2019-10-23 Nr. AB-20478-3-62-3-02551-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4477-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02551-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. (A. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. (A. C.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. C. (A. C.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. bausmę atliko Marijampolės PN 12 būryje, kur iš viso buvo 80–100 žmonių, miegamosiose patalpose 15–30 nuteistųjų. Nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. birželio 9 d. jis gyveno 8 būryje, kuriame buvo 50–80 asmenų, miegamosiose patalpose – 15–25 asmenys. Nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. jis kalėjo 11 kameroje ir joje buvo 5–6 asmenys. Nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo apgyvendintas 8 būryje. Gyvenamosiose patalpose trūko ploto, kurį dar labiau mažino ten buvę baldai. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nepakako natūralaus apšvietimo, neįrengta ventiliacija, didelė oro drėgmė. Sanitarinis mazgas visiškai neatitiko higienos normų, kadangi jame buvo prausykla su 5 kranais, kuriais bėgo tik šaltas vanduo, 2 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai, kuriais vienu metu naudojosi 50–100 nuteistųjų. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija, taip pat nebuvo užtikrintas asmens privatumas jame. Pareiškėjas į teismą anksčiau kreiptis neturėjo galimybės, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka. Dėl aptartų kalinimo sąlygų, psichologinio smurto pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, neigiamų išgyvenimų, todėl jam priteistina neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą ir vertinti jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį nuo 2015 m. spalio 29 d. Marijampolės PN atsiliepime nurodė laikotarpius ir gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Nuteistiesiems būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius numatytas toks, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus.

Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta ir jam esant 11 kamerų tipo patalpoje. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus, Visuomenės sveikatos centras higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė. Dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus Marijampolės PN nurodė, jog 8 būryje yra 3 pisuarai ir 3 unitazai, prausykloje 5 praustuvės. Visų būrių sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir privatumas juose yra užtikrinamas.

Nuolatinis karšto vandens tiekimas į prausyklą nėra privalomas, nes nuteistieji turi teisę pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu grafiku nusimaudyti duše. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų dėl gyvenamųjų patalpų atitikties higienos reikalavimams. Marijampolės pataisos namų Ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi ir tikrina patalpas, esant poreikiui atlieka einamuosius remonto darbus. Atsakovo teigimu, sanitarinių įrenginių ir praustuvų kiekis iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, nuo 2017 m. birželio 7 d. bendrabučio tipo sanitariniuose mazguose 1 kietuoju įrenginiu (unitazu ar pisuaru) naudojasi ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas galėjo laisvai judėti bendrabučio tipo patalpose ir lokalinio sektoriaus kieme, o pataisos įstaigos administracijos nustatytu laiku būti ir kitose Marijampolės PN erdvėse (laisvalaikio patalpose, bibliotekoje, koplyčioje), kuriose taip pat yra sanitariniai mazgai. Pareiškėjas neįrodė galimai patirtos neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o skundą grindė deklaratyviais teiginiais. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo A. C. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. lapkričio 2 d., o padarytą neturtinę žalą kildino iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas priežastis, kodėl jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, teismas nepripažino jų svarbiomis, objektyviomis ir pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Marijampolės PN veiksmų, atliktų iki 2015 m. lapkričio 1 d., taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, juos atmetė ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. spalio 2 d.

6. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui vertintu laikotarpiu teisė į minimalaus ploto normą bendrabučio tipo patalpose ir kameroje buvo užtikrinta.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, natūralaus apšvietimo, per didelės drėgmės. Teismo vertinimu, natūralus vėdinimas per langus atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus, o šis teisės aktas natūralaus apšvietimo privalomų kriterijų nenustatė. Pareiškėjo teiginiai buvo deklaratyvūs ir nekonkretizuoti.

8. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 pisuarai, 3 unitazai bei 5 praustuvės. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos). Teismas nurodė, kad pagal šios normos reikalavimus prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Aprūpinimo normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius, o pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

9. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie 8 ir 12 būriuose įrengtų sanitarinių įrenginių (praustuvų, unitazų, pisuarų) skaičių, taip pat juose gyvenusių įkalintų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. gruodžio 10 d. (2015 m. IV ketvirtis) iki 2016 m. sausio 1 d. (2016 m. I ketvirtis) sanitarinių įrenginių (praustuvių) kiekis 8 būryje ne visiškai atitiko normose numatytus reikalavimus.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinamo privatumo sanitariniuose mazguose, teismas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, todėl buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktos nuotraukos patvirtino, kad sanitariniai įrenginiai yra atitverti vienas nuo kito dalinėmis sienelėmis, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką sudarytos pakankamos sąlygos privačiai naudotis tualetu (ne kameroje) ir nesudaro prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad 20 būrio kameros tualeto nuotraukos patvirtino, kad pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje buvo įrengtas atskirtas tualetas nuo gyvenamosios patalpos, todėl privatumas buvo užtikrintas.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens nebuvo prausykloje, nes Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.

12. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, kad dėl Aprūpinimo normų pažeidimo (nepakankamo prausyklų kiekio sanitariniame mazge nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) pareiškėjui kilo sunkesnių padarinių, nenustatęs, kad tokių teisės aktų pažeidimų sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės Marijampolės PN neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimu. Paaiškina, kad nors teismas pripažino, kad jo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau atmetė jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konvencija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, LVAT ir EŽTT praktika, tvirtina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, valstybė privalo užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas. Kalint nežmoniškomis, nepriimtinomis sąlygomis, paprastai priteisiama neturtinė žala. Nežmoniškos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (t. y. materialinio buitinio aprūpinimo), tačiau pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos reikalavimams, karšto vandens tiekimo, atmetė, taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Iš apeliacinio skundo turinio galimą spręsti, kad pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nors pareiškėjas kalėjo, kaip teigė, nežmoniškomis, žeminančiomis orumą sąlygomis.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje pritaikytas senaties terminas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo Marijampolės PN iki 2015 m. lapkričio 1 d. Įvertinusi šią teismo sprendimo dalį nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija su ja sutinka ir tų pačių argumentų iš naujo nekartoja.

19. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, t. y. kad kalinimas nežmoniškomis sąlygomis sukėlė jam depresiją, sužalojo sveikatą, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

20. EŽTT bei LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

21. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

22. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių (praustuvų) kiekis sektoriaus prausykloje, atitinkantis Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė pasinaudoti tualetu ir prausykla.

25. EŽTT yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir neindividualizuoti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (aprūpinimo kietuoju inventoriumi), tačiau minėto pažeidimo pareiškėjas niekaip nesusiejo su jo teisių ribojimu ir galimai padaryta neturtine žala), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

27. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. C. (A. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė