2018-02-07 Nr. AB-2731-3-61-3-02300-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3143-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02300-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-981(01045), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7386712, galiojantis iki 2018 m. kovo 9 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jogma“ (toliau – ir Bendrovė) tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas, nesudarė pagrindo teigti, jog tuo metu Bendrovėje nebuvo atitinkamo darbuotojų skaičiaus. Darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sąlygomis, tačiau dėl sunkios UAB „Jogma“ finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti mokami laiku. Tam įtakos turėjo sustabdyta Bendrovės bankinė sutartis. Pareiškėjo nuomone, nustatytas privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai) apsunkino realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti buvo reikalingas tam tikras darbuotojų skaičius. Ši sąlyga buvo panaikinta paties įstatymų leidėjo, 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) pakeitimams. Be to, Departamentui negalėjo būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar Bendrovė buvo fiktyvi įmonė, o, sprendžiant klausimą dėl įmonės fiktyvumo, reikėjo vertinti faktinį darbuotojų darbo atlikimą, o ne skolas valstybinėms institucijoms.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad, patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF) informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatyta, kad Bendrovėje buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečiasis atleistas 2017 m. kovo 1 d.), kuriems nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (ginčijamo sprendimo priėmimo metu mokėta 190 Eur), t. y. Bendrovės darbuotojai joje nedirbo visą darbo laiką. UAB „Jogma“ skola VSDF biudžetui 2017 m. birželio 22 d. buvo 324,44 Eur. Aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas ir nedirbo, sudarė pagrindą išvadai, kad buvo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 bei 7 punktuose numatytos aplinkybės, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje, taip pat nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis buvo UAB „Jogma“ vadovas ir jo atvykimo tikslas buvo darbas šioje bendrovėje, vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. 2016 m. kovo 9 d. jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7386712, galiojantis iki 2018 m. kovo 9 d.

7. Departamentas, kilus įtarimų dėl UAB „Jogma“ veiklos ir pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, patikrino Bendrovės duomenis VSDF informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Bendrovėje buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečiasis atleistas 2017 m. kovo 1 d.), kuriems nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (ginčijamo sprendimo priėmimo metu mokėta 190 Eur), t. y. Bendrovės darbuotojai joje nedirbo visą darbo laiką. UAB „Jogma“ skola VSDF biudžetui 2017 m. birželio 22 d. buvo 324,44 Eur. Taigi, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovas 2017 m. birželio 28 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

8. Teismas sutiko, kad UAB „Jogma“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes joje nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jiems nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas neturėjo ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Pareiškėjo argumentai, kad Bendrovėje nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. birželio 20 d. nuolat buvo įdarbinti 4 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas, o faktas, jog tam tikru metu darbuotojams dėl finansinių sunkumų nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis, nesudarė pagrindo teigti, kad Bendrovėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, be to, Bendrovei turėjo įtakos sustabdyta bankinė sutartis, Bendrovė nebuvo fiktyvi, buvo atmesti, nes, teismo vertinimu, Departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjui būtų panaikintas leidimas laikinai gyventi. UAB „Jogma“ nuo 2017 m. kovo 1 d. dirbo tik du darbuotojai, jiems nebuvo laiku mokamas sutartas atlyginimas, to pareiškėjas neginčijo. Sumažintas darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas nuo 2016 m. gruodžio mėn., t. y. daugiau nei pusę metų. Taigi, iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas 2016 m. sausio 18 d. prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi, apie jas jis privalėjo pranešti atsakovui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu. Pastebėta, jog atsakovas ginčijamame sprendime nebuvo konstatavęs, kad Bendrovė buvo fiktyvi. Iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, jog šis sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. kitu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu alternatyviu pagrindu, todėl skundo teiginiai, susiję su Bendrovės fiktyvumu, nagrinėjamoje byloje nebuvo teisiškai reikšmingi.

9. Teismas akcentavo, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais, nes pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. UAB „Jogma“ neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių. Pareiškėjas neatitiko sąlygų, būtinų leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nenumatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai buvo kitokie nei oficialiai deklaruoti, jis siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčijame sprendime pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

10. Teismas pažymėjo, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Pareiškėjo argumentai neišsklaidė pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų. Be to, leidimo panaikinimas savaime neužkirto kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigas (pasitelkiant įgaliotus atstovus). Pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai, kurių neturėjo bei nevertino Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesudarė pagrindo naikinti šį sprendimą, nes sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal tuos dokumentus bei įrodymus, kuriuos atsakovas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 11. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.

12. Pareiškėjas nurodo, jog teismas netinkamai aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir priėjo nepagrįstos išvados, kad UAB „Jogma“ neatitiko šios teisės normos reikalavimų. Bendrovėje nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo ne mažiau nei 4 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Tai, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas, nesudaro prielaidos teigti, kad Bendrovėje tuo metu nebuvo atitinkamo skaičiaus darbuotojų. Atlyginimai negalėjo būti mokami laiku dėl sunkios Bendrovės finansinės padėties, bankinės sutarties sustabdymo (teismui ar atsakovui pareikalavus, šio dokumento kopija bus išversta iš anglų kalbos ir pateikta). Be to, teismo argumentai dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punkto taikymo buvo neteisingi, o atsakovui negalėjo būti suteiktas pagrindas spręsti, ar UAB „Jogma“ yra fiktyvi įmonė. Teismas konstatavo, jog Įstatyme nurodytos sąlygos iš esmės pažeidė šalių pusiausvyrą ir ginčo santykiuose atsakovui buvo suteiktas perdėtas pranašumas prieš pareiškėją.

13. Pareiškėjo nuomone, tiek anksčiau galiojusi, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 str. 1 d. 1 p) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Atsakovas, pažeisdamas Įstatymo nuostatas, priėmė neteisingą ginčijamą sprendimą, o sąžininga šalis – pareiškėjas – turėjo įdėti daug pastangų, siekdamas išsaugoti darbuotojus Bendrovėje. Tai akivaizdžiai pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Tai, kad užsieniečiai, priešingai nei Lietuvos Respublikos piliečiai, privalo įdarbinti asmenis visai darbo dienai, mokėti ne mažesnį nei nustatytas minimalus atlyginimą (anksčiau – ne mažiau nei tris asmenis, kurie turėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiai) ir t. t., diskriminavo užsieniečius. Pareiškėjas pažymi, kad teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį. Kadangi UAB „Jogma“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui neaišku, kodėl prioritetas buvo suteiktas atsakovui. Teismo sprendime teigiama, kad pareiškėjas neįdėjo maksimalių pastangų siekiant panaikinti Departamento nustatytus Įstatymo pažeidimus, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad jis jokių Įstatymo pažeidimų neatliko. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti. Niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje, tai priklauso ne tik nuo pareiškėjo. Pareiškėjas po UAB „Jogma“ įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi išdavimo iškart ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti. Vien ginčijamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų, savaime nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, neatsižvelgiant į teisėtus pareiškėjo interesus, jo pateiktus argumentus.

14. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas neginčija, kad UAB „Jogma“ buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat joje gyvenantys užsieniečiai, taip pat kad šiems darbuotojams nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis. Nors šias aplinkybes bandoma pateisinti sunkia Bendrovės finansine padėtimi, pastebėta, kad sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas net pusę metų. Nesant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų visumos, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamame sprendime nekonstatuota, kad UAB „Jogma“ yra fiktyvi, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra diskriminaciniai ir pažeidžiantys sąžiningos konkurencijos principą, atsakovas pažymi, jog šioje nuostatoje įtvirtintas tik vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Šioje teisės normoje reikalavimai yra nustatyti ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu gauti, todėl pareiškėjo nuomonė apie Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nesudaro pagrindo šių imperatyvių nuostatų jo atžvilgiu netaikyti. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi jam išdavimą, privalėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui A. S. panaikinimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2016 m. sausio 18 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau, pagal šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2017 m. sausio 1 d.

18. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (45 str. 1 d. 1 p.).

19. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad įstatymų leidėjas, 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu pakeisdamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, pripažino, jog iki 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga dėl privalomo darbuotojų skaičiaus yra diskriminacinio pobūdžio ir užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas. Nors Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 45 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (2016 m. vasario 17 d., Reg.

Nr. XIIP-4039) šio projekto iniciatoriai pažymėjo, kad minėta sąlyga apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius, atkreiptas dėmesys į tai, jog tokia sąlyga buvo nustatyta kaip saugiklis dėl fiktyvaus verslo, todėl, siekiant nepanaikinti saugiklių dėl fiktyvaus verslo, bet kartu palengvinti naštą užsieniečiams, ketinantiems Lietuvos Respublikoje realiai vykdyti veiklą, projektu pasiūlyta lankstesnė alternatyva – įtvirtinti nuostatą, apibrėžiančią darbo užmokestį visiems įstaigoje (nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus) dirbantiems darbuotojams.

Atsižvelgiant į, be kita ko, šiame projekte pateiktus pasiūlymus ir įvairių institucijų išvadas, buvo priimti Įstatymo pakeitimai, įsigalioję 2017 m. sausio 1 d., pakeičiant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą dėl privalomo darbuotojų skaičiaus ir vietoj to numatant, jog įmonėje visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (BDU) dydžius (pastebėtina, kad pareiškėjas ir šią nuostatą laiko diskriminacine).

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis taip pat buvo papildyta 21 ir 22 punktais, kuriuose minimalaus darbuotojų skaičiaus įmonėje sąlyga ne tik išliko, bet šis skaičius buvo padidintas atitinkamai iki 5 ir 10. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, nei įsigaliojusios 2017 m. sausio 1 d., nei galiojusios iki tol, niekada nebuvo kompetentingų institucijų, inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės aktams ar tarptautinėms sutartims, prie kurių Lietuvos Respublika yra prisijungusi.

Iš to darytina išvada, jog Departamentas, ginčijamu sprendimu panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturėjo pagrindo nesivadovauti minėtomis Įstatymo nuostatomis.

20. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog valstybė, atsižvelgdama į savo tarptautinius įsipareigojimus, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje de Souza Ribeiro prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 22689/07)). Teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygas, kurioms esant užsieniečiui gali būti išduodamas (keičiamas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekiama neleisti piktnaudžiauti Lietuvos migracijos sistema, procedūromis ir sukčiauti, t. y. įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse įtvirtintą migracijos procesų valdymo tikslą (16.4 p.) ir atsparumo principą (17.6 p.). Be to, šioje teisės normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (keitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokį leidimą šiuo konkrečiu pagrindu.

Pareiškėjas, pageidaudamas savo verslą Lietuvoje organizuoti būdu, neatitinkančiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų, turi teisę tai daryti, tačiau tokiu atveju jis arba negalėtų nuolat būti Lietuvos Respublikoje (Bendrovės veiklą organizuotų ir kontroliuotų nuotolinėmis priemonėmis arba per atstovus), arba turėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Pareiškėjo išreikštas interesas būti Lietuvoje veiklos vykdymo pagrindu, bet neatitinkant Įstatyme nustatytų sąlygų, negali būti pripažintas teisėtu ir gintinu.

Taip pat pastebėtina, jog UAB „Jogma“ dirba keturi darbuotojai: du Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjas ir užsienietis (t. y. asmuo, kurio įdarbinimas vertinant įmonės atitikimą minimalaus darbuotojų skaičiaus sąlygai nėra reikšmingas), todėl pareiškėjo argumentai, jog Bendrovės veiklai vykdyti trys darbuotojai galbūt yra nereikalingi ir tai nepagrįstai apsunkina jos veiklą, yra atmestini. Apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įstatyme nustatytos sąlygos iš esmės pažeidė šalių pusiausvyrą ir atsakovui buvo suteiktas perdėtas pranašumas ginčo santykiuose prieš pareiškėją, yra klaidingi ir neatitinka skundžiamo teismo sprendimo turinio.

21. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsniu 1 dalimi, numatančia, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.), taip pat jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, kuriuo vadovavosi Departamentas, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamas Departamento 2017 m. birželio 28 d. sprendimas (b. l. 8-10) yra pagrįstas tinkamai įvertintais faktiniais duomenimis ir priimtas vadovaujantis Įstatymu.

22. Departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad buvo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkte numatyti pagrindai panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi, nors 2016 m. sausio 18 d. pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi (b. l. 28-37) pateikimo metu UAB „Jogma“ visą darbo laiką dirbo ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai, patikrinimo metu iš VSDF informacinės sistemos duomenų (b. l. 114-118) nustatyta, kad Bendrovėje dirbo tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečiasis buvo atleistas 2017 m. kovo 1 d.), darbuotojams nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (ginčijamo sprendimo priėmimo metu – 190 Eur, neatskaičius mokesčių). Departamentas nevertino ir nenustatė, kad UAB „Jogma“ buvo fiktyvi įmonė arba kad pareiškėjas kėlė nelegalios migracijos grėsmę, tai nebuvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šių aspektų atmetami.

23. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovėje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. birželio 20 d. dirbo ne mažiau nei keturi darbuotojai, tai atitiko VSDF informaciją apie draudėjo viešus duomenis (b. l. 119). Tačiau tiek VSDF informacijoje, tiek pareiškėjo pateiktame darbuotojų (apdraustųjų) skaičiaus UAB „Jogma“ kitimo grafike, paimtame iš interneto svetainės „Rekvizitai.lt“ (b. l. 14), nurodytas apdraustųjų skaičius – 4 – nebuvo detalizuotas, t. y. nenurodyta, kiek Bendrovės darbuotojų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Būtent iš kitų VSDF informacinės sistemos 2017 m. birželio 26 d. duomenų (b. l. 114-118) matyti, jog tuo metu Bendrovėje dirbo tik du Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai: J. K. ir V. P., trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai Bendrovėje nedirbo nuo 2017 m. kovo 1 d. Pareiškėjas šios aplinkybės neneigė.

24. Įstatymas reikalauja ne tik įsteigti ne mažiau nei tris darbo vietas, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bet ir organizuoti įmonės veiklą taip, kad tokie darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Kartu su 2016 m. sausio 18 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse (visos vadybininkų pareigoms užimti, darbui 5 dienas per savaitę, 8 valandas per dieną), 2015 m. gruodžio 4 d. sudarytose su A. K., J. K. ir V. P. (b. l. 62-67), nurodyta, kad visiems šiems darbuotojams už išdirbtą darbo laiką bus mokama minimali mėnesinė alga. Pastebėtina, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. buvo taikoma 325 Eur minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 615), nuo 2016 m. sausio 1 d. – 350 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1240), nuo 2016 m. liepos 1 d. – 380 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644). Remiantis VSDF informacinės sistemos duomenimis (b. l. 117-118), J. K. buvo mokama minimali mėnesinė alga, išskyrus už 2016 m. birželio mėn. – sumokėta 282,93 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. – sumokėta 0 Eur, 2017 m. kovo mėn. – sumokėta 45,68 Eur, bei 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. – sumokėta 190 Eur. V. P. buvo mokama minimali mėnesinė alga, išskyrus 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. – sumokėta 0 Eur, 2017 m. vasario mėn. – sumokėta 47,50 Eur, 2017 m. kovo mėn. – sumokėta 45,68 Eur, bei 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. – sumokėta 190 Eur. Duomenų apie Bendrovės įsiskolinimus darbuotojams, vėliau sumokėtas ar planuojamas sumokėti sumas byloje nėra.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, todėl pareiškėjas, net ir esant sunkiai UAB „Jogma“ finansinei padėčiai (ši aplinkybė jokiais duomenimis ar dokumentais neįrodyta), negalėjo tiesiog liautis mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams arba šį užmokestį vienašališkai sumažinti. Be to, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 3 punktą, darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, o, pagal 187 straipsnio 3 dalį, darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius. Tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.), atsiradusių ne dėl darbuotojo kaltės, laikytina prastova (Darbo kodekso 122 str. 1 d.), kuri yra įskaičiuotina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 str. 1 d. 8 p.). UAB „Jogma“ darbo sutartyse su darbuotojais jų visą darbo laiką išdirbtą darbą numatyta vertinti minimaliu darbo užmokesčiu. Taigi, darbuotojams ilgiau nei pusmetį negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirbo visą darbo laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Departamento išvadą, jog Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų, teisingai pripažino pagrįsta ir teisėta.

26. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui suteikė nepagrįstą pranašumą, bet nepaaiškino, koks tas pranašumas, kokiu būdu jis pasireiškė, kaip buvo sureikšmintas atsakovo teisinis statusas (pastebėtina, kad Departamento teisinė forma yra ne valstybės įmonė, o biudžetinė įstaiga). Iš apeliacinio skundo turinio darytina prielaida, jog pareiškėjas suteiktu prioritetu atsakovo interesams galbūt laiko tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Jogma“ atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygoms sutapo su atsakovo pozicija, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančią medžiagą, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė nustatytas aplinkybes atitinkančias išvadas, kurių pareiškėjas nesugebėjo paneigti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pastangų siekiant pašalinti nustatytus pažeidimus, todėl šie argumentai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ar motyvų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas arba kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai turėtų būti vertinami kitaip. Vien tai, kad teismo atliktas aplinkybių vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesudaro pagrindo abejoti ginčo šalių lygiateisiškumo užtikrinimu ir teisėjų nešališkumu nagrinėjant bylą.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė