2022-01-19 Nr. AB-1498-3-61-3-01809-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-79-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01809-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos:19.3.1; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2020 m. balandžio 22 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 21R-299 (AG-211/03/2020) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centras) pateikti pareiškėjo prašomą informaciją apie laiduotojų turto teisinę padėtį nuo sutarties įsigaliojimo datos, t. y. 2016 m. gruodžio 8 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. S-64506(14.15) „Dėl duomenų pateikimo“ pareiškėjui suteikė dalinę informaciją apie laiduotojų V. N. bei O. N. (toliau kartu – ir laiduotojai) turimą nekilnojamą turtą. Pakartotinai paprašius atsakovo turimos informacijos apie laiduotojų turtą, gavo neigiamą atsakymą. Nesutikdamas su pateiktu atsakymu, 2020 m. kovo 20 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2020 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

3. Pareiškėjo teigimu, Komisija 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo nemotyvavo, skunde nurodytų teisinių pagrindų bei motyvų nevertino, neanalizavo ir neatsakė nė į vieną pareiškėjo pateiktą argumentą.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis į atsakovą dėl duomenų apie laiduotojų V. N. ir O. N. turimą nekilnojamąjį turtą kreipėsi laiduotojų ir pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. pasirašytos Laidavimo sutarties (toliau – ir Laidavimo sutartis) pagrindu, kurios 5.5 punktas įtvirtina laiduotojų sutikimą, kad kreditorius tikrintų laiduotojų turtinę padėtį viešuose registruose, todėl atsakovas, neteikdamas pareiškėjui jo prašomos informacijos, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 42 straipsnio 2 dalimi.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nereikalauja visų archyvinių duomenų apie laiduotojų nekilnojamą turtą, o tik apie turtą nuo to momento, kada buvo pasirašyta laidavimo sutartis, kuri jam leido gauti tokio pobūdžio informaciją. Laidavimo sutartis suteikia pareiškėjui teisę tikrinti laiduotojų turtą kasdien šios sutarties galiojimo laikotarpiu, o atsakovas turi teikti pareiškėjui informaciją nuo Laidavimo sutarties pasirašymo dienos iki prašymo pateikti informaciją pateikimo dienos, o ne tik informaciją apie prašymo pateikimo dieną buvusius duomenis.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidingai traktavo, o Komisija visiškai apie tai nepasisakė, kad Laidavimo sutartis nėra pagrindas teikti pareiškėjui duomenis apie laiduotojų turtą Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Jokių tai pagrindžiančių teisės aktų nenurodė nei atsakovas, nei Komisija.

7. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad laiduotojo atsakomybė atsiranda tik tada, kai neįvykdoma pagrindinė prievolė jau suėjus pagrindinės sutarties terminui, bei pažymėjo, kad siekiant užtikrinti, jog laiduotojai tinkamai vykdys savo pareigas, pareiškėjui buvo suteikta teisė Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu tikrinti duomenis apie laiduotojų turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau dėl atsakovo pozicijos jis negali šia teise tinkamai naudotis ir įgyvendinti savo kaip kreditoriaus teisių. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, kad jis, norėdamas gauti informaciją apie laiduotojų valdomą nekilnojamąjį turtą, turi laukti Laidavimo sutarties pabaigos, nes tokiu atveju Laidavimo sutartis ir joje nurodytos teisės nebegalios. Pareiškėjo nuomone, Komisija nepagrįstai siūlė pareiškėjui jo prašomą informaciją sužinoti tiesiogiai iš laiduotojų.

8. Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

8.1. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Registrų centrą, prašydamas pagal Laidavimo sutartį suteikti informaciją apie V. N. ir O. N. turimą bei 2016–2019 metais turėtą nekilnojamąjį turtą.

8.2. Registrų centras 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. S-64506(14.15.) „Dėl duomenų pateikimo“ pareiškėją informavo apie 2019 m. spalio 1 d. duomenimis V. N. ir O. N. nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, o prašymo dalies dėl V. N. ir O. N. turėto nekilnojamojo turto netenkino remiantis NTRĮ 42 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas šiame rašte pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta Laidavimo sutartis suteikia teisę gauti informaciją apie V. N. ir O. N. turimą turtą, bet nesuteikia teisės gauti archyvinių duomenų apie minėtų asmenų turėtą ir perleistą nekilnojamąjį turtą.

8.3. Pareiškėjas Registrų centrui 2020 m. vasario 3 d. pateikė pakartotinį prašymą suteikti visą pirminiame prašyme prašytą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad jis neprašo visų archyvinių duomenų apie šių asmenų turtą, bet prašo duomenų Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, o ne papildomų archyvinių duomenų iki šios sutarties įsigaliojimo.

8.4. Registrų centras 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. S-13653 (16.1 E) „Dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo“ pareiškėjui atsakė, kad pateikta Laidavimo sutartis nėra tinkamas pagrindas jam teikti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.81 straipsniu laiduotojo atsakomybė atsiranda tik tada, kai prievolė, kuri užtikrinama laidavimu, suėjus jos įvykdymo terminui, neįvykdyta. Ši nuostata bei prievolės vykdymo tvarka įtvirtinta ir Laidavimo sutarties 3.1, 4.1, 5.3 punktuose. Pareiškėjo pateiktoje 2016 m. gruodžio 8 d. Paskolos sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, todėl laiduotojo atsakomybei kilti nėra teisinio pagrindo.

8.5. Teisės aktai nustato institucijos ar įstaigos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti turinio informaciją. Įstatymų leidėjas NTRĮ archyvinius duomenis išskiria kaip labiau saugotinus asmens duomenis, nei aktualūs registro duomenys, ir todėl nustato ribotą (baigtinį) asmenų, turinčių teisę juos gauti, sąrašą. Laidavimo sutartis suteikia teisę pareiškėjui gauti informaciją apie laiduotojų turimą nekilnojamąjį turtą, bet nesuteikia teisės gauti archyvinių duomenų apie minėtų asmenų turėtą ir perleistą nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka tarp NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, kuriems suteikta teisė gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis.

8.6. Nors pareiškėjas teigia, kad duomenys apie laiduotojų turėtą turtą Laidavimo sutarties galiojimo metu, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 8 d., nelaikomi archyviniais, atsakovas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, kadangi ji neatitinka teisės aktų nuostatų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas iš byloje surinktų rašytinų įrodymų nustatė:

10.1. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Registrų centrą, prašydamas pagal Laidavimo sutartį suteikti informaciją apie laiduotojų V. N. ir O. N. turimą bei 2016–2019 metais turėtą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. S-64506(14.15.) pareiškėją informavo apie laiduotojų V. N. ir O. N. nuosavybės teises, įregistruotas į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurių registro įrašų Nr. 44/1501801, 10/74845, o prašymo dalies dėl V. N. ir O. N. turėto nekilnojamojo turto nuo Laidavimo sutarties įsigaliojimo dienos netenkino vadovaudamasis NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymėdamas, kad pareiškėjo pateikta Laidavimo sutartis suteikia teisę gauti informaciją apie laiduotojų turimą turtą, bet nesuteikia teisės gauti archyvinių duomenų apie minėtų asmenų turėtą ir perleistą nekilnojamąjį turtą.

10.2. Pareiškėjas Registrų centrui pateikė 2020 m. vasario 3 d. pakartotinį prašymą suteikti visą pirminiame prašyme nurodytą informaciją, bei nurodė, kad jis prašo duomenų tik Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Atsakovas 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. S- 13653 (16.1 E) pareiškėjui atsakė, kad pateikta Laidavimo sutartis nėra tinkamas pagrindas teikti jam Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, nes, vadovaujantis CK 6.81 straipsniu, laiduotojo atsakomybė atsiranda tik tada, kai prievolė, kuri užtikrinama laidavimu, suėjus jos įvykdymo terminui, neįvykdyta, o laiduotojo turtinės padėties stebėjimo viso sandorio galiojimo metu, be pagrindo preziumuojant, kad sandorio šalis bus nesąžininga, galiojantys teisės aktai nenumato.

10.3. Pareiškėjas atsakovo 2020 m. vasario 21 d. raštą Nr. S-13653 (16.1 E) apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 21R-299 (AG-211/03-2020) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija nurodė, kad atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją, o atsisakydamas pateikti duomenis apie turėtą asmenų turtą, konkrečiai nurodė atsisakymo priežastis.

11. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), o Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

12. Teismas pažymėjo, kad pagal savo pobūdį VĮ Registrų centro veikla yra viešojo administravimo veikla, todėl ši valstybės įmonė laikytina viešojo administravimo subjektu, kuriam galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose.

13. Teismas, įvertinęs NTRĮ 42 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 (toliau – ir Nuostatai), 123, 134 ir 153 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus, atsižvelgdamas į tai, kad Nekilnojamojo turto registro archyviniuose dokumentuose yra kaupiami duomenys, susiję su trečiųjų asmenų teisėmis, konstatavo, kad siekiant tinkamai užtikrinti tokių asmenų duomenų apsaugą, Nekilnojamojo turto registro įstatymu buvo nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys gali būti teikiami, ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.

14. Teismas konstatavo, jog Komisija pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją, kurią pateikti galėjo, o atsisakydamas teikti duomenis apie turėtą laiduotojų turtą, konkrečiai nurodė šio atsisakymo priežastis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjui pateiktuose 2019 m. spalio 1 d. ir 2020 m. vasario 21 d. raštuose išaiškino, jog pareiškėjas nepatenka į teisės normoje, įtvirtintoje Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 5 punkte, apibrėžtų subjektų ratą, suteikiantį teisę gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis.

15. Teismas, vertindamas Komisijos Sprendimo turinio atitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, padarė išvadą, kad Sprendimas iš esmės pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra. Atmetęs pareiškėjo reikalavimą dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą pateikti jo prašomą informaciją apie laiduotojų turto teisinę padėtį nuo Laidavimo sutarties įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 8 d., bei netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

16. Dėl kitų proceso dalyvių į bylą pateiktuose dokumentuose išdėstytų argumentų teismas nepasisakė, konstatavęs, kad jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia teismo sprendime padarytos išvados.

III. 17. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti 2021 m. sausio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą; įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjo prašomą informaciją apie laiduotojų turto teisinę padėtį nuo sutarties įsigaliojimo datos, t. y. 2016 m. gruodžio 8 d; nustačius nepagristą savininko (laiduotojo) ar kreditoriaus teisių suvaržymą; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus abiejų instancijų teismuose.

18. Pareiškėjas taip pat reiškia procesinio pobūdžio prašymus: nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; sustabdyti bylą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje numatytas baigtinis asmenų sąrašas, kuriems teikiami archyviniai duomenys, dalyje nenumatytų asmenų, kuriems suteikiami tokie įgalinimai bei teisės paties nekilnojamojo turto savininko, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui; išspręsti klausimą dėl permokėtos žyminio mokesčio dalies (26 Eur) grąžinimo pareiškėjui.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pačiais argumentais, kokie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, papildomai nurodydamas:

19.1. Pareiškėjo teisė gauti informaciją apie laiduotojų Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu turėtą nekilnojamąjį turtą įtvirtinta Laidavimo sutartyje, todėl atsakovas, atsisakydamas suteikti prašomą informaciją, neteisėtai pažeidžia pareiškėjo Laidavimo sutartimi įgytas teises.

19.2. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo nurodytas atsisakymo suteikti prašomą informaciją pagrindas, nurodytas NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje, negali būti pripažintas pagrįstu konkrečiu atveju, nes pareiškėjas (kaip kreditorius) grindžia savo prašymą Laidavimo sutartimi. Be to, byloje nebuvo vertinama pareiškėjo galimybė gauti informaciją NRTĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. ginant pažeistas kreditoriaus teises.

19.3. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja ne tik Nekilnojamo turto registro įstatymas ir VAĮ, bet ir Civilinis kodeksas, kuriame reglamentuojamas pareiškėjo Laidavimo sutartimi įgyjamos daiktinės teisės turinys bei nustatomos šalių prievolės viena kitos atžvilgiu (CK 4.20, 4.25 ir 4.30 str.), tarp jų – ir pareiškėjo kaip kreditoriaus daiktinė teisė Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu disponuoti, gauti informaciją apie turto valdytojo, t. y. laiduotojo turimą nekilnojamą turtą visą laidavimo sutarties galiojimo laikotarpį, kurią pareiškėjas gavo sudaręs notarine forma patvirtintą Laidavimo sutartį, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nenagrinėjo.

19.4. Nors teismas ir akcentavo, kad viešo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, ir plečiamas kompetencijos vertinimas negalimas, tačiau visiškai nepaaiškino, kodėl šioje byloje atsakovo pateiktą plečiamą savo kompetencijos vertinimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo Laidavimo sutarties šalims primetamos sąlygos skirstyti prašomus pateikti duomenis pagal atsakovo vidinės ūkinės veiklos reglamentą į esamus ir archyvinius, nors Laidavimo sutartyje toks duomenų skirstymas nėra numatytas ar aptartas.

19.5. Teismas visiškai neanalizavo ir nepaaiškino NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies, numatančios subjektų, kuriems teikiami nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymų, juridinių faktų ir kitų žymų, įregistruotų šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių duomenų pateikimo, turinio. Pareiškėjas, pasirašydamas Laidavimo sutartį, automatiškai gavo NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodyto subjekto statusą kaip daiktinių teisių turėtojas, ir atsakovas negali šios sutarties sąlygų interpretuoti kitaip.

19.6. Teismas neanalizavo ir NRTĮ 42 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl duomenų teikimo pagal duomenų teikimo sutartis arba pagal asmenų prašymus, nors pareiškėjas Laidavimo sutartimi gavo teisę tikrinti informaciją apie laiduotojų nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas, priskyręs pareiškėją asmenų, kurie turi teisę gauti informaciją kaip daiktinių teisių turėtojai, bei suteikęs dalį prašomos informacijos, turėjo pateikti jam visą, t. y. ir archyvinę informaciją.

19.7. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime analizavo VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurių visiškai nesusiejo su skundo turiniu bei pareiškėjo išdėstytais jame argumentais, bei neatsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus ir argumentus, ir priėmė sprendimą, kuris yra neišsamus ir nelogiškas, todėl yra naikintinas.

19.8. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, akcentuodamas, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis bei Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina nuosavybės teisių apsaugą. Pirmosios instancijos teismo pateiktas NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje numatyto baigtinio asmenų sąrašo aiškinimas, neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto savininko pareikštą valią suteikiant įgalinimus laidavimo sutartimi kreditoriui, laidavimo sutarties tikslus bei turinį, prieštarauja konstitucinėms savininko teisėms dėl disponavimo nuosavybe, bei sutarties laisvės principams. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas bylą stabdyti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje numatytas baigtinis asmenų sąrašas, kuriems teikiami archyviniai duomenys, dalyje dėl nenumatytų asmenų, kuriems tokie įgalinimai bei teisės suteikiami paties nekilnojamojo turto savininko, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytus argumentus, papildomai pažymėdamas:

20.1. Ginčo objektas yra ne bendro pobūdžio informacijos pateikimas, bet būtent neviešų duomenų, kurie tvarkomi viename iš valstybės registrų (Nekilnojamojo turto registre), teikimas kitam asmeniui, kurių teikimo tvarka aiškiai reglamentuota NTRĮ ir Nuostatuose.

20.2. Laidavimo sutartis suteikia teisę pareiškėjui gauti informaciją apie V. N. bei O. N. turimą turtą, bet nesuteikia teisės gauti archyvinių duomenų apie minėtų asmenų turėtą ir perleistą nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka tarp NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, kuriems suteikta teisė gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis. Pareiškėjo prašomų archyvinių duomenų suteikimas pagal Laidavimo sutartį ne tik prieštarautų NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatoms, bet pažeistų ir kitų teisės aktų (pvz., 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo) nuostatas.

20.3. Atsakovas nesutinka, kad nesuteikdamas pareiškėjui prašomų duomenų, jis neteisėtai kišasi į šalių sudarytą Laidavimo sutartį, bei pažymi, jog sutarties laisvės principas nėra absoliutus (CK 6.156 str. 1 d.).

20.4. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog kilusius ginčo santykius reglamentuoja ne tik NTRĮ bei VAĮ, bet ir CK, pažymi, jog pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

20.5. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju specialusis teisės aktas, reglamentuojantis Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo tvarką, yra NTRĮ. Įstatymų leidėjas NTRĮ archyvinius duomenis išskiria kaip labiau saugotinus asmens duomenis, nei aktualūs registro duomenys, ir todėl nustato ribotą asmenų, turinčių teisę juos gauti, sąrašą.

20.6. Atsakovas akcentuoja, kad, atsisakydamas pareiškėjui pateikti jo prašomus duomenis, jis nurodė tokį sprendimą pagrindžiančias faktines aplinkybes, taip pat teisės aktų nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Komisijos Sprendimas iš esmės pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra.

20.7. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas plečiamai vertina savo kompetenciją, bei pažymi, jog viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą (Registrų centrą) įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose, todėl Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis Registrų centras gali teikti tik griežtai laikydamasis imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų. Kadangi NTRĮ aiškiai apibrėžia subjektų, turinčių teisę gauti archyvinius duomenis, ratą, visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Laidavimo sutarties šalims primetama sąlyga skirstyti prašomus pateikti duomenis pagal atsakovo vidinės ūkinės veiklos reglamentą į esamus ir archyvinius.

20.8. Atsakovas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo patekimo į NTR įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžtų subjektų ratą, pažymi, jog pareiškėjas nepatenka tarp NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, kuriems gali būti teikiami Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis. Pareiškėjui informacija apie Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. spalio 1 d. duomenimis laiduotojų nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamuosius daiktus buvo suteikti remiantis Laidavimo sutartimi. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė notarinės formos Laidavimo sutartį bei prašymą dėl archyvinių Nekilnojamojo turto registro duomenų pateikimo, nesudaro pagrindo tokio prašymo patenkinti, jei asmuo, pateikęs prašymą, nepateikia įrodymų, pagrindžiančių jo teisę gauti archyvinius Nekilnojamojo turto registro duomenis pagal NTRĮ 42 straipsnio 2 dalį.

20.9. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje numatytas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems teikiami archyviniai duomenys, bei šioje nuostatoje nenumatytų asmenų, kuriems suteikiami tokie įgalinimai bei teisės, pažymi, kad aptariamu atveju NTRĮ 42 straipsniu įstatymų leidėjas siekė apibrėžti Konstituciją ir kitus įstatymus atitinkantį Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimą ir konkrečius jo apribojimus nustatantį įstatyminį teisinį reguliavimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nekilnojamojo daikto savininkams nėra apribota galimybė gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, kadangi jie patenka į NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą subjektą ratą (NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktas). NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nustatytas konstitucinių vertybių pusiausvyrą atitinkantis teisinis reguliavimas, kuris užtikrina pusiausvyrą tarp informacijos laisvės ir asmens privataus gyvenimo neliečiamumo. Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys (tarp jų – ir visų buvusių nekilnojamųjų daiktų savininkų asmens duomenys) atsispindi Nekilnojamojo turto registro išraše, kuris teikiamas su visais šiais duomenimis (išrašo tipas – „Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas su istorija") NTRĮ 42 straipsnio 2 dalyje nustatytiems subjektams.

20.10. Atsakovo nuomone, vien tai, kad pareiškėjui kyla abejonė dėl NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijai, savaime nereiškia, kad tokia abejonė turi kilti ir bylą nagrinėjančiam teismui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja, viena vertus, teigdamas, kad šiuo atveju jis patenka tarp subjektų, turinčių teisę gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis, kita vertus, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies, kuri esą varžo laiduotojo ir (ar) kreditoriaus teises, atitikties Konstitucijai, išreiškia poziciją, jog dabartinis NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas vis dėlto netaikomas kreditoriams, kurie kreipiasi gauti archyvinius duomenis apie laiduotojų praeityje turėtą nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VĮ Registrų centro atsisakymo pateikti pareiškėjui duomenis apie laiduotojų turto teisinę padėtį per visą Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpį teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus motyvus ir argumentus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas bylą pirmosios instancijos teisme prašė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o jo pozicija yra aiškiai išdėstyta apeliaciniame skunde, neturi pagrindo daryti išvados, kad ši išimtis šioje byloje turėtų būti taikoma. Todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik:

1) jo savininkams;

2) daiktinių teisių turėtojams;

3) teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti;

4) savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti;

5) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti.

24. Pareiškėjas savo teisę gauti nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie laiduotojų turėtą nekilnojamąjį turtą kildina iš Laidavimo sutarties, kurios 5.5 punktas įtvirtina laiduotojų sutikimą, kad kreditorius tikrintų laiduotojų turtinę padėtį viešuose registruose.

25. Laidavimo sutarties 5.5 punkte yra nurodomas laiduotojų sutikimas, kad kreditorius tikrintų jų turtinę padėtį (turimą turtą viešuose registruose). Šioje byloje kilusio ginčo kontekste teismas neturi teisinio pagrindo imtis aiškinti sutartį ir aiškinimo pagrindo konstatuoti vienokius ar kitokius sutarties šalių ketinimus jau vien dėl to, kad laiduotojai nėra šios bylos proceso šalimi (CK 6.193 str.). Tuo tarpu lingvistinė aktualios sutarties nuostatos konstrukcija leidžia teigti, kad laiduotojų sutikimas, duotas kreditoriui, apima tik turimo turto tikrinimo teisę viešuose registruose. Šia apimtimi pareiškėjas savo teisę įgyvendino. Siekdamas platesnio teisių įgyvendinimo, pareiškėjas turi įvairių teisinių galimybių, tarp kurių paminėtina Laidavimo sutarties 5.4.3 punkte įtvirtintos laiduotojų prievolės įgyvendinimo patikra kreditoriui pareikalavus, be kita ko, ir sprendžiant ginčą teisme dėl reikšmingos informacijos pateikimo sutarties sąlygų vykdymo bei jų aiškinimo kontekste.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad byloje nebuvo vertinama pareiškėjo galimybė gauti informaciją NRTĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. ginant pažeistas kreditoriaus teises, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju siekiama gauti archyvinius duomenis apie laiduotojų turtą. Archyvinių duomenų apie nekilnojamąjį turtą teikimo sąlygos reglamentuojamos NRTĮ 42 straipsnio 2 dalyje. Šios, o ne NRTĮ 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos yra taikytinos ginčo teisiniams santykiams.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje numatytas baigtinis asmenų sąrašas, kuriems teikiami archyviniai duomenys, dalyje nenumatytų asmenų, kuriems suteikiami tokie įgalinimai bei teisės paties nekilnojamojo turto savininko, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo nurodomu aspektu Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumo vertinimui šioje byloje nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nėra asmuo, kuriam sutartimi turto savininkai suteikė teisę gauti duomenis, priskirtinus archyviniams, apie jų turėtą turtą. Dėl to pareiškėjo keliamas įstatymo normos konstitucingumo aspektas nereikšmingas nagrinėjant šią bylą, todėl nėra teisinių pagrindų plačiau analizuoti ir vertinti, ar yra abejonių dėl teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas atmetamas (ABTĮ 4 str. 2 d.).

28. Dėl šių teisinių argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

29. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

30. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o pagal 3 dalį – skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2021 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 26,75 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

31. Byloje pareiškėjas reiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui R. V. 26,75 Eur (dvidešimt šešis eurus ir septyniasdešimt penkis euro centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius