2024-10-16 Nr. AB-14934-3-61-3-01813-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2408-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01813-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 24S105160 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 3 d. prašymą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skundą grindžia šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS (toliau – ir MIGRIS) su prašymu kreipėsi iš atsakovą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo dviem pagrindais: kaip lietuvių kilmės asmuo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 str. 1 d. 2 p.) ir kaip asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvoje ir netekęs pilietybės (Įstatymo 53 str. 1 d. 4 p.). Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 22 dienas nuo Sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. gegužės 14 d.); valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – ir JAV); Sprendimas priimtas, nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (Įstatymo 125 str. 1 d. 6 p.).

1.2. Priimdamas Sprendimą atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika (Įstatymo 128 str. 1 d.). Pareiškėjas yra etninis lietuvis, gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1999 m. nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje, kur baigė mokyklą ir universitetą, čia turėjo nuolatinį darbą, šeimą, buvo susituokęs ir augino vaikus, taip pat Lietuvoje gyvena jo tėvai ir brolis. Nuo 1999 iki 2021 m. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir joje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, 2007 m. įgijo JAV pilietybę ir apie tai informavo atsakovą atvykęs į Lietuvą maždaug 2013 m. Pareiškėjas 2021 m. pradžioje atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje nuolat apsigyveno, o dar prieš atvykdamas įsigijo namą, kuriame gyvena su savo sutuoktine. Pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 2024 m. sausio 5 d. Pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja asmeniniai, socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, o grįžęs į Lietuvos Respubliką jis yra sėkmingos grįžtamosios migracijos pavyzdys, jis išlaikė savo kultūrinę lietuvybę, perkėlė asmeninius, šeimos ir ekonominius interesus, investavo reikšmingas lėšas nusipirkdamas Lietuvoje nekilnojamąjį turtą, savo išlaikymui iš Lietuvos valstybės negauna jokios paramos.

1.3. Sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo yra reikšminga Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata bei tai, jog Įstatymas įgyvendina 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), pagal kurios nuostatas turi būti atsižvelgiama ne vien į termino praleidimo ir iš to kylančio nelegalaus buvimo faktą, todėl atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjo nurodomas svarbias aplinkybes.

2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą, dėstydamas šiuos argumentus:

2.1. Pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nuo 2024 m. sausio 5 d. ji buvo panaikinta, o netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas iš Šengeno erdvės išvyko 2024 m. kovo 9 d. ir vėl į ją atvyko 2024 m. kovo 17 d., turėdamas JAV piliečio pasą. JAV piliečiams yra taikomas bevizis režimas, todėl užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal 2018 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1240, kuriuo sukuriama Europos kelionių informacijos ir leidimų sistema (ETIAS) ir iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1077/2011, (ES) Nr. 515/2014, (ES) 2016/399, (ES) 2016/1624 ir (ES) 2017/2226 (toliau – ir Reglamentas 2018/1240), bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį (Įstatymo 11 str. 2 d.). Pareiškėjo teisėtas buvimas pagal bevizį režimą baigėsi 2024 m. balandžio 10 d.

2.2. Nesutiktina su skundo teiginiais. Lietuvos Respublikos Konstitucija nereglamentuoja užsieniečių teisinės padėties. Pareiškėjo lietuviška kilmė yra pagrindas pareiškėjui gauti leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau pati savaime nesuteikia jam teisės būti Lietuvos Respublikoje, o Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje per išorės paslaugų teikėją. Atsakovas tinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnyje numatytas aplinkybes, pareiškėjas 2024 m. balandžio 22 d. buvo apklaustas, klausta apie jo pragyvenimo lėšų šaltinį Lietuvos Respublikoje, turimus šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Sprendime įvertinti šie pareiškėjo ryšiai, teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis.

II. 3. Regionų administracinio teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu tenkino skundą: panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 3 d. pateiktą prašymą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

4.1. Pareiškėjas ir I. Z. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. SK-575 pagrindu įsigijo butą. Pareiškėjo pase, išduotame (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) įrašas, jog jo tautybė – lietuvis. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pase, galiojusiame (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat pridėti jo motinos ir brolio asmens dokumentai liudija, kad jie turi lietuvių pilietybę. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susituokė su I. B., jų santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) bei Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto pramonės ir civilinės statybos kursą ir įgijo inžinieriaus-statybininko kvalifikaciją.

4.2. Atsakovui 2024 m. balandžio 22 d. buvo pateiktas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas turėjo ir Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau 2024 m. sausio 5 d. ji buvo panaikinta. Netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjas iš Šengeno erdvės išvyko 2024 m. kovo 9 d. ir vėl ją atvyko 2024 m. kovo 17 d., turėdamas JAV piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir norėjo pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jo prašymas buvo atmestas. JAV piliečiams yra taikomas bevizis režimas, todėl vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, kuri nurodo, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjo teisėtas buvimas t. y. bevizis režimas baigėsi 2024 m. balandžio 10 d. Iki bevizio režimo galiojimo pabaigos pareiškėjas savo buvimo Lietuvoje neįteisino ir iš jos neišvyko, todėl jo buvimas Lietuvoje laikomas neteisėtu.

4.3. Pareiškėjui 2024 m. balandžio 22 d. įteiktas Sprendimas, kuriuo jis įpareigojamas savanoriškai išvykti į JAV iki 2024 m. gegužės 14 d., pareiškėjas įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Sprendimas pagrįstas tuo, jog pareiškėjas turi šeimyninių ryšių t. y. jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri gyvena Lietuvoje; pareiškėjas nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi nėra turėjęs, iki atvykstant į Lietuvą 2021 m., apie 20 m. gyveno JAV turėdamas dvigubą pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nuo 2024 m. sausio 5 d. neteko; pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2023 m. gruodžio 27 d., todėl galima teigti, kad jis neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat nenustatyta, kad jis turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuvos Respublika, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas, taip pat, kad jis šiuo metu neturi dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, tačiau jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis bei pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, konstatavo, jog Sprendime pateikti motyvai ir išvados yra prieštaraujantys ir nepagrįsti: byloje svarbus Sprendimu sukeliamų pasekmių individualus įvertinimas – pasekmės kyla ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo šeimos nariams (sutuoktinei ir jo garbaus amžiaus (duomenys neskelbtini) metų motinai); atsakovas šiuos ryšius aptarė ir įvertino kaip ne itin reikšmingus ryšius priimant Sprendimą. Teismas nesutiko su tokiu atsakovo teiginiu dėl individualaus aplinkybių įvertinimo.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdydamas atsakovo nurodymus ir siekdamas gauti patvirtinimą, kad pastaruosius du metus nebuvo padaręs nusikaltimo JAV, išvyko į šią šalį ir lankėsi ten 2024 m. kovo 9–17 d., kur kreipėsi į Federalinį tyrimų biurą (FTB) atsakovo reikalaujamam dokumentui gauti, pareiškėjui buvo reikalingas kodas, kuris leido prisijungti prie specialaus tinklapio prieigos ir gauti reikiamą informaciją. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vadovavosi atsakovo nurodymais ir stengėsi juos įgyvendinti, kad galėtų gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui pateikus 2024 m. balandžio 3 d. prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymas nebuvo priimtas, o nurodyta atsisakymo priimti priežastis –pasibaigęs terminas.

7. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, neatliko kompleksinio informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimo, o neatlikus tinkamo tyrimo teismo aptartais aspektais, negalima spręsti, ar pareiškėjui pritaikyti apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, tokius kaip valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika, konstituciškai svarbius tikslus, bei yra proporcingi šioje situacijoje. Teismas nusprendė, jog Sprendime nepasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektu, nevertintos pareiškėjo pastangos integruotis į Lietuvos visuomenę, socialinių, kultūrinių, ekonominių, šeimyninių ryšių stiprumas su Lietuva ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti. Dėl to teismas padarė išvadą, jog priimant Sprendimą nebuvo visiškai vertinamas pareiškėjo bei jo sutuoktinės integravimasis Lietuvos Respublikoje bei nebuvo tinkamai išnagrinėtos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi, teismo vertinimu, atsakovui svarstant tiek leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjui, tiek draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo klausimus, nebuvo tiriamos visos turinčios reikšmės aplinkybės.

8. Teismas, apibendrinęs sprendimo motyvus, padarė išvadą, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Dėl to, teismo vertinimu, Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Teismas kartu pažymėjo, jog iki teismo sprendimo įvykdymo yra paliekama galioti reikalavimo užtikrinimo priemonė, taikyta 2024 m. balandžio 30 d. teismo nutartimi – laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas. Priėmęs sprendimą pareiškėjo naudai, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.): 22,50 Eur už žyminį mokestį.

III. 9. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog priimdamas Sprendimą atsakovas tinkamai neįvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, nes atsakovas vertino pareiškėjo šeiminius ryšius (pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Lietuvoje) ir nenustatė draudimo grąžinti pagrindų (Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d.), tačiau atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtintą šeimos nario apibrėžimą, atsakovas neprivalėjo vertinti pareiškėjo ryšių su jo motina, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas iki 2021 m., kai atvyko gyventi į Lietuvą, apie 20 m. gyveno JAV, taigi laikinas išvykimas į pareiškėjo pilietybės valstybę, vykdant grąžinimo Sprendimą, negali būti laikomas neproporcinga priemone, nes pareiškėjui yra taikomas bevizis režimas ir išvykęs iš Lietuvos Respublikos jis galėjo grįžti į ją pagal bevizio režimo taisykles. Atsakovas įvertino Sprendimo proporcingumą, o pareiškėjui nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją.

9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo aplinkybių, nes užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją (Įstatymo 28 str. 2 d.), todėl pareiškėjas, būdamas JAV, prašymą išduoti leidimą gyventi galėjo pateikti užsienio paslaugų teikėjui esančiam JAV, tačiau jis prašymą išduoti leidimą gyventi teikė Migracijos departamento Vilniaus skyriui Lietuvos Respublikoje būdamas neteisėtai, todėl negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad prašymas bus priimtas, ar kad tokio prašymo pateikimas įteisins pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje, o tai, jog pareiškėjas vyko į JAV dokumentų užsakymui, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas niekada neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsakovas nepriėmė su tuo susijusio sprendimo, todėl faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantys motyvai negali būti laikomi pagrindu panaikinti Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl leidimo gyventi išdavimo, draudimo atvykti aplinkybių bei remiasi teismų praktika dėl grėsmės valstybės saugumui, tačiau tai neatitinka bylos aplinkybių.

9.3. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas skundą, nepagrįstai įpareigojo atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo (nepriimtą) prašymą išduoti leidimą gyventi, nes atitinkamas prašymas nebuvo priimtas: teisės aktuose yra nustatytos konkrečios atitinkamų prašymų priėmimo procedūros, kurių turi būti laikomasi priimant prašymus dėl leidimų gyventi išdavimo, tačiau pareiškėjas nurodytų teisės aktų reikalavimų neatitiko, kadangi prašymą bandė pateikti, būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasibaigus jam taikomam bevizio režimo terminui. Kadangi pareiškėjas neturi galiojančių vizų ar leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, jo prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti priimtas, o pareiškėjas gali įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje pateikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsienio paslaugų teikėjui, esančiam JAV.

10. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Pareiškėjas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika vertinimo (Įstatymo 128 str. 1 d.) bei akcentuoja reikalavimą gerbti asmens privatų ir šeimos gyvenimą, nesutikdamas su atsakovu, jog įvertinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus šiuo atveju šeimos nario sąvoka turėtų būti aiškinama taip, kaip apeliaciniame skunde siekia atsakovas. Vadovaujantis Sprendimu pareiškėjas turėtų ilgam laikui išvykti iš Lietuvos dėl formalios priežasties tam, kad būtų sprendžiamas jo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo klausimas, tačiau toks Sprendimas yra neproporcingas. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo gyventi pateikė Lietuvoje būdamas nelegaliai, tačiau po pilietybės panaikinimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar 2024 m. balandžio 3 d., o atsakovas pats savo nuožiūra paskyrė vizito laiką, todėl ši situacija susiklostė dėl atsakovo veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 24S105160 pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo 2024 m. balandžio 3 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, tinkamai nemotyvavo Sprendimu taikomos priemonės pagrįstumo, pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Sprendimą bei įpareigojo atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 3 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, priimdamas Sprendimą, atsakovas tinkamai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika; nepagrįstai pasisakė dėl su bylos aplinkybėmis nesusijusių leidimo gyventi išdavimo ir draudimo atvykti klausimų; nepagrįstai įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, dėl ko šis prašymas negalėjo būti priimtas.

15. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą atsakovo apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), nenustatė pagrindo naikinti šį sprendimą: bylos duomenimis, pareiškėjas, 2024 m. sausio 5 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės lietuvių kilmės JAV pilietis, 2024 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte (jis yra lietuvių kilmės asmuo) ir 4 punkte (jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje) nustatytais pagrindais. Migracijos departamentas, 2024 m. balandžio 19 d. jo tarnautojui MIGRIS sistemoje pažymėjus, kad pareiškėjo 2024 m. balandžio 3 d. prašymas atmestas (pareiškėjui MIGRIS sistemoje nurodžius, kad prašymas yra nepriimtas) dėl to, kad asmuo vizito metu viršijo legalų buvimą Lietuvoje (2024 m. balandžio 10 d.), ginčijamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į JAV per 22 dienas nuo Sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. gegužės 14 d.), nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

16. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su atsakovo aktų – atsisakymo priimti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – pagrįstumo ir teisėtumo, atitikties šiuo santykius reglamentuojančių Įstatymo ir Aprašo nuostatoms, teisėjų kolegija visų pirma primena, kad, kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė.

17. Tačiau, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime, Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ir kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, konstatuotina, kad šio straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisė apsigyventi Lietuvoje; 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos; iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime; užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis; pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies formuluotė „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ skiriasi nuo šio straipsnio 3 dalies formuluotės „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą“, kuri, kaip minėta, suponuoja absoliučią Lietuvos Respublikos piliečio teisę grįžti į Lietuvą ir gyventi joje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais. Kartu tai reiškia, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalis yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, nesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, turėtų teisę atvykti į Lietuvą ir apsigyventi joje kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis negu kiti užsieniečiai ar asmenys be pilietybės.

18. Aptarto konstitucinio reguliavimo kontekste aiškinant byloje taikytino teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užsieniečių, iš jų – ir lietuvių, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl itin formalaus atsakovo požiūrio priimant aktus dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje. Nors visi tokio pobūdžio aktai turi būti grindžiami, be kita ko (žr. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str.), pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui principais, atsakovui sprendžiant dėl asmenų, patenkančių į Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies apibrėžtį, teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, ir administracinėje procedūroje turi būti vadovaujamasi ir aptartomis konstitucinio reguliavimo nuostatomis, ko, nagrinėjimo ginčo atveju, akivaizdžiai yra pasigesta: nors pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi šalyje iš tiesų buvo pateiktas besibaigiant Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje aptartam terminui, jis (prašymas) visgi buvo pateiktas pareiškėjui teisėtai esant šalyje, dėl ko atsisakymas jį nagrinėti, nesant indikacijų dėl valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir pan. grėsmių, vien dėl to, kad tokio prašymo išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminas viršija pareiškėjo teisėto buvimo šalyje terminą, o taip pat sprendimas grąžinti pareiškėją, kurį su Lietuvos Respublika sieja ne tik kilmė, bet ir neginčijami socialiniai ir ekonominiai ryšiais (šalyje kartu su sutuoktine, kuri yra Lietuvis Respublikos pilietė, nuolat gyvena nuo 2021 m., turi tiek gyvenamąjį būstą, tiek pragyvenimo šaltinį; čia gyvena motina, brolis), į užsienio valstybę neišsprendus klausimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.).

19. Konstatavus, kad atsakovo aktai dėl atsisakymo priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir grąžinti jį (pareiškėją) į užsienio valstybę negali būti laikomi teisėtais ir buvo pagrįstai panaikinti, kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, iš jų – ir dėl pirmosios instancijos per apsirikimą nurodytų motyvų dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir draudimo atvykti į šalį, nėra reikšmingi, todėl dėl jų (šių argumentų) nėra pasisakoma.

20. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė