Legislator Case Law & Legislation
f3542153-bf91-4c00-b079-5cbbee76c84f AI generated

f3542153-bf91-4c00-b079-5cbbee76c84f · Vilniaus apygardos teismas

Case Number f3542153-bf91-4c00-b079-5cbbee76c84f
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date

Legislator summary

AI generated

Pranešėja A Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-898/2018 (S)Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59237-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.2.4.4.2.8.; 1.2.26.2.; 2.4.6.1. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,sekretoriaujant Dovilei Žilionytei, Simonai Peršinai, dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,nuteistajam V.

Legislator headnote

AI generated

f3542153-bf91-4c00-b079-5cbbee76c84f · Vilniaus apygardos teismas: Nors liudytojai teisme pakeitė savo parodymus, neigė, kad nukentėjusysis įvykio vietoje gėrė alų (laikė alaus skardinę), tačiau teismas privalėjo iÅ¡tirti visus įrodymus. 2.3. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai inkriminavo kvalifikuojantį požymį, jog apeliantas veikė iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų. Tik nukentėjusysis parodė, o liudytojai A. S. ir V. S. tik abstrakčiai nurodė, kad konfliktas neva prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis iÅ¡gÄ sdino V. J. merginÄ .

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pranešėja A Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-898/2018 (S)Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59237-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.2.4.4.2.8.; 1.2.26.2.; 2.4.6.1. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,sekretoriaujant Dovilei Žilionytei, Simonai Peršinai, dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,nuteistajam V.

J. (V. J.), jo gynėjui advokatui RamÅ«nui Mikulskui,nukentėjusiojo atstovui Romualdui Vitkui,teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal V. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbÄ bei per visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas per deÅ¡imt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieÅ¡kovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikaltimu padarytÄ turtinę žalÄ â€“ 598,27 Eur.Civilinio ieÅ¡kovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieÅ¡kinys tenkintas, iÅ¡ V.

J. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 598,27 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos. Nukentėjusiojo E. L. (E. L.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš V. J. ir V. P. (V. P.) solidariai nukentėjusiojo E. L. naudai priteista 250 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.  E. L. naudai iš V. J. ir V. P. priteista lygiomis dalims po 300 Eur atstovavimo išlaidų.Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas V.

P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,n u s t a t ė : Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėV. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 25 d., apie 24.00 val., vieÅ¡oje vietoje – Vilniaus – Mokyklos – J. Dembinskio gatvių sankryžoje, DÅ«kÅ¡tų kaime, DÅ«kÅ¡tų sen., Vilniaus r., iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priėjo prie E. L. sėdėjusio stotelėje, ant suoliuko su A. S. (A.

S.) ir V. S. (V. S.), nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydamas aiÅ¡kiÄ nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, kitų žmonių akivaizdoje, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų – panaudodamas kaip pretekstÄ savo veiksmams menkavertę dingstį, tyčia vienÄ kartÄ spyrė deÅ¡ine koja sėdinčiam E. L. į veidÄ , pataikydamas į kairę pusę, žandikaulio sritį ir padarydamas nukentėjusiajam E. L. poodinę kraujosruvÄ kairės akies apatiniame voke, apatinio žandikaulio kairės pusės lūžį, tokiais savo veiksmais dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nesunkiai sutrikdė E. L. sveikatÄ ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarkÄ .

Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Apeliacinio skundo argumentai ir praÅ¡ymaiApeliaciniu skundu V. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendį dalyje dėl V. J. nuteisimo, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu baudžiamÄ jÄ bylÄ V. J. atžvilgiu nutraukti, civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . 2.1.

Skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymų visumos, dėl apelianto kaltumo padarė klaidingas iÅ¡vadas, kurias grindė hipotetinio pobÅ«džio teiginiais. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir rungimosi principÄ baudžiamajame procese nepagrįstai rėmėsi vien tik nukentėjusiojo ir liudytojų A. S. ir V. S. parodymais, o kaltinamųjų ir kitų liudytojų parodymais nesivadovavo. Nagrinėjant bylÄ teisme nukentėjusysis E. L. ir kaltinamieji nurodė skirtingas įvykių aplinkybes.

Kaltinamųjų parodymai buvo atmesti motyvuojant tuo, jog Å¡ie prieÅ¡tarauja liudytojų A. S. ir V. S. parodymams, liudytojos A. Č. parodymai vertinti kaip nepatikimi vien tik tuo pagrindu, jog Å¡i liudytoja yra V. J. sugyventinė ir augina bendrÄ vaikÄ . Vertindamas nukentėjusiojo bei liudytojų A. S. ir V. S. parodymus teismas neįvertino jų tarpusavio prieÅ¡taringumo, neatsižvelgė į jų neatitikimÄ ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad minėti asmenys buvo neblaivÅ«s ir suinteresuoti apginti savo draugÄ , policijos pareigÅ«nÄ E. L., kuris taip pat buvo neblaivus. 2.2.

Skunde pažymima, kad nukentėjusysis ir minėti du liudytojai dėl esminių bylos aplinkybių davė prieÅ¡taringus parodymus, kas leidžia abejoti Å¡ių asmenų duotų parodymų tikrumu. Teisme E. L. parodė tÄ vakarÄ pirtyje vartojęs alkoholį, stotelėje alaus negėręs. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad Vitalijui kumščiu jam trenkus į veidÄ , jis pasilenkė ir pamatė, kad iÅ¡lietas alus. Liudytojas A. S. teisme nurodė, kad įvykio metu jis buvo blaivus, ar E. L. stovėdamas prie stotelės laikė skardinę, tiksliai pasakyti negalėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu Å¡is liudytojas nurodė, kad eidami jie turėjo alaus skardines rankose, vienÄ skardinę rankoje nešėsi E. L., jie bendravo, gėrė alų iÅ¡ skardinių, vienu momentu E. L. atsikėlė ir laikydamas rankoje skardinę užsimojo. Pagarsinus Å¡iuos parodymus teisme liudytojas patvirtino, kad jie teisingi. Antrosios apklausos metu liudytojas nurodė visiÅ¡kai prieÅ¡ingas aplinkybes – jog sėdint stotelėje niekas alkoholio nevartojo, niekas nebuvo iÅ¡gėręs. Liudytojas V.

S. teisme parodė, kad pirtyje buvo 3-4 val., vartojo alkoholį, stotelėje jis gėrė alų iÅ¡ skardinės, sėdėjo laikydamas rankoje alų. Ikiteisminio tyrimo metu Å¡is liudytojas papildomai buvo nurodęs, kad prieÅ¡ atvažiuojant automobiliui E. L. atsistojęs, pasakodamas kažkÄ mostelėjo ranka, kurioje turėjo tuščiÄ skardinę, nes bÅ«tent tuo metu automobilis sustojo. Taigi liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, su savimi rankoje turėjo alaus skardinę, nors pats nukentėjusysis Å¡iÄ aplinkybę neigė.

Nors liudytojai teisme pakeitė savo parodymus, neigė, kad nukentėjusysis įvykio vietoje gėrė alų (laikė alaus skardinę), tačiau teismas privalėjo iÅ¡tirti visus įrodymus. 2.3. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai inkriminavo kvalifikuojantį požymį, jog apeliantas veikė iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų. Tik nukentėjusysis parodė, o liudytojai A. S. ir V. S. tik abstrakčiai nurodė, kad konfliktas neva prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis iÅ¡gÄ sdino V. J. merginÄ .

Abu nuteistieji parodė, kad nukentėjusysis metė skardinę į V. J. vairuojamÄ automobilį, Å¡ias aplinkybes tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja A. Č.. Kad E. L. stotelėje gėrė alų ir rankoje laikė alaus skardinę, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino A. S. ir V. S.. 2015 m. lapkričio 11 d. protokole užfiksuota, kad V. P. pateikė dvi tuščias skardines nuo alaus. 2015 m. lapkričio 5 d. apžiÅ«ros protokole užfiksuota, kad ant automobilio „Audi A3“, deÅ¡inės pusės priekinių durelių priekinėje dalyje, žemiau durelių vidurio, matyti įbrėžimai.

Ä®brėžimų pobÅ«dis ir lokalizacija atitinka liudytojos A. Č. duotus parodymus. Visi aptarti įrodymai patvirtina, jog pats nukentėjusysis provokavo konfliktinę situacijÄ . Nukentėjusysis įvykio metu dirbo policijos pareigÅ«nu, remiantis V. P. parodymais, nukentėjusysis, provokuodamas konfliktinę situacijÄ , piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi nurodydamas: „kÄ man padarysi? AÅ¡ mentas“. BÅ«damas policijos pareigÅ«nu nukentėjusysis vieÅ¡oje vietoje vartojo alkoholį, Å¡iÄ aplinkybę bandė nuslėpti, po įvykio jis pats telefonu kreipėsi į V.

J. dėl pinigų sumokėjimo, Å¡antažuodamas, jog nesumokėjus reikalaujamos sumos, nukentėjusysis raÅ¡ys pareiÅ¡kimÄ policijai (tai patvirtina SMS pokalbių iÅ¡klotinė). 2.4. Dėl BK 284 straipsnyje numatytų pasekmių, t. y. visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, skunde pažymima, kad viskas vyko nakties metu, paÅ¡alinių asmenų įvykio vietoje nebuvo. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ neužtenka, kad įvykis įvyksta vieÅ¡oje vietoje, nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu.

Neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimas sietinas su aplinkiniais asmenimis, kurie pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis. Å iuo atveju iÅ¡ liudytojų parodymų matyti, jog jiems muÅ¡tynės nesukėlė didelio iÅ¡gÄ sčio, įvykis vyko uždaroje autobusų stotelėje. A. S. parodė, kad tÄ naktį neskambino pagalbos numeriu, nes nepagalvojo, kad E. L. sužalojimas gali bÅ«ti rimtas. Todėl nors smurtiniai veiksmai bÅ«tų vertinti kaip įžūlÅ«s ir padaryti vieÅ¡oje vietoje, Å¡ios bylos atveju jie nesukėlė neigiamų padarinių visuomenėje (darant prielaidÄ , kad veiksmai buvo atlikti). 2.5.

Skunde nurodoma, kad Å¡iuo atveju įvyko bÅ«tinosios ginties situacija. E. L. be jokios dingsties metė rankoje laikomÄ alaus skardinę į pravažiuojantį automobilį, automobiliui priverstinai sustojus ir V. P. priėjus prie E. L. paklausti, kÄ jie daro, E. L. atsakė, jog dirba policijoje ir iÅ¡ karto be jokios dingsties tyčia koja spyrė V. P. į kirkÅ¡nį, dėl ko V. P. susilenkė iÅ¡ skausmo. Po to E. L. rankos alkÅ«ne sudavė V. P. į galvos sritį. V. J., iÅ¡lipęs iÅ¡ stovinčio automobilio, siekdamas nutraukti smurtinius veiksmus, priėjo prie E. L. ir sugriebęs už pilvo abiem rankomis stipriai atitraukė.

Po to V. J. padėjo nueiti V. P. iki automobilio ir iÅ¡važiuoti. V. J. fizinę jėgÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį panaudojo siekdamas nutraukti pavojingÄ , realų, akivaizdų kėsinimÄ si prieÅ¡ V. P.. Pagal BK 28 straipsnį teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį gali bÅ«ti įgyvendinta ne tik siekiant apginti save, bet ir kitus asmenis. E. L. buvo itin agresyvus, metė skardinę į automobilį, asmeniui iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio pasiaiÅ¡kinti puolė prieÅ¡ jį smurtauti, dėl ko buvo nustatytas sveikatos sutrikdymas – padaryta kraujosruva kairėje Å¡launyje paveikus kietu buku daiktu galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015 m. lapkričio 10 d. specialisto iÅ¡vada).

Dėl Å¡io įvykio E. L. atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį, kuriame pastarasis atsisakė duoti parodymus dėl V. P. padarytų sužalojimų bei iÅ¡samiai paaiÅ¡kinti įvykio aplinkybes. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimaiApeliacinis skundas atmetamas. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (BPK 20 straipsnis).

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens veiksmuose.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiÅ«lymus dėl Å¡ių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų praÅ¡ymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas bÅ«tų argumentuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde V.

J. pateikia savo įvykių versijÄ , nurodo, jog jiems su kitu nuteistuoju Å¡ioje byloje V. P. ir liudytoja A. Č. važiuojant namo nukentėjusysis E. L. be jokios dingsties metė rankoje laikomÄ alaus skardinę į pravažiuojantį automobilį, V. P. priėjus prie E. L. paklausti, kÄ jie daro, E. L. atsakė, jog dirba policijoje ir iÅ¡ karto be jokios dingsties tyčia koja spyrė V. P. į kirkÅ¡nį, po to rankos alkÅ«ne sudavė V. P. į galvos sritį; V. J. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio siekdamas nutraukti smurtinius veiksmus, priėjo prie E. L. ir sugriebęs už pilvo abiem rankomis stipriai atitraukė, po to padėjo V.

P. nueiti iki automobilio ir jie išvažiavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. J., V. P. ir liudytojos A. Č. parodymai apie tai, kad V. J. ir V. P. smūgių nukentėjusiajam E. L. nesudavė iš esmės prieštarauja, kitiems, nuo subjektyvaus asmens vertinimo nepriklausantiems ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Skunde nurodoma, jog teismas liudytojos A. Č. parodymus vertino kaip nepatikimus vien tik dėl to, jog ji yra V.

J. sugyventinė ir augina bendrÄ vaikÄ . Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas A. Č. parodymus vertino atsižvelgdamas į tai, kad ji viso įvykio metu sėdėjo automobilyje, konfliktÄ matė pro automobilio langus, automobilis nuo autobusų stotelės stovėjo 5-10 metrų atstumu, be to, veika padaryta nakties metu, apie vidurnaktį, taigi sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, jog liudytoja galėjo tiesiog nematyti nukentėjusiajam suduodamų smÅ«gių arba netinkamai juos įvertinti.Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusysis E. L. bei liudytojai A.

S. ir V. S. dėl esminių bylos aplinkybių davė prieÅ¡taringus parodymus, kas leidžia abejoti Å¡ių asmenų duotų parodymų tikrumu. Teisėjų kolegija pažymi, jog esminė aplinkybė, turėjusi lemiamÄ reikÅ¡mę V. J. veiksmų kvalifikavimui bÅ«tent pagal BK 138 straipsnį, buvo dėl jo veiksmų (spyrio ant suoliuko sėdinčiam nukentėjusiajam į veidÄ ) atsiradusios pasekmės – nesunkus nukentėjusiojo E. L. sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo įvertinti specialisto iÅ¡vadoje (1 t., 55 b. l.), apklausus Å¡iÄ iÅ¡vadÄ pateikusį ekspertÄ Å¡is papildomai paaiÅ¡kino, kad E. L. konstatuoti sužalojimai nebÅ«dingi savęs žalojimui ar griuvimui dėl savo lokalizacijos (1 t., 57-59 b. l.).

Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. S. bei V. S. viso proceso metu dėl esminės aplinkybės – spyrio nukentėjusiajam į veidÄ â€“ davė nuoseklius parodymus, pagrindo jais nesivadovauti nėra. E. L., A. S. bei V. S. visi nurodė, jog jiems sėdint stotelėje ant suoliuko iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo ir priėjęs prie jų į galvÄ E. L. deÅ¡ine koja spyrė bÅ«tent V. J.. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, Å¡iuos parodymus patvirtina jau minėta specialisto iÅ¡vada bei eksperto paaiÅ¡kinimai dėl Å¡ios iÅ¡vados – specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, jog E. L. buvo padaryti sužalojimai kairės akies apatiniame voke, apatinio žandikaulio kairės pusės lūžis, sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti nuo vieno ar dviejų trauminių poveikių, t. y. specialisto iÅ¡vadoje nurodytiems sužalojimams užteko vieno trauminio poveikio, nagrinėjamu atveju – vieno V.

J. spyrio nukentėjusiajam į galvÄ . Kaip matyti iÅ¡ apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, esminėmis aplinkybėmis apeliantas nurodo esant nukentėjusiojo neblaivumÄ bei rankoje turėtÄ /neturėtÄ alaus skardinę. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino įvykio vakarÄ pirtyje vartojęs alkoholį, tačiau paaiÅ¡kino stotelėje (įvykio vietoje) alaus negėręs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių dėl alkoholio vartojimo/nevartojimo jis nenurodė, tiesiog pažymėjo, kad po to, kai į veidÄ jam trenkė V.

P., nukentėjusysis pasilenkė ir pamatė iÅ¡lietÄ alų. Taigi jokių esminių prieÅ¡taravimų tarp nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų nėra. Apklausiamas teisme A. S. patvirtino, jog įvykio vakarÄ buvo pirtyje, kur gėrė alų; ar E. L. stovėdamas prie stotelės rankoje laikė skardinę, tiksliai pasakyti negalėjo, stotelėje A. S. nurodė alaus negėręs, ar gėrė V. S., pasakyti negalėjo; liudytojas paaiÅ¡kino, kad visų aplinkybių gerai nepamena, nes praėjo daug laiko.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo (kuriame nukentėjusiuoju pripažintas E. L.) metu A. S. nurodė, jog jiems sėdint stotelėje alkoholis nebuvo vartojamas, iÅ¡gėrę niekas nebuvo, paaiÅ¡kino, kad automobilis sustojo tuomet, kai E. L. atsistojęs kažkÄ pasakojo ir mostelėjo ranka (1 t., 82, 83 b. l.). Apklausiamas kito ikiteisminio tyrimo metu, kuriame nukentėjusiuoju pripažintas V. P., A. S. nurodė, kad pirtyje visi gėrė alų, bet jautėsi gerai, eidami namo rankose turėjo alaus skardines – vienÄ skardinę E. L., vienas kažkuris, V.

S. ar A. S., taip pat turėjo skardinę, tiksliai neprisiminė kuris, stotelėje atsisėdo ant suoliuko, bendravo, kažkas gėrė alų iÅ¡ skardinių; vienu momentu E. L. kažkÄ pasakodamas atsikėlė ir laikydamas rankoje alaus skardinę užsimojo, skardinė iÅ¡ rankos neiÅ¡krito, jos mesti nebandė (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-61425-15 medžiagos 1 t., 74, 75 b. l.). Pagarsinus Å¡iuos parodymus liudytojas patvirtino, kad Å¡iais parodymais teismas gali vadovautis, Å¡iuo metu tiksliai nepamena, bet jei taip nurodyta, galėjo taip bÅ«ti.

Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. S. nurodytos aplinkybės dėl alkoholio vartojimo stotelėje ir skardinių turėjimo iš tiesų šiek tiek skiriasi – apklausiamas šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime jis nurodė, kad alkoholio stotelėje niekas nevartojo, dėl turėtų alaus skardinių nesakė nieko. Apklausiamas kito ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog stotelėje buvo geriamas alus, o E. L. rankoje turėjo alaus skardinę. Tačiau šie skirtumai, priešingai nei teigiama skunde, nėra esminiai ir nesudaro pagrindo nesivadovauti šio liudytojo parodymais, tuo labiau, kai liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog galima vadovautis jo parodymais, duotais kitame ikiteisminiame tyrime (ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-61425-15).

Apklausiamas teisme V. S. patvirtino pirtyje vartojęs alkoholį, eidamas namo, stotelėje taip pat gėręs alų; ar stotelėje gėrė alų E. L., nurodyti negalėjo; kad E. L. bÅ«tų metęs skardinę į automobilį nurodė nematęs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Å¡is liudytojas nurodė, kad sėdint stotelėje jis su A. S. iÅ¡gėrė pora skardinių alaus, taip pat paaiÅ¡kino, kad pravažiuojantis automobilis sustojo tuo metu, kai E. L. kažkÄ pasakojo ir mostelėjo ranka, kurioje turėjo tuščiÄ alaus skardinę (1 t., 82, 83 b. l.).

Taigi Å¡io liudytojo parodymuose esminių prieÅ¡taravimų nėra. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme neneigė įvykio vakarÄ vartojęs alkoholį, jog pirtyje buvo geriamas alus patvirtino ir kiti du liudytojai. Nors geriančio alų įvykio vietoje, stotelėje, nukentėjusiojo nematė nei vienas iÅ¡ minėtų liudytojų, abu jie patvirtino matę E. L. su alaus skardine rankoje. Atsižvelgiant į liudytojų nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog E. L.

įvykio vietoje, autobuso stotelėje, galimai gėrė alų iÅ¡ skardinės. Alkoholį įvykio vakarÄ vartojo ir liudytojai A. S. bei V. S.. Vis dėlto pagrindo teigti, jog dėl iÅ¡gerto alkoholio liudytojai ir nukentėjusysis negali prisiminti įvykio aplinkybių, Å¡iuo atveju nėra. Tiek liudytojai A. S. ir V. S., tiek nukentėjusysis E. L. nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes - kaip E. L. stovėjo prie stotelės ir bendravo su liudytojais, kaip atėjo ir atsisėdo Å¡alia liudytojų ant suoliuko ir kaip po to atėjo V.

J. ir V. P. bei atliko veiksmus, už kuriuos yra nuteisti. Jų parodymai sutampa, tam tikri netikslumai dėl įvykio vietoje vartoto alkoholio ir rankoje turėtos alaus skardinės, nurodyti apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo šių asmenų parodymus vertinti kaip neteisingus ir jais nesivadovauti. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistiesiems pravažiuojant pro autobusų stotelę, į jų automobilį E. L. metė skardinę. Kaip matyti iš aukščiau aptartų liudytojų A. S. ir V. S. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, aplinkybes dėl E. L. veiksmų jie geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, A.

S. – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kuriame nukentėjusiuoju buvo pripažintas V. P. (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-61425-15). Teisme visų aplinkybių liudytojai gerai neprisiminė, tačiau parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino. Abu liudytojai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad tuo metu, kai E. L. stovėjo Å¡alia stotelėje ir jiems kažkÄ pasakodamas mostelėjo, rankoje jis laikė alaus skardinę. V. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat pateikė dvi tuščias alaus skardines, viena kurių galėjo bÅ«ti ta, kuriÄ laikė E. L..

Taigi aplinkybė, kad prieÅ¡ sustojant automobiliui, kuriame važiavo V. P. ir V. J., E. L. stovėjo Å¡alia stotelės turėdamas rankoje alaus skardinę ir kalbėdamas su stotelėje sėdėjusiais A. S. bei V. S. Å¡ia ranka mostelėjo, teisėjų kolegijos vertinimu yra įrodyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu bÅ«tent dėl Å¡io mostelėjimo galėjo iÅ¡sigÄ sti kartu su nuteistaisiais automobilyje važiavusi liudytoja A. Č. – nukentėjusysis E. L., taip pat liudytojai A. S. ir V.

S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė girdėję, kaip prie jų priėję asmenys (V. P. ir V. J.) sakė, kad E. L. iÅ¡gÄ sdino automobilyje važiuojančiÄ merginÄ . Aplinkybė, jog rankoje laikydamas skardinę E. L. ne tik mostelėjo Å¡ia ranka, bet ir metė skardinę į pravažiuojantį automobilį, teisėjų kolegijos vertinimu vis dėlto nėra įrodyta. Visų pirma, tokios aplinkybės nepatvirtina aukščiau aptarti liudytojų A. S. ir V. S. parodymai.

Antra, V. P. ir V. J. parodymai dėl Å¡ios aplinkybės yra prieÅ¡taringi. Pirmosios instancijos teisme V. J. nurodė, kad į jų automobilį buvo mesta alaus skardinė, kuri pataikė prie automobilio valytuvų ir užstrigo. V. P. neprisiminė kur skardinė pataikė, teigė, jog ji pataikė į automobilio deÅ¡inę pusę, gal į sparnÄ , gal į stiklÄ . Su nuteistaisiais automobiliu važiavusi liudytoja A. Č. pirmosios instancijos teisme teigė mačiusi, kaip į jos automobilį buvo mesta skardinė, ikiteisminio tyrimo metu nurodė Å¡iek tiek tikslesnes aplinkybes – jog mesta skardinė pataikė į automobilio deÅ¡inės pusės sparnÄ .

Taigi tame pačiame automobilyje važiavę asmenys (V. P., V. J. bei A. Č.) tÄ patį skardinės metimÄ matė skirtingai – V. J. atrodė, kad skardinė buvo mesta ir užstrigo už valytuvų, V. P. tiksliai skardinės metimo net neprisiminė, o A. Č. matė, kaip skardinė atsitrenkė į automobilio deÅ¡inį Å¡onÄ . Atsižvelgiant į Å¡iuos prieÅ¡taravimus minėtų asmenų parodymuose, taip pat liudytojų A. S. ir V. S. nurodytas aplinkybes (jog laikydamas rankoje alaus skardinę Å¡ia ranka nukentėjusysis tik sumojo, skardinės nemetė), teismas negali daryti tvirtos iÅ¡vados ir konstatuoti kaip įrodytÄ faktÄ tai, kad skardinė iÅ¡ tikrųjų buvo mesta.Apelianto teigimu aplinkybę, jog alaus skardinė buvo mesta į automobilį, neva patvirtina apžiÅ«ros protokole užfiksuotos aplinkybės apie ant automobilio esančius įbrėžimus. 2015 m. lapkričio 5 d. daiktų apžiÅ«ros protokole nurodyta, jog įbrėžimai matyti automobilio deÅ¡inės pusės priekinių durelių priekinėje dalyje, žemiau durelių vidurio; pagal įbrėžimo pobÅ«dį, matyt, kad jie yra padaryti paveikus bukam daiktui, esant didelei poveikių jėgai, nes pažeisti dažai bei metalo giluminiai sluoksniai ir iÅ¡ jo konfigÅ«racijos matosi, kad jis padarytas veikiant iÅ¡ilginei slystančiai jėgai; tokie pat įbrėžimai padaryti automobilio priekiniame bamperyje;

Å¡ie įbrėžimai vietomis yra platÅ«s, iki 4 cm ir gilÅ«s – vietomis pažeisti ne tik dažai, bet ir giluminiai bamperio plastmasės sluoksniai; pagal trasÄ matoma, kad Å¡ie įbrėžimai padaryti veikiant iÅ¡ilginei trinties jėgai, kuri pasižymi didėjimu (1 t., 65-79 b. l.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apžiÅ«ros protokole nurodytos aplinkybės dėl įbrėžimų ir prie protokolo pridėtose fotonuotraukose matomas įbrėžimų pobÅ«dis (1 t., 72, 76, 77 b. l.) nepatvirtina teiginių, kad Å¡ie įbrėžimai padaryti į automobilį metant alaus skardinę.

Atvirkščiai, tokie automobilio apgadinimai per daug žymÅ«s ir jau minėtų abejonių kontekste paneigia teiginius apie mestÄ skardinę.Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad V. J. ir V. P. smÅ«gius nukentėjusiajam E. L. sudavė dėl mažareikÅ¡mės priežasties – dėl to, kad nukentėjusysis rankos (kurioje laikė alaus skardinę) judesiu iÅ¡gÄ sdino automobiliu važiavusiÄ merginÄ - liudytojÄ A. Č.. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pagal teismų praktikÄ nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, kai tai daroma dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-450/2010).

V. J., net jei jo mergina dėl nukentėjusiojo mostelėjimo ranka ir buvo iÅ¡gÄ sdinta, neturėjo teisės imtis tokio pobÅ«džio veiksmų – spirti nukentėjusiajam į galvÄ . Tokios teisės jis nebÅ«tų turėjęs net ir tuo atveju, jei E. L. bÅ«tų metęs alaus skardinę į pravažiuojantį automobilį. Taigi jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ . Dėl veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atliktų veiksmų pobūdis (smurto prieš nukentėjusįjį naudojimas dėl mažareikšmės priežasties), aplinkybė, jog įvykį matė liudytojai A. S. ir V. S., A. S. pirmosios instancijos teisme nurodė asmenis (t. y. V. P. ir V. J.) bandęs raminti, V. S. taip pat nurodė po smūgių sakęs, jog taip elgtis negalima, patvirtina, jog dėl V. J. įžūlaus elgesio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Aplinkybė, jog po įvykio nebuvo iškviesti policijos pareigūnai, šios išvados nepaneigia – pareigūnams nebuvo skambinta tik dėl to, kad iš karto po įvykio nei nukentėjusysis, nei su juo buvę liudytojai neįvertino sužalojimų pobūdžio, be to, iš įvykio vietos abu nuteistieji iš karto išvažiavo.

Dėl bÅ«tinosios gintiesTiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde V. J. neigia spyręs nukentėjusiajam į galvÄ , nurodo, jog V. P. iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio ir nuėjus link E. L., V. J. liko sėdėti automobilyje. Tokia versija teismo neįtikina. Automobilis, kuriuo važiavo nuteistieji, priklausė V. J. sugyventinei A. Č.. Taigi neaiÅ¡ku, kodėl A. Č. iÅ¡sigandus dėl E. L. veiksmų, kuomet jis, pagal nuteistojo versijÄ , metė skardinę į A. Č., iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo ne A.

Č. sugyventinis V. J., o V. P.. Ginti iÅ¡sigandusiÄ merginÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, iÅ¡lipo bÅ«tent V. J. ir priėjęs prie tuo metu jau ant suoliuko sėdinčio E. L., spyrė jam į galvos sritį.Skunde taip pat nurodoma, kad V. J. sėdėdamas automobilyje matė, kaip E. L. spyrė iÅ¡ automobilio iÅ¡lipusiam V. P., ir tik tai pamatęs iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, atitraukė E. L. nuo V. P. ir nusivedė V. P. į automobilį, t. y. veikė bÅ«tinosios ginties situacijoje, siekdamas nutraukti pavojingÄ , realų, akivaizdų kėsinimÄ si prieÅ¡ V.

P.. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. S. ir V. S. patvirtino, jog tuo metu, kai prie jų priėjo V. J. ir V. P., nukentėjusysis su liudytojais sėdėjo ant suoliuko, nukentėjusysis ir minėti liudytojai nurodė, kurioje vietoj kiekvienas sėdėjo, paaiÅ¡kino, kad nukentėjusysis sėdėjo kairėje pusėje, t. y. iÅ¡ Å¡ono, kuomet smÅ«giai į galvÄ jam galėjo bÅ«ti suduoti be jokių trukdžių. Tokie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja aplinkybėms, nurodytoms V.

J. ir V. P. pirmosios instancijos teisme bei pakartotoms apeliaciniame skunde - neva V. J. sėdėdamas automobilyje pamatė, kaip E. L. spiria V. P., trenkia jam į galvÄ , tuomet V. J. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir atitraukęs E. L. parsivedė V. P. į automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu Å¡ioje byloje yra neginčijamai įrodyta, remiantis nukentėjusiojo ir minėtų dviejų liudytojų nuosekliais parodymais dėl Å¡ios aplinkybės, jog smÅ«giai E. L. buvo suduoti jam sėdint ant suoliuko stotelėje.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Viena iÅ¡ bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bÅ«tinosios ginties bÅ«klė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentÄ , besiginančiojo kaltės formÄ ir rūšį (kasacinės bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).

Kaip jau minėta aukščiau, tuo metu, kai nukentėjusiajam buvo suduoti smÅ«giai, jis su liudytojais A. S. ir V. S. sėdėjo stotelėje ant suoliuko. Taigi net jei prieÅ¡ tai nukentėjusysis E. L., stovėdamas Å¡alia stotelės, ir sudavė V. P. į kirkÅ¡nį ar galvos sritį (nutarties 2.5. punktas), kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam E. L. nuėjus į stotelę ir atsisėdus prie savo draugų, bet koks kėsinimasis į V. P. buvo akivaizdžiai pasibaigęs. Pagrindo kalbėti apie bÅ«tinÄ jÄ gintį, kuomet kėsinimasis yra pasibaigęs, Å¡iuo atveju nėra.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :nuteistojo V.

J. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                                                               ArÅ«nas Budrys                                                                                                                  Jurgita Kolyčienė                                                                                                                                Ernestas RimÅ¡elis