2022-06-01 Nr. AB-14795-3-62-3-03027-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2671-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03027-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė D. D. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 sprendimą Nr. 21S33540 (toliau – ir Sprendimas), 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1674 (toliau – ir Komisijos sprendimas), 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko 2021 m. liepos 3 d., pabėgusi iš savo kilmės valstybės dėl patirtų persekiojimų ir grasinimų. Po tėvo mirties pareiškėjos dėdė siekė atimti tėvų namus. Iš pradžių dėdė grasino pareiškėjos motinai, tačiau ji sunkiai susirgo ir mirė. Dėdė 2010 m. atėmė iš pareiškėjos tėvų namus, išprievartavo, po to dar kartą bandė išprievartauti ir išvarė iš namų. Dėdė su savo sūnumi apsigyveno pareiškėjos tėvų namuose, o ji išvyko pas močiutę, kuri gyveno kitame kaime. Pareiškėja ilgai pas močiutę gyventi negalėjo, močiutė gyveno labai skurdžiai, be to, persekiojo dėdė. Tuomet pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini), ten sutiko draugą vardu J. N., tačiau jų santykiams nepritarė jo šeima, todėl pareiškėjai vėl teko grįžti į (duomenys neskelbtini) pas močiutę. Pareiškėja neturi tėvų, močiutė sena, pareiškėja yra vienintelė jaunesniosios sesers viltis. Močiutė pardavė žemės sklypą, darė viską, kad padėtų, pasiūlė išvykti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja išvyko mokytis ir dirbti į (duomenys neskelbtini), tačiau ten neužteko pinigų, todėl, sužinojusi, kad galima pereiti (duomenys neskelbtini) sieną, pėsčiomis pateko į Lietuvą. Dokumentus su krepšiu pametė (duomenys neskelbtini) miške.

3. Pareiškėja Lietuvoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas prieglobstį suteikti atsisakė. Pareiškėja nesutiko su atsakovo priimtu Sprendimu, teigė, kad Migracijos departamento tyrimas atliktas atmestinai, paviršutiniškai, neįvertinus objektyvios kilmės šalies situacijos ir individualių pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Pareiškėjos vertinimu, ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė atvykimo priežastį – grasinimus ir dėl to galimą pavojų gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus grasinimus ir smurtą, nepaneigia grėsmės gyvybei ir sveikatai realumo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad, gavęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o pareiškėjos pasakojimas apie tariamus privataus asmens grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Teigė, kad įtariamas grasintojas (dėdė) nėra valstybinis subjektas, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jeigu kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jai suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar kad toks negalėjimas, nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

6. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika. Nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybė, jog kilmės valstybėje jai kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, t. y. ji neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs pareiškėjos individualias savybes ir tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, atsakovas konstatavo, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pabrėžė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė D. D., 2021 m. liepos 3 d. iš (duomenys neskelbtini) teritorijos pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo patvirtina, kad pareiškėja 2021 m. liepos 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento specialistė 2021 m. rugsėjo 24 d. atliko pareiškėjos apklausą. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) kaime šeimos namuose. Mirus tėvui ir motinai, ji liko su jaunesne seserimi ir močiute. Dėdė atėmė iš pareiškėjos tėvų namus, kai jai buvo septyniolika, dėdė ją išprievartavo, po to dar kartą bandė išprievartauti ir išvarė iš namų. Pareiškėja išvyko pas močiutę, kuri gyveno kaime. Dėdė nuolat jai grasindavo, kad nužudys, todėl pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini), ten sutiko draugą vardu J. N., tačiau jų santykiams nepritarė jo šeima. Pareiškėjai teko grįžo į (duomenys neskelbtini) pas močiutę. Teigė, kad (duomenys neskelbtini), jeigu neturi lėšų, neturi kas tave apgina, esi nesaugus. Močiutė pardavė žemės sklypą, darė viską, kad padėtų, močiutė ir jos draugas pasiūlė išvykti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atvyko į Lietuvą su draugu, kad galėtų studijuoti.

8.2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8.3. Pareiškėja Sprendimą apskundė ikiteismine tvarka. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 6K-1674 konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį naikinti, todėl nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės grindžiamos tik jos pačios pasakojimu. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie įvykius, paskatinančius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad pasakojimas yra abstraktus, nenuoseklus, o kai kuriais atvejais prieštaringas. Pareiškėja nurodė, kad konfliktas su dėde prasidėjo 2010 metais, kai mirė tėvas. Po motinos mirties, 2013 metais dėdė pasisavino visą jos tėvų palikimą, kai jai buvo septyniolika metų, ją išprievartavo. Kadangi pareiškėja gimusi (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, tai turėjo būti apie 2011 m. Pareiškėja teigė, kad po to dar kartą dėdė bandė ją išprievartauti ir išvarė iš namų (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja teismo posėdyje tvirtino, kad dėdė ją sistemingai prievartaudavo, mušdavo, tačiau vėliau tai paneigė ir nurodė, jog dėdė išprievartavo tik vieną kartą ir ketino išprievartauti dar vieną kartą. Pareiškėja nurodė, kad persikėlė pas močiutę, kuri gyveno tame pačiame kaime ir gyveno iki tol, kol išvyko į (duomenys neskelbtini). Ten sutiko draugą vardu J. N., tačiau jų santykiams nepritarė jo šeima, todėl, pagyvenusi keletą mėnesių, 2019 m. vėl grįžo į (duomenys neskelbtini) pas močiutę. Pareiškėja painiojosi, buvo nenuosekli pasakodama apie savo gyvenamąją vietą, mokslus. Nurodė, kad dėdė ją nuolat persekiojo, grasino, tačiau nepateikė jokių tokius grasinimus patvirtinančių įrodymų (telefoninių žinučių, laiškų ar pan.), negalėjo išsamiau paaiškinti, kaip grasinimai buvo vykdomi ir kaip jie paveikė jos gyvenimą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepaaiškino tariamo persekiotojo (jos dėdės) motyvų, tikslų, kam dėdei reikia nužudyti pareiškėją, kai po tėvų mirties jis pasiėmė visą palikimą, šeimos namus, ir kodėl tik 2020 m. gruodžio mėn. pareiškėja išvyko iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja daug kalbėjo apie sunkią materialinę padėtį po tėvų mirties, nurodė, kad išvyko dėl geresnio gyvenimo, siekdama mokytis ir dirbti. Apklausos metu nurodė, kad su draugu atvyko į Lietuvą.

10. Teismo vertinimu, vien tik prieglobsčio prašytojos istorija apie tariamo privataus asmens (dėdės) grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Pareiškėjos nurodytas grasintojas nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėja, galimai gindamasi nuo savo dėdės prievartos ir grasinimų, visų pirma turėjo galimybę kreiptis gynybos į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo jos nurodomo persekiojimo, grasinimo. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Tyrimo metu nenustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra beatodairiškas smurtas tokio aukšto lygio, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

11. Teismas pažymėjo, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėja yra pažeidžiamas asmuo, savaime nereiškia, kad prieglobsčio prašymas yra pagrįstas ir jai automatiškai turi būti suteiktas prieglobstis. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės.

12. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, jos vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Taigi, teismas nusprendė, kad pareiškėjos nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl ji neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl, kaip nurodė teismas, ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

13. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojos situacija įvertinta individualiai.

14. Tačiau teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Sprendime taip pat nutarta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dviejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metų laikotarpį.

16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Atitinkamai teisėta ir pagrįsta laikytina Komisijos sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista minėta Sprendimo dalis. Tačiau, teismo vertinimu, parinkus nepagrįstai ilgus laikotarpius dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. keičiant Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusi pareiškėjo skundo dalis teismo atmesta kaip nepagrįsta.

III. 17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

18. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Reguliarius kariškių ir policijos smurtas prieš civilius atspindi nebaudžiamumo kultūrą. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. Be to, 2021 m. rugsėjo mėn. (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas.

19. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra prekybos moterimis ir vaikais, tranzito ir paskirties šalis priverstinio darbo bei seksualinio išnaudojimo tikslais. (duomenys neskelbtini) nėra įstatymų, kurie saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą. Šiuo atveju atsakovas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos kilmės šalis tarptautinių žmogaus teisių organizacijų įvardijama kaip viena pavojingiausių moterims, tačiau atsakovas apie tai net neužsimena. Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos ir priverstinės santuokos duomenų, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjai jos kilmės šalyje esančios grėsmės.

20. Pareiškėja teigia, kas Sprendime atsakovas neatliko atskyrimo tyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti. Tuo atveju, jeigu nėra nustatoma, kad prieglobsčio prašytojui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, turi būti vertinama, ar tokiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga.

21. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

22. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus ir prieštaringas, todėl nesudaro pagrindo suteikti jai prieglobstį. Tačiau pareiškėja pažymi, kad yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturi išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką ir pasiprašiusi prieglobsčio, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėja nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Tai, kad pareiškėjos kilmės valstybėje nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga, pripažino ir atsakovas. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai.

23. Teigia, kad nors Sprendime atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė.

24. Pareiškėja apibendrina, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jo atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 21 sprendimo Nr. 21S33540, Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1674, kuriuo atmestas pareiškėjos dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

28. Pareiškėja prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus ir neproporcingus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikta nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

33. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

34. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

35. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjos pasakojimas dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus buvo abstraktus, nenuoseklus ir prieštaringas (nėra aiškūs nei tariamo persekiotojo tikslai, nei motyvai). Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog, grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjos sveikatai ar gyvybei grės konkretus pavojus.

40. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos, protestai, valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius, 2021 m. rugsėjo mėnesį įvyko karinis perversmas, tačiau nenurodo, kad konkrečiai ji buvo susidūrusi su minėtais veiksmais. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja dėl susiklosčiusios situacijos jos kilmės valstybėje galėjo jausti nesaugi, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, susijusio su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Šiuo atveju pažymėtina, kad Migracijos departamentui nustatyta pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjos norimais aspektais, ypač jei tokių aspektų pareiškėja nenurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausoje.

42. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, tyrimo metu nenustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra beatodairiškas smurtas tokio aukšto lygio, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjos, kaip moters, priskirti prie padidintos asmenų rizikos grupės pagal EPPB nustatytus reikalavimus, nes nėra objektyvių duomenų, kad kilmės šalyje pareiškėjai tik dėl jos padėties kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėjos atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjai draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki 2 metų. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas 2 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

46. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė