2021-01-13 Nr. AB-1132-3-61-3-00176-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-133-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00176-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2018 m. gruodžio 12 d. Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) sprendimą Nr. KS-307 „Dėl D. G.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodytą poziciją pareiškėja grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja kaltinama priėmusi sprendimus, palankius viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centrui (toliau – ir Centras), būdama Rokiškio rajono savivaldybės tarnautoja, tačiau, pareiškėjai priiminėjant atitinkamus sprendimus, pirmenybė visuomet buvo teikiama viešiesiems interesams, nes visi sprendimai susiję su viešaisiais asmenimis, todėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (toliau – ir Įstatymas) pareiškėjos atveju iš viso netaikytinas, nes nėra interesų konflikto situacijos – sprendžiant klausimus, susijusius su Centru, ir pareiškėjai dirbant savivaldybės tarnautoja, visais atvejais pirmenybė buvo teikiama viešiesiems interesams.

2.2. VTEK netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, nes į Įstatymo taikymo sritį įtraukia ir tuos atvejus, kai sprendimai ne faktiškai sukėlė, bet gali ateityje sukelti interesų konfliktą, tokiu būdu nepagrįstai išplečiant įstatymo taikymo sritį.

2.3. VTEK Sprendime neatskleidė ir nenustatė, kad privačių ir viešųjų interesų konfliktas faktiškai egzistavo ir, kad pareiškėja, priimdama bet kokius sprendimus, susijusius su buvusia darboviete, būtų asmeniškai jais suinteresuota, nebuvo jokių aplinkybių, kurios lemtų, kad pareiškėja atitinkamus sprendimus, susijusius su Centru, būtų priėmusi dėl asmeninio suinteresuotumo.

2.4. Sprendimas priimtas pažeidžiant procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvaus ir pagrįsto sprendimo priėmimą bei prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

2.5. Norint konstatuoti Įstatymo 18 straipsnio pažeidimą, be kita ko, reikia nustatyti, kad įmonė, kurioje įsidarbino buvęs valstybės tarnautojas, atitinka įmonės apibrėžimą, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Įstatymas įmones sieja ne su jų teisine forma, tačiau su jų veikla ir tikslais, todėl Centras negali būti laikomas įmone Įstatymo prasme, nes tai nėra pelno siekianti viešoji įstaiga.

2.6. Pareiškėjos laikinai eitos administracijos direktoriaus pareigos nebuvo tiesiogiai susijusios su Centro priežiūra bei kontrole, be to, pareiškėja šį pavadavimą vykdė vos keletą mėnesių, t. y. nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. Administracijos direktoriaus tarnyba nėra tiesiogiai susijusi su Centru.

2.7. VTEK neatsižvelgė į aplinkybę, kad raštu pasirašymas buvo pareiškėjos formali tarnybinė pareiga, šios pareigos niekas kitas negalėjo atlikti, tokie veiksmai atlikti kaip tarnybinis būtinumas. Pareiškėja raštų ir sprendimų nepriėmė vienasmeniškai, pareiškėja jų pati nerengė, todėl niekaip negalėjo sudaryti išskirtinių sąlygų buvusiai darbovietei.

2.8. Įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta, kaip turi būti sprendžiama valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša. Pareiškėja siekė suderinti Įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, pagal kurias viešojo administravimo subjektas turi vadovautis efektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus bei objektyvumo principais.

2.9. Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas įsidarbinti paprastai taikomas asmenims, pereinantiems iš viešojo į privatųjį sektorių, tačiau netaikytinas pereinant iš vieno viešojo sektoriaus į kitą viešąjį sektorių. Tiek biudžetinė įstaiga, tiek viešoji įstaiga yra viešieji juridiniai asmenys, kurie savo veikloje vadovaujasi vienodais principais, todėl draudimas įsidarbinti nėra besąlygiškas, jis taikomas su atitinkamomis išlygomis, kurios ir turėjo būti taikomos pareiškėjos atžvilgiu.

3. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Analizuojamoje situacijoje konstatuojant, ar subjektas turi įmonės statusą Įstatymo kontekste, Įstatymas nenumato pareigos nustatyti, kad įstaigos (šiuo atveju VšĮ) veikla turi būti pelninga ar kaip turi būti naudojamos gautos pajamos. Įstatymas įpareigoja nustatyti tik patį faktą, ar įstaiga turi teisę verstis įmonei būdinga veikla, tačiau neįpareigoja nustatyti, kad faktiškai tokia veikla yra verčiamasi, ar iš šios veiklos yra gaunamos pajamos ir pelnas. Įstatymas nenustato, kokius tikslus turi įgyvendinti (neįgyvendinti), subjektas, turintis įmonės statusą pagal Įstatymą. Centro įstatai aiškiai nustato galimybę šiai įstaigai verstis ūkine-komercine veikla, kuri pagal savo pobūdį yra būdinga įmonės statusą turinčiam subjektui, todėl ji turi įmonės statusą įstatymo taikymo prasme, o tai, kad Centras teikia viešąsias paslaugas, nereiškia, kad jis negali būti traktuojamas kaip įmonė pagal Įstatymo nuostatas.

3.2. Įstatymas įpareigoja nustatyti tik tą faktą, ar asmens tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės veiklos priežiūra ar kontrole. Šiuo atveju nesvarbu, ar eitos pareigos, kontroliuojant įmonę, buvo laikinos, ar nuolatinės, sprendimai buvo priimti kolegialiai ar vienasmeniškai, tokias funkcijas asmuo atliko eidamas pagrindines (nuolatines) pareigas, ar pavaduodamas kitą asmenį ir vykdė vedamas tarnybinio būtinumo. Šiuo atveju svarbu pats faktas, kad pareigos valstybinėje tarnyboje buvo susijusios su įmone, kas analizuojamoje situacijoje buvo ir nustatyta. Jeigu asmuo, eidamas tarnybines pareigas, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas privalo atlikti veiksmus (dalyvauti priimant sprendimus, priimti sprendimus), tačiau tuo pačiu mato, kad šių veiksmų jis negali atlikti, nes jie prieštarauja Įstatymo nuostatoms, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo imtis visų veiksmų pažeidimui išvengti, nes šių nuostatų esmė yra eliminuoti iš valstybinės tarnybos situacijas, susijusias su asmens privačiais interesais.

3.3. Buvusi darbovietė, nepraėjus vienerių metų terminui nuo darbo santykių pabaigos, yra aplinkybė, susijusi su valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens interesais. Dėl savo buvusios darbovietės asmuo negali priimti jokių sprendimų, atstovauti joje kitiems asmenims, sudaryti atitinkamus sandorius ir pan. Atvėsimo laikotarpio esmė yra nutraukti buvusius tarnybinius ryšius, nesinaudoti užmegztomis tarnybinėmis pažintimis, eliminuoti net interesų regimybės galimybę ir nepriiminėti su buvusia darboviete susijusių sprendimų. Buvusi darbovietė vienerius metus pati savaime kelia pareiškėjai interesų konfliktą, todėl siekdama išvengti net konflikto regimybės. Pareiškėja turėjo nespręsti jokių klausimų, susijusių su savo buvusia darboviete, nepriklausomai nuo to ar pareigas ji vykdė tik formaliai, ar ne.

3.4. Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti užtenka ir vieno sprendimo. Pats faktas, kad Centrui yra skiriamas finansavimas remonto darbams rodo, kad įmonė gauna lėšas, kurios yra skiriamos šios įstaigos veiklai, kas automatiškai gali būti traktuojama, kaip palankūs sprendimai, kuriais palengvinamas įstaigos funkcionavimas, pagerinama remontuojamų patalpų būklė ir pan.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad VTEK Sprendimu konstatavo, kad pareiškėja iš esmės įvykdė du Įstatymo pažeidimus: 1) pareiškėja, 2017–2018 m. spręsdama klausimus, susijusius su buvusia darboviete VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centru, ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) pareiškėja, 2018 m. nustojusi eiti Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas ir, nepraėjus vieniems metams įsidarbinusi, Centro direktore, pažeidė Įstatymo 18 straipsnio nuostatas.

7. Teismas pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjos nurodomais argumentais, jog Įstatymas nagrinėjamu atveju iš viso netaikytinas, nes visais atvejais pirmenybė buvo teikiama viešiesiems interesams. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 1 straipsniu, nurodė, kad, siekiant nustatyti ar nebuvo pažeisti Įstatymo reikalavimai, vertintina ar egzistavo atsakovo konstatuoti pareiškėjos privatūs interesai ir viešieji interesai, kurie dėl atitinkamų sprendimų priėmimo ir veiksmų atlikimo galėjo būti nesuderinami ar kilti tokių sprendimų priėmimo grėsmė. Atsižvelgęs į tai, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėja dirbo Rokiškio rajono savivaldybėje ir tuo metu galėjo įvykdyti Įstatymo pažeidimus, teismas konstatavo, kad Įstatymo nuostatos pareiškėjai yra taikytinos (Įstatymo 2 str,1 d.).

8. Teismas, pasisakydamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo, apžvelgė Įstatymo nuostatas (2 str. 2 d. ir 4 d., 3 str. 1 d. 2 p., Įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d.) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Pareiškėja nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 13 d. dirbo Centro direktoriaus pavaduotoja slaugai.

9.2. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos meras 2017 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. TS-168 nuo 2017 m. spalio 16 d. paskyrė pareiškėją į Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pavaduotojos pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu Rokiškio rajono savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui.

9.3. Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2018 m. sausio 23 d. sprendimu nusprendė atleisti tuometinį Administracijos direktorių iš pareigų nuo 2018 m. vasario 1 d., o Administracijos direktoriaus pareigas, kol bus paskirtas Administracijos direktorius, pavedė eiti pareiškėjai.

9.4. Rokiškio rajono savivaldybės meras 2018 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą Nr. TS-189 atleisti pareiškėją iš Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigų atsistatydinus savo noru.

9.5. Pareiškėja 2018 m. liepos 23 d. pasirašė darbo sutartį su darbdaviu Rokiškio rajono savivaldybės administracija, pagal kurią priimta eiti VšĮ Rokiškio pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pareigas, paskirta į šias pareigas 2018 m. liepos 23 d. Rokiškio rajono savivaldybės mero įsakymu.

9.6. Rokiškio rajono savivaldybės meras 2019 m. sausio 17 d. įsakymu atleido pareiškėją iš užimamų Centro direktoriaus pareigų.

9.7. Pareiškėja, atstovaudama Administracijai, 2017 m. gruodžio 7 d. pasirašė sutartį Nr. DS-771 su Centru dėl Pandėlio ambulatorijos šildymo sistemos finansavimo.

9.8. Rokiškio rajono savivaldybė 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė įsakymą Nr. AV-1211, kuriuo pakeitė 1997 m. spalio 30 d. panaudos sutartį dėl sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų valdomo savivaldybės turto perdavimo savivaldybių sveikatos priežiūros viešosioms įstaigoms, sudarytą su Centru, šį įsakymą pasirašė pareiškėja.

9.9. Pareiškėja pasirašė Administracijos 2018 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. AV-287, kuriuo patvirtino Centro finansinių ataskaitų rinkinį už 2017 m.

9.10. Pareiškėja, atstovaudama Administracijai, 2018 m. balandžio 16 d. pasirašė Skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsigijo Rokiškio rajono savivaldybės darbuotojų skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugas, kurioje nurodė, kad bendra sutarties vertė negali viršyti 3 860 Eur su PVM.

9.11. Pareiškėja pasirašė 2018 m. sausio 30 d., 2018 m. vasario 28 d., 2018 m. kovo 16 d., 2018 m. kovo 23 d., 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. gegužės 3 d., 2018 m. gegužės 11 d. raštus, kuriais kreiptasi arba atsakyta Centrui dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir su tuo susijusių klausimų.

10. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja dalyvavo priimant sprendimus, susijusius su jos buvusios darbovietės veikla, todėl egzistavo interesų konfliktas ir buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

11. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, kad asmuo per 12 mėnesių nuo darbovietės pakeitimo, priimant sprendimus dėl buvusios darbovietės, savaime turi asmeninį suinteresuotumą, teismas nurodė, jog pareiškėja priiminėjo sprendimus dėl buvusios darbovietės Centro tuo pačiu metu, kai ėjo Administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas ir laikinai savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, todėl teismas vertino, kad pareiškėja neišvengė interesų konflikto situacijos ir pažeidė draudimą priiminėti tokius sprendimus, kurie gali kelti interesų konfliktą.

12. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jos VTEK nenustatė tokio viešo ir privataus interesų konflikto padarinių ar konkrečios naudos, kurią pareiškėja galėjo gauti, priimdama sprendimus, susijusius su buvusia darboviete, nekeičia Sprendimo teisėtumo, nes draudimas priimti tokius sprendimus ir įpareigojimas vengti interesų konflikto yra besąlyginis, tokios Įstatymo nuostatos yra formalios, kas reiškia, kad pažeidimui nustatyti užtenka konstatuoti, kad pareiškėja priėmė sprendimus kurie sukėlė ar galėjo sukelti interesų konfliktą, tačiau nebūtina nustatyti tokių sprendimų priėmimo padarinių ar paskatų.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, eidama Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos ir laikinai savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, nesiėmė veiksmų, siekdama išvengti interesų konflikto dėl sprendimų, susijusių su buvusia darboviete (Centru) priėmimu, o priešingai, pareiškėja pasirašė sprendimus, susijusius su Centro veikla, atstovaudama Rokiškio rajono savivaldybės administracijai sudarė sutartis su buvusia darboviete, o tokiais savo veiksmais pareiškėja sukėlė abejonę dėl savo veiksmų nešališkumo, nesikreipė į vadovą dėl nušalinimo nuo atliekamų veiksmų, pati nuo tokių veiksmų nenusišalino, nors Įstatymas tokią pareigą įtvirtina.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos argumentai dėl būtinybės pasirašyti priimamus sprendimus ar tai, kad pati pareiškėja šių sprendimų nerengė, o tik pasirašė, nereikšmingi nagrinėjamos bylos atveju, nes Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje aptarta interesų konflikto samprata apima tiek situacijas kai vykdomos tiesioginės pareigos, tiek kai vykdomi konkretūs pavedimai laikinai einant pareigas, taip pat pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įtvirtina ne tik draudimą rengti tokius sprendimus, bet ir juos priimti.

15. Pasisakydamas dėl Įstatymo 18 straipsnio nuostatų pažeidimo, teismas vadovavosi Įstatymo 18 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

16. Teismas nurodė, kad būtina nustatyti, ar pareiškėjos eitos pareigos Rokiškio rajono savivaldybės administracijoje buvo susijusios su Centro veiklos priežiūra ar kontrole, įvertinus pareiškėjos, kaip Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos ir laikinai einančios direktorės pareigų apimtį. Teismas apžvelgė Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2015 m. spalio 30 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu, 7.1 punktą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 7 punktą, Centro įstatų, patvirtintų Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TS-96, 5 punktą.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja tuo laikotarpiu, kai laikinai ėjo Administracijos direktorės pareigas, pasirašė Administracijos 2018 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. AV-287, kuriuo patvirtinti Centro finansinių ataskaitų rinkinį už 2017 m. Pareiškėja, atstovaudama Administracijai, 2018 m. balandžio 16 d. pasirašė Skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsigijo Rokiškio rajono savivaldybės darbuotojų skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugas. Teismas vertino, kad pastaroji sutartis pasirašyta būtent Centro naudai, nes jis yra paslaugų teikėjas, už suteiktas paslaugas (skiepus nuo erkinio encefalito) gaunantis sutartimi sulygtą užmokestį. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad, pareiškėjai einant Administracijos direktoriaus pareigas, jai buvo priskirta funkcija kontroliuoti Centro veiklą, o be to, pareiškėja, eidama šias pareigas, pasirašė sutartį, naudingą Centrui. Teismas taip pat akcentavo, kad, eidama Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, pareiškėja 2017 m. gruodžio 7 d. pasirašė sutartį Nr. DS-771 su Centru dėl Pandėlio ambulatorijos šildymo sistemos finansavimo, kas reiškia, kad pareiškėja priėmė Centrui finansiškai palankų sprendimą, kuriuo pastarajam skirtos papildomos lėšos.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginių, kad Centras nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą įmonės sąvoką. Vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Centro įstatų, patvirtintų Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TS-96) 1 punktu, teismas konstatavo, kad Centro teisinė forma atitinka įmonės sampratą, pateiktą Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.

19. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas taikytinas tik asmenims, pereinantiems iš viešojo į privatųjį sektorių, tačiau netaikytinas pereinant iš vieno viešojo sektoriaus į kitą viešąjį sektorių, nes Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto draudimo taikymo sritis nėra susiaurinama, faktorius, lemiantis Įstatymo 18 straipsnio pažeidimą yra perėjimas iš valstybės tarnybos į įmonę, taip, kaip tokia įmonė apibrėžiama pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.

20. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatyti Įstatymo 18 straipsnyje nurodyti viešųjų ir privačių interesų konfliktą identifikuojantys požymiai bei įrodyta, kad pareiškėja, nepaisydama minėtoje įstatymo normoje nustatyto vienerių metų apribojimo, įsidarbino Centre direktorė, nors per paskutinius darbo metus jos pareigos valstybinėje tarnyboje buvo tiesiogiai susiję su šios įmonės veiklos priežiūra ar kontrole ir ji priėmė sprendimus finansiškai palankius šiai viešajai įstaigai. Teismas taip pat nurodė, kad toks pareiškėjos įsidarbinimas minėtose pareigose nepaisant Įstatymo 18 straipsnyje nustatyto vienerių metų apribojimo taip pat reiškia, kad pareiškėja nepaisė asmens, dirbusio valstybinėje tarnyboje, vienos iš prievolių teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.).

21. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies nuostatų, formaliai pritarė atsakovo teiginiams, neatsižvelgdamas į pareiškėjos argumentus, todėl, priimant skundžiamą sprendimą, buvo netinkamai taikytos ir aiškintos materialiosios teisės normos.

24. Pareiškėja, pasisakydama dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų pažeidimo (interesų konflikto), nurodo, kad:

24.1. Pareiškėjos skundo vienas esminių argumentų šiuo klausimu buvo tai, kad iš Įstatymo nuostatų akivaizdu, kad jis taikytinas ne bet kokiems asmens, šiuo atveju pareiškėjos, sprendimams dėl buvusios darbovietės, bet tik tokiems, kurie kelia interesų konfliktą, tai yra, kuriais pareiškėja buvo asmeniškai suinteresuota (priėmė dėl moralinės skolos, įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos, kitų panašaus pobūdžio interesų) (Įstatymo 2 str. 6 p.), tačiau tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, Įstatymą traktuodami formaliai ir į Įstatymo taikymo sferą įtraukdami ne sukėlusius, bet galinčius sukelti interesų konfliktą sprendimus Įstatymą pritaikė netinkamai, nepagrįstai išplėtė jo taikymą, dėl ko priėmė nepagrįstus sprendimus.

24.2. Nei Įstatymas, nei teismų praktika nenumato besąlyginės prezumpcijos, kad valstybės tarnautojas visais atvejais veikia interesų konflikto sąlygomis, jeigu nepraėjus 12 mėnesių laikotarpiui nuo darbo santykių pabaigos su buvusia darboviete, sprendžia su ja susijusius klausimus.

24.3. Tam, kad būtų nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų pažeidimas, turi būti nustatytas realus interesų konfliktas, tai yra, turi būti nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl buvusios darbovietės, valstybės tarnautojas juos priima vadovaudamasis savo privačiais interesais – vedamas asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 ir 4 p.), tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šios bylos kontekste neatskleidė interesų konflikto ir privačių interesų sąvokos turinio, nesusiejo jo su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybės.

24.4. Iš Įstatyme įtvirtintų interesų konflikto ir privačių interesų sąvokų akivaizdu, kad interesų konflikto egzistavimui turi būti nustatyta konkreti nauda (asmeninis turtinis ar neturinis suinteresuotumas), kurią pareiškėja gali gauti priimdama atitinkamus sprendimus.

24.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurią citavo pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, buvo konstatuoti konkretūs pareiškėjų asmeniniai interesai priimant ginčo sprendimus, todėl pareiškėjos atveju pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nėra nustatyta konkrečios pareiškėjos galimos gauti naudos, tai yra, pareiškėjos asmeninio turtinio ar neturinio suinteresuotumo, akivaizdu, kad nebuvo nustatytas ir interesų konfliktas.

24.6. Pareiškėja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų nepažeidė, kadangi neveikė interesų konflikto sąlygomis.

24.7. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, dėl kurių ji turėjo nusišalinti dėl tariamo interesų konflikto Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų prasme, nes visi sprendimai, dėl kurių pareiškėja atsakovo pripažinta veikusi interesų konflikto sąlygomis buvo pradėti rengti, svarstyti, priimti be pareiškėjos žinios ir įsikišimo, t. y. pareiškėja nedalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus, susijusius su buvusia darboviete, nuo kurių ji turėjo nusišalinti Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų prasme.

24.8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, formaliai perrašė pareiškėjos atliktus veiksmus, tačiau neatskleidė, kodėl ji laikytina galėjusia paveikti sprendimus, keliančius interesų konfliktą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja atliko kokius nors neteisėtus veiksmus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų prasme.

24.9. Byloje nenustatyta formalių pareiškėjos viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių, o pareiškėja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų nepažeidė, kadangi neveikė interesų konflikto sąlygomis.

25. Pasisakydama dėl Įstatymo 18 straipsnio pažeidimo, pareiškėja nurodo, kad:

25.1. Iš Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytos „įmonės“ sąvokos matyti, jog Įstatymas įmones sieja ne su jų forma ar kapitalo kilme, o su jų veikla ir jos tikslais.

25.2. Pirmosios instancijos teismas įmonės sąvokos neatskleidė, Centrą laikydamas įmone, pacituodamas dalį šio juridinio asmens įstatų, tačiau nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl pelno nesiekiantis juridinis asmuo turėtų būti laikomas įmone Įstatymo prasme.

25.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-263-146/2016 pritarta pozicijai, kad juridinio asmens priskyrimas įmonei Įstatymo prasme turi būti siejamas su įmonės tikslais – pelno siekimu.

25.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsniu, Centras negali būti įvardinamas kaip įmonė, nes tai pelno nesiekianti viešoji įstaiga.

25.5. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, negalima kalbėti apie Centro privalomai teikiamas mokamas sveikatos priežiūros paslaugas kaip apie ūkinę komercinę veiklą, ir kartu Centrą laikyti ūkinę komercinę veiklą vykdančia, pelno siekiančia įmone, todėl dėl nurodytų priežasčių ir savo veiklos specifikos Centras nepatenka į Įstatyme pateiktą „įmonės” sąvoką, t. y. pareiškėja, įsidarbindama Centro vadove, Įstatymo 18 straipsnio nepažeidė.

25.6. VTEK analogiškų juridinių asmenų nelaiko įmonėmis Įstatymo prasme (VTEK 2017 m. liepos 26 d. raštas Nr. S-1649-(1.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“), todėl kitoks analogiškų faktinių aplinkybių traktavimas pareiškėjos atžvilgiu (Centro laikymas įmone Įstatymo 18 straipsnio) reiškia VAĮ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimą.

25.7. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl argumento, kad Administracijos direktoriaus tarnyba nėra tiesiogiai susijusi su Centro veiklos priežiūra.

25.8. Dokumentų (2017 m. gruodžio 7 d. finansavimo sutartis Nr. DS-771 pagal kurią Centrui buvo skirtas 15 379,57 Eur finansavimas Pandėlio ambulatorijos šildymo sistemai atnaujinti, 2018 m. balandžio 16 d. skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 90/DS-196, kuri buvo pasirašyta įvykdžius paslaugų viešąjį pirkimą)) pasirašymas buvo tik formali pareiškėjos tarnybinė pareiga, šios pareigos niekas kitas negalėjo atlikti ir pareiga atlikta kaip tarnybinis būtinumas, šie sprendimai nebuvo priimti pareiškėjos vienasmeniškai, pareiškėja jų nerengė, niekaip negalėjo daryti įtaką Centrui ar kažkaip kitaip sudaryti išskirtines sąlygas buvusiai pareiškėjos darbovietei, jie nėra susiję su Centro veiklos kontrole. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė kuo sprendimas buvo palankus Centrui.

25.9. VTEK 2013 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-447-(2.5) „Dėl G. A.“ nurodyta, kad Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintas „draudimas įsidarbinti netaikytinas pereinant iš viešojo sektoriaus į viešąjį, kai, pavyzdžiui, kontroliuojančioje biudžetinėje įstaigoje (valstybinėje tarnyboje) dirbęs asmuo įsidarbina biudžetinėje įstaigoje, kurios veiklą jis kontroliavo, bet kurios veikla negali būti priskirta ūkinei, komercinei, kredito ar finansinei veiklai“, be to, nurodytame rašte aiškiai suformuluota nuostata dėl Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto draudimo įsidarbinti apimties suvokimo ir šio draudimo taikymo praktikoje. Draudimas įsidarbinti nėra besąlygiškas, jame yra keletas išlygų, kurios ir turėjo būti atsakovo bei pirmosios instancijos teismo taikomos pareiškėjos atžvilgiu.

26. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Sprendime VTEK nurodė ne vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, iš kurių matyti, jog darbovietę pakeitęs asmuo 12 mėnesių laikomas turintis sąsajų su buvusia darboviete, todėl, būdamas privačiai suinteresuotu, dėl jos negali spręsti atitinkamų klausimų bei priimti sprendimų, t. y. privalo nusišalinti.

26.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-525/2016, kurioje teismas pripažino, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog asmuo, sprendęs klausimą dėl buvusios darbovietės, – ne verslo įmonės, bet kultūrinio leidinio, veikė interesų konflikto situacijoje.

26.3. Nagrinėjamoje byloje VTEK tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės apie karjeros eigą Centre, kuomet tarnybos santykiai vyko „besisukančių durų“ (angl. revolving door) principu: pareiškėja buvo Centro direktoriaus pavaduotoja slaugai, vėliau Administracijos direktoriaus pavaduotoja, vykdanti Centro kontrolę bei priežiūrą, priimanti kitus Centrui svarbius sprendimus, dar vėliau – Centro direktorė, o šių santykių pasekmė – pareiškėjos užimtos aukščiausios pareigos jos prieš tai kontroliuotoje įstaigoje, kas nurodytą teismų praktiką nagrinėjamu atveju tik dar labiau aktualizuoja.

26.4. Visi Įstatymo reikalavimai valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims yra išskirtinai formalaus pobūdžio, todėl fakto, ar pareiškėja gavo konkrečią naudą, tyrimas Įstatymo nuostatų prasme būtų perteklinis ir Sprendimo nekeičiantis veiksmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo nuostatas (3 str. 1 d. 2 p., 11 str. 1 ir 2 d., 18 str.) nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad VTEK pagrįstai nustatė, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo nuostatas (3 str. 1 d. 2 p., 11 str. 1 ir 2 d., 18 str.), pareiškėjos skundą atmetė.

29. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog atsakovui ir pirmosios instancijos teismui neatskleidus interesų konflikto ir pareiškėjos asmeninio suinteresuotumo sąvokos turinio ir neįvardijus konkretaus suinteresuotumo sprendimais, pirmosios instancijos teismui konstatavus nesant konkrečios pareiškėjos naudos (asmeninio turtinio ar neturinio suinteresuotumo) dėl priimtų sprendimų, pareiškėjai jokiais būdais negalėjus paveikti sprendimų, kurie tariamai sukelia interesų konfliktą, byloje nenustatyta formalių pareiškėjos viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių, o pareiškėja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų nepažeidė, kadangi neveikė interesų konflikto sąlygomis. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Centras neatitinka įmonės sąvokos pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėja, įsidarbindama Centro vadove, Įstatymo 18 straipsnio nepažeidė. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad dokumentų, kuriuos VTEK ir pirmosios instancijos teismas vertino kaip palankius Centrui, pasirašymas buvo tik formalumas, o pati pareiškėja nedalyvavo svarstant, rengiant ar priimant minėtus dokumentus. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies nuostatų.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių (žr. šios nutarties 9.1–9.11 p.) tarp šalių ginčo nėra, pareiškėja nesutinka su nustatytų aplinkybių teisiniu vertinimu.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo 1 punktu buvo pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, o Sprendimo 2 punktu buvo pripažinta, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas (I t., b. l. 9–22), todėl dėl kiekvieno iš nurodytų punktų pasisakytina atskirai.

32. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d.) viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Ši įstatymo norma yra bendrojo pobūdžio, pati nereglamentuoja kaip turi būti vengiama viešųjų ir privačių interesų konflikto, o nurodo, kad tai turi būti daroma įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis. Aplinkybė, su kuria siejamas interesų konfliktas siejama su asmens vienokiu ar kitokiu poveikiu sprendimams, kurie sukelia interesų konfliktą. Ši aplinkybė, kaip ir kitos administracinei bylai reikšmingos aplinkybės, teismo nustatomos pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-222/2003; Administracinių teismų praktika. 2003, 4).

33. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

34. Iš nurodytų Įstatymo 11 straipsnio nuostatų matyti, kad joje asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020).

35. Pareigos, įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnyje, asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, (taip, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje) yra privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konfliktą. Šio Įstatymo 11 straipsnyje nurodyta intereso konflikto sąvoka atskleistina aiškinant ją kartu su Įstatymo 2 straipsniu. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.). Privatūs interesai yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse: „Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“. Asmeninis suinteresuotumas – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas (Įstatymo 2 str. 6 d.) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2861-520/2020).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

37. Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-30/2012; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017; kt.).

38. Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015; kt.).

39. Sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, padarė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina: 1) identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei 2) įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis būtent šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020).

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl VTEK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-2047-525/2016, pažymi, kad minėtoje byloje buvo nustatyta, kad asmens privatus interesas formaliai pasireiškė jo ilgamečiais ryšiais su viešąja įstaiga, kurios finansavimo klausimą sprendė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (toliau – ir Fondas) taryba, asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas Fondo taryboje, buvo ilgametis viešosios įstaigos vadovas (beveik 13,5 metų); su šia viešąja įstaiga nenutraukė autorinio bendradarbiavimo ryšių ir po darbo santykių pabaigos, gavo iš šios įstaigos honorarus, Fondas paraiškas paramai gauti priėmė tuo metu, kai pareiškėjas ėjo įstaigos vadovo pareigas. Pažymėtina, kad buvo nustatyta, jog ginčo situacijoje yra asmens, Fondo tarybos nario, privačių interesų, susijusių su jo buvusiais bei esamais ryšiais ir jo galimu lojalumu konkrečiam paramos gavėjui – viešajai įstaiga, ir viešojo intereso, kuris nukreiptas į objektyvų ir sąžiningą Fondui pateiktų paraiškų vertinimą, nešališką ir skaidrų valstybės finansinės paramos paskirstymą, konfliktas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tai, jog asmuo pasirašė dokumentą, kuris yra naudingas buvusiai darbovietei (pvz., lėšų skyrimas), nesudaro pagrindo išvadai, kad asmuo pažeidė Įstatymo nuostatas. Šią išvadą būtina tinkamai motyvuoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2861-520/2020).

41. Nagrinėjamoje byloje VTEK vertino, kad pareiškėja, pasirašydama 2017 m. gruodžio 7 d. sutartį Nr. DS-771 su Centru dėl Pandėlio ambulatorijos šildymo sistemos finansavimo, Rokiškio rajono savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. AV-287, kuriuo patvirtino Centro finansinių ataskaitų rinkinį už 2017 m., 2018 m. balandžio 16 d. Skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsigijo Rokiškio rajono savivaldybės darbuotojų skiepijimo nuo erkinio encefalito paslaugas, Rokiškio rajono savivaldybės 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. AV-1211, kuriuo pakeitė 1997 m. spalio 30 d. panaudos sutartį dėl sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų valdomo savivaldybės turto perdavimo savivaldybių sveikatos priežiūros viešosioms įstaigoms, sudarytą su Centru, taip pat kitus dokumentus, atliko nevienkartinius veiksmus, kuriais akivaizdžiai ir tiesiogiai sprendė savo buvusios darbovietės klausimus. VTEK akcentavo, kad pareiškėjos buvusi darbovietė, nepraėjus vieniems metams nuo jos atleidimo iš pareigų Centre, buvo susijusi su jos privačiu interesu, dėl kurio ji, atlikdama savo tarnybines pareigas Administracijoje, negalėjo likti objektyvi ir nešališka.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėja dirbo Centre, nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju egzistavo interesų konfliktas. Pažymėtina, kad sprendimai, kuriuos atsakovas vertino kaip priimtus Centro naudai, yra susiję ne su privačių subjektų poreikių tenkinimu, o su sveikatos priežiūros įstaiga, su kuria pareiškėja, pasirašydama šios nutarties 41 punkte nurodytus dokumentus, pagal VTEK pateiktus duomenis neturėjo jokių kitų sąsajų, išskyrus aplinkybę, kad tai yra pareiškėjos buvusi darbovietė. VTEK nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti išvadą, kad pareiškėja turėjo moralinę skolą ar moralinį įsipareigojimą Centrui, t. y., kad pareiškėja turėjo asmeninį suinteresuotumą, nenustatyta, kad pareiškėja turėjo kokių nors ryšių su Centru ir po jos atleidimo iš pareigų šioje įstaigoje, kurie galėtų kelti abejonių dėl pareiškėjos nešališkumo ir objektyvumo, pasirašant dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pareiškėja dokumentus pasirašė nepraėjus metams nuo darbo Centre pabaigos, negali būti vienintelis pagrindas pripažinti, jog pareiškėja turėjo asmeninį suinteresuotumą, nes VTEK akcentuojamas vienerių metų laikotarpis nuo atleidimo nėra imperatyviai nustatytas teisės aktuose, iš esmės tai yra vertinamojo pobūdžio kriterijus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti vertinama, ar tikrai asmuo turi asmeninį suinteresuotumą nepraėjus 12 mėnesių laikotarpiui nuo atleidimo iš darbovietės. Nagrinėjamu atveju VTEK tokio vertinimo neatliko, iš esmės apsiribodama tik aplinkybės, kad pareiškėja dirbo Centre, konstatavimu.

43. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog VTEK nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad pareiškėja, 2017–2018 m. spręsdama klausimus, susijusius su buvusia darboviete Centru, ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra pagrįsti, todėl Sprendimo 1 punktas naikinamas.

44. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 18 straipsnį asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi teisės dirbti įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole arba jeigu asmuo tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs Įstatymo 18 straipsnio taikymo praktiką (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-22/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A444-131/2010, 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012, taip pat 2013 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-655/2013). Nors minėtose nutartyse buvo taikyta ankstesnė Įstatymo 18 straipsnio redakcija (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX- 244 redakcija), tačiau pažymėtina, kad abiejų Įstatymo redakcijų 18 straipsnyje yra įtvirtintas iš esmės analogiškas apribojimas sudaryti darbo sutartį, tik pagal nagrinėjamai bylai aktualią Įstatymo 18 straipsnio redakciją minėtas apribojimas yra platesnės apimties, nes jis taikomas ne tik įmonės, bet ir jos kontroliuojamos įmonės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad abiejose Įstatymo redakcijose įtvirtinto draudimo esmė ir jo terminas (vieneri metai nuo nustojimo eiti pareigas valstybinėje tarnyboje) nepasikeitė, minėtose nutartyse suformuota Įstatymo 18 straipsnio taikymo praktika yra aktuali ir nagrinėjamo ginčo atveju.

46. Tam, jog būtų konstatuotas Įstatymo 18 straipsnio pažeidimas, yra būtina įrodyti vieną iš dviejų minėtoje normoje įtvirtintų alternatyvių aplinkybių, t. y., kad asmuo, dirbantis įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, ar esantis šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat einantis kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse, prieš tai, būdamas valstybės tarnautoju, per paskutinius darbo metus ėjo tokias pareigas, kurios: 1) arba tiesiogiai buvo susijusios su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole; 2) arba jis (valstybės tarnautojas) tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą.

47. Įvertinusi bylos faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 9.7–9.11 p.), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, vadovaujantis Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2015 m. spalio 30 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu, 7.1 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 7 punktu, Centro įstatų, patvirtintų Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TS-96, 5 punktu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja, ėjo tokias pareigas (Administracijos direktoriaus pavaduotojo ir Administracijos direktoriaus), kurios buvo tiesiogiai susijusios su Centro veiklos priežiūra ir kontrole, taip pat yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėja tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius Centrui sprendimus (pvz., pasirašė 2017 m. gruodžio 7 d. pasirašė sutartį Nr. DS-771 su Centru dėl Pandėlio ambulatorijos šildymo sistemos finansavimo) konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dokumentų pasirašymas, t. y. jų patvirtinimas, niekaip negali būti laikomas formaliu veiksmu, todėl pareiškėjos argumentai, kad dokumentų pasirašymas buvo tik formalumas, atmestini.

48. Pasisakydama dėl pareiškėjos pozicijos, kad Centras negali būti laikomas įmone Įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, teisėjų kolegija pažymi, jog minėta Įstatymo nuostata nustatė, jog įmonė – tai visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos. Pabrėžtina aplinkybė, jog iš Centro įstatų, patvirtintų Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TS-96 (I t., b. l. 119–128) (13.1 p., 83 p., 83.7 p.) matyti, jog Centras turi galimybę verstis ūkine komercine veikla, t. y. teikia ne tik viešąsias paslaugas, todėl pareiškėjos teiginiai, jog Centras yra ne pelno siekianti organizacija, todėl neatitinka Įstatyme nustatytos įmonės sąvokos yra nepagrįsti.

49. Pareiškėjos individualioje administracinėje byloje suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato pareiškėjos ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose administracinis teismas turi nagrinėti tą bylą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos inicijuoto ginčo administracinėje byloje dalykas yra Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, todėl, priešingai, nei teigia pareiškėja, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo peržengti pareiškėjos iškelto administracinio ginčo ribas ir nagrinėti atitinkamus VTEK priimtus dokumentus ir atvejus, kuriuose pasisakyta ne dėl pareiškėjos, o dėl kito (-ų) asmens (asmenų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-263-146/2016).

50. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir bylos faktines aplinkybes, spręstina, kad byloje yra nustatyti Įstatymo 18 straipsnyje nurodyti viešųjų ir privačių interesų konfliktą identifikuojantys požymiai ir įrodyta, kad pareiškėja, nepaisydama Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų apribojimo, įsidarbino Centro vadove, nors per paskutinius darbo metus jos pareigos valstybinėje tarnyboje buvo tiesiogiai susijusi su šios įmonės veiklos priežiūra ar kontrole, taip pat priėmė Centrui palankius sprendimus.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas iš dalies yra tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas skundo reikalavimas panaikinti Sprendimo 1 punktą, ir šis skundo reikalavimas patenkinamas, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos D. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. KS-307 „Dėl D. G.“ 1 punktą.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius