2019-04-03 Nr. AB-8364-3-61-3-04327-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-233-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04327-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijai, uždarajai akcinei bendrovei „Merkio statyba“ dėl sprendimo, nurodymo ir įspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Idavang“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (3)-AD5-8301; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Šalčininkų inspekcija) 2018 m. spalio 3 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN60-1; 3) panaikinti Šalčininkų inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. įspėjimą Nr.V-9.12-1.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas pateikė prašymą taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. spalio 3 d. Privalomojo nurodymo Nr. PN60-1 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priėmęs pareiškėjo UAB „Idavang“ skundą, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukęs UAB „Merkio agrofirma“, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia vykdyti veiklą, kuriai būtinas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas (toliau – ir TIPK) leidimas, tačiau iš skundo turinio matyti, kad šiuo metu pareiškėjas TIPK leidimo neturi, nes jis yra išduotas kitam ūkio subjektui ir šiuo metu yra vykdoma TIPK leidimo pakeitimo procedūra. Privalomojo nurodymo nutraukti vykdomą veiklą įvykdymo terminas (iki 2018 m. gruodžio 3 d.) yra pasibaigęs, duomenų apie Privalomajame nurodyme nurodyto termino pratęsimą byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Privalomąjį nurodymą įvykdė ir veiklą sustabdė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Privalomojo nurodymo galiojimo jo patirtų finansinių nuostolių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad šioje bylos stadijoje taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. sausio 30 d. elektroninėmis ryšių priemonėmis gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Šalčininkų inspekcijos 2018 m. spalio 3 d. Privalomojo nurodymo Nr. PN60-1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) galiojimą ir vykdymą. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad įvykdžius ginčijamą Privalomąjį nurodymą, UAB „Idavang“ privalės nutraukti savo veiklą ir todėl sutriks ūkinė veikla, įmonė patirs didelių finansinių nuostolių. Be to, pareiškėjo teigimu, tai turės neigiamos įtakos viešajam interesui ir pareiškėjo veiklos vykdymo vietoje auginamų gyvūnų gerovei.

Atsakovas Departamentas 2019 m. vasario 6 d. pateikė nuomonę dėl pareiškėjo pareikšto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Nurodė, kad pareiškėjui skirtas Privalomasis nurodymas nesukuria pareiškėjo prašyme nurodymų neigiamų pasekmių. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. vasario 4 d., o pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikė 2019 m. sausio 29 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neplanavo įvykdyti Privalomojo nurodymo. Pareiškėjui Privalomasis nurodymas buvo skirtas dar 2018 m. spalio 3 d., tačiau per šį laiką pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų, kad Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas. Dėl šių priežasčių Departamentas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prašė netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. nutartimi netenkino UAB „Idavang“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, įvertinęs TIPK leidimo ir privalomojo nurodymo davimo tikslus, ginčijamo Privalomojo nurodymo priėmimo pagrindus ir nevykdymo pasekmes, įvertinęs tiek viešąjį interesą (pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką), tiek pareiškėjo privatų interesą, darė išvadą, kad šioje bylos stadijoje taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo. Pareiškėjas jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad kyla reali finansinių sunkumų grėsmė, teismui nepateikė. Teismas taip pat nurodė, kad iš pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo veiklos vietoje dirba keturi UAB „Idavang“ darbuotojai, pareiškėjas ūkinę veiklą vykdo keliose vietose. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas netenkino.

III. Pareiškėjas UAB „Idavang“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nenustatė (ginčijamoje nutartyje nenurodė), kad ginčo situacijoje nebūtų vienos iš privalomų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo sąlygų – prima facine (tikėtino) reikalavimo pagrįstumo pagrindimo. Pareiškėjas teigia, kad iš ginčijamos nutarties motyvų galima suprasti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl būsimo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl pareiškėjo prašymas galimai nebuvo išnagrinėtas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai. Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones galimai nulėmė išankstinės nuostatos dėl skundo reikalavimų, pagrįstumo ar nepagrįstumo, o ne motyvuotas pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių bei argumentų atmetimas, grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

2) Pirmosios instancijos teismas ginčijamą nutartį ir pareiškėjo prašymo atmetimą grindė viešojo intereso reikmėmis, tačiau ginčijamos nutarties motyvai tokio sprendimo nepaaiškina. Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijamos nutarties motyvai parodo, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai išėjo už ginčo įrodinėjimo dalykų ribų ir vertino tas aplinkybes, kurių nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino pareiškėjo aplinkybių, susijusių su viešojo intereso užtikrinimu – šiurkščių gyvūnų gerovės pažeidimų ir nehumaniško elgesio su gyvūnais, kuriuos sukeltų galimai nepagrįsto Privalomojo nurodymo įvykdymas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo tinkamai įvertintas jo privatus interesas.

3) Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje neįvertino pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo ir vykdymo, pareiškėjo teisių gynimas teismine tvarka taptų beprasmis ir realiai neįgyvendintas. Pareiškėjas sprendė, kad esminio prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teisingam išsprendimui klausimo pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 2 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Departamento skirtas Privalomasis nurodymas nesukuria pareiškėjui atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, taip pat nurodo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. vasario 4 d., o pareiškėjas prašymą pateikė 2019 m. sausio 29 d. (teismui prašymą atmetus, 2019 m. vasario 19 d. pateikė atskirąjį skundą), todėl daro išvadą, kad pareiškėjas neplanavo įvykdyti Privalomojo nurodymo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo skirtas 2018 m. spalio 3 d., tačiau per šį laiką pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų, kad Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Idavang“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. spalio 3 d. Privalomojo nurodymo Nr. PN60-1 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad minėtas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę privalėjo būti tenkintas, pirmiausia pažymi, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (ABTĮ 70 str. 1 d.). Reikalavimo užtikrinimo priemone, be kita ko, gali būti ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne vieną kartą pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo Nr. PN60-1 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Minėtu privalomuoju nurodymu pareiškėjas įpareigotas nutraukti kiaulių auginimo ūkinę veiklą, kuri vykdoma neturint galiojančio TIPK leidimo. Privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2018 m. gruodžio 3 d., tačiau pareiškėjo prašymu privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. vasario 4 d. ir iki 2019 m. kovo 4 d., t. y. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas maksimaliam įstatymo leidžiamam terminui. Taigi Privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2019 m. kovo 4 d.

Nors pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad ginčijamo Privalomojo nurodymo galiojimas ir vykdymas sukeltų didelę žalą, kurios atitaisymas būtų sudėtingas arba net neįmanomas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Privalomasis nurodymas, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, duotas dėl to, kad pareiškėjas vykdo ūkinę veiklą, įrašytą į Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme numatytą Planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašą (intensyvus kiaulių (sunkesnių kaip 30 kg) auginimas, jeigu joms laikyti yra 3 000 ir daugiau vietų; intensyvus paršavedžių auginimas, jeigu joms laikyti yra 900 ir daugiau vietų), neturėdamas galiojančio TIPK leidimo. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą, kad dėl tokios veiklos nėra ir negali būti padaryta žala aplinkai, dėl ko kyla abejonių, ar jas taikant nebūtų nepažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, kurio naratyvas Privalomojo nurodymo įvykdymo galimoms pasekmėms apibūdinti yra itin dramatiškas (suaugusių kiaulių ir paršelių nužudymas; paršavedžių abortavimas), nepateikė jokių duomenų, pavyzdžiui, kompetentingos institucijos išvados, kad ne ignoruojant, o realiai siekiant įvykdyti Privalomąjį nurodymą iki 2019 m. kovo 4 d., jo nurodytų pasekmių nebūtų buvę ir šiuo metu nėra galima išvengti (kiaulės, pasiekusios reikiamą amžių / svorį, skerdžiamos; paršavedės, kurių sėklinimas nebūtų tęsiamas, būtų skerdžiamos ar perkeliamos į kitas pareiškėjo ar kitų asmenų ūkinės veiklos vykdymo vietas, atitinkančias teisės aktų reikalavimus).

Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, iš jų – ir, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčo situacijoje nebūtų vienos iš privalomų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo sąlygų – prima facie (tikėtino) reikalavimo pagrįstumo pagrindimo, nėra svarbios, kadangi tikėtinas reikalavimo pagrįstumo pagrindimas yra tik viena iš būtinų tokių priemonių taikymo sąlygų, todėl, nesant pagrindo manyti, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, jų ir nebuvo pagrindo taikyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį, todėl naikinti nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, remiantis atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan