2022-11-30 Nr. AB-29398-3-61-3-00644-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-350-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00644-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tetirvinai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tetirvinai“ (toliau – ir UAB „Tetirvinai“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą, šį mokestį sumažinant iki 12 656,60 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su Sprendimu patvirtinto Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. patikrinimo akto Nr. PA80-123-2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas) 1 punkto išvada, kad jis 2019 metų II ketvirčio Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė nesilaikydamas terminų ir taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Mokesčio už išteklius įstatymas, Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją pateikė laiku, t. y. 2019 m. liepos 18 d. Pareiškėjas sutiko, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija buvo klaidinga, nes joje buvo nurodyta, kad ji teikiama už 2018 metų II ketvirtį, tačiau tai neturi būti laikytina sąmoningu vengimu išvengti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (ypač atsižvelgus į tai, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija buvo patikslinta 2019 m. lapkričio 7 d.). Teisės aktai numato tokią deklaracijų taisymo procedūrą ir tai yra normali praktika. Todėl Departamento nustatytas pažeidimas neturi būti laikomas sąmoningu ir piktybiniu vengimu deklaruoti ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekada nesiekė nuslėpti informacijos apie išgautus požeminio vandens išteklius ir pateiktose deklaracijose teisingai nurodė išgauto vandens kiekį, tačiau suklydo, nurodydamas vandens rūšį (kodą) pagal Įstatymo 2 priedą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir VMI viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisykles (toliau – ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisyklės, Taisyklės). Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1 PV, Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708). Šių deklaracijų pagrindu pareiškėjas sumokėdavo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, per AIVIKS sistemą teikė Vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas. Pareiškėjas neatliko jokių tyčinių veiksmų, kad išvengtų mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo. Kompetentingos institucijos neturėjo jokių pastabų dėl vandens apskaitos, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų ir sumokėtų mokesčio sumų. Be to, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (vandenį) mokėjimo klausimai dėl žemės ūkio veikla užsiimančių ūkio subjektų visą laiką buvo painūs ir tik 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams buvo nustatytas mokesčio už vandenį tarifas, atitinkantis pareiškėjo mokėtą tarifą.

4. Pareiškėjas teigė, kad jam paskirta sankcija – mokestis už valstybinius gamtos išteklius 10 tarifu – yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Įvertinus tai, kad pareiškėjas kompetentingoms institucijoms teikė pagal teisės aktus reikalaujamą informaciją apie sunaudotą vandenį, deklaravo sunaudoto vandens kiekį ir mokėjo mokestį, tačiau dėl žmogiškojo faktoriaus (neaiškaus teisinio reguliavimo ir klaidos) mažesniu tarifu sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius, Sprendimu paskirta sankcija neatitinka padaryto pažeidimo sunkumo. Vadovaudamasis administracinių teismų praktika, pareiškėjas nurodė, kad valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Padarytą pažeidimą ir Įstatyme numatytos poveikio priemonės tikslą pasiektų pareiškėjui skiriama sankcija, pagal kurią mokestis už netinkamai nustatytą mokesčio tarifą būtų padidintas 2 kartus.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas nedeklaravo išgautų ir privalomų deklaruoti ūkinei komercinei veiklai naudotų išteklių, kurių rūšis yra kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur/m3), todėl pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas per 2017–2019 metus iš viso išgavo 113 000 m3 kito požeminio vandens, kuris nebuvo deklaruotas. Už išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių rūšį – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur/m3), pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį taikomas didesnis mokesčio, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10, tarifas. Už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių (rūšis – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur/m3) kiekį už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, t. y. 120 656 Eur.

7. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, kad jis iš kompetentingų institucijų negavo jokių pastabų dėl sumokėtų mokesčio sumų, o teisinis reglamentavimas visada buvo painus, pažymėjo, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę didelės apimties žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, todėl turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti teisės aktus, numatyti bei prisiimti rizikas dėl jų nesilaikymo. Pareiškėjas privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Neabejotina, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes veikti tinkamai, tačiau ne vieną kartą teikė neteisingus duomenis apie požeminio vandens naudojimą. Įstatymas pareiškėjui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą. Kilus abejonėms dėl taikytino tarifo, pareiškėjas galėjo kreiptis į Departamentą, prašydamas suteikti konsultaciją, tačiau to nepadarė, o savarankiškai nusprendė taikyti neteisingą mokesčio tarifą.

8. Departamentas pažymėjo, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija už 2019 metų II ketvirtį išgauto vandens kiekį (9 600 m3) buvo pateikta 2019 m. liepos 18 d. klaidingai nurodant mokestinį laikotarpį (2018 metų II ketvirtis) ir 2019 m. lapkričio 7 d. pataisyta. Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija buvo pateikta ne už tą vandens rūšį, kuris buvo išgautas ir už kurį turėjo būti mokamas mokestis, o tai nelaikytina formaliu pažeidimu.

9. Departamentas nesutiko su pareiškėjo prašymu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto koeficiento 10 ar sumažinti papildomai apskaičiuotą mokestį, nes Departamento pareigūnai, atlikdami patikrinimą, vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kurios nenumato galimybės netaikyti nurodyto koeficiento 10 ar sumažinti apskaičiuotą mokestį.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tetirvinai“ skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento 2021 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis, ir jį sumažino iki 12 656,60 Eur.

11. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį pareiškėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius ir surašė Patikrinimo aktą dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, nes nedeklaravo išgautų ir privalomų deklaruoti ūkinei komercinei veiklai naudotų išteklių, kurių rūšis yra požeminis vanduo (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur/m3). Pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad jis nesiekė nuslėpti išgaunamo vandens kiekio, teikė deklaracijas ir mokėjo mokestį, o suklydo tik taikydamas tarifą, todėl akcentavo, kad apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas padarytam pažeidimui. Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), 2014 m. birželio 19 d. Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas turi galiojantį Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK) Nr. P2-6/045, išduotą 2006 m. birželio 29 d. Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjas požeminį vandenį išgavo teisėtai.

13. Teismas, įvertinęs Įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnius, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 ir 2 dalis, padarė išvadą, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį, laiku nedeklaruotą išgauto gamtos išteklių kiekį, nesumokėtą valstybinį mokestį už išgautą požeminį vandenį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

14. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 1–4 dalimis, nesutiko su pareiškėjo skunde išdėstytos susidariusios situacijos interpretacija, kuria jis grindžia teisėtą lūkestį, jog vykdydamas veiklą ir mokėdamas atitinkamus mokesčius nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjo patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo. Teismas pripažino, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas per 2017–2019 metus iš viso išgavo 113 000 m3 kito požeminio vandens, kuris nebuvo deklaruotas, t. y. pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Todėl pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, pagrįstai už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą. Teismo vertinimu, Patikrinimo aktas ir Sprendimas yra adekvatūs, nustatytos aplinkybės yra aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimtas ne tik vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir įvertinus pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus.

15. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad tokiose kaip nagrinėjama bylose ekonominės sankcijos sumažinimas vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018), nustatęs, kad pareiškėjas atskleidė visus jam žinomus duomenis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus, įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra per griežta, nes Įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą. Todėl teismas konstatavo, kad Aplinkos apsaugos departamento paskirta sankcija pareiškėjui yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 12 656,60 Eur.

III. 16. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o nustačius, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas – nustatyti tokią sankciją, kuri atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus bei būtų veiksminga, kad asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu atgrasytų kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų.

17. Departamentas, pakartodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti apskaičiuoto mokesčio dydį iki įprasto tarifo, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes neteisingai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

18. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas skunde nepagrindė jam pritaikytos sankcijos neproporcingumo, nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad jam apskaičiuota mokėtina suma yra per didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo finansinę būklę bei pajėgumus. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjui pritaikytą sankciją, neatsižvelgė ir neįvertino, ar pareiškėjas apskritai yra pajėgus sumokėti apskaičiuotą mokesčio sumą, neišreikalavo iš pareiškėjo jo ekonominę finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų, neįvertino, kad pareiškėjo apyvarta 2019 metais siekė 3 000 001 Eur–5 000 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas netyrė, kokio dydžio sankcija pareiškėjui nebūtų per didelė finansinė našta, o tik deklaratyviai sumažino Įstatyme nustatytą mokestį padidintu tarifu iki įprasto mokesčio tarifo. Nors pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjui apskaičiuotą mokestį, nusprendęs palikti viengubą mokestį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, jog padarytam pažeidimui atlyginti bei Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakaktų mokesčio tarifą padidinti 2 kartus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui sumažinus nustatytą mokestį iki įprasto dydžio, kiti ūkio subjektai, kurie sąžiningai vykdo ūkinę veiklą, skatinami pažeidinėti teisės aktų reikalavimus. Mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, kad asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms ir kartu atgrasytų kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas mokėtinas mokestis savo dydžiu niekaip negali būti laikomas sankcija, nes teismas pareiškėjui nustatė mokėti mokestį įprastu (viengubu) tarifu, kurį pareiškėjas iš pradžių ir privalėjo sumokėti.

19. Departamentas atkreipia dėmesį, kad Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad pareiškėjas, už išgautą požeminį vandenį per 2017–2019 metus, taikydamas 0,03 Eur/m3 tarifą, o ne nustatytą – 0,10 Eur/m3 tarifą, sumokėjo 3 619 Eur mokestį, nes dėl šio sumokėto mokesčio grąžinimo arba užskaitymo pareiškėjas gali kreiptis Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020).

20. Pareiškėjas UAB „Tetirvinai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymo tvarką, o tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas, prašo pritaikyti pareiškėjui sankciją, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevengė sumokėti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o mažesnį mokesčio tarifą pritaikė dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo.

21. Pareiškėjas, pakartodamas skunde nurodytus argumentus, akcentuoja, kad patikrinimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog jis būtų padaręs kokius nors tyčinius veiksmus, todėl jam pritaikytas mokestis už valstybinius gamtos išteklius taikant 10 koeficientą yra neproporcingas, o apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino pareiškėjo finansinės padėties ir nenurodė jokių svarbių aplinkybių, kodėl pareiškėjui pritaikyta sankcija turi būti sumažinta, nepagrįsti.

22. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais grindžiama, jog pareiškėjui pritaikytas sankcijos dydis neatgraso kitų asmenų nedaryti pažeidimų. Šiuo atveju maksimalios sankcijos taikymas pareiškėjui, remiantis tik principu, kad, jei maksimali sankcija už padarytą pažeidimą nebus pritaikyta, kiti asmenys nebus atgrasyti nuo pažeidimų, paneigtų kitą sankcijos funkciją – teisingumo funkciją.

23. Pareiškėjas pažymi, kad, jis pripažįsta, jog jis yra padaręs pažeidimą – sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius mažesniu tarifu, tačiau jis pirmosios instancijos teismo sprendimą supranta kitaip, nei jį supranta Departamentas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis, vykdydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų sumokėti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (vandenį) skirtumą, susidariusį dėl netinkamai pritaikyto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (vandenį) ir sumokėti sankciją 12 656,60 Eur, pritaikytą už tai, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius buvo apskaičiuotas ir sumokėtas netinkamu tarifu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Bylos dalykas – Departamento 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria pareiškėjui UAB „Tetervinai“ priskaičiuotas 120 656 Eur mokestis už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius Patikrinimo akte nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Mokesčio už išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisyklių 30 punktą, nes per 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius išgautą požeminį vandenį naudojo ūkinei veiklai, tačiau pateiktose Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijose, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas išgavo požeminį vandenį, išskyrus mineralinį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, kurio tarifas 0,03 Eur/m3, nenurodė išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens, kurio tarifas 0,10 Eur/m3. Patikrinimo akte apskaičiuota, kad pareiškėjo mokėtinas mokestis padidintu tarifu už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių kiekį už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius sudaro 120 656 Eur. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

26. Pareiškėjas skunde, ginčydamas Departamento nustatyto pažeidimo faktą, taip pat nurodė, jog jis sutiktų, kad jam būtų paskirta sankcija, pagal kurią mokestis už netinkamai nustatytą mokesčio tarifą būtų padidintas 2 kartus, skiriant jam (pareiškėjui) sumokėti 12 656,60 Eur sankciją (nedetalizuota, kaip apskaičiuota ši skunde nurodyta suma). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai už laiku nedeklaruotą išgauto požeminio vandens kiekį apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius taikant didesnį tarifą, tačiau atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes, nustatęs, jog pareiškėjas atskleidė visus jam žinomus duomenis, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus, vadovaudamasis protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą yra per griežta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tam, kad Mokesčio už išteklius įstatyme nurodytos ekonominio poveikio priemonės tikslas būtų pasiektas, pakanka mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį padidinti vieną kartą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad Sprendimo dalis, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis, keistina, mokesčio sumą sumažinant iki 12 656,60 Eur.

27. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų atmestas, akcentuodamas, jog pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjui paskirtą sankciją, nepagrindė tokio sumažinimo reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo finansinės padėties, nesurinko tokių aplinkybių patvirtinančių įrodymų; be to, pirmosios instancijos teismas ne sumažino, bet apskritai panaikino pareiškėjui paskirtą sankciją, ją sulygindamas su mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius, kurį pareiškėjas ir taip privalėjo sumokėti, nors pats pareiškėjas sutiko, kad jam būtų paskirta sankcija mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą padidinant 2 kartus. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pagal šį sprendimą jis turės sumokėti mokesčio už išgautą požeminį vandenį skirtumą, t. y. 8 740,60 Eur (12 656,60 Eur – 3 916 Eur), ir pirmosios instancijos teismo paskirtą sankciją 12 656,60 Eur.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

29. Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; kt.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 nurodyta, kad taikant Mokesčio už išteklius įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis šio įstatymo reikalavimais privalo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčio už išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Mokesčio už išteklius įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais, gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.).

32. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir įvertinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytu pažeidimu tinkamai nedeklaruojant ir neapmokant mokesčių už išgautą požeminį vandenį, ir nustatyti, ar pareiškėjui pagrįstai pritaikyta maksimali sankcija, ar nėra pagrindo paskirtą sankciją sumažinti, kad ji būtų proporcinga (adekvati) padarytam pareiškėjo pažeidimui.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiama pozicija, jog pareiškėjui turi būti paskirta maksimali sankcija, konstatuoja, jog šie argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui už jo padarytą pažeidimą turėtų būti paskirta maksimali sankcija ir ji negali būti sumažinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, pasekmes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principas, konstatavo, kad pareiškėjui Sprendimu paskirta sankcija turi būti sumažinta. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo finansinę padėtį šiuo konkrečiu atveju, kai Departamentas tokio pobūdžio duomenų į bylą neteikė, dėl jų bylos teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nepasisakė, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga sankcija.

34. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sankcijos dydį, neatsižvelgė į paties pareiškėjo poziciją, pagal kurią jis sutiko mokėti 2 kartus padidintą mokėtiną mokestį, taip pat pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo paskirtos sankcijos dydžiu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo suformuota sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjui apskaičiuotina sankcija ir mokėtinu mokesčiu už požeminį vandenį.

35. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog Sprendimo dalis, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis, keistina, mokesčio sumą sumažinant iki 12 656,60 Eur. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nėra nurodęs, kaip ši nustatyta suma yra apskaičiuota. Pareiškėjas nurodo, kad pagal šį sprendimą jis turės sumokėti mokesčio už išgautą požeminį vandenį skirtumą, t. y. 8 740,60 Eur (12 656,60 Eur – 3 916 Eur) ir pirmosios instancijos teismo paskirtą sankciją 12 656,60 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Patikrinimo akte, Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime apskaičiuojant pareiškėjo mokėtiną mokestį už požeminį vandenį bei sankciją nebuvo įvertinta ir atsižvelgta į pareiškėjo sumokėtą mokesčio dalį. Šiuo aspektu ir šioje byloje nebuvo teikiami tokio pobūdžio įrodymai. Patikrinimo akte ir Sprendime nurodytas pareiškėjui nustatytas mokėtinas 120 656 Eur mokestis padidintu tarifu už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių kiekį už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius, apskaičiuotas pagal formulę, pagal kurią įprasto tarifo dydžio mokestis už valstybinius išteklius padaugintas iš 10, t. y. 12 065,60 Eur x 10.

36. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Mokesčio už išteklius įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą. Taigi iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima būtų daryti išvadą, kad nustatyta, jog pareiškėjas turi sumokėti 12 065,60 Eur mokestį už požeminį vandenį ir tokio pat dydžio sankciją, t. y. 12 065,60 Eur. Tai reiškia, kad pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį turėjo būti pakeista Sprendimo dalis, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis, šią mokesčio sumą sumažinant iki 24 131,20 Eur (120 656 Eur / 10 x 2). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis sankcijos dydis yra adekvatus, proporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui, atgraso ir turi užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam pareiškėjui, tačiau nevaržo jo daugiau, nei būtina Mokesčio už išteklius įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems tikslams pasiekti.

37. Atsižvelgiant į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad pakeičiama Sprendimo dalis, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), ir šis mokestis sumažinamas iki 24 131,20 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tetirvinai“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur mokestis už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), ir šį mokestį sumažinti iki 24 131,20 Eur.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė