N-261-1051-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N261-1051/2012

Teisminio proceso Nr. 4-61-3-00847-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutarties J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu J. U. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 125 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. balandžio 27 d., apie 9 val. 20 min., Vilniuje, Sėlių gatvėje, vairuodamas dviratį jis nesilaikė būtino atsargumo, važiuodamas kairiąja kelio puse, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesugebėjo sustabdyti dviračio ir atsitrenkė į atvažiuojantį automobilį, taip jį apgadindamas bei pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 65 ir 134 punktų reikalavimus.

J. U. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Skyriaus 2010 m. gegužės 19 d. nutarimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartimi J. U. skundo netenkino. Iš Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio teismas nustatė, kad teritorija, kurioje įvyko eismo įvykis, yra atskirta ir pažymėta, atitinka eismo įvykio schemoje bei nuotraukose užfiksuotą eismo įvykio vietą (b. l. 76). Iš žymėjimo Teritorijų planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje nustatė, kad eismo įvykis įvyko juostoje, turinčioje reikalingus kelio požymius, – juosta skirta eismui, nes ja galima įvažiuoti ir išvažiuoti į Sėlių gatvę, ji yra kelio formos. Pažymėjo, kad nuotraukose (b. l. 78-79) matyti, jog kelias yra asfaltuotas ir apribotas borteliu, vadinasi ši vieta nėra skiriama automobiliams statyti. Automobiliai yra statomi pačioje aikštelėje, o stovėjimo aikštelės apvažiavime sustoja maršrutiniai autobusai (b. l. 64, 74). Todėl teismas darė išvadą, kad ši teritorija atitinka kelio sąvokos apibrėžimą. Pabrėžė, kad nurodytuose dokumentuose yra nurodomas ir matyti automobilių stovėjimo aikštelės apvažiavimas, kuriame ir kilo eismo įvykis. Sprendė, kad J. U., vairuodamas dviratį, nesilaikė nurodytų KET reikalavimų, dėl to ir kilo eismo įvykis. Pasibaigus dviračio takui, J. U. privalėjo laikytis KET 125 punkto reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tačiau šių reikalavimų nesilaikė, o važiavo transporto žiede esančia automobilių stovėjimo vieta. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl ypač neatsargaus J. U. elgesio , t. y. jis staiga, neapsižiūrėjęs ir neįsitikinęs savo bei kitų eismo dalyvių saugumu, iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavo į eismui skirtą juostą, kurio pasekmė – KET 9, 107 ir 134 punktų pažeidimai ir apgadintos transporto priemonės. Užfiksuoti automobilio apgadinimai atitinka eismo įvykio mechanizmą, todėl teismui nekėlė abejonių.

II. Apeliaciniu skundu J. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį ir bylą nutraukti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių, kurias 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje, rėmėsi tais pačiais rašytinais įrodymais bei tų pačių eismo įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais. Nebuvo nustatyta dviračio važiavimo trajektorija bei ar teritorija, kurioje kilo eismo įvykis, iš tiesų yra transporto žiedas ar automobilių stovėjimo aikštelė. Pažymi, kad nebuvo remtasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus 2010 m. liepos 22 d. pažyma, iš kuriuos darytina išvada, kad teritorija yra laikytina automobilių stovėjimo aikštele. Teismas taip pat nesiaiškino, ar nukentėjusioji į žiedą įvažiavo ta kryptimi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji B. V. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog J. U. važiavo kairiąja važiuojamosios dalies dalimi, kas prieštarauja KET 65, 105 ir 125 punktų reikalavimams. Teigia, kad dviratis priekiniu ratu atsitrenkė į jos automobilio priekinį bamperį iš priekio, kai transporto priemonių ašys buvo lygiagrečios.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Skyrius prašo J. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 131 straipsnio 4 dalyje inter alia numatyta, kad asmenų, vairuojančių mopedus ir dviračius, važnyčiotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo 100 iki 150 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė nepažeisdamas minėtų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apklausė liudytojus bei padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas. Teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad J. U. dviračiu važiavo važiuojamąja dalimi, todėl jų nebekartoja. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, KET 125 punktas reikalauja važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pažymėtina, kad nepaisant judėjimo krypties, apeliantas, vairuodamas dviratį, turėjo važiuoti kuo arčiau dešinės važiuojamosios dalies krašto, tačiau akivaizdu, jog važiavo kairiąja puse ir dėl to, atsiradus kliūčiai, nesugebėjo sustabdyti dviračio bei atsitrenkė į atvažiuojantį automobilį. Šias išvadas visiškai patvirtina byloje nustatyti automobilio priekio dešinės pusės apgadinimai (b. l. 81). Taigi darytina išvada, kad apeliantas, vairuodamas dviratį, pažeidė KET 9, 65 ir 134 punktų reikalavimus, ir būtent jo padaryti KET pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą ir transporto priemonių apgadinimą.

Apelianto nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus 2010 m. liepos 22 d. pažyma nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nes, kaip matyti iš paties J. U. 2010 m. birželio 29 d. prašymo šiai institucijai, apeliantas prašė suteikti informaciją tik apie Žvėryno mikrorajone, Sėlių gatvėje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę (b. l. 73), o ne apie eismą nurodytoje teritorijoje bei joje esančias važiuojamąsias dalis.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad J. U. veikoje yra ATPK 131 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

J. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė