f37c9ffc-77ea-427d-a9e2-adc4b79ef672 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I1-4774-983/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02816-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.2 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 17 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Å ipkauskienė, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui V. L., teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V. L. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas V. L. su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 40–51), kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), 5 000 Eur neturtinę žalÄ . Skunde paaiÅ¡kina, kad 2020 m. kovo 14 d. Vyriausybė visoje Lietuvoje paskelbė karantinÄ , kurio metu buvo negalimi jokie kontaktai (ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai) su artimaisiais. Nurodo, kad Å¡ių draudimų privalėjo laikytis iki kol bus atÅ¡auktas karantinas, tačiau 2020 m. birželio mėnesį Vyriausybei atÅ¡aukus karantinÄ , Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) toliau draudė pareiÅ¡kėjui pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais.

PareiÅ¡kėjas pasipiktinęs, nes Vilniaus PN nuolat lankosi „Caritas“ atstovai, ugdymo specialistai, kitų tarnybų darbuotojai, įvairÅ«s darbininkai, PN parduotuvės darbuotojos ir pan. Jie atvykdavo į darbÄ iÅ¡ laisvės, todėl nebuvo garantijos, kad jie nesirgo COVID-19. Minėtiems asmenims nereikėjo laikytis ir saugumo reikalavimų (iki 2020 m. liepos 31 d. minėti asmenys į darbÄ ateidavo nedėvėdami apsauginių kaukių ar pirÅ¡tinių, nebuvo naudojamas dezinfekcinis skystis, nesilaikoma saugaus atstumo).

Pažymi, kad minėti asmenys galėjo užkrėsti nuteistuosius, nes nuolat su jais kontaktavo. Teigia, jog nuo karantino pabaigos iki 2020 m. rugpjūčio 5 d., aukščiau minėtiems asmenims (darbuotojams) nebuvo jokių draudimų lankytis Vilniaus PN, todėl pareiÅ¡kėjas manė, kad nebus jokių kliūčių susitikti ir su savo sutuoktine bei mažamečiais vaikais. PareiÅ¡kėjas žodžiu kreipdamasis į Vilniaus PN administracijÄ dėl susitikimo su artimaisiais gavo neigiamÄ atsakymÄ , todėl su praÅ¡ymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijÄ .

PareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas buvo persiųstas Departamentui, kuris iÅ¡nagrinėjęs praÅ¡ymÄ nurodė, jog dėl paskelbtos ekstremalios situacijos Å¡alyje, nuteistųjų lankymas nerekomenduojamas. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad draudimas pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su žmona ir kontaktiniais pasimatymais su vaikais, diskriminuoja jį ir artimuosius. Mano, jog Lietuvos Respublikoje turi galioti visiems vienodi įstatymai, todėl atÅ¡aukus karantinÄ , turėjo bÅ«ti suteikta teisė į pasimatyti.

PareiÅ¡kėjas pateikia pavyzdį, kad atÅ¡aukus karantinÄ Å¾monės galėjo lankyti artimuosius esančius senelių namuose ar ligoninėse, tačiau kalinimo įstaigose tai daryti buvo draudžiama, todėl mano, jog buvo diskriminuojamas tiek jis, tiek jo artimieji. Mano, jog aukščiau iÅ¡vardinti asmenys, kurie nuolatos lankydavosi Vilniaus PN yra tokie patys žmonės kaip ir jo žmona ar vaikai, tačiau dėl diskriminacinio Departamento požiÅ«rio iÅ¡ pareiÅ¡kėjo žmonos ir jo vaikų buvo atimta galimybė po ilgo laiko pasimatyti, pabendrauti, pabÅ«ti kartu, apsikabinti.

Pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, įvairiais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir mano, kad negalėdamas pasimatyti ir turėti artimo fizinio kontakto su žmona, buvo kankinamas, patyrė kančias nematydamas savo mažamečių vaikų. Teigia, kad Departamentas negerbė jo teisių ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, Konvencijos 1 ir 3 straipsnius.

PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ to, kad negalėdamas pasimatyti su žmona ir vaikais patyrė papildomų neigiamų dvasinių iÅ¡gyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomÄ diskomfortÄ , kurių nebÅ«tų patyręs jeigu bÅ«tų buvęs skirtas ilgalaikis pasimatymas su žmona ir kontaktinis pasimatymas su vaikais. Taip pat nurodo, kad patyrė neapsakomas nežmoniÅ¡kas dvasines bei vidines kančias, nepakenčiamus skausmus, iÅ¡gyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresijÄ , pablogėjo pareiÅ¡kėjo savivertė ir savijauta, tapo dirglus bei irzlus ir dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjas prašė skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais.

Papildomai nurodė, kad trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais nebuvo draudžiami ir jis turėjo galimybę pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų metu. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįsta. Atsiliepime nurodo, kad nuteistųjų ir suimtųjų asmenų lankymo pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose draudimas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Nurodo, kad Kalėjimų departamento direktorius 2020 m. birželio 17 d.

įsakymu Nr. V-167 „Dėl rekomendacijų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžiÄ Å¡ių įstaigų veiklÄ valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu, patvirtinimo“ patvirtino Rekomendacijas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžiÄ Å¡ių įstaigų veiklÄ valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu (toliau – Rekomendacijos).

PaaiÅ¡kina, kad atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ , laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. liepos 29 d. nuteistiesiems ir suimtiesiems asmenims suteikiamų pasimatymų tvarkÄ nustatė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK), Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtintos Rekomendacijos. Pažymi, kad Departamentas iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ , 2020 m. liepos 20 d. raÅ¡tu Nr. 2S-2579 pateikė pareiÅ¡kėjui iÅ¡samų atsakymÄ , nurodydamas ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo priežastis.

Teigia, jog jeigu minėtas atsakymas pareiÅ¡kėjo netenkino, jis, vadovaudamasis BVK 183 straipsniu, turėjo teisę jį skųsti apygardos administraciniam teismui, tačiau to nepadarė. Departamentas nurodo, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galėjo bÅ«ti pažeistos pareiÅ¡kėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Teigia, kad pareiÅ¡kėjas nepagrindė praÅ¡omos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalÄ patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik abstrakčiais faktais, neįrodė esant bÅ«tinųjų vieÅ¡osios civilinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų.

Departamentas mano, kad pareiÅ¡kėjo skunde nurodytas praÅ¡ymas priteisti neturtinę žalÄ neturi bÅ«ti tenkinamas. Teismas konstatuoja: Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiÅ¡kėjui, kuriÄ pareiÅ¡kėjas kildina iÅ¡ to, kad atÅ¡aukus karantinÄ Lietuvos Respublikos teritorijoje, jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su sutuoktine bei mažamečiais vaikais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – Nutarimas dėl ekstremalios situacijos paskelbimo) buvo nuspręsta nuo 2020 m. vasario 26 d. paskelbti valstybės lygio ekstremaliÄ jÄ situacijÄ visoje Å¡alyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas dėl karantino paskelbimo) laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo paskelbusi karantinÄ Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurio metu buvo ribojamas judėjimas tarp Å¡alių, neteikiamos bÅ«tiniausios paslaugos ir taikyti kiti apribojimai. 2020 m. birželio 17 d.

Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo atÅ¡auktas karantinas, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ iÅ¡liko galioti, todėl ekstremali situacijoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės buvo paskelbta ir galiojo iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ dienos. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliÄ jÄ situacijÄ , karantinÄ arba įvedus nepaprastÄ jÄ padėtį, Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigÅ«nas, turi teisę, pranešęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu laikinai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremalios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atÅ¡aukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti kitų asmenų patekimÄ Ä¯ pataisos įstaigas (5 punktas).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtino Rekomendacijas, kurių 15 punkte nurodyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų ir išvykų į namus. Rekomendacijų 16 punkte nustatyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus, užtikrinant, kad atvykstantiesiems būtų matuojama kūno temperatūra, reikalaujama dėvėti apsaugos priemones, užtikrinti, kad pasimatymo patalpoje būtų rankų dezinfektanto ir po kiekvieno pasimatymo patalpa būtų dezinfekuojama.

Taip pat nustatyta, kad darbuotojai, atliekantys į pasimatymÄ atvykusių asmenų patikrinimÄ , privalo dėvėti apsaugos priemones. Rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad turi bÅ«ti užtikrinama, jog įstaigoje dirbtų tik sveiki darbuotojai, neturintys Å«mių virÅ¡utinių kvėpavimo takų infekcijų, Å«mių žarnyno infekcijų ir kitų užkrečiamųjų ligų požymių. Atliekant įeinančių į laisvės atėmimo vietos įstaigas asmenų ir jų daiktų patikrinimus, bekontakčiais termometrais matuoti įeinančių (o iÅ¡einančių – pagal poreikį, esant įtarimams ar praÅ¡ymams) asmenų kÅ«no temperatÅ«rÄ , nedelsiant reaguoti į tikrinamų asmenų sveikatos nusiskundimus.

Darbuotojų sveikata turi bÅ«ti nuolat stebima – atkreipiamas dėmesys į perÅ¡alimui bÅ«dingus simptomus. PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, jog po karantino pabaigos jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su žmona ir kontaktiniais pasimatymais su vaikais, todėl buvo diskriminuojamas tiek jis, tiek jo artimieji. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiÅ¡kėjas neginčija draudimo į ilgalaikius pasimatymus karantino laikotarpiu, todėl apie minimÄ laikotarpį teismas nepasisako.

Pažymėtina, jog nuo 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikoje buvo atÅ¡auktas karantinas, tačiau Lietuvos Respublikoje paskelbta valstybinio lygio ekstremalioji situacija iÅ¡liko galioti. Atsižvelgęs į tai, kad BVK 119 straipsnio 2 dalis paskelbus valstybės lygio ekstremaliÄ jÄ padėtį suteikia teisę Departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigÅ«nui, praneÅ¡us Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu, ne ilgiau kaip iki ekstremalios situacijos pabaigos, visoje arba dalyje pataisos įstaigų sutabdyti arba apriboti kitų asmenų patekimÄ Ä¯ pataisos įstaigas (5 punktas), o Departamento direktorius Rekomendacijų 16 punktu nustatė iki atskiro jo nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus, teismas konstatuoja, kad Departamentas nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgdamas į valstybės lygiu paskelbtÄ ekstremaliÄ situacijÄ , naudodamasis BVK 119 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintais reikalavimais, teisėtai ir pagrįstai apribojo kitų asmenų patekimÄ Ä¯ pataisos įstaigas, o tiksliau, nustatė leistinÄ maksimalų vienos valandos bekontaktį trumpalaikį pasimatymÄ nuteistiesiems.

Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjui, prieÅ¡ingai nei Å¡is teigia skunde, nebuvo uždrausta teisė bendrauti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais. BVK 102 str. nustato nuteistųjų teisę paskambinti telefonu ir bendrauti su artimaisiais, taip pat nuteistiesiems yra sudarytos sÄ lygos bendrauti su artimaisiais laiÅ¡kais, pareiÅ¡kėjui nebuvo uždrausta teisė ir į trumpalaikius, bekontakčius pasimatymus. PareiÅ¡kėjas neteikė skundų dėl draudimo skambinti, raÅ¡yti laiÅ¡kus, pasinaudoti trumpalaikiais pasimatymais, todėl preziumuojama, kad pareiÅ¡kėjas tai galėjo daryti, todėl konstatuotina, jog jo teisė bendrauti su artimaisiais nebuvo apribota.

Byloje nėra duomenų, o ir pareiÅ¡kėjas skunde nenurodo, jog kreipėsi dėl trumpalaikio, bekontakčio pasimatymo su artimaisiais ir tokio pasimatymo galimybė jam nebuvo suteikta. Atsižvelgiant į tai kas iÅ¡dėstyta, konstatuojama, kad pareiÅ¡kėjui teisėtai ir pagrįstai dėl paskelbtos valstybinio lygio ekstremalios situacijos nebuvo suteikta teisė į ilgalaikį pasimatymÄ , todėl pareiÅ¡kėjo skundo argumentai Å¡iuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjas taip pat nurodo, kad draudimas pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais jį diskriminuoja ir todėl, nes atÅ¡aukus karantinÄ Å¾monės galėjo lankyti artimuosius esančius senelių namuose ar ligoninėse.

Teismas pažymi, jog Vilniaus PN yra pavaldÅ«s Departamentui, o Departamento direktorius, dėl paskelbtos ekstremalios padėties, nepažeisdamas BK 119 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijose nurodė laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trumpalaikius pasimatymus. Teismas pažymi, kad senelių namai ar ligoninės nėra pavaldžios Departamentui, todėl jos nesivadovauja BVK ar Departamento direktoriaus Rekomendacijomis. Ligoninių bei senelių namų tvarkÄ ekstremalios situacijos metu reglamentuoja kitos institucijos ir kiti teisės aktai, todėl nelogiÅ¡ka lyginti dvi, visiÅ¡kai skirtingas institucijas ir tvarkÄ jų viduje.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui buvo draudžiami tik ilgalaikiai pasimatymai, tuo tarpu bekontakčiai ir trumpalaikiai pasimatymai buvo leidžiami, pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis turėjo galimybę pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų metu, todėl pareiškėjo argumentai, jog jo negalėjo lankyti sutuoktinė su mažamečiais vaikais prieštarauja jo skunde išsakytiems teiginiams. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad po karantino Vilniaus PN nuolat lankėsi įvairių tarnybų atstovai, bei darbuotojai, kurie buvo atėję iš laisvės ir nenaudojo apsaugos priemonių, todėl galėjo užkrėsti tiek jį, tiek kitus nuteistuosius.

Pažymėtina, kad nei Nutarime dėl ekstremalios situacijos paskelbimo nei kituose teisės aktuose nebuvo nurodymo įkalinimo įstaigų darbuotojams dirbti nuotoliniu bÅ«du, todėl darbuotojai nuolat lankėsi Vilniaus PN vykdydami savo darbo funkcijas. Atkreiptinas dėmesys ir į Rekomendacijų 5 punktÄ , kuriame numatyta, kad įstaigos darbuotojų sveikata buvo nuolat stebima, taip pat matuojama kÅ«no temperatÅ«ra, Rekomendacijų 6 punktÄ , kuriame nustatyta, kad darbuotojai turintys tiesioginį kontaktÄ su nuteistaisiais ar suimtaisiais privalo naudoti apsaugos priemones.

Teismas pažymi, kad darbuotojai lankėsi Vilniaus PN, nes privalėjo vykdyti jiems priskirtas darbo funkcijas, taip pat dėl nuteistųjų asmenų privalomos priežiūros ir gerovės. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ankstesnių pareiškėjo nusiskundimų, jog Vilniaus PN darbuotojai nedėvėjo apsaugos priemonių, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo, kuris konkretus darbuotojas, kokiu metu nedėvėjo apsaugos priemonių. Svarbu paminėti ir tai, kad Vilniaus PN nebuvo fiksuoti susirgimai COVID-19.

Teismas atsižvelgdamas į tai kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjo teiginiai dėl darbuotojų buvimo ir apsaugos priemonių nedėvėjimo Vilniaus PN yra abstraktÅ«s, deklaratyvaus pobÅ«džio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė Å¡ias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigÅ«nų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra bÅ«tina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklÄ , buvo pažeistos, kaip bÅ«tent Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalÄ , atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai jÄ darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvÅ«s, o ne mažareikÅ¡miai ar smulkmeniÅ¡ki, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiÅ«riu ir gali bÅ«ti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobÅ«dį, pakenkimo intensyvumÄ , trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sÄ lygomis, patiria neturtinę žalÄ , kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009).

Å i aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieÅ¡ LietuvÄ , 871/02). Nors pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ to, kad jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su sutuoktine bei mažamečiais vaikais dėl ko jis patyrė papildomus neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomÄ diskomfortÄ , kurių nebÅ«tų patyręs jeigu bÅ«tų galėjęs turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona ir kontaktinius pasimatymus su vaikais, taip pat nurodo, kad dėl to jis patyrė neapsakomas nežmoniÅ¡kas dvasines bei vidines kančias, nepakenčiamus skausmus, iÅ¡gyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresijÄ , pablogėjo jo savivertė ir savijauta, jis tapo dirglus bei irzlus ir dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiÅ¡kėjas tik abstrakčiai vardina įmanomus patirti iÅ¡gyvenimus bei kančias, tačiau į bylÄ nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl savo iÅ¡gyvenimų bÅ«tų kreipęsis į psichologus ar medikus, be to pareiÅ¡kėjas skunde nedetalizuoja kaip pasireiÅ¡kė vienokie ar kitokie jo įvardinti sutrikimai, todėl teismas minėtus pareiÅ¡kėjo nurodytus argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Kaip jau pažymėta aukščiau, Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio dalį kyla tik esant trims bÅ«tinosioms sÄ lygoms. Kadangi Å¡ioje byloje nenustatyti neteisėti Departamento veiksmai, kurie yra viena iÅ¡ bÅ«tinųjų sÄ lygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl nesant neteisėtų veiksmų – negalimas ir neturtinės žalos priteisimas iÅ¡ valstybės. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo V. L. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja Asta Adamonytė-Å ipkauskienė