2013-07-02 Nr. AB-3356-3-61-3-01713-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-975/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01713-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, apeliantas), 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normų reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nuostatas, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad jis nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. ir nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 14 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, vienoje kameroje buvo laikomas dar su trimis asmenimis, nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameros plotas yra apie 8 kv. m, todėl ji skirta dviem, o ne keturiems asmenims. Leistina norma viršyta du kartus. Be to, kamerose dar turėjo tilpti dvi ar trys dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, dvi spintelės, stalas su dviem kėdėmis, buities reikmenys ir asmeniniai keturių ar penkių suimtųjų daiktai. Teigė, kad, būnant 23 valandas per parą perpildytoje kameroje, sąlygos tapo nepakenčiamos: nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktų, tapo irzlus ir nervingas.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija į žodinius skundus nereagavo. Pareiškėjas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir padarė išvadą, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, todėl jis patyrė žalą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 8–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2011 m. lapkričio 21 d. ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 279 (7,77 kv. m ploto). 2011 m. lapkričio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 255 (plotas 24,38 kv. m), kurioje buvo iki 2012 m. sausio 26 d. 2012 m. sausio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 258 (34,71 kv. m ploto), kurioje buvo iki 2012 m. balandžio 18 d. 2012 m. balandžio 19 d. išvyko į Kybartų pataisos namus, o 2012 m. gegužės 24 d. vėl buvo atvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir apgyvendintas kameroje Nr. 121 (7,38 kv. m ploto).

Tos pačios dienos vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 254 (34,71 kv. m ploto) ir laikomas iki 2012 m. birželio 14 d., kai išvyko į Kybartų pataisos namus. Nurodė, kad neneigia, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. lapkričio 25 d. ryte, 2012 m. sausio 31 d. ryte ir 2012 m. vasario 2 d. ryte vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad, skirstant asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus.

Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, o jiems reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodamas.

Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Teigė, kad pagal higienos normų reikalavimus patalpos turi būti vėdinamos per langus, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai tam pritaikyti, taigi šiuo atveju pažeidimo nėra. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, taigi pareiškėjo teiginiai, kad neturi galimybės pajudėti ir pasimankštinti, nepagrįsti.

Nurodė, kad žalos atlyginimas įstatymo yra siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir teigė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 35–38) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui 1 010 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. ir nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 14 d. Taigi iš viso pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo 173 dienas (2011 m.: lapkričio mėn. – 10 dienų, gruodžio mėn. – 31 dieną, 2012 m.: sausio mėn. – 31 dieną, vasario mėn. – 29 dienas, kovo mėn. – 31 dieną, balandžio mėn. – 19 dienų, gegužės mėn. – 8 dienas, birželio mėn. – 14 dienų).

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktu. Teismas taip pat nustatė, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, kai kada iš ryto būdavo vienas asmenų skaičius, o vakare – kitas (nuo 4 iki 19 asmenų kameroje). Kadangi tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, teismas šiuo atveju pareiškėjo būtas kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalydamas per pusę. Pažymėjo, jog pareiškėjui jo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

Nustatė, jog laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 279 (7,77 kv. m ploto), Nr. 255 (plotas 24,38 kv.

m) ir Nr. 258 (34,71 kv. m ploto). Šiuo laikotarpiu kartu su pareiškėju iš viso kamerose buvo nuo 4 iki 19 asmenų. Laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 14 d. pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 121 (7,38 kv. m ploto) ir Nr. 254 (34,71 kv. m ploto), kartu su juo iš viso kamerose buvo nuo 6 iki 16 asmenų. Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad per 173 dienas, kurias pareiškėjas buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tik 1,5 dienos vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. 2011 m. lapkričio 25 d. ryte, kai kameroje Nr. 255 (plotas 24,38 kv.

m) buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui teko 6,09 kv. m ploto), 2012 m. sausio 31 d. ryte, kai kameroje Nr. 258 (34,71 kv. m ploto) buvo 9 asmenys (vienam asmeniui teko 3,85 kv. m ploto) ir 2012 m. vasario 2 d. ryte, kai toje pačioje kameroje buvo 8 asmenys (vienam asmeniui teko 4,33 kv. m ploto). Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau 3,6 kv. m kameros ploto.

Šiuo atveju buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neatsižvelgiant į jo kaltę) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėjo ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui.

Taigi gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo teismas pripažino pagrįstu. Pažymėjo, jog pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį dėl kalinimo kamerose, kuriose pareiškėjui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, teismas atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (atsižvelgė į tai, kad per 173 dienas (beveik pusė metų), kurias pareiškėjas buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tik 1,5 dienos jis buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, taigi kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 171,5 dienos) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011, Nr. A146-1622/2012) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 010 Lt.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 45–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktų nustatytą ribą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo tariamai patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pasisakydama dėl apelianto skundžiamos bylos dalies, kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (kurio 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m).

Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, kad aktualiu laikotarpiu - nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. birželio 14 d. - pareiškėjas 171,5 parų buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Todėl konstatuotina, kad tuo buvo pažeistas paminėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimas. Tuo pačiu konstatuotinas ir valdžios institucijos - Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo - elgesio neteisėtumas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal jo 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 010 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam ir savo trukme gana ilgam teisės pažeidimui ir šiuo aspektu yra teisingas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas