A-525-2247-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2247/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02138-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai O. L.,

pareiškėjos atstovui J. V.,

atsakovo atstovui Anai Daugienei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims T. S., V. S. (V. S.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims T. S., V. S. (V. S.) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. L. skundu (b.l. 1–2), kurį patikslino (b.l. 8–9), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 123 880 Lt turtinę ir 70 000 Lt neturtinę žalą.

Nurodė, kad T. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 39 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 114 straipsnio 2 dalimi, 116 straipsniu, buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimu asmeniui be pilietybės T.

S. buvo paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė ir pareiškėja buvo įpareigota T. S. prižiūrėti, išlaikyti bei ja rūpintis. Pažymėjo, kad ši sąlyga atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tačiau pareiškėja neturi jokių giminystės ryšių su T. S., todėl ši nuostata netaikytina. Nurodė, kad T. S. prašymu 2009 m. birželio 17 d. nutartimi alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas buvo pratęstas, o jam pasibaigus T. S. kreipėsi į teismą dėl termino pratęsimo, tačiau jos prašymas nebuvo išnagrinėtas, todėl pareiškėja iki šiol vykdo 2009 m. kovo 18 d. sprendimu ir 2009 m. birželio 17 d. nutartimi paskirtus įpareigojimus.

Pažymėjo, jog Migracijos valdybos prašymu ir savo iniciatyva sutiko prižiūrėti ir išlaikyti T. S. iki bus išspręstas klausimas dėl jos buvimo Lietuvos Respublikoje, t. y. iki bylų Nr. I-2772-562/2010 ir Nr. I-3307-5562/2010 pabaigos. Kadangi minėtos bylos jau išnagrinėtos, pareiškėjos įsipareigojimai pasibaigė. Pareiškėja teigė atsisakanti tęsti įsipareigojimus nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Teigė, jog T. S. ir V. S. teisinė padėtis traktuotina kaip neteisėtas buvimas (Įstatymo 23 str.) arba kaip neteisėtas gyvenimas (Įstatymo 39 str.), todėl jie turi būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Tuo tarpu Migracijos valdybos neteisėtas neveikimas daro tiesioginę įtaka žalos pareiškėjai atsiradimui. Pareiškėjos teigimu, turtinę žalą sudaro T. S. ir V. S. išlaikymo išlaidos. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja aiškino patraukimo atsakomybėn už nelegalų išlaikymą bei nuostolių neatlyginimo pavojumi. Pasak pareiškėjos, ji nuolat patiria stiprų emocinį sukrėtimą dėl Migracijos valdybos pareigūnų perspėjimų, jog pareiškėja bus patraukta atsakomybėn, jei nesutiks išlaikyti T. S. ir V. S. Taip pat pažymėjo, kad nei Migracijos valdyba, nei teismas nepaaiškino, kokiais būdais bus grąžinamos išlaikymo išlaidos.

Pareiškėjos įsitikinimu, įsipareigojimų įvykdymas reiškia, kad tarp jos ir Migracijos valdybos buvo sudaryta sutartis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu į skundą (b.l. 28–29) su skundu nesutiko.

Nurodė, jog T. S. ir V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau nesikreipė dėl leidimo gyventi išdavimo, gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai be galiojančių dokumentų, nedeklaravę gyvenamosios vietos, todėl 2007 m. birželio 22 d. T. S. buvo sulaikyta 48 valandoms, o 2007 m. birželio 23 d. teismo nutartimi buvo sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki gaus leidimą gyventi. Siekdama pakeisti minėtą teismo nutartį, T. S. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, kuris nusprendė jai taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, t. y. T. S. patikėta prižiūrėti Lietuvos Respublikos pilietei O. L. Pažymėjo, kad nagrinėjant šį T. S. prašymą Migracijos valdyba nebuvo proceso dalyviu. Nurodė, kad T. S. 2009 m. birželio 2 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės pratęsimo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi alternatyvios sulaikymui priemonės terminas buvo pratęstas dar 6 mėnesiams. Pažymėjo, kad pareiškėja tokiam teismo sprendimui neprieštaravo ir sutiko toliau prižiūrėti ir rūpintis T. S. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju Migracijos valdybos atstovė prašė teismo spręsti klausimą savo nuožiūra. Pabrėžė, jog Migracijos valdyba niekada nebuvo iniciatore T. S. taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, o V. S. niekada ir nebuvo skirta alternatyvi sulaikymui priemonė. Pažymėjo, jog pareiškėja savanoriškai sutiko apgyvendinti pas save T. S. ir ja rūpintis bei išlaikyti. Teisės aktai nenumato pareigos Migracijos valdybai sudarinėti sutartis su piliečiais dėl užsieniečių priežiūros ir išlaikymo, todėl Migracijos valdyba yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Nesutiko su neturtinės žalos, atsiradusios dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, reikalavimu, nes pareiškėjai nebuvo pradėta administracinės bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 2063 straipsnį. Be to, pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, remtasi tik abstraktaus pobūdžio paskaičiavimais. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog T. ir V. S. patys piktybiškai vengia gauti galiojančius Lietuvos Respublikoje dokumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepime į skundą (b.l. 62) nurodė, jog Migracijos valdyba neįrodė, kad jo padėtis atitinka Įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, todėl jis neprivalo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Tokiu atveju nuolatinės gyvenamosios vietos iš viso nėra ir negali būti. Pažymėjo, jog esant Įstatymo 23 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms, Migracijos valdyba turėjo jį sulaikyti ir išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, tačiau to nepadarė, taigi tai reiškia dvigubą neteisėtą neveikimą. Taip pat nurodė, kad savo padėtį Lietuvos Respublikoje vertina kaip buvimą Migracijos valdybos įkaitu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepime į skundą (b.l. 63–64) pateikė tokius pačius argumentus kaip ir V. S. atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, jog 2007 m. birželio 23 d. nutartyje nurodytas sulaikymo terminas apibrėžtas įvykiu, nors pagal Įstatymo 116 straipsnio 4 dalį jis turėjo būti apibrėžtas tikslia kalendorine data. Pažymėjo, kad įstatymuose nenustatyta, jog sulaikymą galima taikyti kaip priverstinę priemonę leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (b.l. 79–82) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.271, 6.246 – 6.249, 6.250 str.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį. Nustatė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato viršininko 2007 m. birželio 22 d. sprendimu asmuo be pilietybės T. S., vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, buvo sulaikyta 48 valandoms. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartimi T.

S. pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus teikimą buvo sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki ji gaus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-299-665/2009 tenkino T. S. prašymą skirti jai alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. teismas T. S. iki 2008 m. birželio 18 d. patikėjo prižiūrėti Lietuvos Respublikos pilietei O. L., įsipareigojusiai T.

S. rūpintis ir ją išlaikyti. Sprendime nurodyta, jog O. L., posėdžio metu apklausta kaip liudytoja, patvirtino, kad sutinka T. S. apgyvendinti pas save, ja rūpintis bei išlaikyti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi T. S. buvo pratęstas minėtos alternatyvios sulaikymo priemonės terminas 6 mėnesiams nuo 2009 m. birželio 19 d. Sprendime taip pat nurodyta, jog O. L. neprieštarauja toliau prižiūrėti T. S., ja rūpintis bei ją išlaikyti. Pažymėjo, kad tiek Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-299-665/2009, tiek ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartis yra galiojantys, neapskųsti ir įsiteisėję, todėl privalomi ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. atkreipė dėmesį į tai, jog Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A-299-665/2009 bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartyje nustatyta, jog pareiškėja O.

L. sutinka T. S. apgyvendinti pas save, ja rūpintis bei pastarąją išlaikyti. Be to, kaip matyti iš O. L. 2009 m. gruodžio 7 d. pareiškimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, pareiškėja net ir po alternatyvios sulaikymui priemonės termino pabaigos ir toliau neprieštaravo apgyvendinti bei išlaikyti T. S., nors to daryti ji neprivalėjo. Pažymėjo, jog T. ir V. S., kaip pati nurodo, išlaiko nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki šiol, nors pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-299-665/2009 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartį pareiškėja, jai sutinkant, buvo įpareigota apgyvendinti ir išlaikyti tik T.

S. nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. gruodžio 19 d. Tuo tarpu V. S. nebuvo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, todėl pareiškėja apskritai neturėjo jokios pareigos jo apgyvendinti bei jį išlaikyti. Padarė išvadą, kad pareiškėja savanoriškai, niekieno neverčiama, savo namuose apgyvendino bei išlaikė T. bei V. S. Tuo tarpu net ir ta aplinkybė, jog pareiškėja nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. birželio 18 d. bei nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 19 d. apgyvendinti bei išlaikyti T. S. buvo įpareigota teismo, nereiškia, kad šio apgyvendinimo ir išlaikymo išlaidos pareiškėjos patirtos ne savo noru, nes O.

L. pati sutiko su tokio įpareigojimo sąlygomis. Be to, kaip matyti iš Užsieniečių registracijos centro darbuotojų tarnybinių pranešimų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006, T. S. nenori legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje bei būdama darbingo amžiaus vengia savarankiškai rūpintis pragyvenimu bei savęs išlaikymu ir visą šią naštą perkelia pareiškėjai. Konstatavo, kad pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos.

Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos valdybos. Pažymėjo, kad šis sprendimas neužkerta kelio patirtų išlaidų atlyginimo reikalauti iš T. ir V. S. civilinio proceso tvarka.

III. Pareiškėja O. L. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 87–88), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo, taip pat prašo atlyginti 200 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymi, jog jos įsipareigojimas išlaikyti T. S. nėra apribotas. Pabrėžia, kad nors pareiškėjos atžvilgiu nėra Migracijos valdybos neteisėtų veiksmų, Migracijos valdyba yra tinkamas atsakovas byloje. Nurodo, jog kadangi turtinės žalos fakto šiuo metu neįmanoma nustatyti ir įrodyti, atsižvelgdama į CK 1.125 straipsnį, pareiškėja pakeičia skundo dalyką ir prašo laikyti skundo dalyku tik jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 92–93) prašo ištraukti jį iš trečiojo suinteresuoto asmens byloje dėl neveiksnumo pagal CK 1.16 straipsnio 2 dalį. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Remiasi CK 1.15 straipsnio 3 dalimi, 1.16 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, jog sandorio dėl jo veiksnumo nėra, todėl jis yra neveiksnus asmuo. Kadangi jo padėtį lėmė Migracijos valdybos veiksmai, būtent Migracijos valdyba ir turi prisiimti skolininko pareigas. Teigia, jog egzistuoja sutartis tarp pareiškėjos ir Migracijos valdybos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 94–95) prašo ištraukti ją iš trečiojo suinteresuoto asmens byloje dėl neveiksnumo pagal CK 1.16 straipsnio 2 dalį. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikiami tokie patys argumentai kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 96) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, jos naudai priteisti 123 880 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Žalos atsiradimą pareiškėja kildina iš, jos nuomone, neteisėtos Migracijos valdybos veiklos, dėl kurios, ji savo namuose apgyvendino, rūpinosi ir išlaikė du Lietuvos Respublikos pilietybės ir leidimų gyventi neturinčius asmenis − T. ir V. S., jais rūpinosi, išlaikė. Pirmosios instancijos teismui skundą atmetus kaip nepagrįstą, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo atsisako reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo, tačiau prašo atlyginti 200 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos reikalavimas kildinamas iš valstybės pareigos atlyginti žalą, t. y. viešosios deliktinės atsakomybės, nagrinėjamu atveju svarbu išanalizuoti šios atsakomybės sampratą ir sąlygas jai atsirasti.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tiria šių sąlygų buvimo klausimą.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir administracinių teismų praktiką, pirmiausia aptartina, ar nagrinėjamu atveju Migracijos valdyba atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (byla Nr. A17-499/2007).

Pareiškėja, kaip minėta, jos patirtą žalą sieja su Migracijos valdybos T. ir V. S. neišduotais leidimais gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos manymu T. ir V. S. išdavus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, ji nebūtų turėjusi jų apgyvendinti, rūpintis ir išlaikyti. Tačiau, remiantis byloje surinkta medžiaga, darytina išvada, jog pareiškėjos reikalaujama priteisti žala nėra susijusi su Migracijos valdybos veiksmais. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad leidimai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti būtent dėl T. ir V.

S. veiksmų, o alternatyvi sulaikymui priemonė – T. S. apgyvendinimas pas pareiškėją – paskirta ir pratęsta T. S. prašymu, pareiškėjai sutinkant. Tokia išvada darytina pirmiausia todėl, kad tam, jog asmeniui būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Migracijos valdybą, pateikdamas prašymą, turi jis pats (Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis), t. y. Įstatymas Migracijos valdybai nenustato pareigos ieškoti tokių asmenų ir savarankiškai inicijuoti leidimo išdavimo procedūrą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad T. ir V.

S. prašymų leidimui išduoti nėra padavę. Priešingai, Migracijos valdybai nustačius, kad T. ir V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, nesikreipė dėl leidimo gyventi išdavimo, neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje be galiojančių asmens dokumentų ir nedeklaravę gyvenamosios vietos, T. S. buvo sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki gaus leidimą gyventi (b.l. 31-33) ir jai keletą kartų buvo išaiškinta jos teisinė padėtis, suteikta informacija apie tai, kad ji gali gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir asmens be pilietybės dokumentus, paaiškinta kokius dokumentus ji turi pateikti, kad juos gautų.

Tačiau T. S. nurodė, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jai nereikalingas (b.l. 41-48). Nesutikdama su sprendimu ją sulaikyti ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre iki gaus ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje ir siekdama jį pakeisti, pati T. S. taip pat kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, kuris nusprendė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – patikėti ją prižiūrėti, rūpintis ir apgyvendinti pareiškėjai. Suėjus terminui, per kurį buvo taikoma alternatyvi priemonė, T. S. dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, kuris alternatyvios priemonės terminą pratęsė dar 6 mėnesiams, bet nesiėmė veiksmų leidimo gyventi išdavimo procedūrai pradėti.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos valdyba vykdė savo funkcijas, ir būtent T. S. ėmėsi teisinių veiksmų, kad Migracijos valdybos sprendimas būtų panaikintas, o tolesnių veiksmų savo buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimui nesiėmė. Tos aplinkybės, jog T. S. tinkamai įgyvendino savo teisių gynimo teisme procedūrą (teikdama prašymus keisti taikomą priemonę alternatyvia), ir šios bylos eigoje T. ir V. S. tinkamai ir pakankamai profesionaliai atstovavo save, leidžia daryti išvadą, jog jie yra pakankamai žinių savo teisėms ginti turintys asmenys, todėl jų neveikimas − veiksmų siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nesiėmimas − vertintini kaip būtent jų pasirinktas elgesio variantas, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti Migracijos vadybos pareigų nevykdymo.

Taip pat pažymėtina, jog neteisėtais Migracijos valdybos veiksmai negali būti pripažįstama tai, kad už T. ir V. S. išlaikymą pareiškėjai nebuvo mokama kompensacija, nes apgyvendinti, rūpintis ir prižiūrėti T. S. pareiškėja sutiko pati, savo sutikimą išreikšdama tiek teismo posėdžio Švenčionių rajono apylinkės teisme, tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme metu. Dėl pareiškėjos prisiimamų pareigų Migracijos valdyba neįsipareigojo mokėti kompensacijos, tokia pareiga Migracijos valdybai nėra nustatyta ir įstatymais. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog V. S. išlaikymo, rūpinimosi ir apgyvendinimo pareiškėjos lėšomis klausimas teismuose visai nebuvo spendžiamas, todėl jokių iš įsiteisėjusio teismo sprendimo ar kitų dokumentų kilusių prievolių pareiškėja neturėjo. Jos leidimas kartu su V. S. jos namuose ir jos lėšomis gyventi ir T. S. yra visiškai savarankiškas. Šiam leidimui niekaip nedarė ir negalėjo daryti įtakos Migracijos valdybos veiksmai.

Taigi, remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos valdyba neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju neatliko. Dėl šios priežasties, nustačius, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti (dėl kitų atsakomybės sąlygų, nustačius jog bent vienos jų nėra, pasisakyti netikslinga), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos valdybos atsakomybė nekyla, o prašymas priteisti iš jos veiksmų kildinamą žalą nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė