f375f42f-e1cf-453d-bfea-010b5d60f852 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                       Civilinė byla Nr. 2A-512/2012 Procesinio sprendimo kategorijos 85. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. spalio 31 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: ArtÅ«ro Driuko, Danutės MilaÅ¡ienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Astion Dermatology A/S apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1655-104/2011 pagal ieÅ¡kovo Astion Dermatology A/S ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl Europos patento Nr. 1560589 metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas Astion Dermatology A/S pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui (toliau - VPB) dėl Europos patento Nr. 1560589 metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo ir prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 str. nustatytÄ mokesčio sumokėjimo terminÄ už Europos patento Nr. 1560589 iÅ¡plėtimo į Lietuvos RespublikÄ galiojimÄ ir įpareigoti VPB biurÄ Ä¯raÅ¡yti atitinkamus duomenis į Lietuvos Respublikos patentų registrÄ .Nurodė, kad ieÅ¡kovas yra Europos patento Nr. 1560589 „polihidroksialkanų riebiųjų rÅ«gščių esterių ir niacinamido komplekstai“ savininkas, o Å¡io iÅ¡radimo iÅ¡radėjas – M.

S. W. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 50-58 straipsniais, Å¡is Europos patentas buvo iÅ¡plėstas į Lietuvos RespublikÄ 2007 m. vasario 26 d. ir jis yra prilyginamas Lietuvos nacionaliniam patentui. Å io Europos patento iÅ¡plėtimo Lietuvos Respublikoje laikas, už kurį buvo sumokėtas metų mokestis, baigėsi 2009 m. birželio 20 d. Mokestis už 7-us patento galiojimo metus nebuvo sumokėtas, todėl Europos patento Nr. 1560589 iÅ¡plėtimas Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas 2010 m. sausio 4 d.

Valstybinio patentų biuro IÅ¡radimų skyriaus sprendimu. Apie tai buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje 2010 m. Nr. l. IeÅ¡kovas 2010 m. kovo 18 d. kreipėsi į VPB su praÅ¡ymu atnaujinti Europos patento Nr. 1560589 iÅ¡plėtimo į Lietuvos RespublikÄ galiojimÄ , tačiau atsakovas 2010 m. balandžio 9 d. raÅ¡tu Nr. 2R-538 informavo ieÅ¡kovo atstovÄ , kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ , nes pagal galiojančius įstatymus VPB neturi teisės atlikti tokio veiksmo, kuris nenustatytas teisės aktuose.

Atsakovo nuomone, Europos patento galiojimo atnaujinimo nenumato nei Lietuvos Respublikos Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai. IeÅ¡kovo nuomone, Lietuvos Respublikos patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas yra įstatymo spraga. Protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo principai reikalauja, kad dėl esamų įstatymų netobulumų ar spragų sÄ Å¾iningi ir protingi asmenys neturi nukentėti, ir jų teisės turi bÅ«ti ginamos remiantis kitomis teisinėmis priemonėmis. Kaip vienÄ iÅ¡ tokių priemonių ieÅ¡kovas mato galimybę taikyti įstatymo arba teisės analogijÄ (CK 1.8 str.).

Pažymėjo, kad Europos patentų konvencijos (toliau - EPK) 122 str. numato galimybę atstatyti teises, prarastas dėl laiku neatliktų veiksmų: „Europos patento pareiškėjo arba savininko kuris, nepaisant visų tam tikromis aplinkybėmis būtinų pastangų negalėjo laikytis Europos patentų tarnybos nustatyto termino, prašymu jo teisės atnaujinamos, jei termino nesilaikymas yra tiesioginė priežastis to, kad Europos patento paraiška ar prašymas atmetamas, arba to, kad patento paraiška laikoma atšaukta, arba to, kad Europos patentas panaikinamas, arba to, kad prarandama bet kuri kita teisė ar žalos atlyginimo priemonė“.

EPK 85b taisyklė numato, kad raÅ¡ytinis praÅ¡ymas dėl teisių atnaujinimo pagal 122 str. l dalį pateikiamas raÅ¡tu per du mėnesius nuo to laiko, kai panaikinama termino nesilaikymo priežastis, bet vėliausiai per vienerius metus nuo nesilaikyto termino pabaigos. Å io termino ieÅ¡kovas nepraleido, nes praÅ¡ymÄ Valstybiniam patentų biurui pateikė 2010 m. kovo 19 d. Paminėjo, kad patentų, netekusių galios dėl laiku nesumokėtų rinkliavų, atnaujinimÄ numato ir Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo.

Konvencijos 5 bis str. 2 d. nustatyta: „SÄ jungos Å¡alys turi tiesę numatyti iÅ¡radimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimÄ â€œ. Remiantis Å¡iomis tarptautinių sutarčių nuostatomis, ieÅ¡kovas darė iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 straipsnyje nustatytas terminas nėra naikinamasis, o tai reiÅ¡kia, kad teismo sprendimu jis gali bÅ«ti atnaujinamas.IeÅ¡kovas nurodė, kad mokestis nebuvo laiku sumokėtas dėl to, kad iÅ¡radimo autorius M.S.W. dirbo ieÅ¡kovo įmonėje ir nuo 2003 metų buvo Astion Dermatology A/S valdybos narys.

Bet nuo 2006 m. gegužės mėnesio jis pasitraukė iÅ¡ Å¡ių pareigų, o vykdančiuoju direktoriumi buvo paskirtas L. S. A., kuris nuo 2006 m. gegužės mėn. buvo atsakingas už visos Astion group įmonių grupės patentų portfelio palaikymÄ , ir jis duodavo nurodymus įmonės atstovams, tame tarpe ir P&V (Danijos teisinė kontora Plougmann& Vingtoft). 2009 metų kovo mėnesį S. A. informavo P&V, kad dėl nesėkmingų klinikinių tyrimų rezultatų valdyba nusprendė nepratęsti kai kurių patentų galiojimo, tarp kurių buvo ir Europos patentas EP1560589.

Gavus tokius kliento nurodymus, P&V elektroninėje bylų valdymo sistemoje Å¡ios bylos buvo uždarytos 2009 m. kovo 4 d. Kaip ir dauguma intelektinės nuosavybės teisių apsaugos paslaugas teikiančių profesionalų, P&V turėjo įsidiegusi ir naudojo specialiÄ kompiuterinę programÄ , skirtÄ stebėti įvairius teisių galiojimo terminus, laiku atlikti pratęsimus ir pan. Advokatės R. Ž. kontora (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 25 d. gavo elektroniniu paÅ¡tu praneÅ¡imÄ iÅ¡ P&V, kuriuo buvo duotas nurodymas nepratęsti Europos patento Nr. 1560589 iÅ¡plėtimo Lietuvoje, todėl advokatės R.

Ž. kontoros (duomenys neskelbtini) atsakingi darbuotojai vėliau nesiėmė veiksmų patento galiojimo pratęsimui Lietuvoje. Tačiau nuo 2009 m. balandžio 2 d. p. M.S.W. grįžo į valdybos narius, ir jis toliau tęsė tyrimus ir vystymÄ tų produktų, dėl kurių buvo iÅ¡duotas minėtas patentas. IÅ¡ naujo apsvarsčius klinikinių tyrimų rezultatus ankstesnis sprendimas buvo pakeistas ir 2009 m. spalio 27 d. p. W. elektroniniu paÅ¡tu davė nurodymus P&V atnaujinti uždarytas patentų bylas, tačiau už tai atsakinga P&V darbuotoja C.

O. tuo metu, kai gavo nurodymus, dėl ligos iÅ¡ karto neatnaujino bylų kompiuterinėje programoje ir neįvedė atitinkamų terminių patentų palaikymo mokesčių sumokėjimui. Kadangi su P&V kontoros advokatais M.S.W. dirbo ir anksčiau, jis jais visiÅ¡kai pasitikėjo, todėl jis vėliau pakartotinai netikrino, kaip yra įvykdytas jo nurodymas, duotas 2009 m. spalio 27d . elektroniniu laiÅ¡ku. Tas faktas, kad patento metiniai mokesčiai laiku nebuvo sumokėti, paaiÅ¡kėjo tik 2010 m. sausio 29 d., kai P&V gavo laiÅ¡kÄ iÅ¡ Norvegijos patentų žinybos apie patento nepratęsimÄ .

PaaiÅ¡kėjus Å¡iam faktui, patento savininko atstovai nedelsiant ėmėsi veiksmų padėčiai iÅ¡taisyti ir teisėms atkurti.Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko. Atsakovas teigė, kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti termino sumokėti metų mokesčiui, kai Å¡is mokestis nebuvo sumokėtas per lengvatinį Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytÄ terminÄ . Atsakovas, kaip vieÅ¡asis juridinis asmuo, neturi kompetencijos atlikti tokių veiksmų, kurių teisės aktai nenumato (CK 2.74 str. 2 d.), todėl neturi teisės atnaujinti lengvatinio termino sumokėti metų mokesčiui pagal Patentų įstatymo 27 str. 5 d.

Be to, Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas mokesčiui sumokėti yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. iÅ¡nyksta civilinė teisė - teisė į patentÄ (patentas panaikinamas, jeigu už jo galiojimÄ nesumokamas mokestis). Vadovaujantis CK 1.117 str. 6 d., naikinamieji terminai negali bÅ«ti teismo ar arbitražo atnaujinti, todėl lengvatinis Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas sumokėti metų mokesčiui taip pat negali bÅ«ti atnaujintas. Atsakovas nurodė, kad patento savininkui buvo iÅ¡siųsti du VPB praneÅ¡imai, kuriais buvo priminta apie mokesčio sumokėjimÄ .

Patento savininkas, kuris remiantis protingumo principu turėtų rÅ«pintis savo nuosavybe rÅ«pestingai, atidžiai ir apdairiai, turėjo visas galimybes sumokėti mokestį nustatytais terminais, tačiau to nepadarė. Atsakovo nuomone, paties savininko nepakankamas rÅ«pinimasis savo teisėmis neturėtų tapti pagrindu aiÅ¡kinti įstatymÄ plečiamai. Atsakovas pažymėjo, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali bÅ«ti laikomas įstatymo spraga, kuri bÅ«tų užpildoma taikant įstatymo ar teisės analogijÄ , teisių atkÅ«rimo institutas buvo ir yra nacionalinės teisės dalykas, kuris Patentų įstatyme nebuvo numatytas, nors jis tuo metu ir buvo numatytas EPK.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Patentų įstatyme nesant konkrečios teisės normos, numatančios teisių atkÅ«rimÄ , plečiamas įstatymo aiÅ¡kinimas taip pat yra nepagrįstas ir negalimas dėl neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Å iuo konkrečiu atveju tretieji asmenys gali vadovautis VPB 2010 m. Oficialiame biuletenyje Nr. l paskelbta oficialia informacija, kad Europos patento Nr. 1560589 galiojimas pasibaigė 2009 m. birželio 20 d., ir remdamiesi Å¡ia informacija planuoti savo Å«kinę veiklÄ .

Pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstÄ sprendimÄ iÅ¡leisti į rinkÄ savo gaminius, tačiau atkÅ«rus patento galiojimÄ Å¡ių gaminių naudojimas gali bÅ«ti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Tai itin svarbu Lietuvos subjektams, kurie paduoda nedaug patentų paraiÅ¡kų ir savo veikloje privalo atsižvelgti į didelį kiekį Lietuvoje įsigaliojančių Europos patentų. Dėl Å¡ios priežasties, atsakovo nuomone, plečiamas įstatymo aiÅ¡kinimas neatitinka teisėtų lÅ«kesčių principo ir gali rimtai pakenkti civilinės apyvartos stabilumui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo valstybės naudai 14,20 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų.Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo reikalavimas atnaujinti Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 str. nustatytÄ mokesčio sumokėjimo terminÄ už Europos patento Nr. 1560589 iÅ¡plėtimo į Lietuvos RespublikÄ galiojimÄ yra nepagrįstas ir yra atmestinas atsakovo iÅ¡dėstytų argumentų pagrindu, t. y. kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti termino sumokėti metų mokesčiui, kai Å¡is mokestis nebuvo sumokėtas per lengvatinį Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytÄ 6 mėnesių terminÄ , ir kad termino atnaujinimas reguliuojamas nacionalinės teisės.Teismas nurodė, kad Patentų įstatymo 58 str. numato, kad už iÅ¡plėsto Europos patento galiojimo pratęsimÄ VPB mokamas mokestis.

Jį pradedama mokėti nuo kitų metų po paskelbimo apie Europos patento iÅ¡davimÄ . Pagal Patentų įstatymo 50 str. l d. Europos patentas, iÅ¡plėstas į Lietuvos RespublikÄ , pagal įstatymo X skirsnio nuostatas turi tokiÄ pat galiÄ ir prilyginamas pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymÄ iÅ¡duotam nacionaliniam patentui. Vadovaujantis Patentų įstatymo 50 str. l d., metų mokestis už Europos patento galiojimÄ mokamas pagal Patentų įstatymo 27 str. detalizuotÄ mokesčio sumokėjimo tvarkÄ .

Patentų įstatymo 27 str. 2 d. numatyta, kad patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo. Ši įstatymo norma detalizuojama Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklių IR/01/98, patvirtintų VPB direktoriaus 1994 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 11 41 taisyklės 5 dalyje, kurioje numatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas panaikinamas. Patento panaikinimo data laikoma patento galiojimo termino, už kurį sumokėtas paskutinis metų mokestis, data.

Patentų įstatymo 27 str. 4 d. numatyta, kad metų mokestis mokamas per du paskutinius patento galiojimo einamųjų metų mėnesius, o 5 d. numatyta, kad metų mokestis gali bÅ«ti sumokėtas per Å¡eÅ¡is mėnesius pasibaigus Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui, tačiau 50 procentų didesnis. Taip pat nurodė, kad analogiÅ¡ka nuostata numatyta Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimÄ Ä¯statymo 6 str. 2 d. l p.Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas papildomas 6 mėnesių terminas mokesčiui sumokėti yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. iÅ¡nyksta civilinė teisė - teisė į patentÄ - patentas panaikinamas, jeigu už jo galiojimÄ nesumokamas mokestis.

Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad naikinamieji terminai negali bÅ«ti teismo ar arbitražo atnaujinti (CK 1.117 str. 6 d.), todėl lengvatinis Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas 6 mėnesių terminas sumokėti metų mokesčiui negali bÅ«ti atnaujintas. Atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovo pozicija, jog naikinamieji terminai gali bÅ«ti absoliutÅ«s arba santykiniai, nėra pagrįsta ir prieÅ¡tarauja imperatyviai CK 1.117 str. 6 d. nuostatai. Vadovaujantis Å¡ia nuostata, teismas darė iÅ¡vadÄ , kad naikinamasis terminas negali bÅ«ti santykinis, vadinasi, ir atnaujinamasis, nes tai prieÅ¡tarautų pačiai naikinamojo termino esmei, jog Å¡is terminas negali bÅ«ti atnaujintas.

Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo teiginiu, kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas yra įstatymo spraga. Pažymėjo, kad teisės atnaujinimas, kaip valstybės narės pasirinkimo reikalas, reglamentuojamas Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. 2 d., kurioje numatyta, kad „SÄ jungos Å¡alys turi teisę numatyti iÅ¡radimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimÄ â€œ. Taip pat nurodė, kad EPK 2 str. 2 d. numato, kad kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje jai iÅ¡duotas Europos patentas galioja pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir tos valstybės iÅ¡duotas nacionalinis patentas, ir jam taikomi tie patys reikalavimai.

Tai, teismo nuomone, patvirtina, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali bÅ«ti laikomas įstatymo spraga, kuri bÅ«tų užpildoma taikant įstatymo ar teisės analogijÄ . Be to, teismas pastebėjo, kad teisės atnaujinimas reglamentuojamas EPK 122 str. jau nuo konvencijos priėmimo 1973 m., tačiau priimant Patentų įstatymÄ 1994 m. Å¡is institutas įstatyme nebuvo numatytas. Pažymėjo, kad nacionalinės teisės suderinimas su Europos patentų konvencija nėra privalomas, be to, Patentų įstatymas buvo priimtas 1994 m. sausio 18 d., tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Patentų Organizacijos susitarimas dėl bendradarbiavimo patentų srityje (bendradarbiavimo susitarimas) buvo pasiraÅ¡ytas 1994 m. sausio 25 d.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos 1994 m. sausio 25 d. susitarimas Å¡ios bylos kontekste yra itin svarbus – Å¡io susitarimo pagrindu buvo pasiraÅ¡ytas 1994 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimas dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo, kuriame taip pat įtvirtintos Europos patentų galiojimo iÅ¡plėtimÄ Lietuvai reglamentuojančios nuostatos.

Šie susitarimai, teismo manymu, patvirtina Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, kurių pagrindu vyko bendradarbiavimas su Europos patentų organizacija ir pagal kuriuos nuo 1994 m. Lietuvoje įsigaliojo Europos patentų išplėtimo sistema (vadinasi, faktiškai Lietuvoje Europos patentai pradėjo įsigalioti nuo 1994 m., nors Lietuvos Respublika konvencijos nare tapo tik 2004 m.). Pabrėžė, kad teisių atkūrimo institutas buvo ir yra nacionalinės teisės dalykas, kuris Patentų įstatyme nebuvo numatytas, nors jis tuo metu ir buvo numatytas EPK.

Pažymėjo, kad teisių atkÅ«rimo institutas, o kartu ir teisė atkurti terminÄ nesumokėjus metų mokesčio per lengvatinį terminÄ , yra numatytas tik 2010 m. gruodžio 23 d. priimto Patentų įstatymo pakeitimo įstatymo 33 str., tačiau Å¡is įstatymas numato ir terminų atnaujinimo tvarkÄ . Tai, teismo teigimu, tik dar kartÄ patvirtina, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali bÅ«ti laikomas įstatymo spraga. Nustatė, kad Å¡is Patentų įstatymo pakeitimo įstatymas įsigalioja tik Patentų teisės sutarties įsigaliojimo Lietuvos Respublikai dienÄ , todėl negali bÅ«ti taikomas Å¡ioje byloje.Konstatavo, kad ieÅ¡kovo nurodyta EPK 122 str. 5 d. nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytÄ terminÄ .

Išaiškino, kad Europos patentų tarnyba yra savarankiškos administraciniu finansiniu atžvilgiu tarptautinės organizacijos - Europos patentų organizacijos, organas ir Europos patentų tarnyba neturi kompetencijos nustatyti Europos patentų metų mokesčių, mokamų po Europos patento išdavinio, sumokėjimo terminų, nes atitinkami mokesčiai reglamentuojami ir administruojami pagal nacionalinę teisę. Remiantis EPK 2 str. 2 d. nuostata bei Patentų įstatymo 50, 58 str., Europos patento metų mokesčiai mokami ta pačia tvarka, kaip ir nacionalinio patento atveju, t.y. pagal Patentų įstatymo 27 str. ir Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimo įstatymo l priedėlį.

Vadovaujantis EPK 2 str., Europos patentų tarnyba neturi jokios kompetencijos atnaujinti teises, jeigu metų mokestis nesumokamas po Europos patento iÅ¡davimo Patentų ir Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka. Dėl Å¡ios priežasties teismas vertino, kad, prieÅ¡ingai nei nurodo ieÅ¡kovas, Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje bÅ«tų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento iÅ¡davimo, termino atnaujinimo, apskritai nėra.

Pažymėjo, kad Å¡is mokestis neturėtų bÅ«ti painiojamas su Europos patento paraiÅ¡kos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str., nes pastarieji mokesčiai yra nustatyti Europos patentų organizacijos Administracinės tarybos pagal EPK 33 str. 2 dalies d) punktÄ tvirtinamose Mokesčių taisyklėse, Å¡ių mokesčių atžvilgiu Europos patentų tarnyba turi teisę atlikti į jos kompetencijÄ patenkančius veiksmus, pavyzdžiui, atnaujinti terminÄ sumokėti mokesčiui pagal EPK 122 str.Teismas konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, kai Patentų įstatyme nėra konkrečios teisės normos, numatančios teisių atkÅ«rimÄ , plečiamas įstatymo aiÅ¡kinimas taip pat yra nepagrįstas ir negalimas dėl galimo neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

Nurodė, kad galimybė atkurti teises nesant tiesioginio Å¡io klausimo reglamentavimo įstatyme gali sumažinti teisinį aiÅ¡kumÄ tretiesiems asmenims, kurie priima civilinės apyvartos sprendimus remdamiesi galiojančia teise ir patentų registro duomenimis. Å iuo konkrečiu atveju tretieji asmenys gali vadovautis VPB 2010 m. Oficialiame biuletenyje Nr. l paskelbta oficialia informacija, kad Europos patento Nr. 1560589 galiojimas pasibaigė 2009 m. birželio 20 d., ir remdamiesi Å¡ia informacija planuoti savo Å«kinę veiklÄ .

Pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstÄ sprendimÄ iÅ¡leisti į rinkÄ savo gaminius, tačiau atkÅ«rus patento galiojimÄ Å¡ių gaminių naudojimas gali bÅ«ti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Dėl Å¡ios priežasties teismas vertino, kad negali bÅ«ti taikomas plečiamas įstatymo aiÅ¡kinimas, nes jis gali rimtai pakenkti civilinės apyvartos stabilumui. Taigi, nustačius, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas papildomas 6 mėnesių terminas metų mokesčiui sumokėti yra naikinamasis ir jo atnaujinimo nenumato įstatymai, teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo reikalavimas dėl metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo laikomas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl atmestinu.

Dėl to teismas atitinkamai vertino, jog neturi pagrindo svarstyti ieÅ¡kovo nurodytų aplinkybių, susijusių su ginčo termino praleidimo priežastimi. Papildomai pažymėjo, kad ieÅ¡kovo nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1511-43-2007 negali bÅ«ti precedentu Å¡iai bylai, nes bylos aplinkybės skiriasi. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas Astion Dermatology A/S pateikė apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo.

Apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir perduoti bylÄ Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Patentų įstatymas nenumato draudimo atnaujinti mokesčių mokėjimo terminus. PrieÅ¡ingai, tai kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. yra įtvirtinta galimybė sumokėti metų mokestį su priemoka per papildomÄ 6 mėnesių terminÄ , parodo, kad termino pasibaigimas nėra absoliutaus naikinamojo pobÅ«džio. Taigi Patentų įstatyme nėra aiÅ¡kiai ir imperatyviai nustatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas yra panaikinamas ar jo galiojimas pasibaigia.

Tai yra numatyta tik poįstatyminiame akte. IeÅ¡kovo nuomone, tokios normos nustatymas poįstatyminiame akte virÅ¡ija VPB kompetencijÄ , nes tai yra įstatymo leidėjo funkcijų vykdymas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali bÅ«ti atnaujinamas. Tai galima padaryti vadovaujantis bendrosiomis civilinės teisės normomis, principais ir tarptautinėmis sutartimis. EPK 122 str. numato galimybę atstatyti teises, prarastas dėl laiku neatliktų veiksmų.

Be to, teismas nepagrįstai nurodo, kad naikinamieji terminai negali bÅ«ti santykiniai, nes teisės doktrinoje santykiniai naikinamieji terminai yra pripažįstami.2. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. ir EPK 2 str. 2 d. nepatvirtina teismo iÅ¡vados, kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga, ir neįrodo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas sÄ moningai apsisprendė Patentų įstatyme nenumatyti teisių atkÅ«rimo instituto.

Atsakovas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad tai buvo sÄ moningas įstatymo leidėjo apsisprendimas, ir nenurodė priežasčių, dėl kurių buvo pasirinktas bÅ«tent toks teisinis reglamentavimas. Dėl Å¡ios priežasties teismas priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ rėmėsi ne įrodymais, o tik prielaidomis. Be to, teisių atkÅ«rimo instituto numatymas ir įtvirtinimas 2010 m. gruodžio 23 d. priimtame Patentų įstatymo pakeitimo įstatyme patvirtina tÄ aplinkybę, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas ankstesniame įstatyme buvo spraga, kuriÄ reikia paÅ¡alinti.3.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikoma EPK 122 str. 5 d. nuostata, argumentuodamas tuo, kad ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytÄ terminÄ . Teismas Å¡iÄ nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ padarė remdamasis klaidingu jos vertimu į lietuvių kalbÄ , nes, skaitant oficialų angliÅ¡kÄ konvencijos tekstÄ , akivaizdu, kad 122 str. 1 d. nėra kalbama iÅ¡imtinai tik apie Europos patentų tarnybos nustatytus terminus, o yra kalbama apie visus terminus, dėl kurių praleidimo ar nesilaikymo patento savininkas ar pareiÅ¡kėjas praranda tam tikras teises, susijusias su patentu.

IeÅ¡kovas pateikė minėtos konvencijos nuostatos dviejų skirtingų vertimų biurų atliktus vertimus į lietuvių kalbÄ , taip pat EPK komentaro iÅ¡traukÄ , tačiau teismas į juos neatsižvelgė ir vadovavosi atsakovo pateiktais argumentais.4. Teismas laikė, kad Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje bÅ«tų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento iÅ¡davimo, termino atnaujinimo apskritai nėra, ir nurodė, kad Å¡is mokestis neturėtų bÅ«ti painiojamas su Europos patentų paraiÅ¡kos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str.

Su tuo sutiktina tik iÅ¡ dalies, nes abu Å¡ie mokesčiai pagal savo esmę – jie turi bÅ«ti mokami kasmet, siekiant palaikyti paraiÅ¡kos ar patento galiojimÄ ir jų suteikiamÄ iÅ¡radimų teisinę apsaugÄ , sutampa. Dėl Å¡ios priežasties, ieÅ¡kovo nuomone, jo nurodyta Europos Patentų tarnybos Apeliacinės tarybos bylų nagrinėjimo praktika, kuri yra tiesiogiai susijusi su Europos patentų paraiÅ¡kos metų mokesčio mokėjimo terminų atnaujinimu, yra lygiai taip pat svarbi sprendžiant dėl Europos patento metų mokesčio termino atnaujinimo.

Taigi į Å¡iÄ praktikÄ bÅ«tina atsižvelgti.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad plečiamasis įstatymo aiÅ¡kinimas gali pakenkti civilinės apyvartos stabilumui. EPK 122 str. 5 d. numato, kad bet kuris asmuo, kuris nurodytoje Susitariančioje Valstybėje visÄ laikÄ nuo Å¡io straipsnio 1 d. nurodyto teisių praradimo iki paskelbimo Europos patentų biuletenyje apie Å¡ių teisių atnaujinimÄ sÄ Å¾iningai naudojo ar iÅ¡ tikrųjų ir rimtai rengėsi naudoti iÅ¡radimÄ , kuris yra paskelbtas Europos paraiÅ¡kos ar Europos patento objektas, gali be jokio mokesčio ir toliau jį taip naudoti, vykdydamas savo verslÄ ar savo verslo poreikiams.

Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovui atkÅ«rus teises į patentÄ , remdamasis Å¡iomis teisėmis jis negalėtų uždrausti naudoti iÅ¡radimÄ tokiems tretiesiems asmenims, kurie pradėjo naudoti arba rimtai pasirengė naudoti tuo metu, kai ieÅ¡kovo teisės buvo prarastos. Be to, ieÅ¡kovo praÅ¡omos taikyti pagal analogijÄ normos nustato maksimalius kreipimosi terminus – vieneri metai nuo nesilaikyto termino pabaigos, todėl taikant Å¡ias normas nebÅ«tų sukurtas teisinis neapibrėžtumas trečiųjų asmenų atžvilgiu ir neatsirastų galimybė pažeisti jų teises ir interesus.6.

IeÅ¡kovas prašė teismo atsižvelgti į precedentÄ , suformuotÄ Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007, tačiau teismas nusprendė, kad jis netaikytinas nagrinėjamu atveju, nes Å¡ios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa. Nesutiktina su Å¡iuo teismo argumentu, nes minėtoje byloje nagrinėtas labai panaÅ¡us reikalavimas kaip ir nagrinėjamoje byloje.Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ .

Atsiliepimu praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsakovas atsiliepime iÅ¡ esmės pakartoja argumentus, nurodytus jo atsiliepime į ieÅ¡kinį ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Papildomai nurodo, kad ieÅ¡kovas teismui pateikia klaidingÄ EPK 122 str. vertimÄ , kuris skiriasi nuo oficialaus, todėl juo negalima vadovautis. Taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma EPK 122 str. 5 d. trečiųjų asmenų atžvilgiu, nes Å¡ioje byloje nėra taikytina analogija.2012 m. vasario 24 d. apeliantas pateikė praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. 2012 m. rugsėjo 26 d. apeliantas pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v.

Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Å . v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v.

UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.Apeliantas nurodo, kad Patentų įstatyme nėra aiÅ¡kiai ir imperatyviai nustatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas yra panaikinamas ar jo galiojimas pasibaigia, o tai yra numatyta tik poįstatyminiame akte.

IeÅ¡kovo nuomone, tokios normos nustatymas poįstatyminiame akte virÅ¡ija VPB kompetencijÄ , nes tai yra įstatymo leidėjo funkcijų vykdymas. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡ia apelianto pozicija. Patentų įstatymo 27 str. 2 d. aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodyta, kad patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo. Å i įstatymo nuostata yra įgyvendinama ir detalizuojama Patentinių paraiÅ¡kų padavimo, ekspertizės ir patentų iÅ¡davimo taisyklių IR/01/98, patvirtintų VPB direktoriaus 1994 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 11 (Žin., 1944, Nr. 38-701; 1998, Nr. 108-2992), 41 taisyklės 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad „nesumokėjus metų mokesčio patentas panaikinamas. Patento panaikinimo data laikoma patento galiojimo termino, už kurį sumokėtas paskutinis metų mokestis, data“. IÅ¡ nurodyto teisinio reguliavimo yra matyti, kad patento galiojimo pasibaigimas ir panaikinimas nesumokėjus metų mokesčio yra sureguliuotas įstatymo, o ne poįstatyminio akto, kaip teigia apeliantas. Å iuo atveju poįstatyminis aktas tik detalizuoja įstatyme įtvirtintÄ teisės normÄ .Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali bÅ«ti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija vertina, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. iÅ¡nyksta civilinė teisė – teisė į patentÄ . Tai, kad minėtas terminas yra naikinamasis patvirtina ir tai, kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės jo atnaujinti. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas sutinka, kad Å¡is terminas yra naikinamasis, tačiau nurodo, jog tai yra santykinis naikinamasis terminas, t. y. toks, kuris tam tikrais atvejais gali bÅ«ti atnaujintas.

Tačiau toks apelianto aiškinimas prieštarauja naikinamojo termino esmei, kad toks terminas negali būti atnaujintas. Tai, kad naikinamasis terminas negali būti santykinis, patvirtina ir imperatyvi CK 1.117 str. 6 d. nuostata, kuri numato, jog naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. Taigi, darytina išvada, kad apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas, yra nepagrįstas.

Apeliantas vertina kaip nepagrįstÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga. Mano, kad byloje nėra įrodyta, kad Lietuvos įstatymų leidėjas sÄ moningai apsisprendė Patentų įstatyme nenumatyti teisių atkÅ«rimo instituto.Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. 2 d. numato, kad „SÄ jungos Å¡alys turi teisę numatyti iÅ¡radimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimÄ â€œ.

Europos patentų konvencijos (Žin., 2004, Nr. 147-5326) 2 str. 2 d. nustato, kad kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje jai iÅ¡duotas Europos patentas galioja pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir tos valstybės iÅ¡duotas nacionalinis patentas, ir jam taikomi tie patys reikalavimai. Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ios nuostatos yra pakankamos, jog bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad teisių atnaujinimo instituto numatymas/nenumatymas nacionaliniuose įstatymuose priklauso nuo kiekvienos valstybės narės pasirinkimo.

Atitinkamai vertintina, kad termino atnaujinimo nereglamentavimo faktas Patentų įstatyme reiÅ¡kia įstatymo leidėjo valiÄ nustatyti bÅ«tent tokį reglamentavimÄ ir kad tai negali bÅ«ti laikoma įstatymo spraga. TokiÄ teisėjų kolegijos pozicijÄ patvirtina ir aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas Patentų įstatymas. Konkrečiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisių atnaujinimo institutas EPK buvo numatytas jau nuo konvencijos priėmimo (1973 m.), tačiau 1994 m. Patentų įstatyme Å¡is institutas nebuvo numatytas.

Ši aplinkybė įrodo, kad teisių atnaujinimo institutas buvo vertinamas kaip nacionalinės teisės dalykas ir kad Lietuvos Respublikai nekilo pareiga nacionalinę teisę suderinti su EPK. Pažymėtina, kad 1994 m. vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Patentų Organizacijos bendradarbiavimas patentų srityje, kurio metu teisių atnaujinimo instituto įtvirtinimas/ neįtvirtinimas Patentų įstatyme taip pat buvo paliktas Lietuvos Respublikos kompetencijai. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad naujos redakcijos Patentų įstatyme įtvirtintas teisių atnaujinimo institutas patvirtina, jog ankstesniame Patentų įstatyme buvo įstatymo spraga, vertintinas kritiškai.

Manytina, kad įstatymų leidėjas neatsitiktinai pasirinko numatyti teisių atnaujinimo institutÄ bÅ«tent naujos redakcijos Patentų įstatyme, nes bÅ«tent Å¡iuo metu dėl pasikeitusios faktinės situacijos, t. y. dėl vis sudėtingėjančių teisinių santykių patentų srityje, iÅ¡kilo bÅ«tinybė nustatyti naujÄ teisinį reguliavimÄ . Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikoma EPK 122 str. 5 d. nuostata, argumentuodamas tuo, kad ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytÄ terminÄ .

Nurodo, kad teismas Å¡iÄ nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ padarė remdamasis klaidingu jos vertimu į lietuvių kalbÄ . Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi oficialiu EPK vertimu. Pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, iÅ¡duoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų nevirÅ¡ijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais raÅ¡ytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ .

Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Remiantis šia CPK norma, oficialus EPK vertimas yra vertintinas kaip tinkamas įrodymas šioje byloje, o minėtame vertime nurodytas tekstas laikytinas teisingu. Apelianto pateikti vertimai iš esmės nepaneigia oficialiame EPK vertime nurodytos formuluotės „Europos patentų tarnybos nustatytas terminas“, nes minėtuose apelianto vertimuose taip pat kalbama, apie terminus, veiksmams Europos patentų tarnybos atžvilgiu atlikti.

Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodyta pozicija, kad Patentų įstatymo 27 str. nurodyti terminai negali ir nėra niekaip susiję su Europos patentų tarnyba, nes Å¡ie terminai yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisės aktu, kuris galioja tik Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai tai reiÅ¡kia, kad nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti taikomi terminai nustatyti Patentų įstatymo 27 str., o ne EPK 122 str. 5 d.Pirmosios instancijos teismas laikė, kad Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje bÅ«tų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento iÅ¡davimo, termino atnaujinimo apskritai nėra, ir nurodė, kad Å¡is mokestis neturėtų bÅ«ti painiojamas su Europos patentų paraiÅ¡kos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str.

Su tuo apeliantas sutinka tik iÅ¡ dalies, nes abu Å¡ie mokesčiai pagal savo esmę sutampa. Vertino, jog teismas turėjo atsižvelgti į Europos Patentų tarnybos Apeliacinės tarybos bylų nagrinėjimo praktikÄ , kuri yra tiesiogiai susijusi su Europos patentų paraiÅ¡kos metų mokesčio mokėjimo terminų atnaujinimu. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apelianto teiginiais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į apelianto nurodomÄ praktikÄ . Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos patento paraiÅ¡kos metų mokestis ir Europos patento metų mokestis yra skirtingi mokesčiai.

Juos reglamentuoja atskiri teisės aktai ir jie yra mokami skirtinga tvarka. Dėl Å¡ios priežasties negali bÅ«ti atsižvelgiama į apelianto nurodomÄ Europos patentų tarnybos praktikÄ .Nesutiktina ir su apelianto argumentu, jog atnaujinus terminÄ nebÅ«tų sukurtas teisinis neapibrėžtumas trečiųjų asmenų atžvilgiu ir neatsirastų galimybė pažeisti jų teises ir interesus. Apeliantas savo pozicijÄ grindžia tuo, kad EPK 122 str. 5 d. yra numatyta trečiųjų asmenų teisių apsauga.

Visų pirma, Å¡ioje byloje jau yra konstatuota, kad EPK 122 str. 5 d. nėra taikytina nagrinėjamu atveju. Dėl Å¡ios priežasties ji negalėtų garantuoti trečiųjų asmenų teisių apsaugos. Antra, Patentų įstatyme nėra teisės normos, kuri reglamentuotų teisių atkÅ«rimÄ , ir atitinkamai įstatyme nėra nuostatų, kurios apsaugotų trečiųjų asmenų teises ir interesus teisių atkÅ«rimo atveju. Tretieji asmenys turi teisėtÄ lÅ«kestį, jog teisės nebus atkuriamos, jeigu tokios galimybės įstatymas nenumato.

Taigi, pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstÄ sprendimÄ iÅ¡leisti į rinkÄ savo gaminius, tačiau atkÅ«rus patento galiojimÄ Å¡ių gaminių naudojimas gali bÅ«ti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Tokiu bÅ«du bÅ«tų akivaizdžiai pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir bÅ«tų stipriai pakenkta civilinės apyvartos stabilumui.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į precedentÄ , suformuotÄ Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007.

IÅ¡ minėto sprendimo turinio matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007 buvo sprendžiamas ginčas dėl Patentų įstatymo 54 str. 4 d., kuri nustato terminÄ pateikti Europos patento apibrėžties vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ ir sumokėti mokestį už jo paskelbimÄ , taikymo, t. y. ginčas apelianto nurodomoje civilinėje byloje vyko dėl kitokio pobÅ«džio terminų taikymo. Tai, kad Patentų įstatymo 54 str. 4 d. nustatytas terminas yra kitokio pobÅ«džio nei byloje aptariami terminai, pagrindžia ta aplinkybė, kad Patentų įstatymo 54 str. 4 d. nustatytam terminui, prieÅ¡ingai negu byloje aptariamiem terminam, įstatyme nėra numatyta pratęsimo galimybė.

Taigi nustačius, kad apelianto nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007 nelaikė precedentu šiai bylai.Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimas yra pagrįstas ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindÄ spręsti, jog bylÄ yra bÅ«tina nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka nenurodė ir praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka pareiÅ¡kęs apeliantas Astion Dermatology A/S , todėl apelianto praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka netenkintinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 ArtÅ«ras Driukas Danutė MilaÅ¡ienė Vytas Milius