N-575-579-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-579/2012

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-04120-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarimo A. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 3 d. nutarimu A. D. (toliau – ir A. D.) administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, susidūrė su kitu automobiliu „Toyota A. V.“ ir iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 231 ir 234 punktų reikalavimus. Pažymėjo, jog pažeidimu kaltinamas A. D. nepripažino padaręs administracinį teisės pažeidimą. Nurodė, jog byloje esantys įrodymai nepaneigia jo versijos, kad jis galėjo ir nesuprasti, jog yra susijęs su eismo įvykiu. Pažymėjo, jog nors kitą automobilį vairavusi liudytoja N. B. ir teigė, jog A. D. rodė apgadinimus ant jos automobilio, tuo pačiu ji patvirtino ir tai, kad A. D. išlipęs iš savo automobilio įspėjo ją dėl greito važiavimo. Nurodė, jog pateiktos automobilių apžiūros nuotraukos patvirtina, kad automobiliai tarpusavyje kontaktavo labai nežymiai, todėl A. D. apžiūrėdamas savo automobilį galėjo ir nepastebėti automobilio apgadinimo, o tuo pačiu ir nesuprasti, kad yra susijęs su eismo įvykiu. Pridūrė, jog byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad A. D. girdėjo N. B. išsakytus jam žodžius ir atidžiai apžiūrėjo jos automobilį. Konstatavo, jog išnaudojus visas galimybes A. D. ir N. B. parodymuose esantys prieštaravimai liko nepašalinti, todėl esančias abejones teismas vertina pažeidimu kaltinamo naudai. Pažymėjo ir tai, jog A. D. automobilis buvo draustas, jis galimo eismo įvykio metu buvo blaivus, todėl tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos siekiant išvengti galimos atsakomybės jis neturėjo jokio pagrindo. Pridūrė, jog A. D. pateiktas kaltinimas yra netikslus ir neišsamus, neatskleistas pateikto kaltinimo turinys, t. y. kaltinime nurodyta, kad jis pažeidė KET 231 ir 234 punktų reikalavimus, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad KET 231 ir 234 punktai negali būti siejami su A. D. inkriminuojamu pažeidimu, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių.

II. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Institucija), nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38 – 40), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, konstatuodamas, kad neįrodyta A. D. tyčia pasišalinus iš eismo įvykio vietos, rėmėsi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimu, jog jis, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) gatve ir pastebėjęs, pasak jo, per greitai gretima eismo juosta važiuojantį ir nesaugiai manevruojantį automobilį, atvažiavęs į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę sustojo vien tik todėl, jog norėjo perspėti minėtos transporto priemonės vairuotoją N. B. dėl nesaugaus vairavimo, o kad galėjo įvykti eismo įvykis – nesupratęs. Mano, jog tai, kad A.

D. galėjo nesuprasti dalyvavęs eismo įvykyje, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kurių teismas tinkamai neištyrė. Pažymi, kad susidūrimas tarp transporto priemonių įvyko A. D. vairuojamo automobilio priekiniam kairės pusės galinio vaizdo veidrodžiui susilietus su N. B. vairuojamo automobilio galine dešinės pusės kėbulo dalimi (iš eismo įvykio vietos schemos priede aprašytų automobilių sugadinimų, prie bylos pridėtų nuotraukų matyti, kad „VW Passat“ sugadintas kairės pusės galinio vaizdo veidrodis, o „Toyota A.

V.“ įbrėžtos galinės dešinės pusės durys, galinis dešinės pusės sparnas ir galinis dešinės pusės žibintas). Teigia, jog esant šioms aplinkybėms nepastebėti ir nepajusti susidūrimo (eismo įvykio metu sugadintas A. D. vairuoto automobilio kairės pusės galinio vaizdo veidrodis įrengtas visiškai šalia transporto priemonės salone sėdinčio vairuotojo, važiuojant yra aiškiai matomas) objektyviai neįmanoma. Priduria, jog transporto priemonių sugadinimai yra pakankamai žymūs, eismo įvykio dalyviai buvo sustoję, apžiūrėjo vairuotus automobilius, todėl A.

D. versija, jog jis nepajuto susidūrimo, nematė transporto priemonių sugadinimų, yra subjektyvi ir nepagrįsta. Pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai nesirėmė ir atmetė kaip nepatikimą N. B. paaiškinimą, jog eismo įvykio vietoje ji rodė A. D. savo automobilio sugadinimus, siūlė pildyti eismo įvykio vietos deklaraciją, tačiau, nepaisant to, A. D. sėdo į automobilį ir išvažiavo. Nurodo, jog byloje nėra nustatyta jokio tikslo ar motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog N. B. yra suinteresuota neteisingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, todėl teikė melagingus paaiškinimus.

Taip pat mano, jog teismas privalėjo būti iniciatyvus ir bylos nagrinėjimo posėdžio metu apklausti eismo įvykį tyrusius policijos pareigūnus, kurie apžiūrinėjo automobilius, bendravo su eismo įvykio dalyviais, pildė administracinės bylos dokumentus, todėl galėjo patvirtinti arba paneigti A. D. iškeltą versiją, jog transporto priemonių sugadinimai nebuvo pastebimi. Teigia, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą nebuvo tinkamai suformuluotas kaltinimas („KET 231, 234 punktai negali būti siejami su inkriminuojamu pažeidimu, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių“), nėra pagrindas nutraukti administracinę bylą.

Pažymi, jog policijos pareigūnas protokolo grafoje „Pažeidimo esmė“ kaltinimą suformulavo tinkamai, tik klydo nurodydamas netikslius KET punktus, kuriuos administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltinamas pažeidęs. Be to, mano, jog jei teismas konstatuoja, kad policijos pareigūnas vis dėlto netinkamai suformulavo kaltinimą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tai galėtų būti pagrindas ne nutraukti administracinę bylą, o grąžinti ją papildyti protokolą surašiusiai institucijai.

A. D. atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą (b. l. 44) prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo manąs, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas ginčijamą nutarimą, įvertino visas administracinės bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nenustatęs jo veikoje teisės pažeidimo sudėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju A. D. administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nenustačius jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.

Atkreiptinas dėmesys, jog administracinės bylos teisena pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį A. D. atžvilgiu nutraukta dar 2010 m. gruodžio 27 d. Institucijos nutarimu (b. l. 6), todėl ginčas šioje byloje kyla tik dėl A. D. veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Akcentuotina, jog šiuo atveju nėra svarbu, kas sukėlė eismo įvykį, nes pagal KET 232 punktą pareiga kviesti policiją į eismo įvykio vietą nesutariant dėl eismo įvykio aplinkybių, kyla visiems su eismo įvykiu susijusiems dalyviams.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje A. D. galėjo nesuprasti dalyvavęs eismo įvykyje, t. y. kad jo veiksmuose pasišalinant iš eismo įvykio vietos nebuvo tyčios. Pažymėtina, jog byloje esančios nuotraukos akivaizdžiai rodo (b. l. 12 – 14; 23 – 24), kad automobiliams padaryti apgadinimai yra žymūs ir aiškiai matomi. Pabrėžtina, jog ypač aiškiai matyti ant nukentėjusios automobilio „Toyota A. V.“ beveik per pusę baltos spalvos šono esantis juodas brūkšnys, todėl teisėjų kolegija neįtikinama laiko tą aplinkybę, jog sustojęs pasiaiškinti su vairuotoja N. B., ko neneigia ir pats, 2010 m. rugsėjo 24 d., po 17 val., kai dar buvo šviesu (ABTĮ 58 straipsnio 1 dalis), A.

D. šio apgadinimo galėjo nepastebėti. Taip pat akcentuotina tai, jog, kaip nustatyta byloje, A. D. automobilis su N. B. automobiliu „Toyota A. V.“ kontaktavo priekiniam kairės pusės galinio vaizdo veidrodžiui kliudant minėto automobilio dešinės pusės kėbulą. Toks susidūrimo mechanizmas, t. y. faktas, jog A. D. automobilis su kitu automobiliu kontaktavo iš vairuotojo pusės, kaip teisingai pastebi Institucija, taip pat rodo, jog susidūrimo nepastebėti buvo neįmanoma. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kad N. B., kurios parodymai apie eismo įvykio aplinkybes buvo aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, būtų suinteresuota bylos baigtimi ar siektų melagingai apkalbėti A.

D., matyti, kad ji įspėjo A. D., kad į įvykio vietą ketina kviesti policiją, tačiau jis, ignoruodamas jos kalbas, iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl jo teiginiai, kad jis jokių automobilių apgadinimų nepastebėjęs ir nesuvokęs dalyvavęs eismo įvykyje, vertintini kritiškai. Pritartina ir tiems Institucijos teiginiams, jog nustatęs, kad Institucija administracinio teisės pažeidimo protokole neteisingai nurodė KET punktus, kurių pažeidimai inkriminuojami A. D., teismas galėjo juos ištaisyti ex officio, nes pažeidimo esmė protokole buvo pakankamai atskleista, o minėtasis suklydimas nurodant tikslius KET punktus nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip pagrindas administracinę teiseną nutraukti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius