄ apie darbo sutarties nutraukimÄ tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kita vertus, tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo ABÄ® įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sÄ lygų, neprieÅ¡taraujančių galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sÄ lygų taikymo ypatumus, tokiu atveju Å¡ios sutarties sÄ lygos, jeigu dėl jų Å¡alys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galiÄ (CK 6.189 straipsnio 1 dalis;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010).Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas iÅ¡ esmės neginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog įmonės vadovo atÅ¡aukimo metu galiojo UAB „Decor centras“ ir V. J. sudarytos darbo sutarties sÄ lyga, numatanti, kad nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taikomi DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai.

Tačiau, apelianto nuomone, nėra pagrindo DK 130 straipsnio nuostatoms taikyti, kadangi aptariamu atveju konstatuotina įmonės vadovo kaltė, pasireiÅ¡kusi netinkamu vadovavimu juridiniam asmeniui, Å¡io veiklos nuostolingumu.            Kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

         Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad Å¡ioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). IÅ¡ apskųstosios nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡vadÄ , kad darbo santykiai nutrÅ«ko darbdavio iniciatyva ne dėl kreditoriaus kaltės, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumÄ .

Ta aplinkybė, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo vertės ir jo reikÅ¡mės sprendžiamam klausimui, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad apelianto pateikti įrodymai liko neįvertinti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.             Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog įmonės veiklos nuostolingumas savaime nesuponuoja vadovo, be kita ko, ir kaip darbo santykių subjekto, kaltės. Kolegijos vertinimu, analizuojama apelianto pozicija grindžiama prielaidomis.

Aptariamu atveju bÅ«tina įvertinti aplinkybę, jog darbo santykiai V. J. ir UAB „Decor centras“ siejo vienuolika metų, tačiau vadovo pareigas Å¡is ėjo tik apie pusmetį. Ä®vertinus trumpÄ vadovavimo laikotarpį, mažai tikėtina, jog kreditoriaus veiksmai galėjo turėti žymų neigiamÄ poveikį juridinio asmens finansinei padėčiai ir mokumo situacijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas objektyvių Å¡iÄ aplinkybę pagrindžiančių duomenų nepateikė.

Byloje nėra duomenų apie įmonės finansinę padėtį tiek iki kreditoriaus vadovavimo laikotarpio, tiek Å¡iam pasibaigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto akcentuojami kitose bylose kasacinio teismo pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai sprendžiamam klausimui nėra aktualÅ«s, kadangi nurodytų bylų ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Apelianto nurodytoje teisminėje praktikoje analizuojama teisės atÅ¡aukti įmonės vadovÄ absoliutumo samprata ir ribos, nors Å¡iuo atveju dėl tokios aplinkybės ginčo nėra.

Pirmosios instancijos teismas įrodinėjamų aplinkybių kontekste pagrįstai akcentavo, jog akcininkės sprendime atÅ¡aukti kreditorių iÅ¡ įmonės vadovo pareigų nenurodytos atÅ¡aukimÄ sÄ lygojusios priežastys. Todėl apelianto paminėtoje teisminėje praktikoje pateiktos iÅ¡vados dėl akcininko teisės atÅ¡aukti vadovÄ Å¡iam praradus pasitikėjimÄ , neturi ryÅ¡io su analizuojama situacija. Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta tiek kreditoriaus pozicijÄ , tiek su ja sutikusio pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog tÄ aplinkybę, kad darbo santykiai buvo nutraukti darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, patvirtina akcininko nurodymas, nutraukus darbo sutartį, darbuotojui iÅ¡mokėti dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ .

DK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nutraukus darbo sutartį Å¡iame (ketvirtajame) skirsnyje nustatyta tvarka (iÅ¡skyrus DK 125, 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus) ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam iÅ¡mokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Ir nors akcininko sprendime nenurodytas teisinis iÅ¡eitinės iÅ¡mokos mokėjimo pagrindas, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į akcininko sprendime vartojamos sÄ vokos „iÅ¡eitinė iÅ¡moka“ reikÅ¡mę bei dydį (dviejų VDU dydžio iÅ¡moka) teisėjų kolegija daro labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad nurodytos aplinkybės pagrindžia kreditoriaus argumentÄ , jog darbo santykiai buvo nutraukti ne dėl darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta deklaratyvų apelianto argumentÄ , jog darbdavys turi teisę iÅ¡mokėti iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir kitais DK nenurodytais atvejais.

Kita vertus, apelianto įrodinėjamų aplinkybių kontekste, nesant objektyvių Å¡iÄ prielaidÄ pagrindžiančių duomenų, akcininko sprendimas iÅ¡mokėti iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ (neturint tam pareigos) praradusiam pasitikėjimÄ vadovui, kurio veiksmai esÄ sÄ lygojo įmonės finansinių rodiklių ir mokumo situacijos smukimÄ , negali bÅ«ti pripažįstamas tokioje situacijoje pateisinamu, logiÅ¡ku ar atitinkančiu protingumo principÄ .          Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog, atsižvelgiant į Å¡alių sudarytos darbo sutarties sÄ lygÄ , kurioje fiksuojama nuoroda į DK 130 straipsnio nuostatas, įvertinus aplinkybę, jog bankroto administratorius neįrodė kreditoriaus kaltės, lėmusios darbo santykių nutraukimÄ , kreditorius apie darbo sutarties nutraukimÄ turėjo bÅ«ti įspėtas prieÅ¡ keturis mėnesius.Atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus ir įvertinus bylos faktines aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs patikslintÄ 18 032,66 Eur (iÅ¡ jų – netesybos 9 523,36 Eur) V.

J. finansinį reikalavimÄ UAB „Decor centras“ bankroto byloje, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :                         Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                Virginija Čekanauskaitė               Romualda Janovičienė                                                                                                                           Gintaras Pečiulis