2013-02-28 Nr. AB-200-3-63-3-00248-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-553/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00248-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Kretingos rajono savivaldybės atstovui A. G.,

trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovei R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Aplinkos ministerijai, Kretingos rajono Vaineikių medžiotojų klubui, Kretingos medžiotojų klubui „Briedis“, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos rajono skyriaus medžiotojų klubui „Minija“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 12.40-N17-9, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti į biudžetą 12 598,16 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atliko Kretingos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir Specialioji programa) 2009 metų lėšų panaudojimo patikrinimą ir 2010 m. lapkričio 29 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, jog Specialiosios programos 12 598,16 Lt lėšų suma panaudota ne pagal tikslinę paskirtį. Su tokiomis išvadomis negalima sutikti, nes patikrinimo akte klaidingai traktuojama, jog medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, įgyvendinantys žalos prevencijos priemones. Medžioklės būreliams Specialiosios programos lėšos buvo skirtos vadovaujantis Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, pagal kurią medžiotojų būreliai laikomi medžioklės plotų naudotojais. Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas suteikia medžioklės plotų naudotojams teisę gauti finansinę pagalbą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patikrinimo akte nėra patikrinime dalyvavusių asmenų parašų, taip pat su juo nesupažindintas savivaldybės meras.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos įpareigojimą, 2010 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. sausio 5 d. raštais pareiškėjui pasiūlė ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas (12 598,16 Lt) per 3 mėnesius pervesti į valstybės iždo sąskaitą. Pareiškėjui neįvykdžius reikalavimo, atsakovas dar kartą pasiūlė pervesti lėšas į valstybės biudžetą iki 2011 m. gegužės 31 d. Lėšų ir tada nepervedus, vadovaujantis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl jų išieškojimo iš turto. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai jam nesuteikia teisės vertinti Aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių institucijų priimtų sprendimų (lėšų panaudojimo patikrinimo aktų išvadų) teisėtumo ir pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalis įtvirtina medžioklės plotų naudotojo sąvoką, o Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme kalbama apie miškų savininkus, valdytojus ar naudotojus. Miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai bei medžioklės plotų naudotojai nėra tapačios sąvokos, todėl savivaldybė, skirdama medžiotojų būreliams Specialiosios programos lėšas, pažeidė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad patikrinimo aktas buvo pateiktas susipažinti ir pasirašyti atitinkamiems Kretingos rajono savivaldybės administracijos tarnautojams bei savivaldybės merui, tačiau šie asmenys pasirašyti atsisakė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad medžioklės plotų naudotojo bei miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžiotojų būreliai negali būti finansiškai remiami Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos rajono skyriaus medžiotojų klubas „Minija“ su pareiškėjo skundu sutiko.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčijamu atsakovo sprendimu nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo sumą, kuri susidarė panaudojant lėšas ne Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytiems tikslams. Šis faktas buvo nustatytas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktu. Pareiškėjo keliamo ginčo esmė – minėto patikrinimo akto teisėtumas. Svarbiausias šio ginčo klausimas – kas gali būti Specialiosios programos lėšų naudotojais.

Teismas nurodė, kad iš Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11, 12, 13 ir 14 dalių, Miškų įstatymo 2 straipsnio 7, 10-12 dalių nuostatų sisteminės analizės darytina išvada, jog sąvoka „miško naudotojai“, minima Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme, nėra tapati sąvokai „medžioklės plotų naudotojai“. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, o ne miško ištekliais, kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Be to, Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalis patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms.

Teismas nurodė, kad Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato medžioklės plotų naudotojų teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams.

Tuo tarpu Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ar naudotojus. Medžiotojų būreliai, kaip medžioklės plotų naudotojai, paramą galėtų gauti pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą.

Todėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Kretingos rajono savivaldybė netinkamai panaudojo Specialiosios programos lėšas, skirdama jas medžiotojų būreliams, kurie negali būti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudotojai. Teismas nurodė, kad iš nagrinėjamu atveju surašyto patikrinimo akto matyti, jog patikrinime dalyvavę savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioti asmenys nėra pasirašę minėtame akte. Taip pat nėra pasirašęs, kad susipažino su šiuo aktu, ir Kretingos rajono savivaldybės meras.

Patikrinimo akte nėra žymos, kad minėti asmenys būtų atsisakę pasirašyti. Šios aplinkybės formaliai turėtų būti laikomos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7.5 bei 7.6 punktų pažeidimu, tačiau byloje yra pateiktas Kretingos rajono savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. (6.27)D3-4903, adresuotas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuriame nurodoma, jog Kretingos rajono savivaldybė susipažino su 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu ir aktą pasirašyti atsisako.

Iš to darytina išvada, jog Kretingos rajono savivaldybės administracijos įgalioti asmenys bei savivaldybės meras buvo supažindinti su patikrinimo aktu, o tai, jog atsisakymas nuo parašų neįformintas nustatyta tvarka, nelaikytina esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą konstatuoti, kad patikrinimo aktas neteisėtas. Teismas nurodė, kad ginčijamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas yra priimtas vadovaujantis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi.

Panaikinti šį sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra įtvirtinta teisė medžioklės plotų naudotojams Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Įstatymų leidėjas minėta teisės norma suteikia teisę medžioklės plotų naudotojams gauti paramą visiems Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme įtvirtintiems tikslams, neapsiribojant vien medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimu. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nesiaiškino, kokiam tikslui buvo panaudotos lėšos, skirtos medžioklės plotų naudotojams. Byloje buvo pateikti įrodymai apie gautų lėšų panaudojimą biotechninių priemonių įrengimui, tačiau teismas jų netyrė. Tuo tarpu, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta biotechninių priemonių sąvoka, darytina išvada, jog medžioklės plotų naudotojai, panaudodami Specialiosios programos lėšas biotechninėms priemonėms įrengti, gerino medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime liko neaptarta ir aplinkybė, jog Klaipėdos regiono aplinko apsaugo departamentas atliko du patikrinimus dėl Kretingos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialios programos priemonių vykdymo, kurių išvados yra priešingos. Nėra duomenų, kad kuris nors iš patikrinimo aktų būtų panaikintas, todėl darytina išvada, kad jie abu yra galiojantys. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Klaipėdos regiono aplinko apsaugos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis gero administravimo principu, privalėjo surašyti patikrinimo aktą tinkamai, nes iš šio akto pažeidėjui kyla neigiamos pasekmės. Patikrinime dalyvavusių asmenų ir mero atsisakymo pasirašyti patikrinimo aktą tinkamas neįforminimas laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, pagal Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą. Iš Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalių, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatų matyti, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jo surašytas patikrinimo aktas buvo pateiktas susipažinti ir pasirašyti Kretingos rajono savivaldybės administracijos atitinkamiems tarnautojams ir savivaldybės merui, tačiau šie asmenys atsisakė pasirašyti. Apie tai, kad minėti asmenys atsisako pasirašyti, patikrinimo akte nebuvo pažymėta, nes Kretingos rajono savivaldybės meras pasakė, jog atsisakymo pasirašyti priežastis išdėstys atskirame rašte. Tokį raštą Kretingos rajono savivaldybės meras vėliau ir pateikė. Esant šioms aplinkybėms, atsisakymo nuo parašų neįforminimas Rekomendacijų 7.6 punkte numatyta tvarka nelaikytinas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą konstatuoti, kad patikrinimo aktas yra neteisėtas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad aplinkybė, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte neįformintas, kaip numatyta Rekomendacijų 7.6 punkte, patikrinime dalyvavusių asmenų atsisakymas pasirašyti, negali būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu. Be to, Rekomendacijos nelaikytinos norminiu teisės aktu. Jos tik pasiūlo atitinkamiems viešojo administravimo subjektams elgtis tam tikru būdu. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, pagal Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą. Iš Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalių, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatų matyti, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 12.40-N17-9, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos išieškoti į biudžetą 12 598,16 Lt.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sprendimą išieškoti minėtą sumą priėmė atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11798, kuriuo prašoma išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 12 598,16 Lt sumą. 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11798 Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui pateikė vadovaudamasi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui patikrinus Kretingos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą ir 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu konstatavus, jog pareiškėjo lėšos medžiotojų klubams „Briedis“, „Minija“ ir „Vaineikiai“ buvo skirtos nesilaikant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžiotojų būreliai ir klubai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Pareiškėjas nesutinka su minėta išvada, teigdamas, kad medžioklės klubai, sistemiškai vertinant Miškų įstatymo ir Medžioklės įstatymo nuostatas, laikytini teisėtais miško naudotojais, t. y. laikytini tinkamu subjektu savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšoms gauti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju administracinę procedūrą dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu administraciniu aktu laikytinas ne Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti atitinkamas sumas ne ginčo tvarka, bet minėtas Aplinkos ministerijos, įvertinusios Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pateiktą patikrinimo aktą, teikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo ji prašė išieškoti Kretingos rajono savivaldybės netinkamai panaudotas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ne ginčo tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, išaiškino, jog tokio pobūdžio bylose Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes iš esmės yra individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti regiono aplinkos apsaugos departamento nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas. Todėl būtent Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) Valstybinei mokesčių inspekcijai išieškoti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ne ginčo tvarka pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu. Tokios išvados teismas priėjo įvertinęs Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų nuostatas bei Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, t. y. konstatavęs, jog vadovaujantis teisiniu reguliavimu Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, priešingai – jos funkcija apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu). Be to, minėtoje nutartyje buvo konstatuota, jog Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas), kaip individualus teisės aktas turi būti vertinamas kartu su atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktu, nes būtent šis aktas yra kontrolės dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo proceso metu atsiradęs ir faktinę situaciją bei pagrindą Aplinkos ministerijos raštui apibrėžiantis dokumentas.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus bei tai, jog Aplinkos ministerijos prašymo (teikimo) pripažinimas individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjui galimybių ginti įstatymo saugumo intereso, nes kitoks aiškinimas suponuotų konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, kai bylos šaliai būtų taikoma taisyklė, kuri neegzistavo jo kreipimosi į teismą metu, teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 12.40-N17-9 teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pasisako ir dėl Aplinkos ministerijos prašymo (teikimo), t. y. ginčas išspręstinas iš esmės.

Teisėjų kolegija, vertindama Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11798 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų sumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, jog šio prašymo (teikimo) pagrindu esančiame Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte nustatyta, jog pareiškėjo lėšos, skirtos medžiotojų klubams „Briedis“, „Minija“ ir „Vaineikiai“ buvo skirtos ne pagal tikslinę paskirtį, nes lėšas galima skirti tik parkų, miškų sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkams, valdytojams ir naudotojams, t. y. nesilaikant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs bei išanalizavęs Medžioklės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas, pagrįstai konstatavo, jog medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžiotojų būreliai, kurie pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį laikomi medžioklės plotų naudotojais, negali būti finansiškai remiami Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Aplinkos ministerijos prašyme (teikime) yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte nustatytas aplinkybes), pateikiamas teisinis pagrindas (Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte nustatytais duomenimis ir teiginiais. Taigi pagrindo išvadai, jog šiuo atveju buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, taip pat nėra.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teisėtu savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo kitais nei Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslais, pažymėtina, kad jie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Be to, Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. gruodžio 2 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymai „Dėl lėšų skyrimo“ (b. l. 16-18) patvirtina, jog lėšos medžiotojų būreliams buvo skirtos žalos prevencijos priemonėms, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, įgyvendinti, taigi iš esmės pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi ir pareiškėjo argumentai apie tai, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte nėra patikrinime dalyvavusių asmenų parašų, nes, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje yra pateiktas Kretingos rajono savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. (6.27)D3-4903, adresuotas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuriame nurodoma, jog Kretingos rajono savivaldybė susipažino su 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu ir aktą pasirašyti atsisako (b. l. 89). Taigi Kretingos rajono savivaldybės administracijos įgalioti asmenys bei savivaldybės meras buvo supažindinti su patikrinimo aktu, todėl vien tik nurodytas formalus procedūrinis pažeidimas dėl atsisakymo nuo parašų neįforminimo nustatyta tvarka, nepaneigia patikrinimo akto teisėtumo. Be to, nėra reikšminga ir tai, kad patikrinimas aptariamu atveju buvo atliktas du kartus ir pirmuoju atveju (2010 m. birželio 9 d. patikrinimo aktu Nr. LT28-31) Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas jokių pažeidimų lėšų skirstyme neužfiksavo, nes tai savaime nesukuria prielaidų teigti, jog pažeidimų nebus užfiksuojama ir ateityje, o nagrinėjamai bylai yra aktualus vėlesnis – 2010 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktas, kuriuo, kaip minėta, pagrįstai nustatytas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų nurodytiems medžiotojų klubams neteisėtumas.

Nors pareiškėjas nekelia klausimų dėl nagrinėjamo administracinio akto vykdymo proceso taisyklių pažeidimo, taip pat pastebėtina, jog ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda į gautą Aplinkos ministerijos prašymą), pateiktas teisinis pagrindas (Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodomi motyvai, t. y. kad Kretingos rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per trijų mėnesių terminą bei pakartotinai pasiūlytą vieno mėnesio terminą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė