2017-04-25 Nr. AB-9504-3-61-3-03106-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1202-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03106-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. birželio 4 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. BR6-2088521 (toliau – ir 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas);

2) įpareigoti Agentūrą kompiuterinėje duomenų bazėje visuose žemės blokuose (Nr. 142629-3939, Nr. 142629-5040, Nr. 14629-5093, Nr. 142630-3342, Nr. 158493-0033, Nr. 180403-9793, Nr. 181403-0155, Nr. 182404-0402) įrašyti pasėlį kodu 5AM-1 standartinėje viešoje, vartojimo, dvišalėje sutartyje Nr. 12-1011877239-A1;

3) priteisti pareiškėjai iš Agentūros 8 027,12 Eur ir 5 proc. kompensacines palūkanas nuo 2013 m. birželio 30 d. bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja 2015 m. birželio 15 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 3R-212(AG-111/05-2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas);

2) panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SP1-554-(11.2.12E) (toliau – ir 2015 vasario 12 d. sprendimas);

3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 1 507,48 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis 5 proc. palūkanomis nuo 2012 m. kovo 13 d. ir procesines 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo;

4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 8 104,89 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis palūkanomis nuo 2013 m. birželio 30 d. bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo;

5) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 145,04 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis 5 proc. palūkanomis nuo 2014 m. sausio 25 d. ir 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja teigė, jog Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas įteiktas tik 2015 m. gegužės 4 d. atvykus į Agentūrą, vykdant jos 2015 m. gegužės 2 d. prašymą. Paaiškino, jog 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas nepatvirtintas rezoliucija, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų (toliau – ir Agentūros nuostatai) 21.8 punktą yra privaloma. Paaiškino, kad 2014 m. sausio 21 d. nesulaukusi Agentūros sprendimo dėl tiesioginės išmokos pagal įvykdytą 2012 m. gegužės 30 d. dvišalį sandorį Nr. 12-10877239-A1-1, kreipėsi į atsakovą, kurio darbuotojai paaiškino, jog yra priimtas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjai 50 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankciją už tyčinį reikalavimų pažeidimą. Pareiškėja teigė, jog tokia sankcija paskirta nepagrįstai, nes ji jokių pažeidimų nepadarė. Pareiškėja tvirtino, kad 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas priimtas neišnagrinėjus visų duomenų bei faktinių aplinkybių. Paaiškino, jog pagal dvišalę sutartį Nr. 12-1011877239-A1-1 jai priklauso tiesioginės išmokos vadovaujantis 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL 2009 L 30, p. 16) (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. kovo 22 komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 287/2013 (OL 2013 L 86, p. 12) (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 73/2009) 35 straipsnio 2 dalį, 122 straipsnį ir 124 straipsnio 4 dalį. Pareiškėja tvirtino, kad Agentūra nurodė klaidingą kodą, jog pareiškėja augina gyvulius, todėl kompleksinio paramos susiejimo 8 027,12 Eur sankcija, nurodyta 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime, yra nepagrįsta. 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime nenurodyta pažeidimo kvalifikacija.

Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151, 2011 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 3D-229 3.2.1, 3.2.3, 5.5.4.1, 2007 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 3D-372 7 punktu, 2009 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 3D-306 „Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodika“ (toliau – ir Metodika) 17 ir 18 punktus, jos pirmo priedo 15 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Nuostatų 21.8 bei 21.2 punktai ir teigė, jog 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas minėtų teisės nuostatų pagrindu yra neteisėtas.

Pareiškėja paaiškino, jog augina medicininius vaistažolinius augalus, kuriuos visada prižiūrėjo. Tai patvirtina faktas, jog 2010 m. ir 2011 m. jie buvo perduoti ūkininkui pašarų papildams, naudoti arbatoms, tepalams ir kitai produkcijai. Teigė, jog Varnių seniūnijos Telšių administracijos skyriaus vyresnysis specialistas, pildydamas standartinę dvišalę sutartį Nr. 12-1011877239-A1-1 žinojo, jog yra pasirašytas 2010 m. birželio 27 d. naminis aktas Nr. 1/2010-0627, kuris patvirtina, jog pareiškėja perdavė 5 kubinius metrus medicininių augalų, surinktų iš visų kontrolinių žemės sklypų, ūkininkui A. U.. Taip pat, pasirašytas 2010 m. birželio 30 d. naminis aktas Nr. 1/2010-0630, kuris patvirtina, jog buvo perduoti 6 kubiniai metrai medicininių augalų tam pačiam ūkininkui. Taip pat, yra pasirašyti 2010 m. liepos 3 d., 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. birželio 20 d., 2011 m. liepos 10 d., 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. liepos 29 d., 2011 m. liepos 31 d., 2012 m. gegužės 30 d., 2012 m. birželio 30 d., 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. liepos 29 d., 2012 m. liepos 30 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 28 d., 2013 m. liepos 5 d. naminiai aktai, patvirtinantys vaistažolių perdavimą A. U.. Teigė, jog minėti dokumentai patvirtina pareiškėjos sąžiningą ir teisėtą elgesį ir mano, jog Agentūros duomenų bazėje nepagrįstai pažymėtas pasėlio kodai GP-1, DG-1, kurie žymi ganyklas, pievas, daugiametes ganyklas, nes pareiškėja augino vaistažolinius augalus, kurie žymimi kodu 5AM-1.

Pareiškėja tvirtino, jog atsakovas pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 ir 5 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, gero administravimo principą. Pažymėjo, jog į bendrą apskaitą yra neįtraukti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 30 d. skundas dėl paramos mokėjimo vėlavimo už 2012 m. gegužės 28 d. paraišką Nr. BR7-154, 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštas dėl dokumentų perdavimo Nr. BR5.1-20109, 2014 m. sausio 21 d. pareiškimas dėl tiesioginės išmokos už 2012 m. išmokėjimo Nr. BR5.3-352, 2015 m. kovo 26 d. pretenzija dėl paramos už 2011 m. ir 2012 m. Nr. BR7-64. Teigė, jog skiltyje „Deklaruoti laukai“ yra pateikta klaidinga informacija, nes pareiškėja juose nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. gegužės 1 d. augino medicinines vaistažoles ir jas prižiūrėjo. Taip pat teigė, jog 2012 m. gegužės 30 d. ir 2012 m. birželio 8 d. kompiuterinėje duomenų bazėje visuose kontroliniuose laukuose įrašytas netikslus medicininių vaistažolinių augalų kodas.

Pareiškėjos teigimu, Agentūra melagingai nurodo, jog 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas 2014 m. buvo siunčiamas NMA nurodytose siuntose, kurios pareiškėjai buvo neįteiktos. Teigė, jog vadovaujantis Agentūros direktoriaus 2010 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. BR1-1144 medicininių vaistažolių žemės ūkio naudmenų kodo patikslinimas dvišaliame sandoryje Nr. 12-10877239-A1-1 neturi įtakos išmokos dydžiui. Todėl Agentūra turi pareigą pareiškėjai išmokėti paramą. Teigė, jog jos atžvilgiu neturi būti taikomi Reglamento (EB) Nr. 73/2009 22–26 straipsniai, Reglamentas (EB) Nr. 1122/2009 ir Reglamentas (EB) Nr. 1234/2004.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu išdėstė pagrindinius skundo argumentus, nurodė, jog Agentūra klaidina teismą nurodydama, kad pareiškėja yra prisijungusi prie 2012 m. birželio 8 d. ir 2013 m. birželio 6 d. standartinių, dvišalių, viešų, vartojimo sutarčių, nes sutarčių forma neatitinka elektroniniu būdu derintų sutarčių formos. Posėdžio metu nurodė šių sutarčių neatitikimus, pvz.: nurodytas netinkamas papildomų lapų skaičius, pirmas lapas yra nepasirašytas, ne vietoje įrašyta data, antras sutarties lapas yra nepasirašytas, sutartyje nurodytas netinkamas vaistažolinių augalų kodas. Teigė, jog sprendimas Nr. BR6-2088521 pagrįstas tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nepasirašytas, priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 73/2009/EB 8 punkto reikalavimus. Rėmėsi Žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 3D-192 vertinimo kriterijų 54 punktu, Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 vertinimo kriterijų 45 punktu, Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 3D-229 vertinimo kriterijų 3.2.1, 3.2.3, 5.4.1 punktais. Taip pat teigė, jog 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. BR6-233576 parengtas pagal tikrovės neatitinkančius duomenis ir grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir pasisakydamas dėl sprendimo Nr. BR6-2088521. Nurodė, jog pareiškėja prižiūrėjo didesnį plotą nei savo individualiuose aktuose nurodo atsakovas, todėl mano, jog atsirado atsakovo įsiskolinimas. Teigė, jog dvišalė sutartis Nr. 12-1011877239-A1-1 neturi nieko bendro su dvišale sutartimi Nr. 11-1011877239-A1-1, o 2014 m. birželio 1 d. dvišalė sutartis Nr. 13-1011877239-A1-1 neturi nieko bendro su dvišale sutartimi Nr. 11-1011877239-A1-1 bei sutartimi Nr. 12-1011877239-A1-1. Taip pat nurodė, jog ir visi kiti atsakovo individualūs administraciniai aktai, priimti pareiškėjos atžvilgiu, yra neteisėti ir nepagrįsti iš esmės tais pačiais pagrindais kaip ir minėti aktai, t. y. nepasirašyti, remtasi duomenimis neatitinkančiais tikrovės, tinkamai nepasirašyti. Atsakydamas į atsakovo atsiliepimuose nurodytus argumentus nurodė, jog nėra sudaryta jokių dvišalių sutarčių su Kauno miesto savivaldybės administracija, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru, nes šios sutartys taip pat neatitinka suderintos sutarčių formos. Taip pat išdėstė kitus rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėja 2011 m. gegužės 6 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką (reg. Nr. 11-1011877239-A1-1) (toliau – ir 2011 m. paraiška), pagal kurią pareiškėjai skirta 20 091,17 Lt dydžio galutinė paramos suma, kurią skaičiuojant pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir MPŪV priemonė) atsižvelgta tik į tuos plotus, kurie atitiko paramos skyrimo kriterijus, nustatytus pagal MPŪV priemonę. 2011 m. rugpjūčio 3 d. atliktos patikros vietoje metu (ataskaitos Nr. 11-1011877239-D5-1) buvo nustatyta, kad pareiškėja nesilaikė nustatytų žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) reikalavimų, nurodytų Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir GAAB Aprašas): Pareiškėjos valdoje (kontroliniame žemės sklype Nr. 158493-0033 esančiame lauke Nr. 1 (60,56 ha 5GP-1 (ganyklos-pievos (iki 5 m.))) buvo nustatyti tyčiniai 1.2 papunktyje nustatyto GAAB reikalavimo ir 1.6 papunktyje nustatyto GAAB reikalavimo pažeidimas.

Atsakovas paaiškino, kad apie 2011 m. patikrų vietoje metu nustatytus neatitikimus pareiškėja buvo informuota Agentūros 2011 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu Nr. 119 „Apie patikros vietoje / nuotolinės patikros metu nustatytus neatitikimus“, prie kurio buvo pridėta ir Patikros vietoje ataskaitos Nr. 11-1011877239-D5-1 kopija. Nustačius minėtus pažeidimus pareiškėjai pritaikyta 21 proc. sankcija, apie kurią pareiškėja informuota 2011 m. Paraiškoje pasirinktu būdu – elektroniniu paštu – 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu pranešimu Nr. BR6-1803926 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (Sprendimas Nr. BR6-1803926), kuris pareiškėjai išsiųstas 2012 m. kovo 14 d. Agentūra, gavusi pareiškėjos 2012 m. kovo 15 d. prašymą, 2012 m. balandžio 17 d. registruotu paštu išsiuntė 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(11.13)-2858 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2858), kuriame išdėstytos visos aplinkybės ir paaiškinta, kaip ir kuo vadovaujantis apskaičiuota paramos suma bei taikomos sankcijos, taip pat nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, tačiau pareiškėja nepasinaudojo sprendimo apskundimo teise. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai 2013 m. birželio 6 d. pakeitus 2011 m. Paraiškoje pateiktą informaciją ir nurodžius, kad sprendimus pageidauja gauti paprastu paštu, visi dokumentai buvo siunčiami registruotu paštu pareiškėjos nurodytu adresu arba įteikti į rankas. Be kita ko, visus pranešimus pareiškėja gali matyti Agentūros informaciniame portale.

Atsakovas nurodė, jog 2011 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2011 m. taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 3D-192 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2011 m. taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir 2011 m. Taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir MPŪV taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2009)10216 ir Metodika.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2012 m. gegužės 28 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką (reg. Nr. 12-1011877239-A1-1) (toliau – ir 2012 m. Paraiška). 2012 m. rugpjūčio 28 d. – 2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. Agentūros Kontrolės departamento Telšių patikrų vietoje skyrius pareiškėjos valdoje atliko 2012 m. Paraiškoje deklaruotų duomenų patikras vietoje (ataskaitos Nr. 12- 1011877239-D5-1 ir Nr. 12-1011877239-D5-1) (toliau – ir 2012 m. Patikros vietoje), kurių metu buvo nustatyta, kad kontroliniame žemės sklype (toliau – ir KŽS) Nr. 142630-3342 esančiame lauke Nr. 1, KŽS Nr. 142629-5093 esančiame lauke Nr. 1, KŽS Nr. 142629-3939 esančiame lauke Nr. 1, KŽS Nr. 142629-5093 esančiame lauke Nr. 2 ir KŽS Nr. 142629-5040 esančiame lauke Nr. 1, pareiškėja nesilaikė GAAB Aprašo 1.2 papunkčio reikalavimo. Taip pat, GAAB Aprašo 1.3 papunkčio reikalavimų pažeidimas buvo nustatytas KŽS Nr. 181403-3078 esančiame lauke Nr. 1 ir KŽS Nr. 181403-0155 esančiame lauke Nr. 1. Apie 2012 m. Patikrų vietoje metu nustatytus neatitikimus pareiškėja buvo informuota Agentūros 2012 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 249 „Apie patikros vietoje / nuotolinės patikros metu nustatytus neatitikimus“, prie kurio buvo pridėtos ir Patikrų vietoje ataskaitų Nr. 12-1011877239-D5-1 ir Nr. 12- 1011877239-D5-1 kopijos. 2012 m. Paraiškos vertinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pažeistas GAAB reikalavimas dėl ūkinių gyvūnų laikymo (toliau – ir GAAB7 reikalavimas), nurodytas GAAB Aprašo 7 punkte.

Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas GAAB Aprašo 7 punkte nurodyto GAAB7 reikalavimo tyčinis pažeidimas. Pareiškėja 2012 m. Paraiškoje deklaravo 68,11 ha ganyklų (pievų) plotą, o visas išmokoms deklaruotas ir tinkamas paramai plotas sudaro 68,11 ha. Pareiškėjos deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudaro daugiau nei 30 proc. (68,11 ha ganyklų-pievų plotas / 68,11 ha visas deklaruotas ir tinkamas paramai plotas x 100 proc. = 100 proc.) viso 2012 m. Paraiškoje deklaruoto ir tinkamo paramai ploto (Aprašo 7 punkte nustatytas 30 proc. neviršijimas, o jei viršijama 30 proc., reikia žiūrėti, ar yra atitinkamas kiekis Ūkinių gyvūnų registre registruotų ūkinių gyvūnų visam pievų ir ganyklų plotui padengti.

Kai ūkinių gyvūnų skaičius nepadengia dalies pievų ir ganyklų ploto, turi būti fiksuojamas GAAB7 reikalavimo pažeidimas). Atkreipia dėmesį, kad 2012 m. Paraiškoje pareiškėja deklaravo 68,11 ha pievų ir ganyklų plotą, kuriam taikomas GAAB7 reikalavimas dėl ūkinių gyvūnų, registruotų Ūkinių gyvūnų registre (t. y. 1 deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turi sudaryti ne mažiau kaip 0,1 SG (sutartinio gyvulio). Vadovaujantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Ūkinių gyvūnų (toliau – ir ŽŪIKVC) registro duomenimis, pareiškėja per gyvūnų išlaikymo laikotarpį (nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) turėjo 0 sutartinių gyvulių, pareiškėjos deklaruoti pievų ir ganyklų plotai, kurių nedengia ūkinių gyvūnų skaičius, sudarė 100 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto ((68,11 ha (deklaruotas ganyklų – pievų plotas) – 0 ha (sutartiniais gyvuliais dengiamas ganyklų – pievų plotas)) / 68,11 ha (deklaruotas ganyklų – pievų plotas) x 100 proc. = 100 proc., t. y. pažeidimas sudaro 100 proc. (nustatytas Metodikos 17.4 punkte).

Kadangi pievų ir ganyklų plotai be ūkinių gyvūnų sudarė 100 proc. viso pievų ir ganyklų ploto, todėl, vadovaujantis Metodikos 17.4, 181.2 papunkčiais, GAAB7 reikalavimo pažeidimas įvertintas kaip tyčinis (įvertinimas pagal Metodikos 5.1 papunktį). Kadangi pareiškėjos padarytas GAAB7 reikalavimo pažeidimas sudarė 100 proc., o pievų ir ganyklų plotas viršijo 10 ha ribą, vadovaujantis Metodikos 17.4, 181.2 papunkčiais, pažeidimas turėjo būti įvertintas kaip tyčinis. Galutinis Agentūros sprendimas išdėstytas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime, kuris buvo išsiųstas kartu su Agentūros 2014 m. sausio 3 d. lydraščiu Nr. BR6-34 (11.2.6) „Dėl sprendimo pateikimo“.

Atsakovas paaiškino, kad apie 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą pareiškėja buvo informuota 2012 m. paraiškoje pasirinktu būdu – el. paštu 2013 m. balandžio 25 d. ir registruotu laišku siųstu kartu su 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. BR6-34 (11.2.6) „Dėl sprendimo pateikimo“ (pašto siuntos Nr. RN572625469LT), bet siunta buvo grąžinta siuntėjui su žyma „Neatsiėmė“. Atsižvelgiant į tai, minėti dokumentai pareiškėjai buvo persiųsti pakartotinai, registruotu paštu, su Agentūros 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-2251(11.2.6) „Dėl atsakymo į pareiškimą“ (pašto siuntos Nr. RN676024808LT), siunta taip pat buvo grąžinta siuntėjui su žyma „Neatsiėmė“. Taigi, pareiškėja buvo tinkamai informuota apie priimtus sprendimus. Be kita ko, visus pranešimus pareiškėja gali matyti Agentūros informaciniame portale, tačiau pareiškėja į Agentūrą per protingą terminą nesikreipė ir nesiėmė veiksmų siekdama kaip įmanoma greičiau susipažinti su 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu, nors apie tokio sprendimo priėmimą žinojo nuo 2013 m. balandžio 25 d.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja anksčiau teiktuose prašymuose/skunduose Agentūrai nurodė, kad jai neturėtų būti taikomos sankcijos dėl force majeure aplinkybių, tačiau Agentūra, vadovaudamasi CK 6.212 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2004 m. lapkričio 22 d. civiline byla Nr. 3K-3-621/2004 ir 2003 m. spalio 8 d. civiline byla Nr. 3K-3-931/2003 ir Reglamento (EB) Nr. 73/2009 31 straipsnyje nustatyti prie nenugalimos jėgos (force majeure) ir išskirtinių aplinkybių priskirtini atvejai, nustatė, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė nepriskirtina nenugalimos jėgos aplinkybėms.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja turėjo galimybę iki duomenų keitimo termino pabaigos (t. y. iki 2011 m. liepos 11 d. ir 2012 m. liepos 10 d.) pateikti prašymą (-us) dėl 2011 m. Paraiškos ir 2012 m. Paraiškos duomenų keitimo. Be to, 2011 m. ir 2012 m. Taisyklėse, paaiškinimai kartu su įrodančiais dokumentais turi būti pateikiami raštu ir per 10 d. terminą. Kadangi dokumentai pateikti praleidus minėtą terminą, Agentūra negalėjo vertinti šių dokumentų ir pakartotinai administruoti 2011 m. Paraišką ir 2012 m. Paraišką. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009 14 straipsnio 3 dalyje, po laukų patikros, jei rasta pažeidimų, duomenų keisti negalima. Pažymi, kad prašymą dėl 2012 m. Paraiškoje vieno lauko pasėlio kodo (iš 5GP-1 (ganyklos (pievos) (iki 5 m.)) į 5AM-1 (aromatiniai, medicininiai ir prieskoniniai augalai) pakeitimo pareiškėja pateikė kartu su Telšių r. savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos specialisto 2013 m. lapkričio 15 d. paaiškinimais, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos valdoje buvo atlikta 2012 m. Paraiškoje deklaruotų duomenų patikra vietoje, kurios metu pareiškėjos minimame lauke buvo rasta ganykla (pieva), Agentūra pareiškėjos prašymo netenkino.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos skunde minimas Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos vyr. specialistas J. Š. nėra Agentūros atstovas, o pagal Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2011 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 3D-192, 35 punkte seniūnijų darbuotojams nėra suteikiamų įgaliojimų pakeisti praėjusių metų paraiškų duomenis ar priimti sprendimus dėl paraiškų vertinimo.

Be to, pareiškėja, pasirašydama 2011 m. Paraiškoje ir 2012 m. Paraiškoje, savo parašu patvirtino, kad jose pateikti teisingi duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. Paraiškoje, vadovaujantis GAAB Aprašo 8.2 papunkčiu, buvo nustatytas to paties GAAB standarto „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ pažeidimas, kuris įvertintas kaip pakartotinis tyčinis pažeidimas, vadovaujantis nuostata, jog, „nustačius pakartotinį tyčinio reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, už padarytą pakartotinį tyčinį GAAB standarto pažeidimą pagal 2012 m.

Paraišką pritaikyta 100 proc. sankcija. Be to, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus, t. y. už 2013 metus. Pažymi, kad kompleksinio paramos susiejimo reikalavimai taikomi pareiškėjams, pateikusiems paraiškas pagal priemones: „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“, „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, „Miškų aplinkosaugos išmokos“, „Tiesioginės išmokos už pasėlius ir žemės ūkio naudmenas“, „Tiesioginės išmokos už mėsinius galvijus ir mėsines avis“, „Atskiros tiesioginės išmokos už baltąjį cukrų“ (įvertinimas pagal Metodikos 5.4 papunktį).

Taigi, Agentūros apskaičiuotu procentiniu dydžiu mažinamos visos pareiškėjo išmokos pagal priemones, kurioms taikomi kompleksinės paramos reikalavimai. Pareiškėjos atveju 100 proc. sankcija pagal 2012 m. Paraišką išskaičiuojama iš pagrindinės tiesioginės išmokos (kompleksinės paramos skyrimo kriterijai taikomi ir MPŪV, tačiau MPŪV neatitinka paramos skyrimo kriterijų, todėl kompleksinės paramos sankcija neišskaičiuota iš MPŪV) (Metodikos 7.7 p.). Taigi, dėl padaryto pakartotinio tyčinio GAAB standarto pažeidimo 2012 m.

Paraiškoje, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, parama neturėjo būti skirta ir 2013 metais, todėl visa dėl Supaprastintų tiesioginių išmokų informacinės sistemos (toliau – ir STIS) klaidos išmokėta parama turi būti grąžinta. Atsižvelgdama į tai, Agentūra 2015 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą „Dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo“, apie kurį ir 7 911,12 Eur (27 315,51 Lt) dydžio grąžintinų lėšų sumos susidarymą Agentūra 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. BRK-4394 (3.144) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ informavo.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis GAAB Aprašo 8 ir 9 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 liepos 31 d. įsakymu Nr. 3D-628 „Dėl žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų įgyvendinimo 2012 metais“, Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 4, 9, 31.14, 42.2.1, 42.2.3, 46, 60 punktų, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151„Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ II skyriumi, 5.4, 33.5.1, 33.5.3, 35, 42 punktais, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009-12-14 Komisijos sprendimu Nr. C(2009)10216, Reglamento (EB) Nr. 73/2009 31 str., 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2006 L 368, p. 15) (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. balandžio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 335/2013 (OL 2013 L 105, p. 1), 47 straipsnio 1 dalimi.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 9 d. pateikė paraišką gauti paramą už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus (reg. Nr. 13-1011877239-A1-1) (valdos Nr. 1011877239) (toliau – ir 2013 m. Paraiška). Agentūra nustatė, kad dėl įvykusios STIS klaidos Pareiškėjai 2013 m. buvo išmokėta parama, nors parama neturėjo būti iš viso skiriama dėl padaryto pakartotinio tyčinio to paties GAAB standarto pažeidimo 2012 m., todėl susidarė 7 911,12 Eur (27 315,51 Lt) dydžio grąžintinų lėšų suma (pagrindinė tiesioginė išmoka už administracinio tikrinimo metu nustatytą paramos reikalavimus atitinkantį 60,47 ha pasėlių plotą). Apie Agentūros priimtą sprendimą skirti 0 Eur dydžio išmoką pareiškėja buvo informuota 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo išrašu Nr. BR6-2335076 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, kuris Pareiškėjai įteiktas į rankas 2015 m. gegužės 4 d. su 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr. BR6-7130 (11.2.6) „Dėl atsakymo į prašymus“. Pranešimas (Nr. 2080807), nurodantis mokėtiną išmokos sumą ir taikomas sankcijas (už 2012 m. Paraišką), buvo suformuotas 2013 m. kovo 26 d. Agentūros informacinėje sistemoje, kurią pareiškėja gali matyti Agentūros informaciniame portale, o 2014 m. sausio 3 d. Agentūra pranešimu Nr. BR6-34 „Dėl sprendimo pateikimo“ informavo pareiškėją apie 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą.

Atsakovas vadovavosi Taisyklių 42.2.3 punktu ir nurodė, jog nustatydama konkrečiam pareiškėjui taikytinų sankcijų dydį, Agentūra atsižvelgia į: 1) nesilaikytų reikalavimų priskyrimą netyčiniam ar tyčiniam reikalavimų pažeidimui (Metodikos 5.1 p.), 2) nesilaikytų reikalavimų įvertinimą pagal masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijus (Metodikos 5.2 p.), 3) nesilaikytų reikalavimų įvertinimą pagal pasikartojimo kriterijų, t. y. nustatant, ar pažeidimas yra pakartotinis (Metodikos 5.3 p.); 4) nesilaikytų reikalavimų priskyrimą kompleksinės paramos sritims (Metodikos 5.4 p.). 2013 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (2013 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-278 redakcija), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2009)10216, GAAB Aprašu ir Metodika.

Atsakovas pažymėjo, jog 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu kartu su 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. BR6-34 (11.2.6) „Dėl sprendimo pateikimo“ (pašto siuntos Nr. RN572625469LT), o susitikimas Agentūroje vyko 2014 m. sausio 21 d., kurio metu pareiškėja buvo dar kartą informuota apie 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo išsiuntimą registruotu laišku, taip pat primenant aplinkybę, kad su minimu sprendimu pareiškėja buvo supažindinta ir elektroniniu būdu (2015 m. balandžio 25 d.) kaip tuo metu ir buvo nurodžiusi 2012 m.

Paraiškoje. Be kita ko, Agentūra 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą siuntė pakartotinai, bet pareiškėja vengė jį atsiimti. Pažymi, kad pareiškėja priimdavo kitus raštus, kuriais Agentūra atsakydavo į Pareiškėjos prašymus ir skundus, tačiau 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo nepriėmė. Be kita ko, pažymi, kad pareiškėja įsipareigojimus yra priėmusi pagal 2011 m., 2012 m., 2013 m. Paraiškas, o ne „pagal standartines, viešas, įvykdytas, vartojimo, dvišales, patikslintas Nr. 11-1011877239-A1-1, Nr. 12-101187239-A1-1 ir Nr. 13-1011877239-A1-1 sutartis“, kaip teigiama skunde.

Akcentuoja, jog pareiškėjos skundžiamos situacijos bei visi pateikti dokumentai buvo išsamiai išnagrinėti ir pareiškėjai pateikti išsamūs Agentūros atsakymai (Agentūros 2011 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. BR6-(11.13)-7587 „Dėl atsakymo į paaiškinimą“, 2011 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. BR6-(11.13)-9897 „Dėl atsakymo į paaiškinimą“, 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-2858, 2012 m. spalio 11 d. raštas Nr. BR6-(11.13)-7719 ir kt.), kuriuose ne kartą paminėtos aplinkybės dėl taikomų sankcijų pagal 2011 m., 2012 m., 2013 m.

Paraiškas. Pabrėžė, kad 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime pareiškėjos padarytas pažeidimas yra detaliai aprašytas ir prie jo nurodomos pažeistos teisės aktų normos, taip pat nurodomos teisės aktų nuostatos, pagal kurias yra apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašomas sankcijų skaičiavimas. Agentūros sprendimo pabaigoje pateikiama bendra visų teisės aktų, kuriais remiantis nustatyti pažeidimai ir pritaikytos sankcijos, suvestinė. Agentūros sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas minėtuose sprendimuose yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimai pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti antspaudu.

Tvirtino, kad Agentūros sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Komisija 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-212 (AG-111/05-2015) išnagrinėjo pareiškėjos 2015 m. balandžio 22 d. skundą bei 2015 m. balandžio 29 d., 2015 m. gegužės 6 d. ir 2015 m. gegužės 21 d. patikslintus skundus, kuriuose pareiškėja prašė panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SP1-554, 2012 m. kovo 13 d. raštą Nr. BR6-1803926, 2013 m. kovo 16 d. raštą Nr. 2080807, 2013 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 2088521 ir 2014 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. BR6-2335076, ir nusprendė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SP1-554 (11.2.12E), įpareigojant anuliuoti palūkanas, netaikyti sankcijos, fiksuoti pasėlį 5AM-1, išmokėti visą patikslintą tiesioginės išmokos paramą pagal 2013 m. paraišką, atmesti, o likusią bylos dalį pagal pareiškėjos skundą nutraukti.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjos pasirašytų paraiškų originalai yra pateikti byloje, visi pranešimai ir sprendimai buvo teikiami elektroniniu būdu, nes pareiškėja tokį būdą buvo pasirinkusi teikdama paraiškas. Vėliau, pareiškėjai nurodžius, jog visus sprendimus ir informaciją ji pageidauja gauti paprastu paštu, jie buvo siunčiami būtent tokiu būdu, todėl pareiškėja apie visus sprendimus buvo informuota tinkamai. Taip pat, pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad atsakovas diskriminuoja pareiškėją ar teikia teismui melagingus duomenis, todėl tokie pareiškėjos ir jos atstovo teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir yra šmeižiantys Agentūrą. Nurodė, jog visų atliktų patikrų vietoje metu buvo nustatyti pažeidimai, todėl paramos suma pareiškėjai buvo sumažinta pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.

Dėl pareiškėjai taikytų sankcijų pagal 2011 m. Paraišką ir Komisijos sprendimo dalies, kuria nuspręsta nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2012 m. kovo 13 d. raštą Nr. BR6-1803926, 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-2858 ir įpareigoti Agentūrą netaikyti sankcijos už 2011 m. bei išmokėti tiesiogines išmokas pagal patikslintą pasėlį 5AM-1 teismas pažymėjo, kad Agentūra 2013 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. BR6-2088521 nusprendė pareiškėjai neskirti paramos pagal 2012 m. Paraiškoje pateiktus duomenis. Tokį sprendimą Agentūra priėmė dėl to, jog Agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyrius 2011 m. rugpjūčio 3 d. atliko pareiškėjos 2011 m. Paraiškos duomenų patikrą vietoje, kurios metu buvo nustatyti GAAB Aprašo 1.2 ir 1.6 punktų pažeidimai. Apie GAAB reikalavimų pažeidimus pagal 2011 m. Paraišką bei pritaikytą kompleksinės paramos susiejimo 21 proc. sankciją pareiškėja buvo informuota 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ bei 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. BR6-(11.13)-2858. Šiame sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka bei paaiškinta, kaip ir kuo vadovaujantis apskaičiuota paramos suma bei taikomos sankcijos už GAAB aprašo 1.2 ir 1.6 punktų pažeidimus. Teismas pažymėjo, jog šio sprendimo pareiškėja nustatytu terminu neskundė, todėl Komisija dėl 2011 m. Paraiškos, reikalavimų panaikinti 2012 m. kovo 13 d. raštą Nr. BR6-1803926, 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-2858 ir įpareigoti Agentūrą netaikyti sankcijos už 2011 m. bei išmokėti tiesiogines išmokas pagal patikslintą pasėlį 5AM-1 nenagrinėjo. Su tokiu Komisijos sprendimu teismas sutiko. Iš pareiškėjos pateiktos 2011 m. paraiškos teismas nustatė, jog pareiškėja pasirinko pranešimo el. paštu būdą. Toks pranešimas pareiškėjai buvo išsiųstas jos paraiškoje nurodytu el. pašto adresu. Be to, pareiškėjai 2012 m. balandžio 16 d. raštas Nr. BR6-(11.13)-2858 buvo išsiųstas ir registruota pašto siunta ir įteiktas 2012 m. balandžio 18 d. (pašto siuntos Nr. RN371804239LT).

Teismas vadovavosi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad skundą Komisijai pareiškėja pateikė tik 2015 m. balandžio 23 d., t. y. ženkliai praleidusi skundo, dėl jai skirtų sankcijų pagal 2011 m. Paraišką, padavimo terminą. Nors pareiškėja teigia, jog pasėlio kodai buvo deklaruoti neteisingai, tačiau pareiškėja nei teismui nei Komisijai nepateikė jokių įrodymų, jog iki už einamuosius deklaravimo metus mokamų išmokų termino pabaigos, pasėlio plotai buvo deklaruoti klaidingai ne dėl pareiškėjos kaltės. Pareiškėja pateikia tik savo subjektyvią ir jokiais duomenimis nepagrįstą nuomonę apie tai, jog Agentūros darbuotojas klaidingai užpildė 2011 m. Paraiškos duomenis, be to, pareiškėja savo parašu pati patvirtino, jog pateikti duomenys yra teisingi, todėl toks pareiškėjos argumentas laikytinas nepagrįstu. Kaip teisingai savo sprendime nurodė Komisija, nuo paramos pagal 2011 m. Paraišką neišmokėjimo dienos praėjo daugiau kaip trys metai, todėl per visą laikotarpį pareiškėjai buvo žinoma apie tai, jog jai nebuvo skirta parama. Per visą laikotarpį pareiškėja Agentūrai teikė prašymus išmokėti paramą ir pakeisti paraiškos duomenis, tačiau savo teisių įstatymų nustatyta tvarka pareiškėja negynė. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja praleido įstatymų nustatytus terminus ginti savo pažeistas teises ir skųsti 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-2858, kuriuo jai skirtos sankcijos bei reikalauti įpareigoti Agentūrą netaikyti sankcijų ir išmokėti išmokas už 2011 m. pagal patikslintą, pareiškėjos nurodytą, pasėlio kodą 5AM-1, Komisija pagrįstai šią bylos dalį nutraukė, todėl skundžiamas Komisijos sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir įpareigoti Agentūrą kompiuterinėje duomenų bazėje visuose žemės blokuose (Nr. 142629-3939, Nr. 142629-5040, Nr. 14629-5093, Nr. 142630-3342, Nr. 158493-0033, Nr. 180403-9793, Nr. 181403-0155, Nr. 182404-0402) įrašyti pasėlį kodu 5AM-1 standartinėje viešoje, vartojimo, dvišalėje sutartyje Nr. 12-1011877239-A1, teismas pažymėjo, kad iš 2012 m. Paraiškos nustatė, jog pareiškėja joje deklaravo laukus kodais 5DG-1 ir 5GP-1. 2012 m. rugpjūčio 28 d.

– 2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. Agentūros Kontrolės departamento Telšių patikrų vietoje skyriaus patikrinimo metu nustatyti GAAB Aprašo 1.2 papunkčio bei 1.3 papunkčio reikalavimų pažeidimai. Apie nustatytus pažeidimus pareiškėja buvo informuota 2012 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 249, prie kurio buvo pridėtos ir Patikrų vietoje ataskaitų Nr. 12-1011877239-D5-1 ir Nr. 12-1011877239-D5-1 kopijos ir 2013 m. kovo 26 d. suformuotas pranešimas Nr. 2080807, kuriame yra nurodyta mokėtina išmoka ir taikomos sankcijos (galutine suma 00 Lt).

Pareiškėja su tokia Agentūros išvada nesutiko ir nurodė Agentūrai kokias sumas ji išleido atitinkamų laukų priežiūrai, pridėjo nuotraukas, kurios pareiškėjos teigimu, liudija, kad atitinkami laukai buvo prižiūrėti palaikant labai gerą agrarinę ir aplinkosaugos būklę. Taip pat nurodė, jog ji nėra padariusi jokio pažeidimo. 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-4296 Agentūra nurodė pareiškėjai, jog pagal 2012 m. Paraišką mokėtinos išmokos ir taikomos sankcijos nustatytas atsižvelgus į 2011 m. Paraiškos vertinimo rezultatus bei tai, jog pagal 2012 m.

Paraišką buvo nustatytas GAAB aprašo 7 punkto pažeidimas. Atsakydama į tokią Agentūros poziciją pareiškėja kaip ir ginče dėl 2011 m. Paraiškos 2013 m. lapkričio 20 d. pareiškime Agentūrai vėl nurodė, jog darbuotojas klaidingai užpildė 2012 m. Paraiškos duomenis ir buvo įrašytas ne tas pasėlio kodas, t. y. turėjo būti nurodytas 5AM-1, o 2012 m. Paraiškoje yra nurodytas 5GP-1, tačiau šio pareiškimo Agentūra nenagrinėjo ir atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus priėmė 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimas buvo nustatytas ir 2011 m., laikytina, kad 2012 m. nustatytas GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimas yra kartotinis.

Taip pat, nurodė, jog yra nustatytas ir GAAB aprašo 7 punkto pažeidimas, todėl, vadovaudamasi Metodikos 17.4 ir 181.2 punktais Agentūra pažeidimą įvertino kaip tyčinį, todėl, vadovaudamasi Metodikos 22 p. pritaikė sankciją ir išmoką sumažino 100 proc. bei nurodė, jog parama neskiriama už kitus metus. Šį sprendimą 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. BR6-34(11.2.3) Agentūra pareiškėjai išsiuntė registruotu paštu. 2014 m. sausio 21 d. pareiškime pareiškėja Agentūrai nurodė, jog negavo sprendimo dėl tiesioginės išmokos už 2012 m. išmokėjimo ir pateikė 2014 m. sausio 3 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog pagal vyresn. specialisto J.

Š. paaiškinimą, priimant pareiškėjos pasėlių deklaraciją 2012 m. dėl didelio darbo krūvio buvo padaryta klaida ir KŽS 158493-0033, lauko Nr. 1, 60,56 ha pasėlio kodą 5GP-1 pakeisti į AM-1. 2014 m. sausio 14 d. raštu Nr. BR6-2251(11.2.6) Agentūra informavo, kad prašymas negali būti tenkinamas bei nurodė tokio sprendimo priežastis bei kartu pakartotinai registruotu paštu išsiuntė 2014 m. sausio 3 d. raštą Nr. BR6-34(11.2.6) ir 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Iš teismui pateiktos 2012 m. Paraiškos matyti, jog pareiškėja sprendimus pageidauja gauti el. paštu.

Pranešimas apie 2012 m. Paraiškai taikomą sankciją suformuotas 2013 m. balandžio 26 d. Pareiškėja 2013 m. balandžio 11 d. nurodė gavusi minėtą pranešimą ir paprašė motyvuoto sprendimo. Negavusi tokio sprendimo pareiškėja 2013 m. balandžio 29 d. su pareiškimu kreipėsi į Agentūrą ir nurodė, jog tinkamai prižiūri savo pasėlius, jokio pažeidimo nepadarė ir turi teisę į paramą. 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-4296 Agentūra atsakė į minėtą pareiškėjos pareiškimą. Šis raštas pareiškėjai išsiųstas registruota pašto siunta RN623790498LT (įteiktas 2013 m. gegužės 24 d.).

Taigi, iš faktinių aplinkybių aiškiai matyti, jog apie 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą pareiškėja žinojo jau 2013 m., tačiau dėl savo galimai pažeistų teisių įstatymų nustatytais terminais ir tvarka negynė, nei Komisijai, nei teismui nenurodė kokių veiksmų ėmėsi siekdama gauti 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą (pareiškėjos teigimu 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ji gavo tik 2015 m. gegužės 4 d.), o nesutikdama su jai taikomomis sankcijomis tik susirašinėjo su Agentūra, nurodydama force majore aplinkybes, prašė keisti paraiškos duomenis.

Toks aplaidus pareiškėjos elgesys, trukęs daugiau nei 2 metus yra nepateisinamai ilgas, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo terminas praleistas žymiai, o jokio pagrindo jį atnaujinti nėra, todėl Komisijos sprendimas nutraukti bylą šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl Komisijos sprendimo dalies, kuria išspręstas klausimas dėl 2013 m. Paraiškos, reikalavimų panaikinti Agentūros 2014 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. BR6-23350760, 2015 m. vasario 12 d. rašto Nr. SP1-554-(11.2.12E), 2015 m. kovo 23 d. rašto Nr. BR6-4394-(3.144), įpareigojant anuliuoti tariamas palūkanas, netaikyti sankcijos, fiksuoti pasėlį 5AM-1, išmokėti pilną patikslintą tiesioginę išmokos paramą pagal 2013 m. Paraišką, teismas pažymėjo, kad 2013 m. Paraiškoje pareiškėja deklaravo laukus kodais 5DG-1 ir 5GP-1. 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškėjai buvo suformuotas pranešimas Nr. 2335076, kuriame nurodyta, pagal 2013 m.

Paraišką apskaičiuota išmoka ir taikomos sankcijos (galutinė suma 0,00 Lt), tačiau pareiškėjai 2014 m. sausio 24 d. buvo išmokėta 7 766,08 Eur tiesioginių išmokų suma. 2015 m. vasario 12 d. sprendime Nr. SP1-554(11.2.12E) Agentūra nurodė, jog minėta parama pareiškėjai išmokėta dėl įvykusios STIS klaidos. Tokia išmoka pareiškėjai negalėjo būti išmokėta dėl 2012 m. Paraiškos teikimo laikotarpiu padaryto pakartotinio tyčinio GAAB standarto pažeidimo ir už kitus kalendorinius metus, t. y. 2013 m. Agentūra 2015 m. kovo 23 d. lydraščiu Nr. BR6-4394(3.144) informavo pareiškėją apie 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir paprašė per 30 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos pervesti Agentūrai susidariusią 7 766,08 Eur skolą.

Šį pranešimą pareiškėja gavo 2015 m. kovo 26 d. (siuntos reg. Nr. RN086786799LT). Atsižvelgiant į tai, jog buvo konstatuota, kad pareiškėjai sankcijos už 2011 m. Paraiškos ir 2012 m. Paraiškos laikotarpius yra galiojančios, o sprendimai, kuriais nuspręsta taikyti įstatymų nustatytais terminais yra neapskųsti bei nėra pagrindo atnaujinti jų apskundimo terminus, teismas šioje dalyje turi nustatyti, ar galiojant anksčiau minėtoms sankcijoms pareiškėjai pagrįstai pagal 2013 m. Paraišką Agentūra nusprendė neišmokėti paramos.

Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Metodikos redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Ginčui aktualios redakcijos Metodikos 3 punkte buvo nustatyta, jog už valdymo reikalavimų ir geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės, trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų pažeidimus taikomos sankcijos – išmokos sumažinimas procentiniu dydžiu, o nustačius pakartotinį tyčinio reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija – išmokos suma sumažinama 100 proc., be to, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (Metodikos 7.2 p.).

Taigi, vadovaujantis šiomis Metodikos normomis bei minėtomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. tuo, jog skiriant paramą pagal 2013 m. Paraišką pareiškėjai galiojo sankcijos už pakartotinį tyčinį GAAB aprašo reikalavimų pažeidimą bei nurodyta, jog parama neskiriama už 2013 m. metus, parama pagal 2013 m. Paraišką pareiškėjai neskirta pagrįstai. Vadinasi Agentūra turi teisę į per klaidą pareiškėjai išmokėtą 7 766,08 Eur tiesioginių išmokų sumą pagal 2013 m. Paraišką.

Teismas vadovavosi Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 7.1.1–7.1.3, 7.2 punktais ir konstatavo, kad Agentūra pagrįstai 2015 m. vasario 12 d. sprendime Nr. SP1-554(11.2.12E) nustatė pareiškėjos grąžintiną 7 911,12 Eur sumą. Teismas pažymėjo, jog Agentūra 2015 m. kovo 23 d. rašte prašė grąžinti ne 7 911,12 Eur, o 7 766,08 Eur sumą. Tokią sumą Agentūra nustatė pritaikiusi moduliaciją. Todėl teismas sprendė, kad Komisijos sprendimas šioje dalyje yra taip pat teisėtas ir pagrįstas.

Teismas kaip išvestinius atmetė skundo reikalavimus priteisti 5 proc. kompensacines palūkanas bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

III. Pareiškėja V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas sprendime išsamiai nepristatė pareiškėjos gynybos linijos, grindžiamos šiais teisės aktais: Metodikos 17 punktu, 1 priedo 15 punktu, Žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 3D-192 vertinimo kriterijų 54 punktu, Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 vertinimo kriterijų 45 punktu, Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 3D-229 vertinimo kriterijų 3.2.1, 3.2.3, 5.4.1 punktais, Žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 3D-372 vertinimo kriterijų 7 punktu, Reglamento (EB) Nr. 73/2009 8 ir 15 punktais.

2. Sprendime teismas neįvertino šiuose bylos dokumentuose pateiktos informacijos: Agentūros 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. BR6-(11.13)-7587; Agentūros 2011 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. BR-(11.13)-9897; 2011 m. liepos 31 d. žemės sklypo Nr. 158493-0033 naminiame akte Nr. 1/2011-07-31; Telšių rajono Varnių seniūnijos vyresniojo specialisto J. Š. 2013 m. lapkričio 15 d. paaiškinime; Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos 2014 m. sausio 3 d. pažymoje Nr. R1-5. Pareiškėja tvirtina, kad tai aukštesnę galią turintys dokumentai, nei ginčijami byloje. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šie dokumentai nebuvo pateikti Komisijai. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Agentūros sprendimai pasirašyti Agentūros darbuotojų, o ne direktoriaus, taip pažeidžiant Agentūros nuostatų 21.8 punktą. Pažymima, kad 2016 m. kovo 24 d. teismo posėdyje Agentūros atstovė neginčijo nurodytų dokumentų, su jais sutiko, pripažino, kad pareiškėja prižiūrėjo medicininius vaistažolinius augalus, o 2011 m. rugpjūčio 3 d. kontroliniame žemės sklype Nr. 1548493-0033 nustatyti pažeidimai yra „mistiniai, fiktyvūs“.

3. Teismas neįvertino 2016 m. kovo 24 d. pateikto dokumento „Tiesioginių išmokų bei su plotu susijusių kompensacinių išmokų duomenys“ turinio ir tai, pareiškėjų teigimu, laikytina šiurkščiu teisėjo pareigų neatlikimu. Pareiškėja akcentuoja, jog nurodytame dokumente pažymėta, kad „pasirinktas informavimo būdas „Paštu““, tačiau nei Komisija, nei teismas šios aplinkybės nevertino.

4. Nepagrįstai konstatuota, kad skundas paduotas praleidus ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad Komisija, žinodama, jog pareiškėjai nėra įteiktas Agentūros direktoriaus pasirašytas sprendimas, turėjo įpareigoti Agentūros direktorių vykdyti Agentūros nuostatų 21.8 punkte nustatytas pareigas. Tai, kad teismas neįvertino šios aplinkybės, laikytina šiurkščiu pareigos neatlikimu. Pareiškėjos nuomone teismas nepagrįstai vertino Agentūros priimtus aktus kaip privalomus sprendimus, nors tai buvo tik Agentūros darbuotojo nuomonė.

5. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad vaistažoliniai augalai buvo labai gerai prižiūrėti, todėl nepagrįstai nustatyti GAAB aprašo pažeidimai.

6. Teisėjų kolegija galbūt turėjo išankstinį nusistatymą, nes netenkino prašymo išreikalauti papildomus įrodymus bei apklausti liudytojus, taip sudarydama įspūdį, kad neturi pareigos ginti pareiškėjos teisės ir laisvės, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, todėl, pareiškėjos nuomone, galėjo būti pažeisti Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 5 straipsnio 1–2 punktai, 6 straipsnio 3, 5 punktai, 8 straipsnio 2 punktas.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas pateikia argumentus, nurodytus atsiliepimuose į pareiškėjos skundus. Atsakovas sutinka su teismo priimtu sprendimu, akcentuoja, jog teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja ženkliai praleido terminą pateikti skundus dėl Agentūros sprendimų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog žinodama, kad už 2011 m. Paraiškoje numatytų reikalavimų nesilaikymą nebus mokama parama, pareiškėja daugiau nei 3 metus delsė skųsti sprendimus, tačiau teikė Agentūrai įvairius prašymus / raštus / skundus, prašydama jai išmokėti paramą. Agentūra akcentuoja, kad pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai ne kartą buvo siunčiami Agentūros sprendimai ir raštai, kuriuos pareiškėja vengė atsiimti, todėl teismas pagrįstai sutiko su Komisijos pozicija dėl skundo dalies nenagrinėjimo, nustačius, jog skundų pateikimo terminai yra praleisti daugiau nei 3 metus. Atsakovo teigimu, teismas, išnagrinėjęs visą bylos medžiagą, įskaitant pareiškėjos apeliaciniame skunde išvardintus dokumentus, taip pat posėdžio metu išsakytus argumentus, užfiksuotus posėdžio garso įraše, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja 2017 m. kovo 27 d., 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė paaiškinimus, kuriais atsiliepiama į atsakovo atsiliepimo argumentus, repliką bei baigiamąją kalbą. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėja kreipėsi į teismą norėdama apginti, jos teigimu, pažeistas teises Agentūrai netinkamai administruojant 2011–2013 metais pareiškėjos pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pripažino pareiškėjos teisę ginčyti tik Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą, nes sprendė, kad tik dėl šio administracinio sprendimo pareiškėja nėra praleidusi termino teismine tvarka ginti savo teises. Dėl kitų pareiškėjos skunduose pareikštų reikalavimų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą – t. y. skundą padavė praleidusi ABTĮ nustatytą terminą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai pristatė pareiškėjos gynybinę poziciją, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesudarė galimybės pareiškėjai įrodinėti, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą, apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad nepagrįstai nustatyti GAAB aprašo pažeidimai.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, ginčui taikytinų teisės normų nuostatas, aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos teismui pateiktus skundus, sprendžia, kad jais pareiškėja siekia, jog teismas pripažintų, kad jai parama pagal 2011–2013 metais pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas neišmokėta nepagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos teikiami argumentai bei įrodymai dėl netinkamo jos teiktų paraiškų administravimo galėtų būti teismo įvertinti tik nustačius, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę į gynybą – nagrinėjamu atveju – kreipėsi į teismą laikydamasi įstatyme nustatytų terminų.

Teisė kreiptis į administracinį teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje. Tačiau teisė kreiptis teisminės gynybos į administracinį teismą negali būtų aiškinama izoliuotai. Visų pirma ji grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę; 2001 m. gegužės 10 d. didžiosios teisėjų kolegijos sprendimo byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; 2001 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Kreuz prieš Lenkiją).

Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad teisės teisminę gynybą gali būti ribojama, tačiau tiek, kiek tai nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis palieka valstybei pasirinkimo teisę, kaip bus garantuojama veiksminga asmens teisių ir interesų gynyba (žr. anksčiau minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose Golder, Z. ir kiti, sprendimo Kreuz byloje). Vis dėlto nustatytais teisės kreiptis į teismą apribojimais negali būti pažeista pati teisės esmė, jais turi būti siekiama teisėto tikslo ir tarp naudotų priemonių ir siekiamo tikslo privalo būti pagrįstas proporcingumo ryšys (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. liepos 13 d. sprendimą Tolstoy-Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę, ir 2001 m. birželio 19 d. sprendimą Kreuz prieš Lenkiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai be kita ko susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Įstatymų leidėjas ABTĮ bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numatė, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Byloje nustatyta, kad prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja skundą dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant 2011–2013 metais pareiškėjos pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas, buvo pateikusi Komisijai, kuri 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą, įpareigojant anuliuoti palūkanas, netaikyti sankcijos, fiksuoti pasėlį 5AM-1, išmokėti pilną patikslintą tiesioginės išmokos paramą pagal 2013 m. Paraišką, kitą bylos dalį Komisija nurodytu sprendimu nutraukė nustačiusi, kad pareiškėja kreipėsi praleidusi nustatytus terminus, o 2015 m. kovo 23 d. raštas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Patikrinęs šio Komisijos sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu iš esmės pritarė Komisijos padarytoms išvadoms.

Įvertinusi tiek Komisijos, tiek ir pirmosios instancijos teismo argumentus dėl termino apskųsti Agentūros sprendimus, kuriais išspręstas klausimas dėl paramos pagal pareiškėjos 2011 m. bei 2012 m. paraiškas skyrimo klausimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančių Agentūros sprendimų apskundimo termino pradžią bei pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėja šį terminą praleido.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 13 d. Agentūros sprendimą apie pareiškėjai pagal 2011 m. paraišką skiriamą paramą bei taikomas sankcijas pareiškėja gavo 2012 m. kovo 14 d. – tai patvirtina jos 2012 m. kovo 15 d. prašymas „Dėl sprendimo apie išmokas gavimo“ (Komisijos byla, I t., b. l. 181). Tai, kad pareiškėjai 2012 m. balandžio 18 d. buvo įteiktas ir Agentūros 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas (II t., b. l. 51–52), kuriuo atsakoma į pareiškėjos 2012 m. kovo 15 d. prašymą bei nurodomi motyvai, kodėl pareiškėjai skiriama sankcija pagal jos pateiktą 2011 metų paraišką, įrodo byloje esanti pašto ataskaita apie registruotos pašto siuntos Nr. RN371804239LT įteikimą (III t., b. l. 36). Į Komisiją su prašymu nurodytus sprendimus panaikinti pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 23 d. (spaudas ant skundo Komisijai, Komisijos byla, I t., b. l. 1). Nei Komisijai, nei teismui pareiškėja neteikė prašymo atnaujinti nurodytų administracinių aktų apskundimo terminą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino nurodytų Agentūros sprendimų teisėtumo klausimo, nes pareiškėja teisminės gynybos kreipėsi nesilaikydama įstatyme nustatyto kreipimosi termino bei nenurodė priežasčių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 24 d. Agentūros sprendimą apie 2012 m. paraiškos administravimą pareiškėja gavo 2013 m. balandžio 27 d. – tai patvirtina jos 2013 m. balandžio 11 d. prašymas „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenis pagal 2012 m. gegužės 28 d. Nr. 1011877239 paraišką išaiškinimo“ (III t., b. l. 67). Į šį pareiškėjos prašymą buvo atsakyta Agentūros 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-4296 (Komisijos byla, II t., b. l. 158–163), kuriame nurodyta, kad pareiškėjai nepriklauso tiesioginės išmokos pagal 2012 m. paraišką, pateikti tokio sprendimo motyvai. Agentūra 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (I t., b. l. 135–139), kuriame nuspręsta taikyti tokias sankcijas – išmokos suma sumažinama 100 proc. (neskirtina pagrindinė išmoka ir parama pagal MPŪV priemonę (parama pagal MPŪV neskirtina ir todėl, jog pareiškėja neatitinka paramos skyrimo kriterijų); parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (neskirtina pagal 2013 m. paraišką). Byloje nustatyta, kad šis sprendimas pareiškėjai 2014 m. sausio 3 d. buvo išsiųstas registruotu paštu (siuntos Nr. RN572625469LT), tačiau pareiškėjai nepavykus jo įteikti ir jai jo neatsiėmus iš pašto, buvo grąžintas Agentūrai (III t., b. l. 38). Pareiškėjai 2014 m. sausio 21 d. pareiškime (II t., b. l. 35) nurodžius, kad ji nėra gavusi sprendimų dėl paramos išmokėjimo už 2011–2012 metus, Agentūra 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-2251 (Komisijos byla, II t., b. l. 1–3) pareiškėjai nurodė, jog jai 2014 m. sausio 3 d. buvo išsiųstas sprendimas apie taikomas sankcijas pagal 2012 m. paraišką. Šis raštas taip pat pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu (siuntos Nr. RN676024808LT), kurio taip pat pareiškėjai nepavyko įteikti (III t., b. l. 40).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės rodo, kad atsakovas tinkamai atliko savo pareigas, siekdamas informuoti pareiškėją apie procedūros pagal jos 2012 m. pateiktos paraiškos administravimą rezultatus, siuntė pareiškėjai sprendimą apie taikomas sankcijas, atsakinėjo į pareiškėjos teikiamus raštus, pakartotinai pateikdamas jai informaciją apie taikomas sankcijas. Kita vertus, bylos aplinkybės liudija ir apie tai, kad jei pareiškėjai, kaip ji teigia, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo turinys nebuvo žinomas iki 2015 m. gegužės 4 d., tai nutiko dėl jos pačios veiksmų – nepakankamo rūpestingumo ir atidumo, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad informacija apie sprendimą dėl 2012 m. paraiškos pareiškėjai galėjo būti prieinama jau 2014 m. sausio mėnesį.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad 2015 m. balandžio 23 d. kreipdamasi į Komisiją su reikalavimu panaikinti Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą, pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, todėl Komisija pagrįstai bylos dalį dėl šio skundo reikalavimo nutraukė nevertindama nurodyto teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo. Šios išvados nekeičia ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad, pareiškėjos nuomone, Agentūra dėl 2011–2012 m. paraiškų nėra priėmusi Agentūros direktoriaus pasirašyto sprendimo, o teikti Agentūros sprendimai tėra tik jos darbuotojų nuomonė. Tai, ar sprendimą dėl pareiškėjai taikomų sankcijų pasirašė tokį sprendimą galintis priimti asmuo turėtų būti nagrinėjama byla sprendžiant iš esmės. Be to manydama, kad dėl jos 2011–2012 metais pateiktų paraiškų Agentūra nepriima sprendimo, pareiškėja teisės aktuose nustatytais terminais taip pat galėjo savo teises ginti teisme, tačiau to teisės aktų nustatytais terminais nedarė.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja, 2015 m. balandžio 23 d. kreipdamasi į Komisiją dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant pareiškėjos 2011–2012 metais pateiktas paraiškas, netinkamai realizavo savo teisę į gynybą, nes skundą padavė praleidusi ABTĮ nustatytą terminą, vadinasi tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas priėmė teisingus sprendimus atsisakydami vertinti pareiškėjos ginčijamų Agentūros sprendimų, priimtų dėl 2011–2012 metų paraiškų, teisėtumą bei pagrįstumą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Komisijai bei pirmosios instancijos teismui pateiktais skundais pareiškėja taip pat ginčijo ir Agentūros sprendimus, priimtus dėl jos 2013 m. paraiškos. Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 24 d. pareiškėjai pagal 2013 m. paraišką buvo išmokėta 7 766,08 Eur (III t., b. l. 54). Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Agentūra 2015 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-554 (I t., b. l. 130–133), kuriame nurodė, kad dėl įvykusios Supaprastintų tiesioginių išmokų informacinės sistemos klaidos pareiškėjai buvo išmokėta 2013 metais parama, nors parama neturėjo būti iš vis skiriama dėl padaryto pakartotinio tyčinio GAAB reikalavimo pažeidimo, todėl pareiškėjai susidarė 7 911,12 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai.

Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų motyvais, kuriais atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjai nepagrįstai išmokėta 7 766,08 Eur, nes pareiškėjai galiojo Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pritaikyta sankcija – paramos neskyrimas už kitus kalendorinius metus (pagal 2013 m. paraišką). Todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 973 redakcija) patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių 7.1.1 punktu Agentūra turėjo teisę priimti sprendimą dėl pareiškėjai išmokėtos sumos susigrąžinimo. Teisėjų kolegija taip pat palaiko Komisijos sprendime išdėstytus motyvus, jog aptariamas Agentūros sprendimas buvo pasirašytas asmens, turinčio įgaliojimus priimti tokio pobūdžio sprendimą.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Agentūrą kompiuterinėje duomenų bazėje visuose žemės blokuose (Nr. 142629-3939, Nr. 142629-5040, Nr. 14629-5093, Nr. 142630-3342, Nr. 158493-0033, Nr. 180403-9793, Nr. 181403-0155, Nr. 182404-0402) įrašyti pasėlį kodu 5AM-1 standartinėje viešoje, vartojimo, dvišalėje sutartyje Nr. 12-1011877239-A1, teisėjų kolegija pažymi, kad šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo bei Komisijos taip pat išnagrinėtas tinkamai. Šiuo reikalavimu pareiškėja siekia, kad būtų pakeisti 2012 m. paraiškos duomenys. Agentūra tokį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo ir dėl jo 2014 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2251 „Dėl atsakymo į pareiškimą“ (Komisijos byla, II t., b. l. 1–3). Šioje byloje konstatuota, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis teisminės gynybos dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant jos 2012 m. paraišką, atsižvelgus į tai, byla dėl aptariamo reikalavimo Komisijos sprendimu nutraukta pagrįstai. Atitinkamai teisingai išspręsti ir kiti pareiškėjos skundo reikalavimai dėl išmokų bei palūkanų priteisimo.

Apibendrinama nustatyta aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Komisijos, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimai priimti tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė