f3da83e9-50aa-4b22-beba-da8efa873313 · Å iaulių apygardos administracinis teismas

Civilinė byla Nr2 - 2013 m. gruodžio 23 d. (S) Å iauliai Å iaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Å važienės,kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Žano Kubecko,sekretoriaujant Daliai SemaÅ¡kaitei,dalyvaujant pareiÅ¡kėjo Generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , atstovei R. D.,dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos RadviliÅ¡kio skyriaus atstovui R.

R.,dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui G. I., jos atstovei advokato padėjėjai G. Å .,              vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjo Generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , patikslintÄ praÅ¡ymÄ atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos RadviliÅ¡kio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. I. dėl Å iaulių apskrities virÅ¡ininko sprendimo panaikinimo.             Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

Generalinės prokuratÅ«ros prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , Å iaulių apygardos administraciniam teismui įteikė praÅ¡ymÄ , kurį patikslino, kuriuo praÅ¡o panaikinti Å iaulių apskrities virÅ¡ininko 2009 m. gegužės 19 d. sprendimÄ Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“, kuriuo G. I. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. L.-J. žemės dalį, grÄ Å¾inant natÅ«ra prie nuosavybės teise valdomų pastatų 0,1259 ha kitos paskirties žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini).PareiÅ¡kėjas praÅ¡yme ir pareiÅ¡kėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. sprendimu G.

I. atnaujino praleistÄ Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) nustatytÄ terminÄ praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į žemę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės sklypo savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti. Taip pat teismas nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad M. L.-J. (G. I. senelė) nuosavybės teise iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė 0,1440 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).Å iaulių apskrities virÅ¡ininko 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“ G.

I. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. L.-J. žemės dalį, grÄ Å¾inant natÅ«ra prie nuosavybės teise valdomų pastatų 0,1259 ha kitos paskirties žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančiÄ 0,0181 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau, pilietei pasirinkus atlyginimo bÅ«dÄ .Ä®statymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, yra apibrėžtas asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , ratas, nuosavybės teisių atkÅ«rimo tvarka ir sÄ lygos.

Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalyje yra iÅ¡vardinti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ :

1) turto savininkas;

2) asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ ;

3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė tos Å¡alies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) į jiems tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį;

4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį;

5) asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, taip pat asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtÄ .Ä®statymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ turi bÅ«ti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su praÅ¡ymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, ir kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi bÅ«ti pateikti iki 2003 m. gruodžio 3 1 d.

Taip pat Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Įstatymo 2 ir 10 straipsnių nuostatomis, suformuota teismų praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo darytina išvada, kad ginčijamas administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtas, kadangi G.

I. negalėjo įgyti savarankiÅ¡kos subjektyvinės teisės atkurti nuosavybės teises.Pagal Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , nuosavybės teisės atkuriamos turto savininkui, tačiau G. I. nebuvo žemės sklypo RadviliÅ¡kio r., Å eduvos m., Gintaro g. 1 savininkė. Todėl, vadovaujantis Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, G. I. negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės į jos senelės valdytÄ Å¾emę.Pagal Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ , nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktÄ , o Å¡iems mirus – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar Å¡ių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.

Nenustatyta, kad buvusi žemės savininkė M. L.-J. testamentu bÅ«tų palikusi G. I. (vaikaitei) kokį nors turtÄ (I. paveldėjo tik I. B. turtÄ ). Be to, nėra duomenų, kad buvusi savininkė bÅ«tų palikusi turtÄ testamentu sutuoktiniui, tėvams, vaikams, ir jie bÅ«tų mirę iki Ä®statymo nustatyto termino (2001-12-31). Taigi, vadovaujantis Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, G. I. negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės į jos senelės valdytÄ Å¾emę.Pagal Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos Å¡alies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei Å¡ie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai – į jiems tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį.

M. L.-J. duktė A. Z. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. neturėjo teisės pateikti praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises iki įstatymo nustatyto termino (2001-12-31) pabaigos. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, G. I. (A. Z. duktė) neturėjo teisės teikti praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises j jos senelės valdytÄ Å¾emę.Pagal Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ , nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį.

Kadangi G. I. motina A. Z. G. I. 2008 m. birželio 26 d. pateikto praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į M. L.-J. valdytÄ Å¾emę pateikimo bei Sprendimo priėmimo metu buvo gyva, todėl, vadovaujantis Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, G. I. neturėjo teisės teikti praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į jos senelės valdytÄ Å¾emę.Be to, G. I. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į jos senelės M. L.-J. valdytÄ Å¾emę ir pagal Ä®statymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad jeigu Å¡io straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusio vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu Å¡is yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Nei G. I. motina A. Z., nei jos teta S. I. B. Ä®statymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu laiku, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., ar Ä®statymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytu laiku, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., nepateikė praÅ¡ymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų atkurti nuosavybės teisių į M. L.-J. valdytÄ Å¾emę. Kadangi G. I. motina A. Z. nebuvo pateikusi praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises (ir negalėjo to padaryti, nes nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė), nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas G.

I. motinos vardu nebuvo pradėtas, todėl negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės mirusiojo vardu bei perduotos G. I.. Taigi, vadovaujantis Ä®statymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, G. I. neturėjo teisės teikti praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į jos senelės valdytÄ Å¾emę.Teismų praktika nagrinėjamu atveju aiÅ¡kiai pasisako dėl Ä®statymo 10 straipsnio (terminų) taikymo ir jo pasekmių: „Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku Å¡iuo metu atitinka Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sÄ lygas (nagrinėjamu atveju – žemės savininko vaikaitė), tačiau jeigu Å¡ios įstatymo normos taikymui juridinę reikÅ¡mę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo (nagrinėjamu atveju – vaikaitė) nebeįgyja savarankiÅ¡kos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės (negali teikti praÅ¡ymo) į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali pagal Ä®statymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalį pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkÅ«rimÄ mirusiojo vardu ir perdavimÄ Ä¯pėdiniui, jei mirusio turto savininko miręs vaikas iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises.

Sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės G. I., yra administracinis aktas, kuris sukÅ«rė teisinius santykius, t. y. jo pagrindu atsirado nuosavybės teisė. Kadangi G. I. neatitiko pretendentui atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų turėtÄ Å¾emę keliamų reikalavimų, todėl ji negalėjo bÅ«ti pretendente Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktų ir 2 dalies prasme. Taigi, Sprendimas yra neteisėtas ir turi bÅ«ti panaikintas. Be to, pagal visuotinai žinomÄ teisės principÄ ex injuria jus non orilur (iÅ¡ ne teisės teisė neatsiranda) ji negali bÅ«ti laikoma teisėta minėto žemės sklypo savininke, nes iÅ¡ valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti – valstybinę žemę.Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos RadviliÅ¡kio skyrius atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka su prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , praÅ¡ymu ir jame iÅ¡keltais reikalavimais.Trečiasis suinteresuotas asmuo G.

I. atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su prokuroro praÅ¡ymu nesutinka.Nurodė, kad 2007 m. birželio 21 d. mirus tetai S. I. B. ji kreipėsi į RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismÄ dėl termino pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į žemę ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus atnaujinimo ir juridinę reikÅ¡mę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Tenkindamas praÅ¡ymÄ , RadviliÅ¡kio r. teismas motyvacinėje sprendimo dalyje nurodė, kad „Pagal piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, jei turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra mirę arba nėra laiku pateikę praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teises, jos gali bÅ«ti atkuriamos vienam iÅ¡ Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų asmenų (vaikaičiui, mirusiojo savininko vaiko sutuoktiniui).

IÅ¡ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad M. L. (J.) yra pareiÅ¡kėjos senelė“. Remiantis Å¡ia įsiteisėjusia RadviliÅ¡kio r. apylinkės teismo nutartimi, 2006-06-26 pateikė praÅ¡ymÄ Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento RadviliÅ¡kio rajono žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į M. L.-J. valdytÄ namų valdos žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini), bei parengti Å¡io žemės sklypo planÄ . Tuomet buvo paaiÅ¡kinta, kad siekiant įrodyti giminystės ryšį, turi kreiptis į teismÄ juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymui, t.y. kad S. I.

B. po tėvo S. J. mirties faktiÅ¡kai priėmė jo palikimÄ . BÅ«tent tuo pagrindu ir vėl kreipėsi į RadviliÅ¡kio r. apylinkės teismÄ . Pastarasis 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimu tenkino praÅ¡ymÄ ir nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , t. y. kad S. I. B. po tėvo S. J. mirties (1967-10-31) priėmė visÄ palikimÄ faktiÅ¡kai valdydama ir tvarkydama visÄ likusį turtÄ . Pasinaudojant Å¡iuo teismo sprendimu, gavo papildomÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ , kurį ir pateikė kartu su kitais dokumentais, įrodančiais giminystės ryšį.Nuosavybės teisės į buvusios savininkės M.

L.-J. žemės dalį (0,1259 ha iÅ¡ 0,1440 ha) G. I. buvo atkurtos 2009-05-19 Å iaulių apskrities virÅ¡ininko sprendimu Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“. Nuo to laiko ji atkurtÄ Å¾emę pilnai valdo ir naudojasi visomis teisėmis, priklausančiomis nekilnojamojo turto savininkui.Nurodo, kad susipažinusi su prokuroro patikslintuoju praÅ¡ymu bei atsakovo 2013-08-09 raÅ¡tu Nr. 1SD-(3.1)-2139 supranta kodėl yra teigiama, kad ji negalėjo įgyti savarankiÅ¡kos subjektyvinės teisės atkurti nuosavybės teises į močiutei priklausiusiÄ Å¾emę.

Nepaisant to, prokuroro patikslinto praÅ¡ymo praÅ¡o netenkinti, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais, nes patenkinus prokuroro praÅ¡ymÄ bÅ«tų pažeistas konstitucinis teisėto lÅ«kesčio principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose sistemiÅ¡kai pažymi, kokiomis aplinkybėmis atsiranda teisėti lÅ«kesčiai: ,,Konstituciniai teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigÄ užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumÄ ir stabilumÄ , apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lÅ«kesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Å ie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas yra ne kartÄ konstatavęs, kad neužtikrinus asmens teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebÅ«tų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“. VieÅ¡oji valdžia turi užtikrinti asmens pasitikėjimÄ valstybe. Å io pasitikėjimo valstybe užtikrinimo priemonė yra ta, kad vieÅ¡oji valdžia vykdys savo prisiimtus įsipareigojimus.

Jei vieÅ¡osios valdžios institucijos atima iÅ¡ asmens subjektinę teisę jam Å¡ito visai nesitikint ir negalint tikėtis, natÅ«ralu, kad asmuo praranda saugumo jausmÄ ir ima abejoti dėl turimų subjektinių teisių apsaugos bei praranda tikrumo jausmÄ dėl savo ateities.Kuomet kreipėsi į RadviliÅ¡kio r. apylinkės teismÄ , posėdžio metu teisėjas K. A. jai paaiÅ¡kino, kad kaip M. L.-J. vaikaitė turi teisę į močiutei priklausiusį turtÄ . Pats teisėjas patarė teisme liudyti pakviesti mamÄ A.

Z., kad ji nurodytų, jog nenorinti senelės žemės ir sutinkanti, kad visa žemė atitektų G. I.. Teigia pasitikėjusi RadviliÅ¡kio r. apylinkės teismu ir jo Lietuvos Respublikos vardu priimtu sprendimu. Kuomet teikiant praÅ¡ymÄ teisių atkÅ«rimui buvo patarta kreiptis į teismÄ dėl juridinę vertę turinčio fakto nustatymo, vėlgi pasitikėjo teisėju A. M. ir jo Lietuvos Respublikos vardu priimtu sprendimu. Pažymėjo, kad tiek teisėjas K. A., tiek teisėjas A. M. nagrinėjant pareiÅ¡kimus teisme privalėjo įsitikinti, kad jų priimami sprendimai sukurs teisines pasekmes.

Tokiais atvejais, kai pareiÅ¡kėjas kreipiasi į teismÄ , tačiau teismo sprendimas pareiÅ¡kėjui nesukurs teisinių pasekmių, bylos – remiantis įsigalėjusia teismų praktika – privalo bÅ«ti paprasčiausiai nutrauktos. To nepadarė nei teisėjas K. A., nei teisėjas A. M. priimdami minėtus sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, todėl įsitikinusi, kad turi savarankiÅ¡kÄ subjektyvinę teisę atkurti nuosavybės teises į močiutei priklausiusiÄ Å¾emę.Pateikus praÅ¡ymÄ bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijai ir jai priėmus sprendimÄ , kuriuo G.

I. buvo atkurtos teisės į močiutei priklausiusiÄ Å¾emę, vėlgi buvo įtikinta ir įsitikinusi, kad yra teisėta pretendentė pagal Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ .Mano, kad asmuo neturi nei teisės, nei objektyvių galimybių pats įvertinti vieÅ¡osios valdžios institucijų priimtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai ar įstatymams, todėl jei priimti teisės aktai suteikia asmeniui tam tikrÄ teisę, natÅ«ralu, jog Å¡is asmuo mano, kad Å¡i teisė buvo suteikta teisėtai.

PaaiÅ¡kėjus, kad Å¡ios teisės asmuo iÅ¡ tiesų negalėjo turėti, valstybė negali paneigti asmens teisėtų lÅ«kesčių ir teisėtų interesų, jog turi bÅ«ti užtikrinamas teisėkÅ«ros proceso tęstinumas. Teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas sukuria vieÅ¡osios valdžios pareigÄ laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų asmenų atžvilgiu: teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas reiÅ¡kia, kad asmenys turi pagrįstÄ pagrindÄ manyti, jog valstybė įstatymais ir (ar) kitais teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus vykdys ir asmenų įgytos teisės pagal Å¡iuos teisės aktus bus iÅ¡laikytos ir ginamos nustatytÄ laikÄ ir galės bÅ«ti iÅ¡ tikrųjų įgyvendintos.Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė advokato padėjėja G.

Å . teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti.Nurodė, kad nors pareiÅ¡kėjas, sakydamas jog G. I. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į senelės turėtÄ Å¾emę, yra teisus, tačiau praÅ¡o įvertinti vieÅ¡ojo intereso gynimo ir teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principo svarbumÄ ir reikÅ¡mę. Nėra ginčijamas faktas, kad Ä®statymas buvo pažeistas, tačiau G. I. jokio įstatymo nepažeidė. G. I. du kartus kreipėsi į teismÄ â€“ dėl termino atnaujinimo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir dėl juridinio fakto nustatymo.

Teismo sprendimus pateikė Nacionalinės žemės tarnybos RadviliÅ¡kio skyriui, kuris privalėjo patikrinti, ar G. I. turi teisę į grÄ Å¾intinÄ Å¾emę. Buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises G. I.. Atsakovas pripažįsta, kad buvo padaryta klaida, tačiau neargumentuoja, kodėl dėl Å¡ios klaidos turi nukentėti G. I., kuri dėl Å¡ios klaidos nėra kalta. G. I. įgijo teisėtÄ lÅ«kestį, kurį, remiantis sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais, praÅ¡o apsaugoti. PareiÅ¡kėjo Generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , patikslintas praÅ¡ymas tenkintinas.Bylos medžiaga nustatyta, kad Å iaulių apskrities virÅ¡ininko 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“ G.

I. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. L.-J. žemės dalį, grÄ Å¾inant natÅ«ra prie nuosavybės teise valdomų pastatų 0,1259 ha kitos paskirties žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančiÄ 0,0181 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau, pilietei pasirinkus atlyginimo bÅ«dÄ .Ginčo santykius reguliuoja 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas Nr. VIII-359, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisų į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarka bei kiti teisės aktai.Ginčo, kad priimant skundžiamÄ sprendimÄ buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo nuostatos, Å¡ioje byloje nėra.Kaip teismo posėdžio metu nurodė G.

I. atstovė, pareiÅ¡kėjas yra teisus tuo, jog G. I. neatitiko Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardintų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ :

1) turto savininkas;

2) asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ ;

3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė tos Å¡alies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) į jiems tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį;

4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį;

5) asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, taip pat asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtÄ .Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus bei remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, į tai, kad byloje nėra ginčo, jog G. I. neatitiko Ä®statymo nustatytų sÄ lygų bei jai negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės į M. L.-J. valdytÄ Å¾emę, darytina iÅ¡vada, kad G. I. nuosavybės teisės į buvusios savininkės M.

L.-J. turėtÄ Å¾emės valdÄ buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias Ä®statymo nuostatas. Todėl Å iaulių apskrities virÅ¡ininko 2009 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“ laikytinas neteisėtu, nes savo turiniu prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas ABTÄ® 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.Dėl vieÅ¡ojo intereso buvimo ir prokuroro teisės kreiptis į teismÄ ABTÄ® 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylÄ inter alia pagal prokuroro kreipimÄ si įstatymų nustatytais atvejais dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo.

Prokuroro teisė ir pareiga ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ yra numatyta ABTÄ® 56 straipsnio 1 dalyje. Å i prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros įstatymo (toliau – ir ProkuratÅ«ros įstatymas) 19 straipsnyje, be kita ko, nustatančio prokurorų statusÄ , kompetencijÄ , teises ir pareigas. Å io straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , vieÅ¡Ä jį interesÄ gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos praneÅ¡imÄ , pasiÅ«lymÄ , pareiÅ¡kimÄ , skundÄ arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigÅ«nai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesÄ , nesiėmė priemonių pažeidimams paÅ¡alinti.

Pagal ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ , prokurorai, turėdami pagrindÄ manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami vieÅ¡Ä jį interesÄ turi įgaliojimus kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, pareiÅ¡kimu, praÅ¡ymu. Prokuroro pareiga ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ yra įtvirtinta ir Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.Taigi pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju vieÅ¡asis interesas inicijuoti administracinę bylÄ , ar jo nėra.

Dėl to kreiptis į teismÄ ABTÄ® nustatyta tvarka, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimÄ , kurio pobÅ«dis, prokuroro nuomone, turi esminę reikÅ¡mę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiÅ¡kiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad vieÅ¡uoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir iÅ¡reiÅ¡kia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija).

Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas vieÅ¡uoju, bÅ«tina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, bÅ«tų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs vieÅ¡ojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vieÅ¡Ä jį interesÄ supranta plačiai, bylÄ nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas vieÅ¡uoju interesu.

Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju vieÅ¡asis interesas inicijuoti administracinę bylÄ , ar ne, tačiau galutinai apie vieÅ¡ojo intereso buvimÄ ar nebuvimÄ sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylÄ , iÅ¡keltÄ pagal prokuroro praÅ¡ymÄ . Tokioje byloje teismas kiekvienÄ kartÄ turi ad hoc nustatinėti vieÅ¡ojo intereso buvimo faktÄ , atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobÅ«dį ir reikÅ¡mę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad vieÅ¡asis interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymÄ , paprastai turėtų bÅ«ti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikÅ¡minga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismÄ ginant tai, kas objektyviai yra reikÅ¡minga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).PareiÅ¡kėjas Generalinės prokuratÅ«ros prokuroras atkreipė dėmesį į tai, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo srityje turi esminės reikÅ¡mės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl nuosavybės teisių atkÅ«rimas pažeidžiant imperatyvias teisės normas vertintinas kaip vieÅ¡asis interesas.Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.

Å i nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugÄ . Kaip aiÅ¡kindamas Å¡iÄ Konstitucijos nuostatÄ yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi bÅ«ti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iÅ¡ priemonių vieÅ¡ajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra Å¡io turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Todėl prokuroro pareiÅ¡kimas, paduotas siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar valstybės nuosavybė netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat laikytinas paduodu ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ .Be to, kaip matyti iÅ¡ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A525-2279/2011, A4-48/2007, A7-1008/2004), tiek sprendimų, kurie neatitinka žemės reformÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčijimas, kai Å¡ių pažeidimų paÅ¡alinimas ir teisėtumas užtikrinamas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, tiek ir bylos, kai ginčijamas sprendimas, susijęs su nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, bei valstybės nuosavybės (žemės) praradimu dėl numanomai padarytų įstatymų pažeidimų, vertinti kaip bylos, susijusios su vieÅ¡ojo intereso gynimu.

Todėl Å¡iuo atveju turi bÅ«ti vertinama, ar nagrinėjamu atveju, tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkuriant nuosavybės teises ir grÄ Å¾inant žemės sklypÄ nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ turtÄ atkÅ«rimo įstatymas ir kiti nagrinėjamu klausimu aktualÅ«s teisės aktai.Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iÅ¡ dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grÄ Å¾inti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotÄ ar kitaip nusavintÄ jų turtÄ ir taip apginti pažeistÄ jų nuosavybės teisę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimu, egzistuoja vieÅ¡asis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas bÅ«tų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.).

Nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigÅ«nų funkcijų vykdymas yra vieÅ¡ojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigÅ«nas ir institucija privalo be jokių iÅ¡lygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigÅ«nas pažeidžia įstatymÄ arba kitÄ teisės aktÄ , pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir vieÅ¡asis interesas, kad valstybės institucijų veikloje bÅ«tų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas administracinis aktas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ .

Nustačius faktÄ , kad valstybės institucijos priimti aktai prieÅ¡tarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra vieÅ¡asis interesas, kad Å¡is pažeidimas bÅ«tų kuo greičiau paÅ¡alintas. Taigi bylos ginčo pobÅ«dis patvirtina, kad Å¡iuo atveju prokuroras, nustatęs pažeidimÄ (gavęs informacijÄ apie padarytÄ pažeidimÄ ), turėjo pagrindÄ ir privalėjo teikti teismui praÅ¡ymÄ dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo. Teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ gynimas yra ir vieÅ¡ojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų nuosavybės teisės bÅ«tų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Dėl to nagrinėjamoje byloje Generalinės prokuratÅ«ros prokuroras, remdamasis ABTÄ® 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę kreiptis į teismÄ ir ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , o trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl vieÅ¡ojo intereso nagrinėjamoje byloje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas G. I. argumentas, jog RadviliÅ¡kio rajono teismas, sprendimais atnaujinęs terminÄ nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatęs juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , jog M.

L.-J. nuosavybės teise iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė 0,1440 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), nustatė, jog G. I. turi teisę į minimÄ Å¾emės sklypÄ . Pažymėtina, kad Å¡ie teismo sprendimai nepatvirtina skundžiamo sprendimo teisėtumo, jais tik buvo suteikta teisė G. I. vykdyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ . Å iuo atveju Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracija turėjo vykdyti Ä®statymo reikalavimus ir nustatyti, ar G. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į M.

L.-J. turėtÄ Å¾emę.Teismas pažymi, kad nesutikimÄ su pareiÅ¡kėjo iÅ¡dėstytais reikalavimais trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai grindžia teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principo pažeidimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėtų lÅ«kesčių principo esmė – asmens teisėtai įgytų teisių apsauga, t. y. teisėtų lÅ«kesčių principu siekiama užtikrinti, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus iÅ¡laikytos tam tikrÄ laikÄ ir galės bÅ«ti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimÄ , 2008 m. vasario 20 d. nutarimÄ ;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Taigi teisėtų lÅ«kesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ , o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) vieÅ¡ojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugÄ . Å iuo aspektu pažymėtina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui negalėjo kilti teisėti lÅ«kesčiai į ginčo žemės sklypÄ , kadangi, kaip jau minėta, ji neatitiko Ä®statymo nustatytų sÄ lygų ir negalėjo įgyti savarankiÅ¡kos subjektyvinės teisės atkurti nuosavybės teises.

Pažymėtina, jog nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektÄ negali bÅ«ti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgytos nuosavybės atveju. Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal KonstitucijÄ (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Kaip ne kartÄ yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a:

PareiÅ¡kėjo Generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , patikslintÄ praÅ¡ymÄ patenkinti.Panaikinti Å iaulių apskrities virÅ¡ininko 2009 m. gegužės 19 d. sprendimÄ Nr. 71-19791-20668 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo mieste“.Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismÄ . Kolegijos teisėjai                                                                                                         Marytė Å važienė      Laisvutė Kartanaitė Žanas Kubeckas                                                                                                                                                                                                                                                                  Â